2018-02-27 Nr. AB-3897-3-61-3-03705-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3358-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03705-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos V. C. (V. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. C. (V. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. C. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1666(01765) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei V. C., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2016 m. sausio 15 d. išdavė jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2018 m. sausio 15 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip asmeniui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2015 metų yra uždarosios akcinės bendrovės „Capitaldist“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė, jai priklauso 500 vienetų 28,96 Eur nominalios vertės paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 1 / 3 Bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėja rėmėsi 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalimi ir atsakovo poziciją, kad pareiškėjos valdoma įmonė privalėjo išlaikyti įsteigtas ne mažiau kaip tris darbo vietas Lietuvos Respublikos piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams, kad jose dirbtų visą darbo laiką Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, vertino kaip Pakeitimo įstatymo ydingą interpretavimą analizuojant ne vieno, o kelių akcininkų, užsieniečių, gavusių leidimus laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teisinę padėtį, kai sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi priimti tuo pačiu metu. Pareiškėjos manymu, atsakovo nurodoma informacija, kad ji iki Sprendimo priėmimo dienos nesikreipė į Departamentą, apie pasikeitusias aplinkybes neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi taip pat nesikreipė, nėra išsami ir teisinga, nes apie pareiškėjos ketinimą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo, baigiantis išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje laikui, liudija pareiškėjos 2017 m. spalio 5 d. prašymas, adresuotas Departamentui. Apie pareiškėjos ketinimą kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo atsakovas buvo informuotas ir kitos Bendrovės akcininkės bei vadovės T. T., kuri buvo pateikusi prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad, patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą (toliau – Sodros informacinė sistema), buvo nustatyta, jog Bendrovėje nuo 2017 m. birželio 30 d. įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai ir viena užsienietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas darė išvadą, kad Bendrovė jau nuo 2017 m. birželio 30 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu dėl ydingo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo ir pabrėžė, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo vadovautasi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., kadangi pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punktu ir tvirtino, kad pareiškėjos skunde minimas kreipimasis elektroniniu paštu neatitinka Aprašo nuostatų ir numatytos procedūros. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Aprašo reikalavimus atitinkantis prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas 2017 m. spalio 30 d., t. y., kai pareiškėjos leidimas laikinai gyventi jau buvo panaikintas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės nėra ginčijamos skunde, t. y. atsakovas aiškiai nustatė, jog Bendrovėje nurodomu laikotarpiu dirbo mažiau negu trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Teismas darė išvadą, kad Sprendime tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, be to, tinkamai ir pagrįstai pritaikyta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Todėl teigti, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes Sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas rėmėsi Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi ir pareiškėjos argumentus apie skirtingų nuostatų ydingą taikymą tos pačios bendrovės akcininkėms vertino kaip nepagrįstus, nes faktinės aplinkybės (t. y. laiko momentas, kada buvo tapta akcininkėmis) skiriasi, todėl yra taikomos ir skirtingos teisės aktų nuostatos.

7. Įvertinęs, kad iš esmės Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas kaip teisiškai nereikšmingus vertino pareiškėjos argumentus, jog jai nebuvo suteikta galimybė pateikti duomenis. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos skunde minimas kreipimasis elektroniniu paštu neatitinka Aprašo nuostatų ir numatytos procedūros. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Aprašo reikalavimus atitinkantis prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas 2017 m. spalio 30 d., kai pareiškėjos leidimas laikinai gyventi jau buvo panaikintas.

III. 8. Pareiškėja V. C. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir panaikinti Sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas, pradėjęs Aprašo 188 punkte nurodytą patikrinimą, nei pareiškėjos, nei Bendrovės, vadovaujantis Aprašo 189 punkto reikalavimais, neinformavo, kvietimų atvykti į kvietime nurodytą įstaigą, kvietime nurodant, kokius reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus būtina pateikti iki jame nurodytos datos, nepateikė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad N. T. atsakovas dar iki Sprendimo priėmimo, t. y. 2017 m. spalio 13 d., buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, t. y. tais pačiais, kuriais skundžiamu Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai. Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas nepašalino iškilusių prieštaravimų, nepasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymų nagrinėjamu klausimu, taip pažeisdamas Aprašo 189 punktą ir užsieniečio teisę būti išklausytam, todėl Sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėja pažymi, kad kontrolės procedūra yra savarankiška, o ne tęstinė priimant sprendimus pagal užsieniečių prašymus išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, todėl Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina kontrolės procedūros veiksmams, kurie pradėti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

