2013-09-23 Nr. AB-5189-3-61-3-02410-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1510/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02410-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. M. O. (A. E. M. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. M. O. (A. E. M. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. E. M. O. (A. E. M. O.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-81 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. E. M. O.“ (toliau – ir Sprendimas);

2. įpareigoti atsakovą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad Sprendime jam nesuteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas, rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punktu. Pasak pareiškėjo, pirminėje apklausoje 2012 m. rugpjūčio 16 d. jis nurodė visus faktus apie grėsmę jo gyvybei ir sveikatai kilmės valstybėje, jo nurodyti faktai visiškai sutapo su pateiktais prieglobsčio prašyme, o tai leidžia vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 1 dalimi. Atsakovo 2012 m. rugpjūčio 28 d. išvadoje Nr. 15/6-5-13PR-81RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. E. M. O.“ (toliau – ir Išvada) nurodytas teiginys, kad 2012 m. rugpjūčio 16 d. buvo atlikta A. E. M. O. apklausa, kurios metu jis, pasakodamas apie tariamą persekiojimą kilmės šalyje, beveik pažodžiui atkartojo informaciją, pateiktą prieglobsčio prašyme, dėstė aplinkybes ta pačia tvarka, naudojo tuos pačius išsireiškimus, o į papildomus klausimus atsakinėjo nenoriai ir lakoniškai, tik patvirtina faktą dėl pareiškėjo pateiktos informacijos pagrįstumo ir atitinka Įstatymo 83 straipsnio 1 dalį. Įvykiai, vykę su pareiškėju jo kilmės šalyje, vyko nuosekliai vienas po kito, o jų nuoseklus perteikimas negali kelti abejonių atsakovui pareiškėjo istorijos tikrumu. Įvykių tikrumu atsakovas abejoja dėl lakoniškų ir nenoriai pareiškėjo duotų atsakymų į papildomus klausimus, tačiau atsakovas nenurodo, į kokius klausimus pareiškėjas neatsakė ar atsakė neišsamiai. Pareiškėjas į visus atsakovo klausimus atsakė išsamiai, tai matyti iš apklausos protokolų, todėl skundžiamame sprendime daromos išvados dėl pareiškėjo nebendradarbiavimo yra nepagrįstos ir prieštarauja asmens byloje esantiems įrodymams.

Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo teiginiu, kad nėra jokio pagrindo prielaidai, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. (duomenys neskelbtini) gyvena įvairių religijų atstovai: didžiąją dalį sudaro krikščionys, mažesnę dalį islamo ir vietinių religijų išpažinėjai, kitų pažiūrų (ateistų, judėjų) asmenų yra nedaug. Pareiškėjas kartu su šeima priklausė Romos katalikų bažnyčiai, išpažino krikščionybę; gentis ((duomenys neskelbtini)) priklauso vietinius tikėjimus išpažįstančiosioms gentims, jos gyvenimo būdo pareiškėjas niekada nepripažino, kaip ir žiaurių bei nežmoniškų genčių tradicijų. Konfliktas tarp genties atstovų ir pareiškėjo kilo jam nesutikus su genties atstovų pareiškimu, kad jis turįs tapti „tradiciniu gydytoju“. Būtent pareiškėjo tikėjimas ir jo požiūris į genčių tradicijas sąlygojo tokią genties reakciją bei atsakomuosius veiksmus, kurių metu pareiškėjas buvo sumuštas, pririštas prie medžio miške, jį gindamas buvo nužudytas jo tėvas. Pareiškėjas, bandydamas išsigelbėti, buvo priverstas slapstytis skirtinguose miesteliuose, kur jo ieškota, kol galiausiai prisiglaudė krikščioniškoje bažnyčioje. Kreipimasis į teisėsaugos institucijas, kaip paminėta Išvadoje, jokių rezultatų nedavė dėl genčių vadų įtakingumo, korupcijos teisėsaugos institucijose bei jų nesikišimo į „tradicinius reikalus“.

Pareiškėjas nurodė, kad jaučia visiškai pagrįstą baimę grįžti į kilmės šalį, kad dėl jo išpažįstamos religijos bei pažiūrų į vietinių genčių papročius kilmės valstybėje jam gali grėsti pavojus jo gyvybei ir sveikatai, o tinkama pagalba, siekiant užkirsti minėtus veiksmus, iš valdžios institucijų nėra užtikrinama, taip pat nurodė, kad jo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo yra pagrįstas. Pareiškėjas rėmėsi 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsniu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad, svarstant klausimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, turi būti įvertinta objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma (nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008).

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–16) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad deklaratyviai nesutikdamas su Migracijos departamento išvadomis, pareiškėjas skunde net neužsimina apie skundžiamame sprendime išvardytus argumentus, vietoje to akcentuodamas ir savo nuožiūra interpretuodamas Išvadoje konstatuotą faktą, kad apklausos metu pareiškėjas beveik pažodžiui atkartojo informaciją, pateiktą prieglobsčio prašyme, dėstė aplinkybes ta pačia tvarka, naudojo tuos pačius išsireiškimus, o į papildomus klausimus atsakinėjo nenoriai ir lakoniškai. Skundžiamame sprendime ši aplinkybė nepaminėta, ja nemotyvuojamas prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimas, todėl neaišku, kokią įtaką gali turėti jos aptarimas, sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog sprendime daromos išvados dėl pareiškėjo nebendradarbiavimo yra nepagrįstos, akivaizdžiai prieštarauja faktams, kadangi skundžiamame sprendime nedaroma jokių išvadų dėl pareiškėjo bendradarbiavimo / nebendradarbiavimo. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad 2009 m. į jo namus atėjo jo genties ((duomenys neskelbtini)) žmonės ir pareiškė, jog pareiškėjas yra dievų išrinktas būti nauju „tradiciniu gydytoju“ (angl. „traditional healer“, „witch doctor“). Pasak pareiškėjo, jis pasirinktas dėl to, kad jo protėviai buvo tokiais „gydytojais“, nors jo šeima priklausė Romos katalikų bažnyčiai bei genčių tradicijas laikė barbariškomis ir nežmoniškomis. Dėl savo požiūrio į tradicines apeigas ir ritualinius aukojimus pareiškėjas atsisakė būti nauju „gydytoju“, tačiau jam pareikšta, kad žmogus neturi teisės nepaklusti, kai jis išrenkamas dievų. Bijodamas dėl savo saugumo, pareiškėjas slapstėsi nuo jį persekiojusių asmenų bažnyčioje, gyveno skirtinguose miesteliuose; kartą minėti asmenys pagavo pareiškėją (duomenys neskelbtini) mieste, sumušė, nutempė į mišką, kur surišo rankas ir pririšo prie medžio. Pasak pareiškėjo, su vieno žmogaus pagalba jam pavyko pabėgti ir vėl pasislėpti bažnyčioje. Tačiau dėl genčių vadų įtakingumo, korupcijos teisėsaugos institucijose bei jų nesikišimo į tradicinius reikalus niekas negalėjo apsaugoti pareiškėjo nuo persekiojimo. Situacijai blogėjant, pareiškėjo tėvas bandė jį apginti, tačiau pats buvo užpultas ir nužudytas. Tuomet, pasak pareiškėjo, jis nusprendė išvykti iš šalies.

Remiantis informacija apie (duomenys neskelbtini), tikėjimas „tradicinių gydytojų“ galia ir burtais labai paplitęs visuomenėje, šios tradicijos išgyveno kolonizavimą, misionierius, dekolonizavimą, valdžios režimų keitimą ir modernizaciją. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra apie 10 000 „tradicinių gydytojų“, kurių paslaugomis naudojasi apie 80 procentų šalies gyventojų. Tokie „tradiciniai gydytojai“ (duomenys neskelbtini) vadinami „nganga“. Jie praktikuoja tradicinę žolelių mediciną bei „dvasinį gydymą“, taip pat ir apsaugą nuo piktų burtų, taip pat tikima, kad „nganga“ bendrauja su mirusiųjų protėvių dvasiomis (protėviai pomirtiniame gyvenime lydi ir saugo gyvuosius), kurios atskleidžia „nganga“ žmogaus negalios ar ligos priežastis bei gydymo būdus. „Nganga“ labai garbinami jų visuomenėje, kuri tiki, kad žmonių ligas sukelia raganos, suteršimas (kontaktas su „nešvariais“ objektais ar įvykiais) arba protėvių dvasios. Tradiciškai „nganga“ pagrindinė funkcija – padėti žmogui, jį išgydyti ir apsaugoti. „Nganga“ negali pakenkti žmogui, tuo užsiima raganiai, kuriuos „nganga“ gali identifikuoti ir padėti apsisaugoti nuo jų piktųjų burtų. Raganavimas yra uždraustas (duomenys neskelbtini) įstatymuose, taip pat egzistuoja kontraversiška praktika, kai „nganga“ kviečiami pagrindiniais liudytojais teismo procesuose, kur jie nurodo, jog kaltinamasis (-oji) iš tikrųjų yra raganius (ragana). Tam, kad taptų „nganga“, žmogus pirmiausia turi būti „pašauktas protėvių“ – pašaukimas gydyti pasireiškia sunkia liga, dažnai psichoze, galvos ir pilvo skausmais; dėl šių negalavimų žmogus kreipiasi pagalbos į „nganga“, kuris išaiškina, kad tokiu būdu asmuo šaukiamas protėvių gydyti žmones. Tikima, kad atsisakymas paklusti protėvių šaukimui gali turėti asmeniui neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, ūmi ir ilgalaikė fizinė / psichinė liga. Žmogus, šventai tikintis savo pašaukimu bei norintis gydyti, kelerius metus mokosi tradicinės medicinos iš „nganga“, dalyvauja „apsivalymo“ ritualinėse apeigose, o mokymosi pabaigoje dalyvauja aukojimo rituale, gyvūno (dažniausiai – ožio) krauju pažymint ryšį tarp protėvių ir naujojo „nganga“. Tik giliai tikintis protėvių galia ir perėjęs sunkų pasiruošimo procesą žmogus gali tapti „nganga“.

Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nerasta jokių duomenų apie tai, kad žmonės galėtų būti verčiami tapti „nganga“ prieš jų valią, kad „nganga“ galėtų tapti žmogus, netikintis savo pašaukimu, kad toks „pašaukimas“ galėtų vykti per trečiuosius asmenis, kad už nenorą tapti „nganga“ grėstų fizinis susidorojimas iš kitų bendruomenės narių. Pareiškėjo teiginiai, kad jis „netiki tomis visomis tradicinėmis apeigomis“, „niekad nesigilino į tuos tradicinius reikalus“ ir laiko juos „nežmoniškais ir barbariškais“ bei tai, kad jo pasakojimas apie priverstinį vertimą tapti „tradiciniu gydytoju“ ir už nepaklusnumą gresiančią bausmę visiškai neatitinka turimos informacijos apie tradicinę „nganga“ iniciaciją ir atsisakymo paklusti protėvių pašaukimui pasekmes, leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo pasakojimo atitikimu tikrovei bei vertinti jo pateiktus duomenis kritiškai. Pažymėjo, kad nors yra informacijos apie (duomenys neskelbtini) praktikuojamą tradicinį moterų lytinių organų įvairių formų žalojimą, tačiau nerasta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo pasakojimą apie priverstinį ritualinį vyrų lytinių organų ar kitų kūno dalių žalojimą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pasakojimas prieštarauja surinktai informacijai apie (duomenys neskelbtini) paplitusias ritualines tradicijas, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymo pateikimo motyvai yra išgalvoti vadovaujantis prielaida, kad Afrikos tautų tradicijos ir ritualai europiečiams yra mažai žinomi ir paprastai įsivaizduojami kaip barbariški, tuo siekiant apgaulės būdu kuo labiau atitikti tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.

Atsakovas rėmėsi Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų bei jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių reikalavimų 4 straipsnio 5 dalies (e) punktu. Atsižvelgęs į nustatytus prieštaravimus, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimo kilmės šalyje priežastis ir aplinkybes turėtų būti vertinamas kritiškai bei laikomas akivaizdžiai pramanytu.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde Migracijos departamento argumentų dėl pareiškėjo pasakojimo prieštaravimo surinktai informacijai neanalizuoja, vietoje to pateikia bendro pobūdžio ir didžiąja dalimi su pareiškėjo individualiu atveju tiesiogiai nesusijusią prieglobsčio suteikimo kriterijų analizę. Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento 2012 m. ataskaita apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), pagrindinės su žmogaus teisėmis susijusios problemos šalyje yra saugumo pajėgų įgaliojimų viršijimas, ypač sulaikytųjų ir įkalintųjų asmenų atžvilgiu, teisės į teisingą ir greitą bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje pažeidimai, susirinkimų laisvės apribojimai, taip pat yra pranešimų apie neteisėtus suėmimus ir įkalinimus, grėsmę gyvybei keliančias kalėjimų sąlygas, privatumo teisių nepaisymą.

Ataskaitoje minimas aukštas valdžios institucijų korupcijos lygis, žodžio laisvės pažeidimai, nepriklausomų žurnalistų persekiojimas, taip pat visuomenėje paplitusi moterų diskriminacija (taip pat ir lytinių organų žalojimas) bei pigmėjų, gėjų ir lesbiečių diskriminacija. Nors vyriausybė ėmėsi tam tikrų veiksmų, siekdama nubausti (taip pat ir teismine tvarka) saugumo pajėgų pareigūnus ir valstybės tarnautojus, pažeidžiančius žmogaus teises, tačiau tokių pažeidėjų nebaudžiamumas išlieka rimta problema (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą informaciją apie gyvenimą kilmės valstybėje, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepriskirtinas prie rizikos grupių, galinčių patirti smurtą arba diskriminaciją (duomenys neskelbtini), taip pat nėra jokių priežasčių manyti, kad dėl kažkokių individualių ir objektyvių savybių pareiškėjui kilmės šalyje gali grėsti žmogaus teisių pažeidimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė atsakovo atsiliepime pateiktą Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento 2012 m. ataskaitos apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) informaciją. Pabrėžta, kad pareiškėjas atsakovui bei teismui skunde nenurodė, jog jį persekioja būtent valstybės institucijos, taip pat šioje administracinėje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas priklausytų padidintos rizikos asmenų grupei. Vadinasi, negalima konstatuoti, kad šiuo aspektu Migracijos departamentas priėmė nepagrįstą sprendimą – priešingai, konstatuota, kad šia apimtimi Sprendimas yra visiškai motyvuotas.

Pirminėje apklausoje ir vėliau pareiškėjas atsakovui teigė, jog jį persekioja tam tikros grupuotės (galima ją įvardinti sekta) nariai dėl to, kad jis nesutiko tapti „raganiumi“. Pabrėžta, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą medžiagą, savo 2012 m. rugpjūčio 28 d. išvadoje Nr. 15/6-5-13PR-81RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. E. M. O.“ (asmens byla Nr. CMR0005 (b. l. 70–75)), kuria grindžiamas skundžiamas sprendimas, labai detaliai aptarė tradicinių daktarų „nganga“ institutą ir, teismo vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad (duomenys neskelbtini) niekas neverčia tapti tradiciniu daktaru. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nenurodė, kokia grupuotė jį persekioja. Šį faktą jis atsakovui ir teismui nurodė tik vėliau, teismo posėdyje, įvardydamas grupuotę (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovas pateikė kontrargumentus, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenė niekaip nesusijusi su (duomenys neskelbtini) gentimi, kuriai priklauso pareiškėjas, o, be to, (duomenys neskelbtini) bendruomenės narystė priklauso nuo paties asmens apsisprendimo bei yra pasiturinčių vyrų garbės reikalas (b. l. 40-41). Vadinasi, pareiškėjas apie jo persekiojimą sako netiesą.

Nors pareiškėjas pateikė nemažai dokumentų (b. l. 43, 44, 45-46, 47), tačiau administracinėje byloje yra gauta 2013 m. sausio 17 d. specialisto išvada (b. l. 71-73, 74, 75), kuri vertina minėtus dokumentus kaip skaitmeninio montažo būdu pagamintas dokumentų klastotes. Pareiškėjo advokatė teismo posėdyje aiškino, kad Afrikos valstybėse yra tradicijos teikti būtent tokius dokumentus, tačiau teismas nesutiko su šiais argumentais ir vertino, kad minėti dokumentai nepagrindžia pareiškėjo teiginių apie persekiojimą. Be to, pareiškėjas savo skunde nurodo, kad dauguma tikinčiųjų (duomenys neskelbtini) yra krikščionys ir musulmonai (interneto duomenimis, tai sudaro apie 90 procentų visų (duomenys neskelbtini) gyventojų), todėl teismui kilo abejonių, ar apskritai gali asmenį persekioti kokia nors sekta ir ar pareiškėjas negalėtų rasti saugaus gyvenimo savo kilmės valstybėje, kai dauguma gyventojų yra krikščionys ir musulmonai.

Teismas nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį ir nagrinėjamoje byloje nenustatė šiose normose įtvirtintų pagrindų, būtinų papildomai apsaugai suteikti, nes pareiškėjo motyvai yra grįsti prielaidomis. Skundžiamame Sprendime, teismo vertinimu, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjo motyvai dėl prieglobsčio suteikimo yra išgalvoti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad pareiškėjo skundas atsakovui dėl panaikinimo ir įpareigojimo atsakovui pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui išnagrinėti iš naujo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. E. M. O. (A. E. M. O.) (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 108-113) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neminėjo ir nesivadovavo posėdžio metu pareiškėjo pateiktais paaiškinimais. Nurodo ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis ir pažymi, jog proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai yra laikytini įrodymais, tačiau teismas, priėmęs sprendimą, jais nesivadovavo. Daro išvadą, kad teismo sprendimas yra priimtas neištyrus ir neišnagrinėjus visų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės tinkamam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, todėl turėtų būti panaikintas.

Remiasi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi ir pabrėžia, kad skųsdamas Migracijos departamento Sprendimą jis nurodė, kad yra persekiojamas būtent (duomenys neskelbtini) genties atstovų dėl to, kad atsisakė tapti „raganiumi“, o valstybinės institucijos atsisakė atlikti veiksmus, būtinus siekiant užkirsti kelią jo persekiojimui. Akivaizdu, kad pareiškėjas nėra persekiojamas valstybinių institucijų, tačiau, patirdamas (duomenys neskelbtini) genties atstovų persekiojimą, negali pasinaudoti valstybinių institucijų gynyba dėl genčių vadų įtakos, korupcijos teisėsaugos srityje bei teisėsaugos nesikišimo į genčių vidaus politiką ir tradicijas.

Siekiant įrodyti pareiškėjo priklausomybę socialinei grupei, dėmesys atkreipiamas į Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, sudaryto pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, 77 straipsnį, kuriame yra įtvirtinta, kad tam tikrą socialinę grupę paprastai sudaro panašios kilmės, įpročių ar socialinės padėties asmenys. Tvirtinimas bijant persekiojimo dėl šios priežasties dažnai gali sutapti su tvirtinimu bijant būti persekiojamam dėl kitų priežasčių, t. y. dėl rasės, religijos ar tautybės. Vadovaujantis Priedo prie pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo Tarptautinių apsaugos gairių, sudarytų pagal 1951 m. konvenciją ir 1967 m. protokolą dėl pabėgėlių statuso „Priklausymo tam tikrai socialinei grupei“ skyriaus 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad priklausymo tam tikrai socialinei grupei pagrindas yra mažiausiai aiškus ir nėra apibrėžtas 1951 m.

Konvencijoje, tačiau vis dažniau taikomas nustatant pabėgėlio statusą, o valstybės yra pripažinusios, kad moterys, šeimos, gentys, profesinės grupės ir homoseksualios orientacijos asmenys sudaro tam tikrą socialinę grupę pagal 1951 m. konvenciją. To paties skyriaus 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog terminas „priklausymas tam tikrai socialinei grupei“ turi būti aiškinamas progresyviai, atsižvelgiant į skirtingą ir kintantį grupių pobūdį įvairiose visuomenėse bei plėtojamas žmogaus teisių normas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas priklauso vienai iš daugelio (duomenys neskelbtini) esančių genčių – (duomenys neskelbtini) – ir darytina išvada, kad priklausomybė (duomenys neskelbtini) genčiai yra laikytina priklausomybe tam tikrai socialinei grupei.

Remiasi 1951 m. liepos 28 d. konvencija dėl pabėgėlių statuso ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog šiuo atveju pareiškėjo priklausomybė tam tikrai socialinei grupei ir dėl šios priežasties jam kylantis pavojus yra neginčijamas, kilmės valstybėje pareiškėjo teisės nebuvo apgintos, todėl jo baimė sugrįžti yra visiškai pagrįsta ir jam turėtų būti taikomos minėto įstatymo nuostatos. Nurodo Įstatymo 87 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama persekiojimu iš gentainių bei (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių dėl pareiškėjo atsisakymo pagal senąsias genties tradicijas tapti „raganiumi“.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo daroma išvada, kad „nganga“ ir „raganius“ yra tapačios sąvokos, yra klaidinga. Pareiškėjas administracinės bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė išsamius paaiškinimus dėl tradicinio gydytojo „nganga“ bei „raganiaus“ skirtumų. Pažymi, kad pareiškėjas nei vienoje apklausoje nėra nurodęs, jog jo paaiškinimai apie patirtą persekiojimą yra susiję su „nganga“ atstovais. Pareiškėjas neneigia, kad jo kilmės valstybėje asmuo negali būti verčiamas tapti tradiciniu gydytoju „nganga“ prieš jo valią, tačiau pareiškėjas buvo verčiamas būti „raganiumi“. Pareiškėjas kilmės valstybėje yra persekiojamas būtent dėl to, kad jis atsisakė tapti „raganiumi“, o ne „nganga“.

Teigia, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenės šaknys yra susijusios su (duomenys neskelbtini) gentimi. (duomenys neskelbtini) lyderis M. A. E. yra gimęs (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) genčių valdose. Iš ten yra kilusios senosios (duomenys neskelbtini) bendruomenės šaknys. Atsakovas netyrė ir neanalizavo, kokių konkrečių genčių ar bendruomenių persekiojimą pareiškėjas patyrė. Be to, atsakovas nepateikė jokių konkrečių argumentų, kurie įrodytų, kad pareiškėjo tikrai nepersekiojo (duomenys neskelbtini) bendruomenės atstovai. (duomenys neskelbtini) bendruomenė su (duomenys neskelbtini) gentimi yra glaudžiai susijusi.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad kiekviena valstybė turi savo dokumentų tvirtinimo ir pasirašymo taisykles, kurios laikomos priimtinomis tos valstybės viduje. Dokumentai į Lietuvą buvo atsiųsti iš (duomenys neskelbtini) Respublikos, todėl jie buvo sudaryti ir pasirašyti toje šalyje įprastais būdais, t. y. kompiuterio pagalba. Pareiškėjas neneigia, kad parašai ant minėtų dokumentų buvo uždėti kompiuterio pagalba. Daro išvadą, kad 2013 m. sausio 17 d. specialisto išvada dėl dokumentų klastojimo yra nepagrįsta, nes nebuvo įvertinta ir atsižvelgta į aplinkybę, kad dokumentai buvo sukurti ir pasirašyti (duomenys neskelbtini) valstybėje, kurioje yra taikomos kitokios dokumentų pasirašymo taisyklės nei Lietuvos Respublikoje. Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus, negalėjo tokiems dokumentams (jų formai) taikyti nacionalinių Lietuvos Respublikos teisės aktų, o vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad dokumentai buvo pateikti iš Afrikoje esančios valstybės.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122-125) prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime pažymi, kad teismas įvertino visus A. E. M. O. teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, tik juos, priešingai nei norisi apeliantui, traktavo kaip išgalvotus. Dėl galimybės pasinaudoti kilmės valstybės gynyba ir priklausymo socialinei grupei nurodo, kad apelianto skunde Migracijos departamento argumentai dėl jo pasakojimo prieštaravimo surinktai informacijai nėra analizuojami, vietoj to pateikiama bendro pobūdžio ir didžiąja dalimi su pareiškėjo individualiu atveju tiesiogiai nesusijusi prieglobsčio suteikimo kriterijų analizė. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktą informaciją apie gyvenimą kilmės valstybėje, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai konstatavo, kad jis nėra priskirtinas prie rizikos grupių, kurios galėtų patirti smurtą arba diskriminaciją (duomenys neskelbtini), taip pat nėra jokių priežasčių manyti, kad dėl kažkokių individualių ir objektyvių savybių pareiškėjui kilmės šalyje gali grėsti žmogaus teisių pažeidimai. Konstatuotina, kad A. E. M. O. pateiktas prieglobsčio prašymas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pagrįstai manytina, kad iš (duomenys neskelbtini) apeliantas išvyko ne dėl jam tariamai gresiančio persekiojimo (smurto) bei ne tam, kad gautų tarptautinę apsaugą nuo tokio persekiojimo (smurto), o siekdamas gauti aukštąjį išsilavinimą Europos valstybėje.

