2013-03-28 Nr. AB-962-3-61-3-00637-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-365/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00637-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 21; 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimą Nr. 62-378 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 2S-5159. Kartu su skundu pareiškėjas padavė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašymą grindė tuo, kad dėl nurodytų sprendimų panaikinimo kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2013 m. sausio 2 d. nutartimi skundą atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną šio teismo kompetencijai. Būdamas pataisos namuose, kur nėra teikiama teisinė pagalba, manė, kad jo skundą Kauno apygardos administracinis teismas persiųs Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė, o skundą atsisakė priimti.

Nurodė, jog pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimą Nr. 62-378 gavo pasirašytinai 2012 m. rugsėjo 24 d., o 2012 m. rugsėjo 25 d. dėl minėto nutarimo padavė skundą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas), kuris 2012 m. lapkričio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-5159. Skundą dėl minėto Kalėjimo departamento sprendimo pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui išsiuntė 2012 m. lapkričio 28 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, sprendė, jog vėliausiai Kalėjimų departamento sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2012 m. lapkričio 28 d., todėl nuo šios datos skaičiuotinas skundo padavimo terminas. Pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2013 m. vasario 22 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą 20 dienų apskundimo terminą. Skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastimis pareiškėjas nurodė teisinių žinių stoką ir tikėjimąsi, kad jo skundą Kauno apygardos administracinis teismas persiųs pagal kompetenciją Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo nurodytos priežastys buvo pripažintos subjektyvaus pobūdžio, todėl negalėjo pateisinti skundo padavimo termino praleidimo.

II. Pareiškėjas M. L. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 28), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį.

Pareiškėjas teigia, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį pasirašytinai gavo 2013 m. sausio 9 d., tačiau skundas su priedais buvo grąžintas tik 2013 m. vasario antroje pusėje. Atsižvelgiant į tai, teismo minimas 20 dienų terminas nuo Kauno apygardos administracinio teismo nutarties gavimo dienos, ją skaičiuojant nuo 2013 m. sausio 9 d., yra neteisingas, kadangi pats skundas ir bylos medžiaga, anot pareiškėjo, nebuvo grąžinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjo M. L. skundas paduotas dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 62-378, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda, ir Kalėjimų departamento 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 2S-5159, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi, dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, priimto išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Nors ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis joje nurodyto termino eigą sieja su skundžiamo sprendimo gavimo (įteikimo) diena, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada pareiškėjas tiksliai gavo skundžiamą aktą. Kita vertus, pabrėžtina, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas skundą į Kauno apygardos administracinį teismą dėl Kalėjimų departamento 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 2S-5159 panaikinimo išsiuntė 2012 m. lapkričio 28 d. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti, pareiškėjas gavo pasirašytinai 2013 m. sausio 9 d. Minėtoje nutartyje teismas išaiškino pareiškėjui teisę dėl ginčo su skundu kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Gavęs Kauno apygardos administracinio teismo nutartį, pareiškėjas turėjo galimybę nedelsiant paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas padavė tik 2013 m. vasario 22 d., t. y. žymiai praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu būtų pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 d. 1-7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. LVAT praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Kaip minėta, pareiškėjas M. L. nurodė, kad terminą praleido dėl to, kad neturėjo pakankamai teisinių žinių bei tikėjosi, kad jo skundą Kauno apygardos administracinis teismas persiųs pagal kompetenciją Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011, 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teiginys, jog pareiškėjas M. L. nežinojo ir nebuvo susipažinęs su teisės aktais, negali būti vertinamas kaip objektyvi aplinkybė termino atnaujinimo prasme.

Kaip minėta, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį pareiškėjas pasirašytinai gavo 2013 m. sausio 9 d., tačiau į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 22 d. Pareiškėjas M. L. nurodė, kad 2013 m. sausio 9 d. jis gavo tik Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį, o skundas su priedais buvo grąžintas tik 2013 m. vasario antroje pusėje. Todėl, anot pareiškėjo, teismo minimas 20 dienų terminas nuo Kauno apygardos administracinio teismo nutarties gavimo dienos, ją skaičiuojant nuo 2013 m. sausio 9 d., yra neteisingas, kadangi pats skundas ir bylos medžiaga nebuvo grąžinti.

Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl to, kad jis tariamai pavėluotai gavo Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktą skundą bei pateiktus priedus šiuo atveju laikytina subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesuteikiančia teisės atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti. Pažymėtina, jog ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23 (skundo forma ir turinys), 24 (skundo priedai) ir 39 (žyminio mokesčio dydis) straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, todėl pareiškėjo delsimas kreiptis su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, laukiant, kol jis gaus skundą bei jo priedus iš Kauno apygardos administracinio teismo, nėra pateisinamas. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Taip pat numatyta teismo teisė šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo veiksmai, kai jis, siekdamas įgyvendinti savo interesus, į teismą kreipėsi ne teisės aktų nustatyta tvarka, vertintini kaip išimtinai priklausę nuo pareiškėjo valios. Šiuo atveju pareiškėjas galėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu nurodydamas, kad iki šiol neatgavo skundo priedų ir juos pateiks vėliau (pateikdamas priedų kopijas ar pan.) ar imdamasis kitų aktyvių veiksmų, siekdamas realizuoti savo teisę. Iš esmės toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-534/2011, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-658/2012). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas terminą skundui pateikti praleido ne dėl svarbių priežasčių. Konstatavus, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino skundui atnaujinimo, darytina išvada, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė