1dfbf971-e576-4ca0-87cb-89d087748af7 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė                                                                                                                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-470-354/2011                                                          Teisminio proceso Nr. 1-01-200014-2011-3                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

            1.2.6.1., 2.1.7., 2.4.6.3.4., 2.4.7.            (S)                                                                                                                         ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 8 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡Â kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Boleslovo Kalainio, Virginijai Žindulienei, sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Jurgeliui, gynėjams advokatams DrÄ sučiui Zagreckui, RÅ«tai Danutei Paltarokaitei, G.

B.,nuteistiesiems G. L., N. E., iÅ¡teisintajam M. E., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo G. L. apeliacinius skundus dėl TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo: G. L. pripažintas kaltu padaręs (2008 m. spalio 29 d.) nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas 30 (trisdeÅ¡imties) parų areÅ¡tas;N. E. pripažintas kaltu padaręs (2008 m. spalio 29 d.) nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 146 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 20 MGL (dviejų tÅ«kstančių Å¡eÅ¡ių Å¡imtų litų) bauda;G.

L., N. E., M. E. ir E. B. iÅ¡teisinti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16 d.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: G. L. ir N. E. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtÄ , neteisėtai atėmė A. P. laisvę: 2008 m. spalio 29 d. 11.00 – 13.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ Ä¯sodino A. P. į automobilį, nuvežė į miÅ¡kingÄ vietovę, esančiÄ 1 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) miesto ribos važiuojant (duomenys neskelbtini) kryptimi, ten mušė ir reikalavo grÄ Å¾inti skolÄ , po to parvežė ir paleido A.

P., prie parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini).G. L., E. B., N. E. ir M. E. iÅ¡teisinti dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje su dar dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdami priversti A. P. grÄ Å¾inti N. E. piniginę skolÄ , o G. L. bei N. E. pakartotinai, panaudodami fizinį smurtÄ , neteisėtai atėmė jam laisvę: 2008 m. gruodžio 16 d. 22.00 val. – gruodžio 17 d. 01.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ Ä¯sodino A. P. į automobilį BMW X5, reg.

Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė į T. rajone esančios „(duomenys neskelbtini)“ sodų bendrijos 1-oje gatvėje esantį namelį Nr. 70, ten prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ jį laikė, vėliau nuvežė į T. rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiÄ asfaltuotÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telę, ten mušė ir reikalavo grÄ Å¾inti skolÄ , po to N. E. ir M. E. parvežė ir paleido A. P. miesto centre.Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras praÅ¡o panaikinti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį ir priimti naujÄ nuosprendį:G.

L. pripažinti kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. A. P. neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti 60 parų areÅ¡tÄ ;G. L., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 60 parų areÅ¡tÄ . Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 str., iÅ¡ dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 90 parų areÅ¡tÄ ;N. E. pripažinti kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d.

A. P. neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti 30 parų areÅ¡tÄ ;N. E., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 30 parų areÅ¡tÄ . Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 str., iÅ¡ dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 45 parų areÅ¡tÄ .M. E. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d) ir paskirti 45 parų areÅ¡tÄ ;E. B. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A.

P. 2008 m. gruodžio 16-17 d.) ir paskirti 45 parų areÅ¡tÄ .Byloje esančias garso įrašų laikmenas saugoti kartu su bylos medžiaga. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .Skunde prokuroras nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. įvykdyto neteisėto A. P. laisvės atėmimo, netinkamai pritaikė BPK 20 str. nuostatas, padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), todėl priėmė nepagrįstÄ iÅ¡teisinamÄ jÄ nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 2 p.).

Taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas G. L. ir N. E. kaltais dėl 2008 m. spalio 29 d. įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo, G. L. skyrė neteisingÄ , aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę (BPK 328 str. 1 d. 2 p.), o N. E. netinkamai pritaikė BK 62 str. 1 d. nuostatas ir skyrė neteisingÄ , aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), nesprendė garso įrašų laikmenų likimo, neįvykdė BPK 257 str. reikalavimų (BPK 328 str. 1 d. 4 p.).Prokuroro nuomone, G. L. buvo paskirta ne tik Å¡velniausia sankcijoje numatyta bausmės rÅ«Å¡is, bet ir mažesnė nei numatytas bausmės vidurkis, o BK 61 str. nenumato teismui pareigos skirti minimaliÄ bausmę kai byloje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau numato atvejus, kada bausmė yra skiriama didesnė ar mažesnė nei sankcijos vidurkis.

Nurodo, kad G. L. atveju nenustatyta nei viena aplinkybė, įgalinanti skirti jam mažesnę bausmę, nei sankcijos vidurkis, taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į privalomus BK 54 str. numatytus bausmių skyrimo pagrindus. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), todėl nepagrįstai pritaikė BK 62 str. 1 d. nuostatas ir paskyrė Å¡velnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.

Prokuroro nuomone, nuosprendyje nedviprasmiÅ¡kai konstatuota, kad N. E. kaltu prisipažino tik iÅ¡ dalies, kad jo parodymai nebuvo nuoseklÅ«s ir tai teismas pripažino vienu iÅ¡ motyvų, iÅ¡teisinant kaltinamuosius antrame laisvės atėmimo epizode, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti N. E. duotų teisme parodymų nei kaip prisipažinimu, nei kaip nuoÅ¡irdžiu gailėjimusi, nei pagalba iÅ¡aiÅ¡kinant nusikalstamÄ veikÄ . Be to, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d.

įvykdyto neteisėto A. P. laisvės atėmimo, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas ir nepripažindamas įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų, padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstÄ iÅ¡teisinamÄ jÄ nuosprendį ir visus kaltinamuosius iÅ¡teisino.Prokuroro teigimu, teismas, pripažindamas kaltais G. L. ir N. E. dėl neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d., pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymų tyrimo teisme metu duotais kaltinamojo N. E. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu padarytais atpažinimais bei parodymų patikslinimu vietoje, taip pat liudytojo R.

V. parodymais, o vertindamas 2008 m. gruodžio mėnesio nusikalstamÄ veikÄ , teismas nepagrįstai ir visiÅ¡kai nemotyvuotai tuos pačius įrodymus – nukentėjusiojo A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymų tyrimo teisme metu duotus kaltinamojo N. E. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu padarytus atpažinimus bei parodymų patikslinimÄ vietoje, taip pat juos patvirtinančius, o ne paneigiančius liudytojų T. V., Z. V. bei kaltinamojo M. E. parodymus įvertino kaip nepakankamus patvirtinti, kad nusikaltimas buvo padarytas.Prokuroro nuomone, teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nepagrįstai nepripažino įrodymais duomenų, gautų atliekant operatyvinį tyrimÄ Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme numatyta tvarka ir netinkamai pritaikė BPK 162 straipsnio nuostatas.

Nurodo, kad BPK 162 straipsnis reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis procesinėmis prievartos priemonėmis gautų duomenų panaudojimÄ kitoje baudžiamojoje byloje, o operatyvinio tyrimo metu gautos informacijos panaudojimÄ ikiteisminiame tyrime reglamentuoja ne BPK 162 str., o Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnis. Apelianto teigimu, teismas, nepripažinęs įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų, pažeidė BPK 20 str. 4 d. nuostatas ir padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, kas sÄ lygojo nepagrįsto iÅ¡teisinamojo nuosprendžio priėmimÄ .Taip pat prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 94 str. 1 d. reikalavimÄ , nepriėmė jokio sprendimo dėl baudžiamojoje byloje esančių garso įrašų laikmenų likimo ir mano, kad reikėjo priimti sprendimÄ laikmenas saugoti kartu su byla (BPK 94 str. 1 d. 3 p.), ir, kaip yra reikalaujama BPK 257 str., nebuvo įvertinti kardinaliai besiskiriantis nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A.

M. parodymai.Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. praÅ¡o panaikinti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, ir priimti jo atžvilgiu naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.G. L. nurodo, kad su teismo iÅ¡vadomis nesutinka, kadangi jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad net jei padarius hipotetinę iÅ¡vadÄ , jog jis padarė kažkokius veiksmus, Å¡ie veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties. Nurodo, kad nei liudytojai, nei kaltinamieji, duodami parodymus, nepatvirtina tiesiogiai matę, kad prieÅ¡ A.

P. buvo naudojamas smurtas ar buvo kiti inkriminuoto nusikaltimo požymiai, jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno nenustatyta, medicinos specialisto išvados nėra, o dėl smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu teismas rėmėsi A. P. parodymai, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintais teisme, posėdžio metu. Nuteistojo nuomone, A. P. parodymai negalėjo būti pagarsinti teisme remiantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., kadangi A. P. nevengė duoti parodymų teisme, o jam apie teismo posėdį nebuvo žinoma.

Taip pat nuteistasis teigia nesuprantÄ s, kodėl A. P. parodymai įvardijami kaip nukentėjusiojo parodymai, kadangi A. P. atsisakė bÅ«ti pripažintas nukentėjusiuoju.Be to, apeliantas teigia, kad A. P. parodymai neparemti kita bylos medžiaga, nes nei kaltinamieji, nei liudytojai nepatvirtina matę, jog buvo naudojamas smurtas, o A. P. parodymus pripažįstant įrodymu, tuomet jo veiksmų kvalifikacija neteisinga, kadangi apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad skola iÅ¡ tikrųjų buvo, nes apie skolÄ kalba visa bylos medžiaga, liudytojai, kiti kaltinamieji, A.

P. ir net kaltinamasis aktas.Nuteistasis G. L. nurodo, kad teismas negalėjo remtis ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK 192 straipsnio reikalavimai, nes atpažinimas iÅ¡ nuotraukos gali bÅ«ti daromas tada, kai asmens parodyti negalima, t. y., jei įtariamasis pasislepia, kai atpažintinas asmuo serga, yra ilgam laikui iÅ¡vykęs ir pan., o proceso veiksmÄ bÅ«tina neatidėliotinai atlikti. Nurodo, kad nei kaltintojui, nei teismui nekilo klausimų ir dėl atpažinimo protokolo turinio, kuriame nurodyta, kad „toliau stovėjo asmuo su balta kepure...Manau Å¡is asmuo buvo Gena", o kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos (b. l. 45), „Gena" yra su juoda kepure.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratÅ«ros apeliacinį skundÄ tenkinti, o nuteistojo G. L. apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistasis G. L. bei jo gynėjas prašė G. L. apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistasis N. E. ir iÅ¡teisintasis M. E. bei jų gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. IÅ¡teisintojo E. B. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies, nuteistojo G.

L. apeliacinis skundas atmetamas.     Dėl LR generalinės prokuratÅ«ros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos            tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas N. E., M. E., E. B. ir G. L. dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16-17 d., nuosprendyje nurodė, jog nėra pakankamai įrodymų, kad 2008 m. gruodžio 16 d. 22.00 val. – gruodžio 17 d. 01.00 val. laikotarpiu, T. mieste, prie ,,B.“ klubo, adresu (duomenys neskelbtini), prieÅ¡ savo valiÄ A.

P. buvo įsodintas į automobilį bei jam neteisėtai atimta laisvė, kadangi visi apklaustieji asmenys nurodė, kad jie nematė ir nesuprato, kad prieÅ¡ A. P. vartojamas koks nors smurtas, nei vienas iÅ¡ kaltinamųjų konkrečiai nenurodė, kas ir kokį smurtÄ naudojo A. P. atžvilgiu sodo namelyje, taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis bÅ«tų buvęs suriÅ¡tas ar užrakintas, nėra įrodymų, kad sodo namelyje jis buvo laikomas prieÅ¡ jo valiÄ . TokiÄ iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas padarė konstatuodamas, kad negalima vertinti kaip tinkamos byloje esančios elektroninių ryÅ¡ių tinklais perduodamos informacijos turinio, kadangi nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimo, kad surinkta informacija kitoje baudžiamojoje byloje bÅ«tų naudojama ir Å¡ioje byloje (BPK 162 str.), o liudytojai T.

V. ir Z. V. nenurodė, kad A. P. bÅ«tų išėjęs ne savo noru, kad jam bÅ«tų buvus suvaržyta laisvė, kad jie bÅ«tų matę prieÅ¡ A. P. vartojant smurtÄ , taip pat padarė iÅ¡vadÄ , kad kaltinamojo N. E. parodymai Å¡iame epizode nors ir buvo nuoÅ¡irdÅ«s, tačiau nebuvo nuoseklÅ«s, kiekvienoje apklausoje buvo skirtingi.Prokuroras, nesutikdamas su N. E., M. E., E. B. ir G. L. iÅ¡teisinimu dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16-17 d., nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nukentėjusiojo A.

P., kaltinamojo N. E. parodymus, atpažinimus bei parodymų patikslinimÄ vietoje, liudytojų T. V., Z. V., M. E. parodymus įvertinimo kaip nepakankamus patvirtinti, kad nusikaltimas buvo padarytas, taip pat nepagrįstai nepripažino įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Å iaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių naudojimas specialia tvarka A. M., tuo metu naudojusiam mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ Nr. 8 639 59358.

Operatyvinio tyrimo metu gauta informacija buvo panaudota baudžiamojoje byloje Nr. 86-1-00017-09 dėl L. V. nužudymo pagal BK 129 str. 1 d. (1 t., 13, 19–22 b. l.). 2009 m. vasario 9 d. prokuroras priėmė nutarimÄ pradėti ikiteisminį tyrimÄ ir dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo panaudojant smurtÄ pagal BK 146 str. 2 d., ir jį prijungti prie ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 86-1-00017-09 bei tyrimÄ atlikti jos apimtyje (1 t., 11 b. l.). 2011 m. vasario 10 d. prokuroras priėmė nutarimÄ atskirti iÅ¡ baudžiamosios bylos Nr. 86-1-00017-09 medžiagÄ , susijusiÄ su neteisėtu A.

P. laisvės atėmimu į atskirÄ tyrimÄ pagal BK 146 str. 2 d., suteikiant jam baudžiamosios bylos numerį 01-2-00014-11 (1 t., 2 b. l.). Tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju operatyviniai duomenys buvo naudojami ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 86-1-00017-09, kurioje buvo atliekamas ir ikiteisminis tyrimas pagal BK 146 str. 2 d., todėl iki tyrimo atskyrimo surinkti duomenys buvo vienoje byloje ir perkelti į kitÄ bylÄ kaip įrodymai tik atskirus tyrimus, t. y. nagrinėjamoje byloje gauti įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 162 str. 2 d. nuostatos.Tačiau, nors ir pripažinus, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys yra gauti nepažeidžiant BPK nuostatų ir laikytini įrodymais, susipažinus su telefoninių pokalbių įraÅ¡ais negalima daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, kad kaltinime dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. įvykio nurodyti asmenys panaudodami smurtÄ neteisėtai atėmė A.

P. laisvę. IÅ¡ pokalbių suvestinės matyti, kad A. M. Z. V. pasakoja, jog A. P. iÅ¡važiavo su vilniÅ¡kiais (1 t., 26 b. l.), A. P. vėliau A. M. pasakoja, kad buvo reikalų, ir su kokiais automobiliais buvo atvykę, kad važiavo į sodus (1 t., 26 b. l.). Vėliau A. P. A. M. pasakoja, kad jam buvo uždėta kaukė, žargonu pasako, kÄ veikė sodo namelyje, iÅ¡ ko galima suprasti, kad tarp jo (A. P.) ir vilniečių vyko pokalbis, nurodo, kad buvo ,,N.“ ir ,,G.“ (1 t., 28 b. l.), o vėliau nurodo, kad jis (A.

P.) ,,suprato“, kad ,,tas G. ..., tik muni į X penkta .......... į sodus iÅ¡vežė“ (1 t., 29 b. l.). IÅ¡ pokalbių įrašų suvestinės matyti, kad pasakodamas A. M. apie įvykį Z. V. nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais iÅ¡vyko A. P., o tik pasakė, kad su asmenimis iÅ¡ Vilniaus, taip pat nenurodė aplinkybių, kad A. P. bÅ«tų nesutikęs vykti su atvykusiais asmenimis ar bÅ«tų per prievartÄ iÅ¡vestas, o iÅ¡ A. P. pokalbio turinio sunku suprasti, ar jis tikrai žinojo, kad vilniečių tarpe buvo G.

L. ir N. E., ar jis tik manė, kad jie galėjo bÅ«ti. Taip pat nei vienas iÅ¡ su A. M. kalbėjusių asmenų nenurodė ir to, kad tarp asmenų, su kuriais iÅ¡vyko A. P., buvo M. E. bei E. B.. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ A. P. nurodė, kad įvykio dienÄ G. atvažiavo su 5-6 asmenimis, G. pasikvietė jį į laukÄ pakalbėti ir pasakė ,,nieko nebus“, o jam (A. P.) išėjus į laukÄ , kažkas smogė iÅ¡ nugaros, uždėjo slidininko kaukę, įsodino į automobilį ir iÅ¡vežė į sodÄ .

Nukentėjusiojo teigimu, jis girdėjo, kad automobilyje esantys kalbėjo ne vietine kalba, o sode jis vėl gavo smÅ«gius, tačiau nematė, kas sudavė, nes buvo su kauke, po to jis buvo paliktas vienas su asmeniu, o kiti iÅ¡vyko, po to grįžo N. ir juos vežė link R. prie žydų žudynių atminimo vietos, kur buvo visi asmenys, su kuriais jis vyko į sodÄ , ten vėl gavo keletÄ smÅ«gių, po to visi vilniÅ¡kiai iÅ¡vyko, o jį N. parvežė į T., apie savo draugus N. nieko nepasakojo (1 t., 42–43 b. l.).

Å ių nukentėjusiojo parodymų analizė rodo, kad A. P. konkrečiai neįvardijo asmenų, kurie vežė jį tiriamo įvykio metu į sodo bendrijoje esantį sodo namelį ir ten prieÅ¡ jį smurtavo. Nukentėjusysis teigdamas, kad buvo su kauke, todėl nieko nematė, nurodė G. tik kaip asmenį, kuris jį pasikvietė iÅ¡ „B.“ klubo į laukÄ pasikalbėti, o N. E. nurodytas kaip asmuo, kuris iÅ¡ sodo vežė A. P. link R., o po to parvežė į T. IÅ¡ liudytojo T. V. parodymų matyti, kad iÅ¡ ,,B.“ klubo A.

P. išėjo su 4 nepažįstamais vyriškiais draugiškai nusiteikęs ir, šio liudytojo teigimu, jis nepastebėjo, kad vaikinai būtų buvę agresyviai nusiteikę, nes pastarieji elgėsi ramiai, taip pat nesimatė ir kad A. P. grėstų koks nors pavojus. Ir nors sugrįžęs A. P. sakė, kad jam ,,apskaldė šonus“, T. V. teigimu, sumušimo žymių nesimatė. Teisiamajame posėdyje T. V. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 54–55 b. l., 3 t., 126 b. l.).

Liudytojas Z. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip A. P. iÅ¡ klubo išėjo su vyriÅ¡kiais, o per langÄ matė, kaip jie visi iÅ¡važiavo su džipu. Liudytojo Z. V. teigimu, po to atvykęs A. P. pasakojo, kad yra skolingas vilniečiams, o už tai jie užmovė kažkÄ ant galvos, davė į Å¡onus ir paleido. Liudytojas prisiminė, kad vilniečiai buvo apsirengę juodai, o vienas jų buvo su balta kepure, tačiau abejojo, kad bent kurį atpažintų (1 t., 56–58 b. l.). Teisiamajame posėdyje Z.

V. nurodė, kad, ar tarp asmenų, kurie buvo klube, buvo G. L. ir E. B., jis nežino, nes veidų nematė, matė iÅ¡ toli (3 t., 128 b. l.). Apklausiamas teisme nuteistasis N. E. parodė, kad buvo nuėjęs į boulingo klubÄ , matė, kad ten yra A. P., parėjęs pasakė, kad A. P. yra viduje, pats įsėdo į automobilį ir nematė A. P. įsodinimo fakto, nuvažiavo iki sodo bendrijos su atskira maÅ¡ina, A. P. buvo įvestas į namelį, keturi asmenys įėjo į vidų, o jis (N. E.) tuo metu buvo lauke ir kas vyko namelyje nematė, kas sudavė smÅ«gius, konkrečiai nurodyti negali, į namelį įėjo kai kiti iÅ¡važiavo, iÅ¡ A.

P. elgesio nusprendė, kad jam buvo suduoti smÅ«giai, nes pastarasis skundėsi, kad jam skauda, buvo iÅ¡sigandęs, ant žemės, ir iÅ¡ to N. E. padarė iÅ¡vadÄ , kad A. P. buvo sumuÅ¡tas, po to vyko atvežti striukę A. P., brolis (M. E.) buvo pasilikęs su A. P., tačiau jam nebuvo liepta saugoti A. P., grįžęs paėmė A. P. su broliu ir nuvyko susitikti su Gena prie degalinės, ten A. P. vėl buvo suduota į pilvÄ , vilniečiai iÅ¡važiavo, o jis A. P. parvežė į miestÄ ir ten paleido.

Nurodė, kad kartu buvo ir B., o kitų žmonių jis nepažino. Taip pat nurodė, kad A. P. matė uždėtÄ maiÅ¡Ä , kai Å¡is buvo vedamas į sodo namelį, o ikiteisminio tyrimo metu to nenurodė, nes to neatsiminė ir laikė tai neesminiu dalyku (3 t., 129–132 b. l.). IÅ¡teisintasis M. E. parodė, kad brolis jo paprašė važiuoti kartu, visÄ laikÄ buvo maÅ¡inoje, į sodų bendrijÄ važiavo dviese su maÅ¡ina, brolis rodė, kur važiuoti, iÅ¡ paskos važiavo automobilis BMW, sode A.

P. iÅ¡laipino, kaip iÅ¡laipino, nematė, nes buvo maÅ¡inoje ir buvo tamsu, kiek asmenų įėjo į namelį, jų apibÅ«dinti taip pat negalėtų, dėl to, kad buvo maÅ¡inoje, triukÅ¡mo negirdėjo, iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, kai iÅ¡važiavo BMW, sodo namelyje pasilikti su A. P. pats nusprendė kol brolis atvežė striukę, nukentėjusiojo saugoti jam niekas neliepė, žmogus (A. P.), jo nuomone, atrodė normaliai, sėdėjo ir nepasirodė sumuÅ¡tas, kad kÄ nors jam skaudėjo, neparodė, paėmęs striukę atvažiavo brolis, ir jie visi kartu iÅ¡važiavo (3 t., 132-133 b. l.).Ä®vertinusi Å¡iuos bylos duomenis visumoje, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta iÅ¡vada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad aptariama G.

L., E. B., N. E. ir M. E. inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta. Iš surinktų įrodymų matyti, kad A. P. iš klubo išėjo pasikalbėti savo noru, nenaudojant prieš jį jokios prievartos. Išnaudojus visas įstatyme numatytas galimybes įrodymams surinkti, liko nenustatyta, kas konkrečiai A. P. galėjo smogti ir įsodinti jį į automobilį. Taip pat byloje yra prieštaringi duomenys apie tai, kaip pats nukentėjusysis A. P. vertino galimai padarytus neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, nes jis nenurodė, kad būtų priešinęsis galimam neteisėtam jo laisvės atėmimui ar paliktas sodo namelyje būtų bandęs pasišalinti.

IÅ¡ A. P. telefoninio pokalbio su A. M. netrukus po įvykio matyti, kad pats A. P. daugiau pasakoja apie tai, kaip vyko jo pokalbis su sode buvusiais asmenimis, juokdamasis pasakoja, kaip apsimetė, jog jam sulaužyti Å¡onkauliai. Toks pokalbio turinys bei pokalbio tonas (A. P. pokalbio pabaigoje juokiasi) neleidžia daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, kad A. P. A. M. pasakojo tikras įvykio aplinkybės, o juokas pokalbio metu rodo, kad A. P. veiksmų jo atžvilgiu nepriėmė kaip nusikalstamų, vykdomų prieÅ¡ jo valiÄ .

Taip pat pažymėtina tai, kad byloje nėra įrodymų, iÅ¡skyrus N. E. parodymus, kurie patvirtintų, kad tarp asmenų, kurie galėjo įsodinti A. P. į automobilį ir vykti kartu su juo į sodo namelį bei ten prieÅ¡ jį vartoti smurtÄ , buvo G. L. ir E. B.. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad kaltinamojo N. E. parodymai dėl nagrinėjamo įvykio nėra nuoseklÅ«s, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti priimtas vadovaujantis vien tik vieno iÅ¡ kaltinamųjų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. P. bei nuteistojo N. E., liudytojo R. V. parodymais pripažįstant G. L. ir N. E. kaltais dėl A. P. neteisėto laisvės atėmimo 2008 m. spalio 29 d., o išteisindamas dėl kaltinimo neteisėtai atėmus laisvę A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d., elgėsi prieštaringai vertindamas tuos pačius įrodymus. Nesutikdama su tokiais apelianto argumentais kolegija pažymi, kad dėl 2008 m. spalio 29 d. įvykdytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis A.

P., nuteistasis N. E. ir liudytojas R. V. davė parodymus, kurie, prieÅ¡ingai nei aptarta anksčiau analizuojant bylos duomenis apie kaltinimo pagrįstumÄ dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. veikos, neprieÅ¡taravo vieni kitiems, buvo nuoseklÅ«s, todėl teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai jais rėmėsi. Minėtų parodymų analizė pateikiama Å¡ioje nutartyje vėliau. Skirdamas bausmę G. L. pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje.

Ä®vertinęs Å¡ias aplinkybes apylinkės teismas G. L. pagrįstai parinko Å¡velniausiÄ sankcijoje numatytÄ bausmės rūšį – areÅ¡tÄ , kurio dydį nustatė didesnį nei minimumas. Kolegija sutinka su prokuroro skundo teiginiu, kad BK 61 str. reglamentuoja bausmės skyrimÄ , kai yra lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, skaičiuojant nuo bausmės vidurkio, o ne nuo minimumo, tačiau Å¡iuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad teisiamojo posėdžio metu prokuroras už nusikaltimo padarymÄ , dėl kurio kaltu pripažintas G.

L., prašė skirti 20 parų areÅ¡tÄ (3 t., 141 b. l.), o teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, skyrė bausmę (30 parų areÅ¡to), artimÄ Å¡ios bausmės rÅ«Å¡ies vidurkiui, t. y. didesnę, nei prašė prokuroras, todėl griežtinti G. L. paskirtÄ bausmę prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Kolegija taip pat laiko nepagrįstu prokuroro skundo teiginį, kad teismas nepagrįstai N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, dėl ko, prokuroro nuomone, nepagrįstai pritaikė BK 62 str. 1 d. nuostatas.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas skundžia bausmės, paskirtos už 2008 m. spalio 29 d. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , pagrįstumÄ , o nustatinėjant Å¡io įvykio faktines aplinkybes teismui nekilo jokių abejonių dėl nuteistojo N. E. duotų parodymų nuoseklumo. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu N. E. savo kaltę pripažino ir dėl to nuoÅ¡irdžiai gailėjosi, kÄ nurodė ir prokuroras teismo posėdžio metu baigiamojoje kalboje (3 t., 142 b. l.).

Taip pat iÅ¡ byloje esančių dokumentų matyti, kad N. E. ikiteisminio tyrimo metu davė nuoÅ¡irdžius parodymus ir dėl kitų nusikalstamų veikų, kurios buvo nustatinėjamos baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), suteikė teisėsaugos institucijoms vertingos informacijos ir aktyviai padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 86-102 b. l.). BK 62 straipsnyje numatytos iÅ¡imtys iÅ¡ bendros taisyklės ir nurodyta sÄ lygų visuma, kai nusikaltimÄ padariusiam asmeniui gali bÅ«ti paskirta Å¡velnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.

Skiriant Å¡velnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, pirmiausia turi bÅ«ti atsižvelgiama į tokiÄ baudžiamosios bylos aplinkybių visumÄ , kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Å iuo atveju, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aukščiau paminėtas aplinkybes bei padarė iÅ¡vadÄ , kad N. E. nuoseklių parodymų davimas prisidėjo prie sunkių nusikaltimų iÅ¡aiÅ¡kinimo, kas leido jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 1 d. ir paskirti bausmę, Å¡velnesnę, nei numato įstatymas.

Dėl to, kas iÅ¡dėstyta, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistiesiems G. L. ir N. E. paskirtų bausmių rÅ«Å¡ys ir jų dydžiai atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiÅ¡kiai per Å¡velnios, todėl jas griežtinti, kaip praÅ¡o prokuroras, nėra pagrindo. BPK 307 str. 6 d. 2 p. nustatyta, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi bÅ«ti nurodomi sprendimai dėl daiktinių įrodymų likimo. IÅ¡ TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas neiÅ¡sprendė klausimo dėl byloje esančių garso įraÅ¡o laikmenų likimo (1 t., 155 b. l.).

Prokuroras skundu prašo, kad įrašų laikmenos būtų saugomos kartu su bylos medžiaga. Kolegijos nuomone, šis prašymas tenkintinas, kadangi įraše yra užfiksuoti A. M. telefoniniai pokalbiai, todėl tai svarbi bylos medžiaga ir turi būti saugoma kartu su bylos medžiaga. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.). Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinti kardinaliai besiskiriantys nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A.

M. parodymai. Tačiau prokuroras Å¡io savo teiginio visiÅ¡kai neargumentuoja ir dėl to nepraÅ¡o priimti jokio sprendimo. Todėl kolegija neturi pagrindo analizuoti Å¡io prokuroro teiginio.                                        Dėl nuteistojo G. L. apeliacinio skundo Teismas G. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 146 str. 2 d. nustatęs, kad jis, 2008 m. spalio 29 d. 11.00-13.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. E., panaudodami fizinį smurtÄ , prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ Ä¯sodino A.

P. į automobilį, nuvežė į miÅ¡kingÄ vietovę, ten mušė ir reikalavo grÄ Å¾inti skolÄ , po ko parvežė ir paleido T. Å ie veiksmai buvo atliekami G. L. panaudojant daiktÄ , panašų į ginklÄ , t. y., įremiant jį A. P. į nugarÄ ir įsodinant į automobilį. Visas Å¡ias aplinkybes nurodė A. P., pripažino jas nuteistasis N. E., patvirtino liudytojas R. V.. PrieÅ¡ingai nei teigiama nuteistojo G. L. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, spręsdamas G. L. kaltės klausimÄ dėl 2008 m. spalio 29 d. padarytos nusikalstamos veikos, byloje surinktus įrodymus įvertino iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai, iÅ¡nagrinėjęs visas įvykio aplinkybes vadovaujantis įstatymu ir BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, bei pagrįstai nustatė, kad G.

L. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d., požymiai. Nuteistasis G. L. viso proceso metu neigė savo kaltę, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, kitas nuteistasis – N. E., prisipažinęs kaltu, davė išsamius ir detalius parodymus apie G. L. nusikalstamus veiksmus 2008 m. spalio 29 d., t. y. paaiškino, kad išviliojus N. E. pažįstamam vaikinui A. P. iš namų, įsodino A. P. į automobilį ir su jo (N. E.) vairuojamu automobiliu visi nuvažiavo į miškelį, kur G. L. kelis kartus sudavė A.

P., reikalaudamas grÄ Å¾inti pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje metu N. E. parodė konkrečias vietas, kur buvo nuvežtas ir muÅ¡amas nukentėjusysis (1 t., 101-117 b. l.). Nuteistojo N. E. nurodytos aplinkybės atitiko nukentėjusiojo A. P. parodymus apie 2008 m. spalio 29 d. įvykį. A. P. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nurodė, kad spalio mėnesį pas jį atvyko N., jis (A. P.) buvo įsodintas į automobilį, kuriame buvo R. V. ir G., buvo nuvežtas į miÅ¡kÄ , kur nuo N. draugo G. gavo keletÄ smÅ«gių (1 t., 42 b. l.).

Å iems parodymams neprieÅ¡tarauja ir liudytojo R. V., kuris, papraÅ¡ytas N. E., ir pakvietė A. P. susitikti, paaiÅ¡kinimai apie aptariamÄ Ä¯vykį. R. V. nurodė, kad matė, kaip A. P., įrėmus G. L. kažkÄ panaÅ¡aus į ginklÄ , buvo įsodintas į automobilį, automobiliu vyko jis (R. V.), A. P. ir G. L., automobilį vairavo N. E., nematė, kas vyko miÅ¡kelyje, nes pasiliko laukti maÅ¡inoje (3 t., 125-126 b. l.). IÅ¡analizavęs Å¡iuos bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio faktines aplinkybes bei pagrįstai pripažino G.

L. ir N. E. kaltais neteisėtai, pavartojant fizinį smurtÄ , 2008 m. spalio 29 d. atėmus laisvę nukentėjusiajam A. P.. Kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad nukentėjusiojo parodymai negalėjo bÅ«ti pagarsinti vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nusprendus bylÄ nagrinėti nukentėjusiajam nedalyvaujant dėl to, kad nepavyko nustatyti A. P. gyvenamosios vietos ir užtikrinti jo dalyvavimÄ teisiamajame posėdyje (3 t., 124 b. l.), teismas nutarė pagarsinti anksčiau ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus jo parodymus, po to pagarsintus parodymus nuosprendyje palygino su kitais įrodymais ir juos įvertino.

Baudžiamojo proceso normos nustato, kad tik balsu neperskaičius Å¡ių parodymų, jais negalima remtis priimant nuosprendį, o Å¡iuo atveju nukentėjusiojo parodymai buvo perskaityti teisminio nagrinėjimo metu (3 t., 129 b. l.), todėl jais teismas galėjo remtis priimdamas nuosprendį, ir baudžiamojo proceso pažeidimai nebuvo padaryti. Kolegija atkreipia dėmesį į nenuoseklumus nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. į tai, kad G. L., nesutikdamas su teismo iÅ¡vadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, daro hipotetinę iÅ¡vadÄ ir sutinka su tuo, kad tokie veiksmai gal ir galėjo bÅ«ti, bet tuomet jau nesutinka su tuo, kad juose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., požymiai, nes nėra įrodymų, jog smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas, o vėliau jau kalba apie tai, kad teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad skola buvo, nes visa bylos medžiaga kalba apie skolÄ .

Atsižvelgiant į tokius prieÅ¡taravimus, kolegija neturi galimybės atsakyti į Å¡iuos apelianto argumentus. Dėl skunde nurodyto BPK 192 str. pažeidimo kolegija pažymi, kad minėto straipsnio 5 dalis numato iÅ¡lygÄ , jog asmens atpažinimas gali bÅ«ti daromas ir pagal nuotraukas, tačiau jame neiÅ¡vardyti atvejai, kaip tÄ nurodo apeliantas, kad tai gali bÅ«ti daroma tik tada, kai atpažintinas asmuo serga ar ilgam iÅ¡vykęs, o nurodyta, kad tai daroma tuomet, kai negalima asmens parodyti. Ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams proceso įstatymas suteikia teisę spręsti, kokia tvarka atlikti asmens atpažinimo procesinį veiksmÄ , todėl Å¡iuo atveju atliekant G.

L. atpažinimÄ iÅ¡ nuotraukų baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas, o tai, kad nukentėjusysis galėjo suklysti nurodydamas G. L. dėvėtos kepurės spalvÄ Å¡iuo atveju reikÅ¡mės neturi, kadangi nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamÄ jį pažino iÅ¡ veido formos ir bruožų, o ne iÅ¡ drabužių (1 t., 43, 44 b. l.). Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apylinkės teismo nuosprendį panaikinti, kaip to praÅ¡oma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, n u t a r i a:

Nuteistojo G. L. apeliacinį skundÄ atmesti. TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį pakeisti: laikmenas su informacija – kompaktinį diskÄ su garso įraÅ¡ais (A. M. telefoniniais pokalbiais) – palikti prie bylos. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkė                                                                Nijolė Matuzevičienė Teisėjai                                                                             Boleslovas Kalainis                                                                             Virginija Žindulienė