Dėl apelianto vertimo būti „raganiumi“, o ne „nganga“ pažymi, kad 2012 m. vasario 20 d. prieglobsčio prašyme A. E. M. O. aiškiai nurodė, kad jis esą persekiotojų buvo verčiamas tapti „a native doctor“ (liet. vietinis gydytojas) (witch doctor or sorcerer) (liet. raganius), kitų apklausų metu apeliantas nuosekliai nurodinėdavo tą patį. Apelianto įvardytų „witch doctor“ (liet. raganių) ir „nganga“ funkcijos yra tapačios, t. y. sąvokų parinkimas priklauso tik nuo atitinkamo šaltinio.

Dėl (duomenys neskelbtini) bendruomenės persekiojimo nurodo, jog Migracijos departamentas atliko tyrimą, siekdamas įvertinti apelianto teiginius apie tariamą persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) bendruomenės pusės bei nerado jokių duomenų apie tai, kad žmonės galėtų būtų verčiami tapti (duomenys neskelbtini) nariais prieš jų valią arba kad už nenorą tapti (duomenys neskelbtini) nariu grėstų fizinis susidorojimas iš kitų bendruomenės narių pusės. Taip pat nerasta duomenų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenėje būtų praktikuojamas vyrų lyties organų žalojimas.

Remiantis turima informacija, tradiciškai narystė (duomenys neskelbtini) bendruomenėje buvo paveldima, perduodant mirusio tėvo „titulą“ sūnui, tačiau tik tuomet, kai sūnus sukaupdavo pakankamai turto ir lėšų, kad perimtų tėvo „titulą“. Nors (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariai teigia, jog (duomenys neskelbtini) principai neprieštarauja krikščionybei (o propaguoja tas pačias vertybes, pvz., broliškumą, santarvę), tačiau pradedant nuo XX amžiaus aštunto-devinto dešimtmečių daugybė (duomenys neskelbtini) tituluotų narių sūnų, tapusių krikščioniais, viešai atsisakydavo šios paveldimos teisės, dėl to „titulai“ buvo parduodami kitiems giminaičiams, kartais netgi šeimai nepriklausantiems vyrams.

Šiuo metu (duomenys neskelbtini) „titulas“ išlieka perkamąja preke bei iš esmės simbolizuoja asmens socialinį statusą. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad apelianto teiginiai apie vertimą tapti (duomenys neskelbtini) nariu, nes jis yra „dievų išrinktasis“, bei su tuo susijusius grasinimus ir persekiojimą prieštarauja turimai informacijai apie (duomenys neskelbtini) bendruomenę, kurioje narystė priklauso nuo paties asmens apsisprendimo bei yra pasiturinčių vyrų garbės reikalas. Teismo posėdžio metu, atsakydamas į patikslinančius Migracijos departamento atstovo klausimus, apeliantas pareiškė, kad jis buvo verčiamas tapti ne šiaip eiliniu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu, o Sessekou (arba Sisiku) – (duomenys neskelbtini) vadu.

Pažymėta, kad netgi vyrai, kurių tėvai ir protėviai buvo Sessekou, automatiškai netampa vado titulo įpėdiniais, o turi palaipsniui siekti šio titulo, pradedami nuo inicijavimo į (duomenys neskelbtini) bendruomenę, dalyvaudami kelis metus trunkančiose pasirengimo ir apmokymo procedūrose (duomenys neskelbtini)), siekdami paaukštinimo ranguose („Sitting Magistrate“, „Deputy Chief“), ir tik tuomet, įrodžius, kad jie to verti, gali būti oficialiai paskelbti Sessekou. Pvz., Sisiku O.-O., gim. 1948 m., buvo inicijuotas į (duomenys neskelbtini) bendruomenę 1987 m., ir tik 1994 m. tapo Sessekou.

Sessekou J. T. O., gim. 1942 m., tapo (duomenys neskelbtini) nariu 1973 m., o Sessekou – tik 2011 m. Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad narystė (duomenys neskelbtini) iš tikrųjų yra tik garbės reikalas ir simbolizuoja asmens socialinį statusą bei jo padėtį visuomenėje. Apelianto teiginiai, neva jis buvo prievarta verčiamas prisiimti pareigas, kurias (duomenys neskelbtini) bendruomenėje galima tik užtarnauti, visiškai atsidavus šiam tikslui ir daug metų nuosekliai siekiant kitų bendruomenės narių pripažinimo ir pagarbos, prasilenkia tiek su Migracijos departamento turima informacija, tiek su elementaria logika.

Atkreipia dėmesį, kad apelianto skunde nurodyta sąsaja, pasiremiant (duomenys neskelbtini) lyderio kilmės vieta, tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) genčių, visiškai neįrodo jo tariamo persekiojimo iš (duomenys neskelbtini) bendruomenės pusės bei tuo labiau nepaneigia ankščiau pateiktos informacijos apie (duomenys neskelbtini) ir ja remiantis padarytų išvadų. Priešingai, Migracijos departamento nuomone, tai tik parodo apelianto beviltiškas pastangas ieškoti nesamų sąsajų. Apelianto pateikti dokumentai nepagrindžia jo teiginių apie persekiojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (15/6-5)-12PR-81 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. E. M. O.“ ir atsakovo įpareigojimo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui išnagrinėti iš naujo. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą grindžia tuo, kad yra persekiojamas genties (duomenys neskelbtini) (vėliau patikslino, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenės) atstovų dėl to, kad jis nesutiko su genties atstovų pareiškimu tapti „tradiciniu gydytoju“. Dėl persekiojimo pareiškėjas buvo priverstas slapstytis miške, skirtinguose miesteliuose, krikščionių bažnyčioje, buvo sumuštas, jį gindamas buvo nužudytas jo tėvas. Pareiškėjo teigimu, jis jaučia visiškai pagrįstą baimę grįžti į kilmės šalį, kad dėl jo išpažįstamos religijos (jis yra Romos katalikas) bei pažiūrų į vietinių genčių papročius kilmės valstybėje (genčių tradicijas laiko barbariškomis ir nežmoniškomis, todėl nesutiko tapti „tradiciniu gydytoju“) jam gali grėsti pavojus jo gyvybei ir sveikatai, o tinkama pagalba, siekiant užkirsti minėtus veiksmus, iš valdžios institucijų nėra užtikrinama dėl genčių vadų įtakingumo, korupcijos teisėsaugos institucijose ir jų nesikišimo į tradicinius reikalaus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 str. 1 d.); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjos prašymas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo yra nepagrįstas. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–2676/2011 ir kt.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama persekiojimu iš gentainių bei (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių dėl pareiškėjo atsisakymo pagal senąsias genties tradicijas tapti „raganiumi“, o ne, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, „nganga“. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 20 d. prieglobsčio prašyme nurodė, jog jis persekiotojų buvo verčiamas tapti „a native doctor“ (liet. vietinis gydytojas) („witch doctor or sorcerer) (liet. raganius), skunde pirmosios instancijos teismui jis pažymėjo, jog buvo verčiamas tapti tradiciniu gydytoju. Kaip matyti iš pareiškėjo išvardytų sąvokų, vietinis/tradicinis gydytojas gali būti įvardijamas tiek kaip raganius, tiek kaip „nganga“. Tai, jog atsakovas pateikė argumentus dėl (duomenys neskelbtini) tradicinių gydytojų „nganga“ ir kad nerasta jokių duomenų apie tai, jog žmonės galėtų būtų verčiami tapti „nganga“ prieš jų valią, kad „nganga“ galėtų tapti žmogus, netikintis savo pašaukimu, kad toks pašaukimas galėtų vykti per trečiuosius asmenis, kad už nenorą tapti „nganga“ grėstų fizinis susidorojimas iš kitų bendruomenės narių, įvertinus tai, jog pareiškėjas, visų pirma, teikė argumentus, kad yra verčiamas tapti vietiniu/tradiciniu gydytoju, nelaikytini kaip nesusiję ir nepatvirtinantys tos aplinkybės, kad nėra pareiškėjo teiginius patvirtinančių duomenų, jog (duomenys neskelbtini) asmenys galėtų būti verčiami tapti tradiciniais gydytojais.

Visuma aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimo grėsmę kilmės valstybėje neatitinka tikrovės, ir nors pareiškėjo pasakojime pirminės paklausos metu ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nenustatyta esminių prieštaravimų, tačiau jo pateikti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog kilmės valstybėje jam kyla pagrįstos baimės buvimo sąlyga. Kita vertus, pareiškėjo nenuoseklumą tvirtina ta aplinkybė, jog tik 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. jau po siekiamo panaikinti Migracijos departamento 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo priėmimo, pareiškėjas nurodė Migracijos departamentui, kad yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių. Šiuo aspektu byloje nėra pagrįstų duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenė yra glaudžiai susijusi su (duomenys neskelbtini) gentimi. Vien tik ta pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenės šaknys yra susijusios su (duomenys neskelbtini) gentimi, nes (duomenys neskelbtini) lyderis yra gimęs (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) genčių valdose, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gentys yra glaudžiai susijusios. Be to, iš atsakovo atlikto tyrimo apie (duomenys neskelbtini) bendruomenę matyti, jog nėra duomenų, kad žmonės galėtų būti verčiami tapti (duomenys neskelbtini) nariais prieš jų valią arba kad už nenorą tapti (duomenys neskelbtini) nariu grėstų fizinis susidorojimas iš kitų bendruomenės narių pusės, taip pat nerasta duomenų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenėje būtų praktikuojamas vyrų lyties organų žalojimas. Pagal atsakovo pateiktą informaciją, tradiciškai narystė (duomenys neskelbtini) bendruomenėje buvo paveldima, šiuo metu ji gali būti perkama, kadangi simbolizuoja asmens socialinį statusą, o (duomenys neskelbtini) vadu (Sessekou arba Sisiku) galima tapti tik palaipsniui siekiant šio titulo.

Pareiškėjo teigimu, jo priklausymas vienai iš daugelio (duomenys neskelbtini) esančių (duomenys neskelbtini) genčių yra laikytina priklausomybe tam tikrai socialinei grupei. Socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ir įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga; atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–1538/2010). Nors pareiškėjo priklausymas (duomenys neskelbtini) genčiai galėtų būti vertinamas kaip priklausymas tam tikrai socialinei grupei, tačiau paties pareiškėjo argumentai tvirtina, jog jis nepriskiria ir neidentifikuoja savęs kaip (duomenys neskelbtini) genties nario. Kaip savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) gentis priklauso vietinius tikėjimus išpažįstančiosioms gentims, jos gyvenimo būdo pareiškėjas niekada nepripažino, kaip ir žiaurių bei nežmoniškų genčių tradicijų. Tai rodo, jog pareiškėjas nelaiko savęs šios genties nariu. Be to, tai, jog asmuo priklauso tam tikrai socialinei grupei, savaime nereiškia žmogaus teisių pažeidimo. Taigi šiuo atveju pritartina atsakovo argumentams, kad pareiškėjas nėra priskirtinas prie rizikos grupių, kurios galėtų patirti smurtą arba diskriminaciją (duomenys neskelbtini), taip pat nėra jokių priežasčių manyti, kad dėl tam tikrų individualių ir objektyvių savybių pareiškėjui kilmės šalyje gali grėsti žmogaus teisių pažeidimai.

Pareiškėjas nurodė, jog jis kartu su šeima priklausė Romos katalikų bažnyčiai ir išpažino krikščionybę. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, didžiąją dalį gyventojų (duomenys neskelbtini) sudaro krikščionys ir musulmonai (duomenys neskelbtini)), todėl kyla pagrįsta abejonė, ar pareiškėjo persekiojimo atveju jis negalėtų rasti saugaus gyvenimo kitoje savo kilmės valstybės dalyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jo persekiojimo yra bandęs kreiptis į jo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, todėl nesant pagrįstų duomenų apie galimą institucijų neveikimą, pareiškėjo argumentai dėl tikėtino teisėsaugos institucijų neveikimo laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. sausio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3215(12) (b. l. 71-75, 75) konstatuota, jog pareiškėjo pateikti dokumentai (b. l. 43, 44, 45-46, 47) yra skaitmeninio montažo būdu pagamintos dokumentų klastotės. Dėl to vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad šie dokumentai nepagrindžia pareiškėjo teiginių apie jo persekiojimą. Pareiškėjo argumentai, jog teismas turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad dokumentai buvo pateikti iš Afrikoje esančios valstybės ir kad tie dokumentai į Lietuvą buvo atsiųsti iš (duomenys neskelbtini), buvo sudaryti ir pasirašyti (duomenys neskelbtini) įprastais būdais, t. y. kompiuteriu, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, jog (duomenys neskelbtini) egzistuoja būtent tokia dokumentų tvirtinimo ir pasirašymo tvarka, pvz., teisės normų, reglamentuojančių, jog oficialūs dokumentai sudaromi kompiuterio programų pagalba įkomponuojant į dokumentus antspaudų ir asmenų parašų vaizdus ar pan. Nors pareiškėjas neneigia, jog jo pateikti dokumentai buvo pasirašyti kompiuteriu, esant Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. sausio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11-3215(12) nustatytoms aplinkybės dėl to, jog minėti dokumentai yra pagaminti skaitmeninio montažo būdu, kompiuterio programų pagalba įkomponuojant į dokumentus antspaudų ir asmenų parašų vaizdus, šių dokumentų nėra pagrindo laikyti oficialiais dokumentais, pagrindžiančiais pareiškėjo persekiojimo aplinkybes.

Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas aplinkybes. Konstatuotina, jog pareiškėjo pasakojimas yra nepatikimas ir jo atžvilgiu gali būti pritaikytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis remiantis visi jo pateikti duomenys laikomi nepatikimais ir yra atmetami bei nenagrinėjami. Atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą ir kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Tai reiškia, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. E. M. O. (A. E. M. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Virginija Volskienė