2013-07-18 Nr. AB-3701-3-61-3-02851-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1395/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02851-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Skunde (b. l. 1–2, 8) nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d., pažeidžiant nustatytas laikymo kamerose sąlygas, t. y. laikant pareiškėją 8 kv. m ploto kameroje kartu su dar trimis asmenimis. Pažymėjo, kad tokio dydžio kameroje, nepažeidžiant nustatyto minimalaus ploto reikalavimo, galėjo būti laikomi tik 2 asmenys. Paaiškino, jog dėl per mažo kameros ploto tapo irzlus ir nervingas, jam skaudėjo galvą, negalėjo miegoti. Administracija į jo skundus nereagavo. Kadangi atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė žalą. Teigia, kad asmuo laikomas netinkamomis sąlygomis savaime patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nurodė, kad į administraciją kreipdavosi žodžiu, todėl jokių rašytinių atsakymų negaudavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–22) nurodė, kad K. L. 2010 m. rugsėjo 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K. Iš jo asmens įskaitos kortelių matyti, kad 2010 m. spalio 21 d. ryte, 2010 m. spalio 22 d. ryte, 2010 m. gruodžio 9 d. ryte, 2011 m. kovo 18 d. ryte, 2011 m. liepos 27 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 6 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 9 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą – buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K, siekdamas palaikyti švarą kamerose, yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys kartais piktybiškai gadina suremontuotas kameras, todėl jas tenka pakartotinai remontuoti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, t. y. per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovo vertinimu, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d., išskyrus 8 dienas rytais ir laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu buvo nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,6 kv. m. Pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. buvo laikomas pažeidžiant šį reikalavimą, nes kartu su kitais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 199 ir 173, kurių plotas 7,94 kv. m, kameroje Nr. 335, kurios plotas 7,71 kv. m, kameroje Nr. 301, kurios plotas 8,03 kv. m, kameroje Nr. 302, kurios plotas 8,05 kv. m, kameroje Nr. 324, kurios plotas 7,68 kv. m, kameroje Nr. 335, kurios plotas 7,71 kv. m, kameroje Nr. 330, kurios plotas 7,52 kv. m, kameroje Nr. 306, kurios plotas 8,09 kv. m, kameroje Nr. 152, kurios plotas 7,94 kv. m, kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, kameroje Nr. 274, kurios plotas 7,84 kv. m, kameroje Nr. 312, kurios plotas 7,67 kv. m. Kamerose buvo laikomi 3–4 asmenys ir vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m, išskyrus 8 dienas iš ryto, kai pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto reikalavimo, bei laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., kai pareiškėjas gulėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Iš viso pareiškėjas 1 metus 2 mėnesius ir 9 dienas buvo laikomas pažeidžiant nustatą minimalų – 3,6 kv. m, kamerų plotą, išskyrus 8 dienas rytais, kai kamerose buvo laikomi 2 asmenys.

Teismas taip pat nustatė, kad kamera Nr. 144, pareiškėjo laikymo joje laikotarpiu (36 dienas) nebuvo remontuota. Kiti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų neįrodyti, o Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagrindė savo atsiliepime į skundą išdėstytus teiginius. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcinė stotis“ atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl kitų kalinimo sąlygų trūkumų atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose, tuo metu, kai jis jose buvo laikomas. Pareiškėjo teiginiai, kad jis į administraciją kreipėsi žodžiu, todėl negavo jokių rašytinių atsakymų, niekuo nepatvirtinti.

Teismas konstatavo, kad tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam žmogui teko mažesnis nei nustatytas minimalus plotas, sudaro pagrindą pripažinti, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų, pasireiškusių elementariu ploto trūkumu jam gyvenant sprendime nurodytose kamerose, t. y. būnant nelaisvėje ir negalint turėti kito pasirinkimo, jo gyvenimo tam tikrą laiką neremontuotoje kameroje Nr. 144 bei atsakovo veiksmų, pasireiškusių tuo, kad pareiškėjui kamerose sudarė tokias gyvenimo sąlygas, yra priežastinis ryšys. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Konvencijos reikalavimų.

Nesant jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų pagrįsti pareiškėjo teiginius apie pablogėjusią sveikatą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas juos vertino kaip abstrakčius, pažymėjęs, kad nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti priežastinį ryšį tarp pareiškėjo nurodomų susirgimų ir kalinimo sąlygų.

Įvertinęs ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų reglamentavimą ir teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo srityje, atsižvelgęs į tai, kad nors pareiškėjas 1 metus 2 mėnesius ir 9 dienas buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. lapkričio 9 d., t. y. praėjus gana ilgam laikui (beveik vieneriems metams) po to, kai 2011 m. lapkričio 25 d. išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, teismas padarė išvadą, kad teisės pažeidimo padarymo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl pripažinęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui jo prašomą 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatai, sudaro sąlygas valstybei išvengti atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimą. Pažymi, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tokiais atvejais, kaip šis, vien pažeistų teisių pripažinimas nėra tinkama ir teisinga satisfakcija už patirtą moralinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119–122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjo skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. Lukiškių TI-K, išskyrus 8 d. ryte, ir laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui – 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, tačiau tai, kad jis 1 metus 2 mėnesius ir 9 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam žmogui teko mažesnis nei nustatyta minimalus plotas, apie mėnesį buvo laikomas neremontuotoje kameroje Nr. 144, sudaro pagrindą pripažinti, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, todėl teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis byloje surinkta medžiaga (b. l. 12–15, 23–24), nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., kai buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K) pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Kaip minėta pirmosios instancijos teismo sprendime, dalį nurodyto laikotarpio (8 dienas rytais) pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo ne mažesnis, nei 3,6 kv. m. Nepaisant to, spręstina, kad pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus pareiškėjas buvo laikomas 1 metus 2 mėnesius ir 9 dienas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo pelių, tarakonų, pelėsių. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, buvo sudaryta Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, 2010 metų lapkričio 30 d. šalių susitarimu pratęsta dar vieneriems metams (b. l. 25–28, 29), byloje pateikti atliktų darbų aktai (b. l. 50–59). Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad kameras tvarkytis privalo patys kalinamieji, reikalingas inventorius yra išdalintas į kameras. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiuos skundo ir atsiliepimo argumentus ir tinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Taip pat pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kameroje Nr. 144, kurioje remontas darytas prieš 10 metų. Teismo nustatyta, kad kamera Nr. 144, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 36 kalendorines dienas (atskirais laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 8 d.), pareiškėjo laikymo joje laikotarpiu nebuvo remontuota. Remonto darbai kameroje atlikti tik 2011 m. birželio mėnesį (b. l. 37–38). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta aplinkybė yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie vienerius metus neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, švaros ir tvarkos palaikymu kamerose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 1 200 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Lt atlyginti neturtinę žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui K. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) atlyginti neturtinę žalą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė