A-520-2342-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2342/2012

Proceso Nr. 3-61-3-02340-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.3.1, 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei M. J.,

atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei A. G.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. C. ir trečiojo suinteresuoto asmens R. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. C. skundą atsakovui valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys: R. C., valstybės įmonė „Registrų centras“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja N. C. (toliau – ir pareiškėja, N. C.) skundu prašė:

1) panaikinti valstybės įmonės „Registrų centras“ (toliau – ir centrinis registratorius) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 261 (toliau – ir Komisijos sprendimas);

2) panaikinti valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyriaus (toliau – ir atsakovas, teritorinis registratorius, Vilniaus filialas) 2011 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. KS-3317 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (toliau – ir sprendimas Nr. KS-3317);

3) panaikinti Vilniaus filialo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir sprendimas Nr. RS-1187);

4) įpareigoti atsakovą įrašyti nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 3I1/m, esančio (duomenys neskelbtini) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (atitinkamai patikslinant žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, įrašant duomenis apie priklausinį) bei įregistruoti daiktines teises.

Skunde nurodė, kad pareiškėja nesiekė statinio (ūkio pastato) įregistruoti atskiru (savarankišku) objektu Nekilnojamojo turto kadastre. Statinys suformuotas, kaip pagrindinio daikto (žemės sklypo) priklausinys (pagalbinis pastatas), o ne pagrindinis (savarankiškas) daiktas, todėl draudimas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą netaikomas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas, NTRĮ) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, NTKĮ) nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, tokie nekilnojamieji daiktai registruojami kaip priklausiniai pagrindinio Nekilnojamojo turto registro įraše padarant atitinkamą žymą. Ūkio pastatas 31l/m, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinys, todėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas taikytas nepagrįstai, o atsisakymas įrašyti šio statinio duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą šiuo pagrindu yra nepagrįstas bei neteisėtas.

Teigė, kad tiek nekilnojamojo turto byla sudaryta tinkamai, tiek visi teritoriniam administratoriui pateikti dokumentai buvo tinkami ir galiojantys, todėl nebuvo jokių teisinių pagrindų teritoriniam registratoriui atsisakyti atlikti registravimo funkciją, įrašyti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis (jų pakeitimus). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai) 88 punkte aiškiai ir konkrečiai įvardyta, ką turi patikrinti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas. Kadastro tvarkytojas turi įsitikinti, ar dokumentas, kurio pagrindu yra prašoma įrašyti duomenis, nėra panaikintas, t. y. tik įsitikinti, ar dokumentas yra galiojantis, tačiau neturi teisės vertinti dokumento galiojimo „pagrįstumo“. Teritorinis registratorius privalo griežtai vykdyti jam priskirtas, teisės aktų konkrečiai apibrėžtas funkcijas, neperžengdamas kompetencijos ribų. Pažymėjo, kad teritorinio registratoriaus priimto 2011 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. KS-3317 teisėtumo klausimui nagrinėti yra svarbu tai, jog jo priėmimo metu 2011 m. birželio 13 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą buvo galiojanti. Tik 2011 m. rugsėjo 23 d. priimtas sprendimas dėl jos panaikinimo yra apskųstas teismui. Tvirtino, kad tiek teritorinis registratorius, tiek centrinis registratorius įstatymus privalo taikyti ir sprendimus priimti tik savo kompetencijos ribose ir neturi teisės spręsti (nagrinėti) klausimų, kurie nėra priskirti jų nagrinėjimo sričiai.

Registratoriaus funkcijos yra apibrėžtos NTKĮ, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose. Sprendimus dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą priima teritoriniai valstybės įmonės „Registrų centras“ padaliniai. Teisinius pagrindus atsisakyti įrašyti daikto duomenis į Nekilnojamo turto kadastrą nustato NTKĮ 14 straipsnis. Teritorinis registratorius savo 2011 m. birželio 20 d. sprendime Nr. KS-3317 įvardijo konkrečius pagrindus, kuriais vadovaujantis buvo atmestas pareiškėjos prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į Nekilnojamo turto kadastrą, t. y. NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 14 straipsnio 4 punktą. Kitų sprendimo priėmimo teisinių pagrindų teritorinis registratorius nenurodė, todėl ginčo ribos negali būti plečiamos. Būtent dėl paminėtų pagrindų taikymo netinkamumo ir nepagrįstumo pareiškėja centriniam registratoriui pateikė konkrečius argumentus ir atsikirtimus, tačiau centrinis registratorius jų nenagrinėjo. Centrinis registratorius nagrinėjo statinio statybos teisėtumo klausimą pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą (toliau – ir Miškų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymą (toliau – ir Žemės įstatymas), nors tai net nepriskirta jo kompetencijai, ir nėra susiję su nei vieno iš NTKĮ 14 straipsnyje įvardytų atsisakymo įrašyti duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą pagrindų taikymu. Priimtas sprendimas nėra susijęs nei su konkrečių teritorinio registratoriaus motyvų pagrįstumo, nei su pareiškėjos skundo argumentų vertinimu ir yra už ginčo ribų, todėl savo esme sprendimas nemotyvuotas. Centrinis registratorius privalėjo nagrinėti teritorinio registratoriaus priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą išimtinai jame nurodytų pagrindų ribose.

Pareiškėjos nuomone, centrinis registratorius, peržengdamas ginčo ribas bei spręsdamas kitus klausimus, pažeidė jo veiklą ir funkcijas nustatančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normas (VAĮ 6 str. 3 d., 8 str.), šiame įstatyme įtvirtintus įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principus (VAĮ 3 str. 1 ir 4 p.).

Centrinis registratorius atlikdamas tik registravimo funkciją (ginčo atveju - tikrinęs registravimo funkciją atliekančio teritorinio padalinio sprendimo pagrįstumą) neturi teisės imtis nagrinėti klausimų už savo kompetencijos ribų ir jais grįsti savo sprendimų. Todėl centrinio registratoriaus sprendimas yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Be kita ko, nurodė, kad centrinis registratorius teigia, jog nekilnojamasis daiktas negali būti nuosavybės objektu, nes jo statyba tariamai yra neteisėta ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nors tai ne registratoriaus (tiek centrinio, tiek teritorinio) kompetencijos klausimas, tačiau būtent tuo grindžia ir savo sprendimą. Pastebėjo ir tai, kad „miško žemės“ sąvoka Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir „miškų ūkio paskirties žemė“, kuri minima Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, nors ir panašios, tačiau nėra tapačios sąvokos. Konkrečią paskirtį gali turėti tik nustatyta tvarka suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas, taigi Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje minima miškų ūkio paskirties žemė savo esme atitinka Miškų statymo 2 straipsnio 9 dalyje pateikiamą „miško valdos“ (miškų ūkio paskirties žemės sklypo) sąvoką. Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 1 dalies 5 punktą, miškų ūkio paskirties žemė apima ir miško valdose įsiterpusias kitas žemės naudmenas, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotas žemės ūkio naudmenas, kurios nėra laikomos miško žeme pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį – miško žemė nebūtinai sutampa su žemės sklypo ribomis (gali apimti tik dalį sklypo, o gali peržengti sklypo ribas). Aptariamas pagalbinio ūkio pastatas yra pastatytas ne miško žemėje, o buvusios sodybos vietoje, žemės ūkio naudmenų plote (pagal Nekilnojamojo registro duomenis 9,12 ha ploto sklype miško žemės plotas apima 7,25 ha, tuo tarpu likęs 1,87 ha plotas yra žemės ūkio naudmenos ir kita žemė; o specialiosios žemės naudojimo sąlygos – miško naudojimo apribojimai – taikomi tik 6,1326 ha plotui). Todėl statinio pastatymas nors ir miškų ūkio paskirties sklype, bet ne ant miško žemės negalėtų pažeisti nei Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, nei Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies.

Akcentavo, kad net jei statinio (pagalbinės ūkio paskirties – ūkio pastato) pastatymo vieta būtų toje sklypo dalyje, kuri laikoma miško žeme ir kuriai taikomi miško naudojimo apribojimai, tokia statyba nepažeistų minėtų teisės normų, nes net ir pats centrinis registratorius nurodė, kad nėra draudžiama net miško žemėje statyti tokius objektus kaip medienos sandėliai, kitus su mišku susijusius įrenginius. Konkretaus žemės sklypo naudojimo pobūdis yra ūkinių miškų sklypai (Miškų įstatymo 3 str. 5 d.). Joks teisės aktas nereglamentuoja, kokie statiniai ar įrenginiai yra ar nėra susiję su mišku, nepateikia baigtinio sąrašo, taigi gali būti statomas bet koks objektas, jei jis yra susijęs su šia sklypo naudojimo paskirtimi. Šis pagalbinio ūkio pastatas yra pastatytas ir suformuotas kaip pagrindinio daikto – žemės sklypo priklausinys ir yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. skirtas padėti tinkamai naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį ir naudojimo pobūdį. Centrinis registratorius, pripažindamas, kad miško žemėje gali būti statomi su mišku (miškininkyste) susiję objektai (statiniai, įrenginiai), neatskleidė, kodėl konkretus pagalbinio ūkio statinys (ūkinis pastatas) nelaikytinas susijusiu su ūkinio miško naudojimu pagal paskirtį, t. y. neįrodė savo priimto sprendimo pagrindų buvimo.

Atsakovas valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos N. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad teritorinis registratorius Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka išnagrinėjo pareiškėjos 2011 m. birželio 15 d. prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 3Il/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir, vadovaudamasis NTKĮ 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 2011 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. KS-3317 prašymą atmetė. Priimdamas minėtą sprendimą, teritorinis registratorius vadovavosi NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį, negali būti atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu. Taip pat 2011 m. birželio 20 d. sprendimu RS-1187 atmetė ir prašymą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į minėtą ūkio pastatą, nes nuosavybės teisės gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Nepagrįstu laikė pareiškėjos teiginį, kad minėtas statinys turėjo būti įregistruotas žemės sklypo priklausiniu. Nors NTRĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai įstatymo nustatytais atvejais ar savininko prašymu gali būti registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai, tačiau bet kuris registruojamas nekilnojamasis daiktas, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso (pagrindinis daiktas ar priklausinys), turi būti suformuotas įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 str. 1 d., NTKĮ 7 str. 3 d.).