11. Atsakovas remiasi Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad pareiškėjos atveju aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., todėl Bendrovėje turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo dieną turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl Įstatymo taikymo laike. Atsakovas paaiškina, kad Aprašo 188, 189 punktų nuostatos taikomos tais atvejais, kai prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pateikiamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nurodytu pagrindu ir kai atliekamas tyrimas dėl įmonės fiktyvumo, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5109-552/2017 ir pabrėžia, jog Sprendimas priimtas ne dėl Bendrovės fiktyvumo, o tuo pagrindu, kad joje visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar užsieniečiai, turintys leidimus nuolat gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1666(01765) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei V. C., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 15 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai (dvejus metus) gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo išduotas pareiškėjos 2015 m. lapkričio 13 d. prašymo pagrindu (siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje). Sodros informacinės sistemos duomenų pagrindu Departamentas nustatė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes minėtoje Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visa darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas šį Departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, kad Bendrovė neatitiko iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, tačiau tvirtina, kad priimant Sprendimą turėjo būti vadovaujamasi po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo priimta Įstatymo redakcija, kurioje nebeliko reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, taip pat teigia, kad atsakovas pažeidė Aprašo 189 punktą ir jos teisę būti išklausytai.

15. Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 dieną. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., šiuo atveju taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 dienos.

16. Byloje nustatyta, kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos valdyba 2016 m. sausio 15 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. sausio 15 dienos. Šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. sausio 15 dienos. Toks atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

17. Apeliantė nepagrindžia, kodėl Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies požiūriu Apraše įtvirtintos procedūros turėtų būti skirstomos į leidimų išdavimo / keitimo ir į kontrolės bei kodėl pareiškėjos įvardinta kontrolės procedūra (leidimų panaikinimo), kurią įgyvendindamas atsakovas priėmė Sprendimą, nepatenka į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi reguliuojamą sritį. Kaip minėta, Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kuria Įstatymo redakcija turi būti vadovaujamasi priimant sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pastarąjį veiksmą atsakovas būtent ir atliko, priimdamas ginčijamą Sprendimą, kadangi juo buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas pagal pareiškėjos prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantės nurodomas skirtingų atsakovo vykdomų procedūrų atribojimas niekaip nepaneigia Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo vadovautis Įstatymo redakcija, galiojusia iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos priimant ir sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą pagal užsieniečio prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

18. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad šiuo atveju priimant Sprendimą neturėjo būti atsižvelgiama į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išlygą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pagrįstai taikė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl Departamento priimtų sprendimų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą pagal užsieniečio prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, teisėtumo ir pagrįstumo (pvz., 2018 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3110-438/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. eA-5317-415/2017, Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2887-520/2018). Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra nurodyta pakankamai argumentų, kurie suponuotų būtinybę nesilaikyti suformuotos teismų praktikos ir kitaip aiškinti bei taikyti minėtą teisės normą.

19. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtos įstatymo nuostatos ydingumu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą imperatyvų teisės aktą.

20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantės nurodomos Bendrovės kitos dalyvės faktinė situacija skiriasi nei pareiškėjos atvejis, kadangi N. T. Bendrovei nebeatitinkant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, priešingai nei pareiškėja, kreipėsi į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, įgyvendindama Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą (užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi). Todėl apeliantės argumentai dėl to, kad atsakovas dar iki Sprendimo priėmimo, t. y. 2017 m. spalio 13 d., N. T. buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tais pačiais kaip ir pareiškėjai pagrindais, vertintini kaip neturintys reikšmės Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde pabrėžia, jog Departamentas, prieš panaikindamas jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai jos neinformavo, nepateikė kvietimų atvykti į kvietime nurodytą įstaigą, kaip reikalaujama Aprašo 189 punkte. Vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, jog joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas turėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė, kokias papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir (ar) pateikusi papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovo sprendimas priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių.

22. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

23. Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, t. y. ir ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

24. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte buvo numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimas, be kita ko, ir, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1 / 3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

25. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą (pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017). Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra įrodyta, kad tos faktinės aplinkybės, kurios egzistavo siekiant užsienietei gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir buvo privalomos pagal Įstatymą, po Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. sausio 12 d. sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi, išnyko 2017 m. birželio 30 dieną. Tai reiškia, kad duomenys, kuriuos užsienietė pateikė, norėdama gauti / pakeisti leidimą gyventi, nebeatitiko tikrovės ir toks neatitikimas tęsėsi iki pat Sprendimo priėmimo.

26. Įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

27. Teisėjų kolegija pastebi, kad ginčijamas Sprendimas neatėmė iš pareiškėjos galimybės kreiptis į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo metu galiojančios Įstatymo redakcijos pagrindu.

28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, nėra jokio pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. C. (V. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dalia Višinskienė Skirgailė Žalimienė