Kadangi pagal miško ūkio paskirties žemėje statybos santykius reglamentuojančius Miškų įstatymą, Žemės įstatymą bei kitus teisės aktus bet kokių statinių (nespecializuotų), neatsižvelgiant į jų teisinį statusą, statyba negalima, todėl daro išvadą, kad ūkio pastatas 3Il/m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), negali būti registruojamas ne tik atskiru nekilnojamojo turto objektu, bet ir žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniu, todėl teritorinis registratorius priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, neperžengdamas savo kompetencijos ribų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos N. C. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. birželio 15 d. kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydama įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pastato (ūkio pastato 3Il/m, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis ir daiktines teises į šį statinį (atitinkamai patikslinti žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis, papildant duomenimis apie žemės sklypo priklausinį). Teritorinis registratorius 2011 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. KS-3317 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, taip pat sprendimą Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja centriniam registratoriui pateikė skundą dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų, tačiau jis pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad skundžiamų sprendimų turinio analizė patvirtina, kad tiek teritorinis registratorius, tiek centrinis registratorius nepatenkino minėto pareiškėjos prašymo, nes nustatė, jog pareiškėjos prašomas įregistruoti statinys nėra medienos sandėlis ar kitas su mišku susijęs įrenginys, nėra poilsio aikštelė, žvėrių pašarų aikštelė. Pareiškėja prašė įregistruoti ūkio pastatą, kurio statyba miško žemėje nėra galima, t. y. prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 daliai. Be kita ko, teismas pabrėžė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) viršininkas 2011 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. lV-159 „Dėl 2011 m. birželio 13 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1D-10988 registracijos panaikinimo“ panaikino 2011 m. birželio 13 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1D-10988 dėl pagalbinio ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statybos registracijos.

Remdamasis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad miškų ūkio paskirties žemėje leistina tik specializuotų statinių: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsių aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, priėjo prie išvados, kad neturi jokio teisinio ar faktinio pagrindo vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino teritorinis ir centrinis registratoriai. Pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog ginčo žemės sklypas yra miško ūkio paskirties, todėl tam tikriems veiksmams atlikti yra taikomi anksčiau nurodytų teisės aktų draudimai bei apribojimai. Nors pareiškėja teigė, kad ginčo statinys yra kitoje vietoje nei pats miškas, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais prejudicinę reikšmę turinčiais rašytiniais įrodymais. Šiuos pareiškėjos teiginius paneigia ir bylos rašytinių įrodymų visuma. Be kita ko, teismas nurodė, kad pareiškėjos argumentai, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, taip pat yra nepagrįsti.

III. Pareiškėja N. C. ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėdamas teritorinio registratoriaus priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti tai, kad sprendime Nr. KS-3317 konkrečiai įvardyti sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai - NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir 14 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir tirti, ar konkrečioje situacijoje egzistavo faktinės aplinkybės šiems pagrindams taikyti, ar ne. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad priimdamas skundžiamą 2011 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. KS-3317 teritorinis registratorius nurodė, kad vadovavosi NTKĮ 14 straipsnio 2 dalies 4 punktu, numatančiu, jog nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų, o vieninteliu tokiu neatitikimu skundžiamame sprendime Nr. KS-3317 nurodomas tik NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Tai reiškia, kad formaliu teisiniu pagrindu atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą nurodyta tik tai, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas tik mechaniškai atkartojo teritorinio registratoriaus nurodytus teisinius pagrindus, visiškai neanalizavo pareiškėjos nurodytų aplinkybių.

Mano, kad teismas netyrė ir visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad siekiamas įregistruoti statinys suformuotas ne kaip savarankiškas daiktas, o kaip pagrindinio daikto (žemės sklypo) priklausinys (pagalbinis pastatas), todėl draudimas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą netaikomas vadovaujantis NTRĮ 10 straipsnio 4 dalimi. Pirmosios instancijos teismas šios NTRĮ 10 straipsnio 4 dalies nuostatos visiškai neanalizavo ir dėl jos nepasisakė, t. y. nemotyvavo, kodėl šia nuostata nesivadovauta.

2. Skundžiamų sprendimų turinio analizė leidžia spręsti, kad valstybės įmonė „Registrų centras“ atsisakė įregistruoti statinį, vienašališkai nusprendusi, kad statinio statyba konkrečiame sklype yra negalima. Pabrėžia, kad šis faktinis pagrindas atsisakyti registruoti pareiškėjos statinį Nekilnojamojo turto registre sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra niekaip kvalifikuotas, t. y. nenurodama jokia teisės norma, kuria vadovaujantis valstybės įmonė „Registrų centras“ būtent šiuo pagrindu priėmė sprendimą; šis faktinis pagrindas nėra niekaip susijęs su įvardytu teisiniu pagrindu (NTKĮ 5 str. 2 d. 4 p.) ir apskritai nesiejamas ir negali būti susietas su jokiais NTKĮ 14 straipsnyje numatytais atsisakymo įrašyti nekilnojamojo turto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą pagrindais. Todėl teismas privalėjo vertinti, kad šiuo pagrindu atsisakymas įrašyti statinio (priklausinio) duomenis į kadastrą yra neteisėtas, kaip neatitinkantis NTKĮ 14 straipsnio.

3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog priimant sprendimus nei atsakovas, nei Komisija savo kompetencijos neviršijo, yra nemotyvuota ir prieštarauja registro tvarkytojo – valstybės įmonės „Registrų centras“ (jo padalinių) veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Teismas nurodydamas, kad nei teritorinis, nei centrinis registratorius neviršijo savo kompetencijos ribų, nepateikė jokios Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo funkcijas reglamentuojančių teisės aktų analizės, kuri leistų patvirtinti tokią išvadą, nenurodė jokio teisinio pagrindo šiai išvadai pagrįsti, t. y. jokios teisės normos, kuri valstybės įmonei „Registrų centras“ priskirtų funkcijas, kurias, pareiškėjos nuomone, vykdo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Tokių teisės normų ir nėra, todėl ši teismo išvada yra nepagrįsta teisės normomis, prieštaraujanti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo veiklą, funkcijas ir kompetenciją nustatančioms teisės normoms. Pirmosios instancijos teismas sprendime vertino tai, ar statyba, kuri buvo užbaigta deklaracija apie statybos užbaigimą 1D-10988, galima (nors tai yra ne šios bylos dalykas), tačiau neįvertino to, kad nepriklausomai nuo to, ar statyba teisėta ar neteisėta, šios faktinės aplinkybės nustatymas ir vertinimas nėra priskirtas valstybės įmonės „Registrų centras“ funkcijoms ir kompetencijai; o šios bylos dalykas ir yra nustatymas, ar konkrečiai teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis teisės normomis ir neperžengiant kompetencijos ribų.

Pabrėžia, kad jokia Nekilnojamojo turto kadastro/registro tvarkytojo veiklą reglamentuojanti teisės norma nesuteikia registro tvarkytojui įgalinimų ir kompetencijos nagrinėti objektų, kurių duomenis siekiama įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, statybos teisėtumo. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus kartu su prašymu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis ar jų pakeitimus į Nekilnojamojo turto kadastrą kadastro tvarkytojui pateikiama nekilnojamojo daikto kadastro byla (ji pateikta) ir statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas (šiuo atveju - deklaracija apie statybos užbaigimą).

Minėti dokumentai pagal teisės aktus yra pakankami, kad į kadastrą būtų įrašyti nekilnojamojo turto kadastro duomenys (jų pakeitimai). Kadastro tvarkytojas turi įsitikinti, kad dokumentas, kurio pagrindu yra prašoma įrašyti duomenis, nėra panaikintas (Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 88.2 p.), t. y. tik įsitikinti, kad dokumentas yra galiojantis, tačiau registro tvarkytojas neturi teisės (kompetencijos) vertinti dokumentų ir jų galiojimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžia, kad skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo Nr. KS-3317 priėmimo metu (2011 m. birželio 20 d.) Deklaracija apie statybos užbaigimą buvo galiojanti (nepanaikinta), ginčo dėl jos galiojimo nebuvo - pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės reikšmės, nagrinėdamas teritorinio registratoriaus 2011 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. KS-3317 teisėtumą ir pagrįstumą, nevertino.

4. Teismas negalėjo sprendime vadovautis ta aplinkybe, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkas 2011 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. IV-159 panaikino 2011 m. birželio 13 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą, nes: 1) bylos esmė yra teritorinio registratoriaus 2011 m. birželio 20 d. priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o teismo minimas įsakymas buvo priimtas tik 2011 m. rugsėjo 23 d. ir negali įteisinti teritorinio registratoriaus sprendimo „atgaline tvarka“; 2) 2012 m. vasario 6 d. posėdžio metu pirmosios instancijos teismui yra pateikti įrodymai apie tai, kad šis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2011 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. IV-159 yra įstatymo nustatyta tvarka apskųstas, ir dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-1194-121/2012.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, kaip teisiškai reikšmingą aplinkybę, paminėjo tai, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. rugsėjo 30 d. reikalavimu Nr.(23.29)RE-594 yra pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 30 d. nugriauti ūkio pastatą. Tačiau šia aplinkybe ir minėtu reikalavimu teismas sprendime taip pat negalėjo vadovautis: 2012 m. vasario 6 d. posėdžio metu pirmosios instancijos teismui yra pateikti įrodymai apie tai, kad šis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. rugsėjo 30 d. reikalavimas Nr.(23.29)RE-594 yra įstatymo nustatyta tvarka apskųstas, ir dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo Širvintų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr.2-91-522/2012.

5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiami sprendimai atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus (pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, neviršijant kompetencijos ribų, yra akivaizdžiai nepagrįsta, nes skundžiami registratorių sprendimai grindžiami ne objektyviais ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotais faktais, kad statinio statyba yra negalima (t. y. statyba nelegali), o tik nepagrįstomis prielaidomis, skundžiami registratorių sprendimai nėra pagrįsti teisės normomis, yra priimti viršijant kompetencijos ribas.

6. Apeliantai, pabrėždami, kad tai yra ne šios bylos dalykas, pasisako ir dėl teismo išvadų, kad pagalbinės paskirties statinio kaip žemės sklypo, kurio naudojimo pobūdis - ūkinių miškų sklypai - statyba konkrečiame sklype ir konkrečioje sklypo vietoje yra negalima.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginys, kad pareiškėja įrodymais nepagrindė savo teiginio, jog ginčo statinys yra pastatytas kitoje vietoje nei yra miškas - akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams: žemės sklypo su statiniais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašui, kuriame nurodyta, jog bendras žemės sklypo plotas sudaro 9,2778 ha; jame kaip miško žemės plotas išskirtas tik 6,1326 ha. Atitinkamai 0,5811 ha išskirta kaip žemės ūkio naudmenų plotas, o 2,3802 ha fiksuota kaip: „kita žemė“ (nei miško, nei žemės ūkio paskirties); registro išrašo 9.3 p. įrašyti „Miško naudojimo apribojimai“ yra įregistruoti tik 6,1326 ha plotui (atitinkamai tai reiškia, kad likusiems 3,1452 ha šie apribojimai nėra taikomi); galiojančiam (įregistruotam) žemės sklypo planui, kuriame aiškiai yra sutartiniais ženklais atskirta (pažymėta), kur yra miškas, kur yra ariama žemė, o kur yra kita žemė (įvardijama kaip „nenaudojama") - buvusios sodybos žemė; ūkio pastato (dėl kurio registracijos yra kilęs ginčas), nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos kopijoje, kurioje yra ir statinių išdėstymo planas ir kuriame aiškiai matyti ūkio pastato 3I1/m pastatymo vieta, kuri, palyginus su minėtu žemės sklypo planu, akivaizdžiai yra ne miške, o buvusios sodybos teritorijoje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų rašytinių įrodymų neanalizavo ir sprendime dėl jų nepasisakė.

Teigia, kad teismas nepagrįstai sutapatino sąvokas „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“, o tai lėmė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino tos žemės sklypo dalies, kurioje pastatytas ūkio pastatas, statusą ir jam taikomus apribojimus.

Nurodo, kad, vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktu apibrėžimu, kitokie plotai, kurie nėra apaugę mišku, miško žemei nėra priskiriami. Pabrėžia, kad miško žemė nesutampa su miško valdos (t. y. miškų ūkio paskirties žemės sklypo - Miškų statymo 2 str. 9 d.) ribomis, t. y. tam tikras miško žemės plotas gali apimti kelis žemės sklypus, o miško žemė gali apimti tik dalį žemės sklypo. Tą akivaizdžiai, kaip pavyzdys, iliustruoja Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nurodomas reglamentavimas ir jame vartojamos sąvokos: privati miško valda, miško žemė, miško žemės plotas.

Teigia, kad Žemės įstatymo 26 straipsnyje nurodoma miškų ūkio paskirties žemės sąvoka atitinka ne miško žemės, o miško valdos sąvoką, taigi reiškia miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Todėl Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodomos miško valdose (t. y. miškų ūkio paskirties sklypuose) įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos - netampa miško žeme Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme (nes, kaip minėta, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodoma, kokie mišku neapaugę plotai galėtų būti priskirti miško žemei, ir atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos į šią sąvoką nepatenka).

Analogiškai, Žemės įstatymo 25 straipsnyje yra reglamentuojama žemės ūkio paskirties žemės sąvoka atskleidžia, kad iš žemės ūkio ir kitos naudmenos, kurios nors ir įsiterpusios į miškų ūkio paskirties žemės sklypo nelaikomos miško žeme Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme, ir joms Miškų įstatymo nustatyti apribojimai netaikomi.

Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, pareiškėja nenuginčytais rašytiniais įrodymais įrodė, kad ūkio pastatas stovi ne miške, o ankščiau paminėta teisės normų sisteminė analizė patvirtina, kad statinys stovi ne miško žemėje Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme.

Teigia, kad šios bylos kontekste reikšminga ir tai, kad konkretaus žemės sklypo naudojimo pobūdis yra ūkinių miškų sklypai (Miškų įstatymo 3 str. 5 d.). Net ir miško žemėje pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį yra leidžiama medienos sandėlių, kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Šis pagalbinis ūkio pastatas yra pastatytas ir suformuotas kaip pagrindinio daikto - žemės sklypo priklausinys ir yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. skirtas padėti tinkamai naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį ir naudojimo pobūdį. Šis ūkio pastatas yra priskirtinas nesudėtingų statinių kategorijai, kuriam nėra reikalingas statybos leidimas, taigi savarankišku pastatu jis negalėtų būti.

Atsakovas valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos teiginys, jog statinys turėjo būti įregistruotas žemės sklypo priklausiniu, nes teritoriniam registratoriui buvo pateikti tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus sudaryti ir galiojantys dokumentai, yra nepagrįstas. Pagal miško ūkio paskirties žemėje statybos santykius reglamentuojančius teisės aktus bet kokių statinių statyba negalima, todėl darytina išvada, kad ūkio pastatas negali būti registruojamas ir žemės sklypo priklausiniu. Pareiškėjos teritoriniam registratoriui pateikta 2011 m. birželio 13 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą yra surašyta pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialo Ukmergės ir Širvintų skyriaus 2011 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. KS-3317 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, 2011 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre; valstybės įmonės „Registrų centras“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 261, kuriuo palikti galioti minėti sprendimai, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas bei nekilnojamojo daikto – ūkio pastato 3I1/m, esančio (duomenys neskelbtini) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą (atitinkamai patikslinant žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, įrašant duomenis apie priklausinį) bei daiktinių teisių į šį statinį įregistravimo klausimas.

Iš nagrinėjamoje byloje pareiškėjos N. C. pareikštų reikalavimų ir 2011 m. birželio 15 d. prašyme, pateiktame valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialui, suformuluotų prašymų matyti, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog į Nekilnojamojo turto kadastrą būtų įrašyti ūkio pastato 3I1/m, esančio (duomenys neskelbtini) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys ir įregistruotos daiktinės teisės į šį statinį.

Pareiškėja skunde yra nurodžiusi, kad teritoriniam registratoriui pateikė prašymą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pastato (ūkio pastato 3I1/m, esančio (duomenys neskelbtini) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis ir daiktines teises į šį statinį (atitinkamai, patikslinti žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis, papildant duomenimis apie žemės priklausinį (b. l. 35). Šį prašymą pareiškėja grindė 2011 m. birželio 13 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą, kuri 2011 m. birželio 13 d. buvo įregistruota Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje, 2011 m. birželio 10 d. sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla.

Iš pareiškėjos pateiktos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad kadastriniai matavimai atlikti tik statiniui 3I1/m (b. l. 23-26), kadastrinių matavimų byloje yra nurodomi konkretūs ūkio pastato, kaip pagalbinio pastato, kadastro duomenys, ūkio pastato unikalus numeris (b. l. 24). Taigi iš pareiškėjos teritoriniam registratoriui suformuluotų prašymų ir pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja prašė įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ūkio pastato 3I1/m, esančio (duomenys neskelbtini) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis, nurodytus 2011 m. birželio 10 d. sudarytoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, ir įregistruoti daiktines teises į šį statinį.

Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėja, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, prašė šį statinį įregistruoti kaip žemės sklypo priklausinį, kuris Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam nėra suteiktas unikalus numeris, atitinkamai padarant Nekilnojamojo turto registro 15 straipsnio 2 dalyje numatytą žymą (Nekilnojamojo turto registro 15 straipsnio 2 dalyje numatyta apie daromas žymas apie konkrečius juridinius faktus).

Iš pareiškėjos suformuluotų prašymų matyti, kad pareiškėja siekė, jog būtų daroma ne žyma apie juridinį faktą, o įregistruotos daiktinės teisės į minėtą ūkio pastatą. Pažymėtina, kad byloje taip pat nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėja, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, prašė pakeisti Nekilnojamojo turto kadastre įrašytus žemės sklypo kadastro duomenis tuo pagrindu, kad žemės sklype buvo pastatytas statinys.

Nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą, Nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą ir kt. reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis numato, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Nekilnojamojo turto kadastro 2 str. 4 d.). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis konkrečiai nurodo, kokie nekilnojamieji daiktai yra laikomi Nekilnojamojo turto kadastro objektais, o 6 straipsnyje konkrečiai nurodoma, kokie kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus.

Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; kt.) nurodoma, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.). Pirmiau nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teritorinis registratorius, priimdamas 2011 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. KS-3317 atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, 2011 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. RS-1187 atsisakyti įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, neturėjo teisinio pagrindo vertinti 2011 m. birželio 13 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą, kuri 2011 m. birželio 13 d. buvo įregistruota Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje, teisėtumo, tačiau turėjo teisėtą pagrindą spręsti, ar šio dokumento pagrindu į Nekilnojamojo turto kadastrą turėjo būti įrašyti pareiškėjos pateiktoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodyti duomenys apie ūkio pastatą 3I1/m, esantį (duomenys neskelbtini) žemės sklype, ir Nekilnojamojo turto registre turėjo būti įregistruotos daiktinės teisės į šį ūkio pastatą.

Kaip matyti iš teritorinio registratoriaus 2011 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. KS-3317, buvo atsisakyta įregistruoti ūkio pastato 3I1/m duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 14 straipsnio 4 punktu, 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad Nekilnojamojo turto kadastro objektu laikomas statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas numato, kad išnagrinėjęs prašymą, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas priima sprendimą prašymą atmesti, kai prašymų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti nagrinėjimo metu nustatomos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 14 straipsnyje. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punktas numato, kad Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų.

Teritorinis registratorius savo atsisakymą motyvavo tuo, kad prašomas įregistruoti pastatytas statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį, yra pagalbinio ūkio paskirties, negali būti atskiru Nekilnojamojo turto kadastro objektu. Be to, teritorinis administratorius nurodė, kad tokių statinių statyba miškų ūkio paskirties žemėje negalima, nes Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad tokia žemė priskiriama miškų ūkio paskirties žemei, o tai reiškia, kad miškų ūkio paskirties žemėje leistina tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Teritorinis registratorius, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, t. y. tuo, kad į nekilnojamąjį daiktą daiktinės teisės registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas, netenkino pareiškėjos prašymo įregistruoti daiktines teises. Iš pareiškėjos pateikto skundo centriniam registratoriui matyti, kad pareiškėja ginčijo šiuos sprendimus tuo pagrindu, jog teritorinis registratorius padarė nepagrįstas išvadas, nes pareiškėja nesiekė ūkio pastato įregistruoti atskiru (savarankišku) Nekilnojamojo turto kadastro objektu, iš registravimui pateiktų dokumentų buvo matyti, kad šis statinys suformuotas kaip pagrindinio daikto (žemės sklypo) priklausinys (pagalbinis pastatas), o ne pagrindinis daiktas. Pareiškėja savo argumentus grindė minėta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėja skunde nurodė, kad teritoriniam registratoriui buvo pateikti dokumentai: tinkamai sudaryta ir galiojanti žemės sklypo su statiniais nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, Deklaracija apie statybos užbaigimą, kurių pagrindu turėjo būti įrašyti Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys į nekilnojamojo turto kadastrą, o įrašius duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, turėjo būti įregistruotos daiktinės teisės.

Įvertinus šias pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų nurodytus argumentus dėl faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, darytina išvada, kad centrinis registratorius pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos skundo dėl teritorinio registratoriaus sprendimų panaikinimo ir nepriėmė sprendimo įrašyti ūkio pastato kadastro duomenų į Nekilnojamojo turto kadastrą bei įregistruoti daiktinių teisių pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus. Kaip jau buvo minėta pirmiau, pareiškėja teritoriniam registratoriui nereiškė prašymo pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalį. Priešingai iš suformuluotų prašymų ir pateiktos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad pareiškėja nebuvo pareiškusi prašymo dėl žymos apie juridinį faktą, susijusį su nekilnojamuoju daiktu, kurią numato Nekilnojamojo turto registro 15 straipsnio 2 dalis, padarymą, o reiškė prašymą dėl ūkio pastato kadastro duomenų įrašymo ir daiktinių teisių įregistravimo.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti tokie įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad teritorinis registratorius netinkamai atliko savo funkcijas, t. y. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymus ir pateiktus dokumentus, o priimdamas sprendimus viršijo savo kompetenciją. Teritorinis administratorius sprendimą pagrindė nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu atsisakė tenkinti pareiškėjos suformuluotus prašymus pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus. Centrinis registratorius išnagrinėjo pareiškėjos skundo reikalavimus, taip pat nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu netenkino pareiškėjos skundo. Pažymėtina, kad pareiškėja skundu prašė atlikti tuos veiksmus, kuriuos atsisakė atlikti teritorinis registratorius. Centrinis registratorius pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimų, įvertinęs ir tai, kad jam buvo pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. IV -159 „Dėl 2011 m. birželio 13 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą registracijos panaikinimo“ ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. rugsėjo 30 d. reikalavimas Nr. (23.29)RE-594 „Dėl pastatyto ūkinio pastato (duomenys neskelbtini)“, kuriuo reikalaujama ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 30 d. savo lėšomis nugriauti ūkio pastatą.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje yra nurodžiusi aplinkybes apie tai, kad ūkio pastatas yra žemės sklypo priklausinys ir jis neturėjo būti įtrauktas į Nekilnojamojo turto kadastrą kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kad turėjo būti pakeisti žemės sklypo kadastro duomenys, įrašant duomenis apie žemės sklypo priklausinį - ūkio pastatą 3I1/m. Pareiškėja pripažįsta faktą, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatas ūkio pastatas 3I1/m negali būti Nekilnojamojo turto kadastro objektas. Byloje esantys įrodymai tvirtina, kad nagrinėjamu atveju teritorinis registratorius pagrįstai minėto ūkio pastato kadastro duomenų, nurodytų nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, neįrašė į Nekilnojamojo turto kadastrą. Taip pat byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad teritorinis registratorius pagrįstai nurodė, jog pareiškėjos pateikta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyti pastato kadastriniai duomenys, neatitinka Nekilnojamojo kadastro įstatymo reikalavimų.

Pagal bylos duomenis Nekilnojamojo turto kadastre yra duomenys apie pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui R. C. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 9,2778 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota, kad žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai (b. l. 28-30). Pareiškėjos pateiktoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektas: žemės sklypas su statiniais (b. l. 22). Taip pat nurodyta, kad kadastriniai matavimai atlikti tik statiniui (b. l. 26). Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti žemės sklypų kadastro duomenys turi būti keičiami, jei žemės sklype buvo pastatyti, rekonstruoti, kapitaliai remontuoti statiniai ar atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbai, nutiesti keliai, iškasti tvenkiniai, įrengti valymo ar melioracijos ir kiti žemės sklypo įrenginiai, taip pat atlikti kiti veiksmai, pakeitę kadastro duomenis, bei įstatymų nustatyta tvarka nustačius, kad dėl gamtinių procesų pakito žemės naudmenų sudėtis. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėja teikė teritoriniam registratoriui dokumentus, kurių pagrindu jis būtų turėjęs pagal pareiškėjos prašymą pakeisti šio žemės sklypo kadastro duomenis tuo pagrindu, kad pastatytas šis statinys. Pareiškėjos pateikti įrodymai, kurių pagrindu ji nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad buvo (yra) pagrindas įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie pasikeitusius žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. pastatytą statinį, ir įregistruoti daiktines teises į šį statinį pagal pareiškėjos pateiktą 2011 m. birželio 10 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.

Atsižvelgiant į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. C. nurodomas aplinkybes, kurių pagrindu jie teigia, kad teritorinis ir centrinis registratoriai turėjo nustatyti, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pakeisti žemės sklypo kadastro duomenis ir įregistruoti ūkio pastatą kaip žemės sklypo priklausinį, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.13 straipsnyje yra įtvirtinti požymiai ir kriterijai, kurie leidžia spręsti, koks daiktas yra antraeilis daiktas. Viena iš antraeilių daiktų rūšių yra pagrindinio daikto priklausiniai. Priklausiniais laikomi pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, teikdama teritoriniam registratoriui prašymus, nepateikė dokumentų, kurių pagrindu teritorinis registratorius turėjo nustatyti, kad ūkio pastatas yra miškų ūkio paskirties žemės sklypo priklausinys, t. y. kad šis pastatas savo savybėmis yra susijęs su miškų ūkio paskirties žemės sklypu ir jis tarnauja šiam žemės sklypui.

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai. Teritorinis registratorius, centrinis registratorius, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Miškų 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį minėtame miškų ūkio paskirties žemėje yra galima statyti tik specializuotus statinius: medienos sandėlius bei kitus susijusius su mišku įrenginius, poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles. Pareiškėjos teritoriniam administratoriui pateiktuose dokumentuose nebuvo jokių duomenų, kad pastatas yra susijęs su mišku, t. y. specializuotas statinys. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą tokių duomenų nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjos teritoriniam registratoriui pateiktoje 2011 m. birželio 10 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nebuvo nurodyti jokie duomenys, kad tai yra specializuotas statinys ar kad statinys yra pastatytas ne toje vietoje, kur auga miškas, kad statinys yra žemės sklypo priklausinys (b. l. 26). Dėl to nepripažintini pagrįstais pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens byloje dėstomi argumentai, kad iš registravimui pateiktų dokumentų buvo matyti, jog minėtas statinys suformuotas kaip pagrindinio daikto (žemės sklypo) priklausinys (pagalbinis pastatas).

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ūkio pastatas pastatytas miško žemėje, pažymi, kad pagal nagrinėjamoje byloje pateiktus įrodymus kitokia išvada yra negalima. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad visas žemės sklypas yra įregistruotas kaip miškų ūkio, neįregistruotas konkretus suformuotas miško sklypas. Nekilnojamojo turto registre tik yra nurodoma, kiek visame sklype yra miško žemės. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje beveik analogiškai apibrėžiama miškų ūkio paskirties žemė: tokiai žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama mišku apaugęs plotas (medynai); neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos.

Nagrinėjant ir vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu remiantis sąvoka „miško žemė“, įtvirtinta Miškų įstatyme, ir sąvoka „miško ūkio paskirties žemės“, įtvirtinta Žemės įstatyme, ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškindamas būtent Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendė, kokie statiniai gali būti statomi miško (miškų ūkio paskirties) žemėje ir pažymėjo, kad šiuose įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, jog nagrinėjamu aspektu neturi įtakos tai, kad įstatymuose apibrėžtos sąvokos „miško žemė” (Miškų įstatyme) ir „miškų ūkio paskirties žemė“ (Žemės įstatyme) nevisiškai sutampa – jų skirtumai nėra esminiai.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybės, susijusios su statinio, kurio kadastro duomenis pareiškėja prašė įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, statyba yra nagrinėjamos pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis ir pareiškėjos pateiktus teritoriniam registratoriui dokumentus, ir vertinant, ar pagrįstai ir teisėtai teritorinis registratorius ir centrinis registratorius netenkino minėtų pareiškėjos reikalavimų. Šioje byloje nustatytos aplinkybės neužkerta kelio nagrinėti klausimų, ar minėto ūkio pastato statyba buvo (yra) galima, ar ūkio pastatas pastatytas pagrįstai ir teisėtai, ar 2011 m. birželio 13 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą buvo įregistruota pagrįstai ir teisėtai bylose, kuriose yra ginčijami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. rugsėjo 30 d. reikalavimas Nr. (23.29)RE-594 nugriauti statinį, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. IV -159 „Dėl 2011 m. birželio 13 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą registracijos panaikinimo“.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos N. C. ir trečiojo suinteresuoto asmens R. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė