2013-05-30 Nr. AB-2139-3-61-3-00795-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-349/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00795-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.1;

11.2; 11.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos J. R. procesinių teisių ir pareigų perėmėjai A. T. ir jos atstovei advokatei Inai Navickienei,

atsakovo atstovei Astai Gedzevičiūtei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. B., Z. R. (R.),

trečiųjų suinteresuotų asmenų S. B. ir Z. R. atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R. (R.), S. B., G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. (procesinių teisių ir pareigų perėmėjai M. R., gim.1931 m., M. R., gim.1966 m., A. T., D. P.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. R. (R.), S. B., G. S., L. S., A. L. dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja J. R. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu patikslintu skundu (III t., b. l. 39–42) prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13 „Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo” (toliau – ir Sprendimas Nr. 1T-(7.5)-13);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) vedėjo 2011 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 51P „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengtos J. R. vardu, pripažinimo negaliojančia“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718).

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka 1991 m. spalio 10 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. R. ir K. (K.) R. (R.) bendrosios nuosavybės teise (preziumuotina, kad lygiomis dalimis) iki nacionalizacijos valdytą 10,6 dešimtinių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pateikė nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus. K. R. buvo pareiškėjos biologinis tėvas, bet ji buvo faktiškai įvaikinta M.

R. (tėvo brolio) šeimos. Į K. R., turėtą žemės dalį galėjo pretenduoti jo vaikai, t. y. pareiškėja J. R., pareiškėjos sesuo A. G. (jai mirus, teises į A. G. tenkančią dalį perėmė L. S., A. L. ir S. G.) ir pareiškėjos mirusio brolio V. R. vaikai Z. R., S. B. ir G. S. 1993 m. kovo 25 d. tarp pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pasirašytas susitarimas (toliau – ir 1993 metų Susitarimas), kad nuosavybės teisės į buvusių savininkų M. ir K. R. (R.) žemę bus atkuriamos tokiomis dalimis: pareiškėjai – į 5,5985 ha, A.

G. ir Z. R. – kiekvienam į 2,8 ha. 1993 m. Susitarimas nenuginčytas. Niekas iš pretendentų neprieštaravo, kad pareiškėja teiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į įtėvio turėtą žemės dalį. Įvaikinimas nebuvo tinkamai įformintas, todėl pareiškėja, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. I-2563, kuris nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teisme, kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. R. buvo faktiškai įvaikinta M. R. (miręs 1959 m. gegužės 11 d.) ir jo žmonos A. R. (mirusi 1962 m. liepos 5 d.). Į šią bylą buvo įtraukti visi suinteresuoti asmenys, jiems buvo sudarytos galimybės pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis ir pareigomis, tačiau teismo sprendimo niekas neskundė, nes sutiko su teismo padarytomis išvadomis. 2006 m. rugpjūčio 29 d. Z. R. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ginant viešą interesą kreiptis dėl proceso atnaujinimo byloje dėl pareiškėjos įvaikinimo fakto nustatymo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino 2003 m. balandžio 25 d. teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atmetė pareiškėjos prašymą. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas. Tokiu būdu pareiškėja neteko teisės pretenduoti į savo faktinio įtėvio M. R. turto dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad 2003 m. balandžio 25 d., t.y. iki teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis įvaikinimo faktas, Vilniaus miesto 16-ajame notarų biure 2003 m. balandžio 7 d. pareiškėja atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo į jos biologiniam tėvui priklausiusią žemės sklypo dalį (toliau – ir 2003 m. balandžio 7 d. sutikimas) Dėl to minėta pareiškėjai galinčia tekti dalimi atitinkamai padidėjo kitiems pretendentams tenkančios dalys, dalinantis K. R. žemės dalį. Atsižvelgdama į tai, kad Z. R. pareiškėjos atžvilgiu pasielgė nesąžiningai, ji 2008 m. sausio 17 d. pareiškimu atšaukė savo 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymą ir apie tai tą pačią dieną informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius). Pareiškėja nurodo, kad su šia įstaiga susirašinėjo ilgai ir dažnai, nuosavybės teisės neatkurtos iki šiol. 2011 m. vasario mėn. vienas iš pretendentų telefonu pranešė pareiškėjos dukrai, kad ji yra pašalinta iš pretendentų sąrašo. Pareiškėja 2011 m. vasario 23 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydama pateikti duomenis apie su ja susijusius sprendimus ir skundus. 2011 m. kovo 8 d. iš NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateiktų dokumentų sužinojo, kad šio Skyriaus vedėjos 2011 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 yra pripažinta negaliojančia 2010 m. balandžio 1 d. pažyma Nr.51, parengta pareiškėjos vardu „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų” (toliau – ir Pažyma Nr. 51p) ir tai padaryta remiantis Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-13 „Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo”. Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 nuorašą pareiškėja gavo iš Tarnybos 2011 m. kovo 19 d.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateiktas 1991 m. spalio 10 d., pageidaujant nuosavybės teises atkurti natūra, todėl jokių pretendentų teisėtų lūkesčių ji nepažeidė ir pažeisti negalėjo, nes jiems visada buvo žinoma, kad pareiškėja yra pretendentė (tai patvirtina ir galiojantis 1993 m. Susitarimas). Vykdant 1993 m. Susitarimą buvo nutarta, kad niekas neprieštaraus, jog pareiškėja atsisakys savo dalies į tėvo turtą ir teiks prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į įtėvio turtą. 1993 m.

Susitarimas buvo vykdomas. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl giminaičių elgesys jos atžvilgiu pasikeitė. Supratusi nesąžiningus ketinimus, pareiškėja atšaukė savo 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymą jai priklausančios dalies atkuriant nuosavybės teises į tėvo K. R. turėtą žemę. Pareiškėjos nuomone, 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymo atšaukimas jokių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir pretendentų teisėms bei pareigoms neturėjo ir negalėjo turėti, nes nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjos teigimu, 2008 m. sausio 17 d. pareiškimas nėra jos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiška, nes būdą, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises, ji buvo nurodžiusi 1991 m. spalio 10 d. ir jo nepakeitė. Skundžiamas Įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 turi būti panaikintas dar ir dėl to, kad buvo priimtas neteisėto Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 pagrindu, yra išvestinis dokumentas, betarpiškai susijęs su Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 vykdymu. Įsakymas Nr. 1T-(7.5)-13 buvo priimtas nesulaukus Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 nurodyto apskundimo termino pabaigos (Sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13 pareiškėja gavo 2011 m. kovo 19 d., Įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 buvo priimtas 2011 m. kovo 2 d.).

Be to, Įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes pareiškėją suklaidino dėl skundžiamų aktų apimties. Pareiškėja prašė nagrinėjant bylą taikyti civilinėje teisėje galiojančius sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Pažymėjo, kad vykdė susitarimus su pretendentais, tačiau dėl jų nesąžiningumo iš pareiškėjos buvo atimta teisė ne tik atkurti nuosavybės teises į faktinio įtėvio M.

R., bet ir į tikrojo tėvo K. R. turėtą žemės dalį. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys statiniai yra pageidaujamoje atkurti nuosavybės teises žemės dalyje. Pareiškėjos manymu, institucijos ignoruoja jos teises, nes apie priimtus sprendimus jai nebuvo pranešta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 115–117) paaiškino, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. R. turėtą žemę pateikė A. G., J. R. ir savininko mirusio vaiko V. R. vaikai: Z. R., S. B. ir G. S. Minėti asmenys prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo 2000 m. liepos 21 d. sutartimi (toliau – ir 2000 m. Perleidimo sutartis) J.

R. perleido M. R. teisę į K. R. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą. 2003 m. vasario 6 d. tarpusavio susitarimu J. R. ir M. R. nutraukė 2000 m. Perleidimo sutartį. Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė 2003 m. balandžio 7 d. patvirtino sutikimą, kuriuo pareiškėja atsisakė nuosavybės teisių į 1,9290 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., atkuriamą po tėvo K. R. mirties. Ta pati notarė 2008 m. sausio 17 d. patvirtino pareiškimą, kuriuo J. R. pareiškė, kad atsisako savo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo.

Atsakovas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėja 2000 m. Perleidimo sutartimi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nutraukusi 2000 m. Perleidimo sutartį po 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėja negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtos žemės grąžinimą. Pareiškėja 2003 m. balandžio 7 d. notaro patvirtintu sutikimu atsisakė nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. atkūrimą, todėl ji po Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų išreiškė valią nepretenduoti atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K.

R. žemę. Teisės aktai nenumato, kad asmuo, išreiškęs valią nepretenduoti į buvusio savininko žemės grąžinimą, po Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų vėl galėtų būti laikomas tinkamu pretendentu, jei jis tokią valią išreiškia. Laikytina, kad nuosavybės teisių atkūrimo santykiai pareiškėjos atžvilgiu pasibaigė. Be to, tolesni pareiškėjos veiksmai (t. y. atsisakymas 2003 m. Sutikimo praėjus beveik penkeriems metams) sudarė sąlygas nuosavybės teisių į K. R. žemę atkūrimo netikrumui, pažeidė kitų pretendentų teises ir teisėtus lūkesčius.

Pareiškėja savo 2008 m. sausio 17 d. atsisakymą nuo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo motyvuoja tuo, kad Z. R. jos atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Atsakovo manymu, toks motyvas nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėja turėjo teisę skųsti minėto pretendento nesąžiningus veiksmus ir dėl to patirtus nuostolius išieškoti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos 2008 m. sausio 17 d. atsisakymas sukėlė teisines pasekmes ne tik Z. R., bet ir kitiems pretendentams ir jų paveldėtojams, o tai, rodo pareiškėjos galimą nesąžiningumą jų atžvilgiu.

Taip pat neatitinka tikrovės teiginys, kad iki šiol nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams į K. R. žemės grąžinimą. 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 01-894 A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai 0,06 ha žemės sklypą individualiai statybai.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (II t., b. l. 111–112, III t., b. l. 75–77) savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Nacionalinė žemės tarnyba.

Tretieji suinteresuoti asmenys Z. R., S. B., G. S. prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (II t., b. l. 110, III t., b. l. 72–73) paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 1T-(7.5)-13 yra teisėtas, priimtas tinkamai išanalizavus faktinę situaciją ir teisingai pritaikius nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos skundą vertino kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Paaiškino, kad VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriuje 2003 m. balandžio 8 d. buvo gautas notarės patvirtintas 2003 m. balandžio 7 d. pareiškimas, kuriuo pareiškėja atsisakė nuosavybės teisių į K. R. nuosavybės teise valdytą 1,9290 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. Šis pareiškimas yra sukėlęs tam tikras teisines pasekmes: juo yra išreikšta pareiškėjos valia atsisakyti teisės į K. R. žemę, tai sukėlė pretendentų teisėtą lūkestį tikėtis, jog J. R. į šį turtą nepretenduos. Kadangi pareiškėja atsisakė teisių į K. R. žemę po 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą. Tarnyba turėjo pareigą atkurti nuosavybės teises tik tiems asmenims, kurie įstatymo nustatytais terminais ir tvarka yra pateikę atitinkamą prašymą. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nelaikytina asmeniu, iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei vienas iš pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo, kitam pretendentui, laiku padavusiam prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą (LVAT 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuota teismų praktika bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo).

Tretieji suinteresuoti asmenys L. S. ir A. L. su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (II t., b. l. 105–106, III t., b. l. 70–71) paaiškino, kad 1993 m. kovo 25 d. tarp visų pretendentų, įskaitant ir J. R., buvo pasirašytas susitarimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jie visada pareiškėją laikė pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą (LVAT 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuota teismų praktika bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (III t., b. l. 92–99) pareiškėjos J. R. skundą tenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13 „Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo” ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 51P „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengtos J. R. vardu, pripažinimo negaliojančia“.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad K. R. turėjo dukras J. R. (iki santuokos R.), A. G. (iki santuokos R.) ir sūnų V. R. (R.). V. R. 1961 m. gruodžio 5 d. mirus, liko jo vaikai Z. R., S. B. ir G. S. (II t., b. l. 80–86). J. R. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio mėnesį padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. ir K. R. (R.) nuosavybės teisėmis valdytą 10 dešimtinių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) km., Riešės apskr., Trakų–Vilniaus r.

Prašyme nurodė, kad ji, K. R. duktė, kartu su A. G. pageidauja gauti po 6,57 ha žemės (II t., b. l. 126). J. R., A. G. ir K. R. vaikaitis Z. R. 1993 m. kovo 25 d. pasirašė susitarimą, kad jie pretenduoja į buvusio savininko K. R. žemę, buvusią Vilniaus–Trakų apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (iš viso 11,1985 ha) ir susitaria savo nuosavybės teises į žemę atstatyti taip: J. R. – į 5,5985 ha, A. G. – į 2,8000 ha, Z. R. – į 2,8000 ha (II t., b. l. 132). A. G. mirė 2001 m. sausio 9 d. (II t., b. l. 37), jos įpėdiniai – A.

L., L. S., S. G. (G.) (II t., b. l. 36). 2003 m. balandžio 16 d. pareiškimu S. G., A. L. ir kiti asmenys (I. M., D. Č., H. M.) atsisakė nuo jiems priklausančios buvusio savininko K. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalies, nurodydami, kad pretenzijų į nurodytą turtą neturi ir neprieštarauja, kad šioje dalyje nuosavybės teisė būtų atstatyta L. S. (I t., b. l. 113). G. S. ir S. B. VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui 2000 m. spalio 10 d. ir 2000 m. rugsėjo 5 d. padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K.

R. 5,787 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (II t., b. l. 130, 131). J. R. 2000 m. liepos 21 d. sutartimi perleido savo sutuoktiniui M. R. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 5,7870 ha ploto žemės sklypą Vilniaus apskr., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) k. (II t., b. l. 83, 125). J. R. ir M. R. 2003 m. vasario 6 d. Vilniaus miesto 10-ame notarų biure pasirašė susitarimą dėl 2000 m. Perleidimo sutarties nutraukimo, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, perleista minėta sutartimi, priklauso J.

R. (II t., b. l. 124). Pareiškėja 2003 m. kovo 31 d. VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui pateikė pasižadėjimą, jog, nustačius juridinį faktą, kad ji buvo įdukrinta savo dėdės ir tetos M. ir A. R. (R.), ji atsiims savo pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusią savo tikro tėvo K. R. (R.) žemę ir nereikš jokių pretenzijų dėl jos atkūrimo (toliau – ir 2003 m. kovo 31 d. Pasižadėjimas, II t., b. l. 24). J. R. Vilniaus miesto 16-ajame notarų biure 2003 m. balandžio 7 d. pasirašė notarės patvirtintą sutikimą, kad atsisako teisių atkurti nuosavybės teises į 1,9290 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., atstatomą po jos tėvo K.

R. mirties (II t., b. l. 121). Vilniaus miesto 2-sis apylinkės teismas 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu pagal J. R. pareiškimą nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. R. buvo faktiškai įvaikinta M. R. (R.) ir A. R. (II t., b. l. 22). Z. R. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su pareiškimu, kuriame prašė, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto 2-sis apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu išnagrinėtoje byloje. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, siekdama apginti viešąjį interesą, Vilniaus miesto 2-jam apylinkės teismui 2006 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje.

Vilniaus miesto 2-sis apylinkės teismas, atnaujinęs procesą, išnagrinėjo šį prašymą ir 2007 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2-2078-17/2003 ir priėmė naują sprendimą, kuriuo J. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji buvo faktiškai įvaikinta M. R. ir A. R., atmestas (I t., b. l. 143–144). Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas (I t., b. l. 144–145).

J. R. Vilniaus miesto 16-ajame notarų biure 2008 m. sausio 17 d. pasirašė pareiškimą, kad atsisako 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo, kuriuo ji atsisakė nuosavybės teisės į 1,9290 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., atstatomą po jos tėvo K. R. mirties, ir tą pačią dieną apie tai pranešė VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui bei prašė apie priimtą sprendimą ją informuoti raštu (II t., b. l. 122–123). VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. balandžio 1 d. parengė pažymą Nr. 51p, kad J.

R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,8664 ha ploto žemės iš K. R. nuosavybės teisėmis valdyto 5,5991 ha ploto žemės Vilniaus apskr., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) k. (II t., b. l. 134). VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2010 m. balandžio 1 d. parengė pažymas Nr. 52 p, Nr. 53 p, Nr. 54 p Z. R., G. S., S. B. dėl teisės atkurti nuosavybės teises į 0,6221 ha dydžio žemės sklypus iš 5,5991 ha K. R. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo Vilniaus apskr., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) k. (II t., b. l. 135–137).

VAVA 2010 m. gegužės 11 d. sprendimais Nr. 2.4-01-8124 ir 2.4-01-8125 G. S. ir S. B. atkūrė nuosavybės teises į joms tenkančias buvusio savininko K. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalis, grąžinant natūra po 0,1868 ha dydžio žemės 0,9960 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 8, Vilniuje. Sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusias 0,4353 ha sklypo dalis bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 58, 60). VAVA 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 2.4-01-8126 Z. R. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią buvusio savininko K.

R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį, grąžinant natūra 0,2490 ha dydžio žemės sklypą 0,9960 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 8, Vilniuje. Sprendime nurodyta, kad likusi 0,3731 ha dalis bus atkurta vėliau (I t., b. l. 62). Z. R. 2010 m. spalio 18 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių su skundu, kuriame nurodė, kad nesutinka su tuo, jog J. R. būtų atkurtos nuosavybės teisės į dalį K. R. turėtos žemės (II t., b. l. 118). Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs Z. R. skundą, 2010 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. SS-22-159 išaiškino, kad pretendentams į K.

R. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą tenkančios žemės dalys buvo nustatytos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (II t., b. l. 119). Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi Z. R. skundą, 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-13 nusprendė:

1) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. SS22-159; 2) įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėją panaikinti 2010 m. balandžio 1 d. pažymą Nr. 51 p dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, apie tai informuoti J. R. (I t., b. l. 35–37). Tarnyba savo sprendimą pagrindė tuo, kad J. R. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido iki 2001 m. gruodžio 31 d., todėl nutraukusi perleidimo sutartį po 2001 m. gruodžio 31 d., ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtos žemės grąžinimą.

J. R. atsisakė nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. atkūrimą ir tai patvirtino 2003 m. balandžio 7 d. rašytiniu sutikimu. Taigi pareiškėja po Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų išreiškė valią nepretenduoti į nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. žemę atkūrimą, todėl negali būti laikoma pretendente. Taip pat pažymėta, kad tolesni J. R. veiksmai, kuriais praėjus beveik 5 metams išreikštas atsisakymas nuo savo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo, sudarė sąlygas nuosavybės teisių į K.

R. žemę atkūrimo netikrumui, galbūt pažeidė kitų pretendentų teises ir teisėtus lūkesčius (I t., b. l. 35–37). Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13, 2011 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 Pažymą Nr. 51p pripažino negaliojančia (I t., b. l. 52).

Byloje spręstinas ginčas dėl J. R. skundo reikalavimų panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13 bei šios Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Iš skundžiamo Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 matyti, kad jis priimtas vykdant Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13. Todėl nagrinėjant ginčą būtina vertinti Tarnybos Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13, kuris laikytinas Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 priėmimo teisiniu pagrindu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-13 grindžiamas tuo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį J. R. negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtos žemės grąžinimą, nes teisę į nuosavybės teisių atkūrimą 2001 m. Perleidimo sutartimi perleido iki 2001 m. gruodžio 31 d., o šią sutartį nutraukė 2003 m. vasario 26 d., t. y. po 2001 m. gruodžio 31 d. Taip pat nurodoma, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį pareiškėja pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, galėjo iki 2003 m. balandžio 1d., jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. J. R. 2003 m. balandžio 7 d. notariškai patvirtintu sutikimu atsisakius nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. turtą atkūrimo ir 2008 m. sausio 17 d., t. y. praėjus beveik 5 metams, paneigus savo atsisakymą, galbūt buvo pažeisti kitų pretendentų teisėti lūkesčiai.

Atkūrimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. vasario 1 d., 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, nes pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymu nuo nuosavybės teisių į K. R. turėtą žemę atkūrimo nėra išreiškiama arba pakeičiama valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Be to, pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymas yra pateiktas pasibaigus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui, o tai tik patvirtina išvadą, jog minėtos įstatymo nuostatos negali būti taikomos. Pareiškėjos J. R. ir M. R. 2003 m. vasario 6 d. pasirašytas notarinis susitarimas dėl 2000 m. liepos 21 d. nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties nutraukimo, kuriame numatyta, kad nuo šio susitarimo pasirašymo momento laikoma, kad teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuri buvo perleista minėta sutartimi, priklauso J. R.. Taigi J. R. ir M. R. nutraukė 2000 m. Perleidimo sutartį vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.125 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, t. y. šalių susitarimu. Po 2000 m. Perleidimo sutarties nutraukimo pareiškėja įgijo pretendentės į K. R. turėtos žemės atkūrimą statusą, nes sprendimai atkurti nuosavybės teises nebuvo priimti.

Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 nurodyta, kad pareiškėja, perleidusi nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir nutraukusi perleidimo sutartį po 2001 m. gruodžio 31 d., pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį negali būti laikoma pretendente į K. R. nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau, remiantis tokiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu, turėtų būti pripažįstama, kad 2003 m. vasario 26 d. susitarimas taip pat sudarytas pažeidžiant minėtoje straipsnio dalyje nustatą terminą. Todėl teismas konstatavo, kad Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 motyvai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, grindžiami subjektyviu teisės aiškinimu.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sąžiningumo, pakankamo atidumo bei apdairumo teisiniai kriterijai, kuriais vertintinas nuosavybės teisių atkūrimo siekiančių asmenų elgesys, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo preambulėje formuluojamas nuostatas, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, taikytini visiems nuosavybės teisių atkūrimo siekiantiems asmenims (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1839/2005 ir kt.). Be to, sąžiningumo ir nepiktnaudžiavimo teisių įgyvendinimu principai, užtikrinantys veiksmų teisėtumą, reikalauja iš pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą, aiškaus ir visuotinai suprantamo deklaravimo apie savo elgesį (veiksmus), galimai turėsiantį neigiamų turtinių teisinių pasekmių daliai iš pretendentų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, vertinant pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą, ypač reikšmingi yra 1993 m. kovo 25 d. pasirašytas J. R., A. G. ir Z. R. susitarimas (II t., b. l. 132), akivaizdžiai parodantis pretendentų į K. R. nuosavybės teisių atkūrimą valią ir ketinimus, kaip turėtų būti tenkinami šeimos narių turtiniai interesai, kylantys nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu, taip pat pareiškėjos VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 31 d. pateiktas pareiškimas, kuriame pažymima, jog pareiškėja pasižada atsiimti pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tikro tėvo K.

R. turėtą žemę tuo atveju, jei bus nustatytas juridinis faktas, kad ji buvo įdukrinta M. ir A. R. (R.) (II t., b. l. 24)). Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog vėlesniu, t. y. 2003 m. balandžio 7 d. notariškai patvirtintu atsisakymu nuo nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. nuosavybės teise valdytą žemę, pareiškėja siekė realizuoti teisę atkurti nuosavybės teises į M. R. nuosavybės teise valdytą žemę, t. y. patvirtino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 31 d. pateiktame pareiškime išdėstytą poziciją.

Šis pareiškėjos siekis, taip pat Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 31 d. pateikto pareiškimo ir 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymo sąlygos buvo žinomi kitiems pretendentams, tarp jų Z. R., G. S., S. B., jie buvo įtraukti į Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjamą bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos prašymą palaikė (II t., b. l. 22). Atnaujinus procesą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimu prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas (I t., b. l. 143–145).

Vilniaus apygardos teismui 2007 m. gruodžio 27 d. nutartimi palikus nurodytą teismo sprendimą nepakeistą, pareiškėja atsisakymą nuo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo išreiškė nedelsdama, t. y. 2008 m. sausio 17 d., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nebaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. Taigi pareiškėjai juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji buvo įvaikinta M. R. ir A. R., nebuvo nustatytas. Tačiau pareiškėja tiek VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui, tiek kitiems pretendentams į K. R. nuosavybės teisių atkūrimą 2003 m. kovo 31 d. pateiktu pareiškimu aiškiai nurodė, kad į K.

R. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą nepretenduos tik tuo atveju, jei bus nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant nenustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, nurodytam pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. pateiktame pareiškime, kiti pretendentai negalėjo tikėtis, kad ji atsisakys teisių į K. R. nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą, esmine laikytina ta aplinkybė, jog nuosavybės teisių į K. R. turėtą žemę atkūrimo procedūros yra nebaigtos, o atsakovo sprendimais pareiškėjai gali būti atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią žemės dalį, nenaikinant sprendimų, kuriais kitiems pretendentų iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 ginčo santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos aiškintos ir taikytos netinkamai, todėl šis sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstas ir naikintinas. Nustatęs, kad ginčijamas Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 priimtas remiantis Tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-13, kuris teismo pripažintas nepagrįstu ir naikintinu, teismas konstatavo, kad 2011 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį taip pat nelaikytinas pagrįstu, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (III t., b. l. 114–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjos skundą ir kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Išdėstant nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus nurodoma, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Buvusio savininko K. R. turėtą žemę, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąlyginai galima suskirstyti į tris jo vaikams A. G. (mirusi), J. R. ir V. R. (miręs) tenkančias dalis. Todėl pareiškėjai 2003 m. atsisakius atkurti nuosavybės teises, kitiems buvusio savininko vaikams tenkančios žemės dalys, į kurias atkuriamos nuosavybės teisės, padidėjo. Ir atvirkščiai, pareiškėjai 2008 metais pareiškus, kad ji atsisako nuo 2003 m. sutikimo, kitiems buvusio savininko vaikams tenkančios žemės dalys sumažėjo. Apelianto nuomone, toks nenuoseklus, prieštaringas pareiškėjos elgesys sudarė prielaidas pažeisti kitų pretendentų teisėtus lūkesčius, kadangi šie nebuvo ir nėra tikri dėl žemės dalių, į kurias jiems atkuriamos nuosavybės teisės. Be to, apelianto nuomone, pareiškėjos nenuspėjami veiksmai nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančioms institucijoms – Vilniaus apskrities viršininkui (iki 2010 m. liepos 1 d.) ir Nacionalinei žemės tarnybai (nuo 2010 m. liepos 1 d.) sukėlė teisinį neapibrėžtumą atkuriant nuosavybės teises į K.

R. turėtą žemę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 11 d. nutartyje suformuluota taisyklė, kad, jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Civilinio proceso kodekso 272 straipsnio 11 punktas), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško (civilinė byla Nr. 3K-783/2000). Kitaip sakant, asmuo vienu metu negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises ir į faktinių įtėvių, ir į tėvų pagal kilmę žemę ar mišką.

Taigi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustačius, kad J. R. buvo įvaikinta M. R., pareiškėja negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tuo pačiu metu tiek į savo biologinio tėvo K. R., tiek į įtėvio M. R. turėtą žemę. Todėl 2003 m. balandžio 7 d. sutikimu pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią nepretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo turėtą žemę.

Tretieji suinteresuoti asmenys Z. R., S. B., G. S. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 108–109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjos visas trečiųjų suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybė teisių atkūrimą, skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi ir 143 straipsniu.

2. Teismas netinkamai kvalifikavo pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. notarine tvarka patvirtintą atsisakymą nuo nuosavybės teisių į K. R. turėtą žemę atkūrimo, konstatavęs, kad šiuo atsisakymu nėra išreiškiama arba pakeičiama valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Apeliantų manymu, tokios teismo išvados yra nepagrįstos ir neatitinka Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio 3 dalies normų esmės ir prasmės. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybė teisės, jeigu nepriimtas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja po 2001 m. gruodžio 31 d. atsisakė teisių į K. R. žemę, t. y. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios, o preciziškas jų laikymasis yra tinkamo žemės reformos vykdymo garantija.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo, kuriuo ji atsisakė teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. R. žemę, nepagrįstai nevertino kaip jos valios išraiškos dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, įstatymo nustatytais terminais ir tvarka turėjo pateikti tokį prašymą. Šis prašymas yra asmens laisvos valios išraiška, ir tik toks asmuo, kuris savo valią išreiškė laiku, gali tikėtis nuosavybės teisių atkūrimo.

Prašymą pateikęs asmuo taip pat yra laisvas savo prašymo atsisakyti, t. y. nuspręsti nebepretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiam atsisakymui įstatymas terminų nenustato. Teisė atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo yra asmens subjektinė teisė. Remdamiesi minėtais argumentais apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, nepagrįsta. Teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. sutikimas nėra valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeitimas ar pareiškimas, nepateikė jokio šio sutikimo teisinio įvertinimo, neatliko visapusiškos 2003 m.

Sutikimo analizės, nepateikė jo teisinės kvalifikacijos Atkūrimo įstatymo kontekste.

2. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardyti asmenys, galintys reikalauti atkurti nuosavybės teises, taip pat nustatyta į kokių asmenų turėtą nekilnojamąjį turtą galima pretenduoti. J. R. 1991 m. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tėvo žemę. Pretendentų 1993 m. Susitarime nurodyta, kad jie pretenduoja į savininkų K. ir M. R. turėtą bendrą žemės plotą. 2001 m. Perleidimo sutartimi J. R. perleido sutuoktiniui teisę atkurti nuosavybės teises į K. R. žemę, o 2003 m. vasario 6 d. šią sutartį nutraukė. 2003 m.

Sutikimu J. R. atsisakė savo teisės atkurti nuosavybės teises į tėvo K. R. žemę. 2003 m. balandžio 24 d. teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja buvo faktiškai įvaikinta M. R. ir jo sutuoktinės. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.

Tokia yra įvaikinimo teisinė prigimtis ir prasmė. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustačius, kad J. R. buvo įvaikinta M. R., jos ir jos biologinio tėvo K. R. asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos baigėsi; atitinkamai tokios teisės ir pareigos buvo sukurtos tarp pareiškėjos ir jos įtėvio M. R. Apeliantų nuomone, tai reiškia, kad nuo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos visos asmeninės ir turtinės teisės tarp J. R. ir K. R. pasibaigė, ir nuo to momento pareiškėja nebegalėjo būti laikoma pretendente į K.

R. turėtą nekilnojamąjį turtą, kadangi nebepateko nė į vieną Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardytų asmenų kategorijų. Teismo pateiktas vertinimas, jog, esant nenustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, nurodytam pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. pateiktame pareiškime, kiti pretendentai negalėjo tikėtis, kad pareiškėja atsisakys teisių į K. R. nuosavybės teisių atkūrimą, neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantai nurodo, kad pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. pareiškime įvardyta sąlyga įvyko – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J.

R. buvo įvaikinta M. R. Teigia, kad, įvykus šiai sąlygai, susiformavo apeliantų, kitų pretendentų teisėtas lūkestis, kad pareiškėja savo įsipareigojimą, numatytą 2003 m. kovo 31 d. pareiškime, įvykdys. Pirmosios instancijos teismas, apeliantų nuomone, neteisingai vertino J. R. 2003 m. kovo 31 d. pareiškimą ir 2003 m. balandžio 7 d sutikimą. Pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. pareiškime nurodytą sąlyga įvyko (juridinę reikšmę turintis faktas teismo 2003 m. balandžio 25 d. buvo nustatytas). Įvykus šiai sąlygai susiformavo kitų pretendentų (apeliantų) teisėtas lūkestis, kad pareiškėja įvykdys savo 2003 m. kovo 31 d.

įsipareigojimą.

3. Iš skundžiamo teismo sprendimo neaišku, kada, kokiomis aplinkybėmis pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. R. žemę (t. y. nuo kada ji laikoma pretendente), nors tai yra esminė bylos aplinkybė ir teismas privalėjo ją analizuoti bei vertinti. Teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, apgynė savo teisėmis piktnaudžiaujančio, nesąžiningo asmens teises. J. R. visuose ankstesniuose procesiniuose dokumentuose bendrosios kompetencijos ir administraciniame teismuose teigė, kad ji pretenduoja tik į savo įtėvio M. R. žemę, o į K. R. žemę nepretenduoja. J. R. valia procesiniuose dokumentuose buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismas, konstatuodamas, jog J. R. yra pretendentė į K. R. žemę, tuo pačiu suformavo taisyklę, kad tas pats asmuo vienu metu gali pretenduoti į dviejų tėvų (biologinio ir įtėvio) žemę. Apeliantų manymu, tokia teismo formuojama praktika yra ydinga, ginanti nesąžiningų, piktnaudžiaujančių asmenų interesus. Teismo aiškinimas pažeidžia Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio imperatyvą, taip pat protingumo, teisingumo, sąžiningumo, draudimo piktnaudžiauti teise principus.

4. Teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, pažeidė apeliantų (pretendentų) teisėtus lūkesčius, kad asmuo, atsisakęs giminystės ryšių su savo tikruoju tėvu K. R., į jo turėtą turtą nepretenduos. Teigia, kad pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. pareiškimas yra sukėlęs teisines pasekmes – Nacionalinės žemės tarnybos pareigą atkurti nuosavybės teises tik tiems asmenims, kurie įstatymo nustatytais terminais ir tvarka yra pateikę atitinkamą prašymą.

Pareiškėja J. R. atsiliepimu (III t., b. l. 121–126) prašė atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R., S. B., G. S. apeliacinius skundus atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime (III t., b. l. 121–126), remiasi argumentais, kuriuos buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai. Nesutikdama su apeliaciniais skundais, pareiškėja atsiliepime išdėstė šiuos argumentus:

1. Byloje nustatyta, kad priėmus Atkūrimo įstatymą, jame nustatyta tvarka 1991 m. spalio 10 d. buvo paduotas pareiškėjos J. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į M. R. ir K. R. bendrosios nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę. Taip pat buvo pateikti nuosavybės teises patvirtinantys įrodymai. Sprendžiant, ar pilietis yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, lemiantis veiksnys yra piliečio išreikšta valia atkurti nuosavybės teises, nepaisant pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises galbūt esančių netikslių duomenų. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2003, 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2010). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A7-70/2003 suformuluotą taisyklę,` teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą net ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų prašymo formos ir turinio reikalavimų. Pareiškėja savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškė iki įstatymu nustatyto termino ir jos nebuvo ir nėra atsisakiusi.

2. Pretendentų 1993 m. Susitarimas nėra nuginčytas. Pareiškėja laikėsi susitarimo, kad ji pretenduos į faktinio įtėvio žemę. Teismas 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje, į kurią buvo įtraukti ir apeliantai, buvo nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. R. buvo faktiškai įvaikinta M. R., tačiau praėjus daugiau kaip 3 metams kiti pretendentai pareiškėjos atžvilgiu pradėjo elgtis nesąžiningai. Pareiškėjos teigimu, tik dėl to, jog pretendentas Z. R., kuris turėjo savo asmeninį interesą ir daugiau nė po trejų metų, t. y. 2006 m. rugpjūčio 29 d., kreipėsi į Generalinę prokuratūrą inicijuoti (neva ginant viešą interesą) proceso atnaujinimą byloje dėl pareiškėjos įvaikinimo fakto nustatymo, iš jos buvo atimta teisė pretenduoti į savo faktinio įtėvio (M.

R.) turto dalį, taigi, apeliantai savo vienašališkais veiksmais pakeitė jų bendrus susitarimus. Pareiškėja akcentavo, kad ji, būdama sąžininga, dar iki teismui 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustačius įvaikinimo faktą, 2003 m. balandžio 7 d. ji surašė notariškai patvirtintą sutikimą atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo į savo biologiniam tėvui priklausiusią ir galinčią jai tekti žemės sklypo dalį. Kitų pretendentų prašymu ir vykdant tarpusavio susitarimus, 2003 m. kovo 31 d. pareiškėja parašė pasižadėjimą, kad ji atsiims prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į tėvo žemę, kai bus nustatytas įvaikinimo juridinis faktas.

Tačiau kiti pretendentai pareiškėjos atžvilgiu pasielgė nesąžiningai, todėl ji 2008 m. sausio 17 d. pareiškimu atšaukė savo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimą. Mano, kad taip pasielgdama jokių teisės normų nepažeidė, tokiam veiksmui atlikti įstatyme apribojimų nėra ir nebuvo nustatyta. Be to, tai yra logiška ir sąžininga įvykių baigtis, nes buvo sutikusi atsisakyti teisių į tėvo žemę tik tuo atveju, jei bus nustatytas įvaikinimo faktas. Kadangi to neįvyko, lieka galioti iki tol buvę dokumentai. Todėl, pareiškėjos nuomone, teismo sprendime visiškai pagrįstai padaryta išvada, jog vertinant kilusį ginčą, turi būti atkreiptas dėmesys ir į sąžiningumo, atidumo bei apdairumo kriterijus, kuriuos apeliantai visiškai ignoruoja.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir pretendentų teisėms bei pareigoms aukščiau paminėtas pareiškėjos pareikštas atšaukimas jokių pasekmių neturėjo ir negalėjo turėti, nes nei tada, nei iki šiol nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjos atsikleipime išdėstytus argumentus palaikė teismo posėdyje dalyvavusi jos procesinių teisių ir pareigų perėmėja A. T.

Tretieji suinteresuoti asmenys L. S. ir A. L. atsiliepimais į apeliacinius skundus (III t., b. l. 127–130) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R., S. B., G. S. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R. (R.), S. B., G. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr.1T-(7.5)-13, kuriuo šios Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja įpareigota panaikinti 2010 m. balandžio 1 d. pažymą Nr. 51p dėl J. R. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, taip pat dėl šio sprendimo įvykdymo akto – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718, kuriuo Pažyma Nr. 51 p buvo pripažinta netekusia galios, pagrįstumo bei teisėtumo.

Iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 turinio matyti, kad jame nėra jokių savarankiškų šio individualaus administracinio akto priėmimo motyvų, o tik nuoroda į tai, kad įsakymas priimtas vykdant Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr.1T-(7.5)-13. Įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 priėmęs viešojo administravimo subjektas Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendime Nr.1T-(7.5)-13 išdėstyto įpareigojimo neskundė, jį įvykdė, tokiu būdu pritardamas Nacionalinės žemės tarnybos pozicijai.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažymoje Nr. 51p nustatyta, kad J. R. pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. R. (savo tėvo) nuosavybės teisėmis valdyto 5,5991 ha žemės sklypo Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime dalį – 1, 8664 ha.

Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. vasario 8 d. sprendime Nr.1T-(7.5)-13 pagrindžiant nurodymą dėl Pažymos Nr.51p panaikinimo išdėstyti argumentai, kad J. R. iki 2001 m. gruodžio 31 d. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į K. R. žemę, nes Perleidimo sutarties nutraukimas po 2001 m. gruodžio 31 d. negali būti laikomas pretendavimu į K. R. žemės grąžinimą. Be to, Sprendime Nr.1T-(7.5)-13 remiamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodoma, kad J. R. 2003 m. balandžio 7 d. rašytiniu sutikimu po Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų raštu pareiškė valią nepretenduoti atkurti nuosavybės teisės į K. R. žemę, o tolesni J. R. veiksmai (atsisakymas 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo) praėjus 5 metams sudarė sąlygas atsirasti netikrumui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. žemę, galimai pažeidė kitų pretendentų teises ir teisėtus lūkesčius. Apibendrinant išdėstytus argumentus Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 nurodoma, kad J. R. negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į K. R. žemę.

Atsakovas Sprendime Nr.1T-(7.5)-13 išdėstytos pozicijos laikėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovo poziciją palaikė tretieji suinteresuoti asmenys Z. R., S. B. ir G. S. Tretieji suinteresuoti asmenys L. S. ir A. L. palaikė pareiškėjos skundo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktų į bylą įrodymų visumą, pareiškėjos skundą patenkino visiškai, skundžiamus aktus panaikino.

Atsakovo apeliaciniame skunde pareikštas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nuomonė dėl kai kurių aplinkybių vertinimo, tačiau nenurodyti jokie argumentai dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų galima pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R., S. B., G. S. apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė ir pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi ir 143 straipsniu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų turinį ir juose išdėstytus argumentus, patikrino bylą, be kita ko, laikydamasi ABTĮ 136 straipsnio reikalavimo, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įvertintos pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas. Nagrinėjamo ginčo atveju, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, yra itin reikšminga chronologinė atitinkamų aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, seka, nes iš jos galima daryti atitinkamas išvadas dėl pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises į žemę, ir jas vertinti Atkūrimo įstatymo normų kontekste.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos tėvas K. R. (J. R., A. G. ir V. R. tėvas) kartu su savo broliu M. R. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 10,6 dešimtinių, t. y. 11,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone.

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (Atstatymo įstatymas nuo 1997 m. liepos 9 d. neteko galios) įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kitiems Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose bei Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės atkuriamos – mirusio turto savininko sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems išlikusio nekilnojamojo turto dalį (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p.); turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.). Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ir pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnį.

Teismų praktikoje aiškinant Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnių nuostatas, ne kartą pažymėta, kad piliečiai, kuriems pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą ryšį su išlikusio nekilnojamojo turto savininku gali būti atkurtos nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, šios teisės realizavimui būtina sąlyga – iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgyti subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal atitinkamą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punktą. Piliečiai, kurie nors ir numatyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, tačiau iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgiję subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, gali tik paveldėti išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės mirusio pretendento (jei toks asmuo iki nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises) vardu.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes M. R. vaikų neturėjo, jo sutuoktinė mirė 1962 metais. Taigi pagal Atstatymo įstatymo ir pagal jį pakeitusio Atkūrimo įstatymo nuostatas pretenduoti į K. R. išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. galėjo mirusio savininko likę gyvi vaikai (J. R., A. G. ), o mirusio vaiko V. R. vaikai Z. R., S. B. ir G. S. (K. R. vaikaičiai) – į V. R. tenkančią savininko žemės dalį.

Pagal byloje esančius įrodymus pareiškėja J. R. prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pateikė 1991 m. spalio mėnesį, t. y. iki įstatymu nustatyto termino. Šiame prašyme nurodė abu buvusius žemės savininkus (K. ir M. R.) ir bendrai jų valdytos žemės plotą - 10,6 dešimtinių. Pretendente taip pat nurodė savo seserį A. G. (mirė 2001 m. sausio 9 d.). 1992 m. sausio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į K. R. žemę (duomenys neskelbtini) kaime pateikė K. R. mirusio sūnaus V. R. (mirė 1961 m.) sūnus Z. R., nurodydamas, kad žemės buvo 10,97 (5,48) ha. 1993 m. kovo 25 d. J. R., A. G. ir Z. R. pasirašė notaro patvirtintą susitarimą jame nurodydami, kad susitaria į buvusio savininko K. R. žemę (duomenys neskelbtini) kaime (į 11,1985 ha) nuosavybės teises atstatyti taip: J. R. – į 5,5985 ha, A. G. ir Z. R. – kiekvienam į 2,800 ha. Tolesnė įvykių eiga pagal pateiktus į bylą įrodymus patvirtina pareiškėjos nurodytas priežastis dėl kurių 1993 m. susitarime pretendentai susitarė, kad J. R. tenka didesnė žemės dalis nė kitiems pretendentams (pusė bendraturčių K. ir M. R. žemės ploto), nes pagal bendrą susitarimą pareiškėja siekė, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ji buvo įvaikinta M. ir A. R. Nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą, J. R. pagal tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 2 straipsnį galėjo tapti pretendente į M. R. žemės dalį, o kiti pretendentai galėjo siekti nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. dalį, o tai reikštų, kad J. R. nebepretenduojant į savo tėvo žemę, kitiems pretendentams tenkančios į šią žemę dalys atitinkamai padidėtų.

Vilniaus miesto 2-sis apylinkės teismas 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu pagal J. R. pareiškimą nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. R. buvo faktiškai įvaikinta M. R. ir A. R. Įvaikinimo faktas buvo nustatytas nuosavybės teisių į žemę atstatymui. Iš šio sprendimo matyti, kad apeliantai Z. R., S. B. ir G. S. bei kiti pretendentai buvo įtraukti į šią civilinę bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, o teismo posėdyje dalyvavusios S. B. ir G. S., kurios 2000 m. buvo padavusios prašymus (atitinkamai 2000 m. rugsėjo 5 d. ir 2000 m. spalio 10 d.) atkurti nuosavybės teises į K. R. žemę (duomenys neskelbtini) kaime (5,787 ha), teismo posėdyje palaikė J. R. prašymą ir teigė, kad ginčo dėl žemės nėra.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į J. R. 2003 m. kovo 31 d. pasižadėjimo, surašyto iki minėto teismo sprendimo priėmimo, turinį ir surašymo aplinkybes. Šiame pasižadėjime, surašytame ir pateiktame VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, t.y. viešojo administravimo subjektui, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnį yra įgaliotas nagrinėti piliečių pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, J. R. pareiškė, kad nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji buvo įdukrinta M. ir A.

R., ji pasižada atsiimti savo pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. R. žemę. Šiame pasižadėjime yra aiškiai išreikšta sąlyga, kad pareiškėja nereikš pretenzijų į savo tėvo žemę tuo atveju, jei bus nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji buvo įvaikinta M. ir A. R. Šį sąlyginį pasižadėjimą pareiškėja surašė iki juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o įsiteisėjus Vilniaus miesto 2-sis apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimui, kuriuo buvo nustatytas nuosavybės teisių atkūrimui juridinę reikšmę turintis pareiškėjos įvaikinimo faktas, t.y. atsirado pasižadėjime numatyta sąlyga, J.

R. įvykdė savo pasižadėjimą – 2003 m. balandžio 8 d. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui notaro patvirtintą 2003 m. balandžio 7 d. sutikimą, kuriame nurodė, kad ji atsisako „nuosavybės teisių į žemės sklypą, turintį 1,9290 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini) km., Vilniaus raj., atstatomą po mano tėvo mirties“. Tolesnė įvykių seka pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus buvo ta, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į minėtą teismo sprendimą, parengė pretendentams pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. V-177 pakeitė 2000 m. liepos 19 d. pažymą Nr.111, kurioje buvo nurodyta, kad J. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į K. R. žemės (5,7870 ha) dalį – 1,9290 ha, nurodydamas, kad žemės savininkai buvo Michailas ir K. R., taip pat padidino J. R. tenkančią dalį – į 5,9990 ha. 2004 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo parengtos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 540p, Nr. 541p, Nr. 542p, Nr. 543p A. G., Z.

R., S. B. ir G. S., kuriose nurodyta, kad pagal pateiktus dokumentus jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į M. ir K. R. 11,1981 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (A. G. į 2,4295 ha, Z. R., S. B. ir G. S. – į 0,9332 ha kiekvienas). Pagal 2004 m. rugsėjo 27 d. pažymas, Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo įvaikinta M. ir A. R., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius K. ir M. R. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą vertino kaip bendrą, o visus pretendentus traktavo kaip pretendentus į atitinkamas jiems tenkančias dalis.

Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. V-177, 2000 m. liepos 19 d. pažyma Nr. 111 ir 2004 m. rugsėjo 27 d. pažymos Nr. 540p, Nr. 541p, Nr. 542p, Nr. 543p buvo panaikintos Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr.42-19-1011. Šiame įsakyme nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2078-17/2003 (atnaujinus procesą) ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo J.

R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji buvo faktiškai įvaikinta M. ir A. R., atmestas. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 42-19-1011, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2010 m. balandžio 1 d. pretendentams buvo parengtos naujos pažymos Nr. 51p, Nr. 52p, Nr. 53 p, Nr. 54p, Nr. 54p, kuriose nurodyta, kad pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko K. R. žemę (duomenys neskelbtini) kaime (5,5991 ha) turi teisę atkurti nuosavybės teises: J. R. ir A. G. (savininko vaikai) – kiekviena į 1,8664 ha; o Z.

R., S. B. ir G. S. (savininko vaikaičiai) – kiekvienas į 0,6221 ha, t. y. kiekvienas į 1/3 jų mirusiam tėvui V. R. tenkančios savininko žemės dalį.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutarčiai, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimas, panaikinantis Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo J. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji buvo faktiškai įvaikinta M. R. ir A. R., atmestas, pareiškėja nedelsdama, t. y. 2008 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą ir notaro patvirtintą 2008 m. sausio 17 d. pareiškimą, kuriuo pareiškė, kad ji atsisako savo 2003 m. balandžio 7 d. pasirašyto sutikimo atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo po savo tėvo K. R. į 1,9290 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Šį pareiškėjos veiksmą pirmosios instancijos teismas įrodymų visumos kontekste pagrįstai susiejo su J. R. 2003 m. kovo 31 d. pasižadėjime nurodyta sąlyga, kad ji buvo nurodžiusi, jog nepretenduos atkurti nuosavybės teises į savo tėvo žemės dalį, jei bus nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji buvo įvaikinta M. ir A. R.. J. R. pareiškimo teismui dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo galutinis rezultatas yra tas, kad šis faktas nebuvo nustatytas, o J. R. pareiškimas atmestas ir tai paaiškėjo įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutarčiai. Byloje esantys įrodymai paneigia Sprendimo Nr.1T-(7.5)-13 ir apeliantų argumentus, esą pareiškėjos elgesys dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nenuoseklus, neprognozuojamas, klaidinantis trečiuosius suinteresuotus asmenis. Pareiškėjos skundo argumentus, kad ji laikėsi 1993 m. susitarimo sąlygų ir 2008 metais atsisakė savo 2003 m. balandžio 7 d. rašytinio sutikimo tik dėl to, kad išnyko susitarimo sąlyga, jog pareiškėja nepretenduos į savo tėvo žemę, jei bus nustatytas juridinę reikšmę turintis jos įvaikinimo faktas. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, 2006 metais trečiasis suinteresuotas asmuo Z. R. pareiškimu prokuratūrai inicijavo proceso atnaujinimą civilinėje byloje dėl pareiškėjos įvaikinimo fakto nustatymo ir šis procesas baigėsi tuo, jog J. R. pareiškimas dėl įvaikinimo fakto nustatymo buvo atmestas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl pareiškėjos 1991 metais pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, kuriame vienu iš žemės savininkų nurodytas pareiškėjos tėvas, atsakovas iki šiol nėra priėmęs jokio sprendimo. Pareiškėjos prašymas pateiktas iki 2001 m. gruodžio 31 d. t.y. nepraleidus įstatymu nustatyto termino. Taigi nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytas prašymų atkurti nuosavybės teises terminas pareiškėjos nepraleistas.

Atsakovo Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 argumentai, esą J. R. negali būti laikoma pretendente į K. R. žemę dėl to, kad ji 2000 m. liepos 21 d. sutartimi perleido savo sutuoktiniui M. R. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 5,7870 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, o 2003 m. vasario 6 d., t. y. po 2001 m. gruodžio 31 d., pasirašė susitarimą dėl 2000 m. Perleidimo sutarties nutraukimo, nepagrįsti ir juos pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai. 2003 m. vasario 6 d. susitarime nurodyta (2 p.), kad M. R. nesiėmė jokių veiksmų pagal 2000 m. liepos 21 d. perleidimo sutartį įgytai teisei į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizuoti ir nuo šio susitarimo pasirašymo momento laikoma, kad teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuri anksčiau buvo perleista pagal 2000 m. Perleidimo sutartį, priklauso J. R. (3 p.). Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai patvirtina, kad 2000 m. Perleidimo sutarties galiojimo laikotarpiu nuosavybės teisės M. R. vardu nebuvo atkurtos, taigi 2003 m. vasario 6 d. susitarimu nutraukus 2000 m. Perleidimo sutartį, J. R. susigrąžino teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo K. R. žemę pagal 1991 m. pateiktą prašymą. Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 argumentai, kad J. R. nelaikytina padavusia prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, todėl atmestini.

Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai patvirtina, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutarčiai ir gavęs 2008 m. sausio 17 d. pareiškimą, atsakovas J. R. ir toliau laikė pretendente į savo tėvo K. R. žemės dalį pagal 1991 metais pateiktą prašymą Tai liudija nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys atsakovo 2008-2010 m. parengti dokumentai (2008 m. kovo 5 d. raštas Nr. S22-200 pareiškėjai; reikalavimas, kad žemėtvarkos projekto autorius grąžintų 2004 m. pažymas dėl pretendentų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų; naujų 2010 m. balandžio 1 d. pažymų Nr. 51p, Nr. 52p, Nr. 53p, Nr. 54p, Nr. 54p parengimas visiems pretendentams, tarp jų pareiškėjai, kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Atsakovo Sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 argumentai dėl šių nuostatų taikymo nepagrįsti. Atsakovo Sprendime Nr. 1T-(7.5)-13 minimas pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. rašytinis sutikimas neturi jokio ryšio su Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, kuri nustatė terminą iki kada (2003 m. balandžio 1 d.) gali būti pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjos valia atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę natūra yra išreikšta 1991 m. prašyme ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėja ją pakeitė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius 2003 metų Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus susirašinėjimo su pareiškėja dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo dokumentus. 2003 m. vasario 26 d. raštu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus spaudais pažymėtuose (gauta reg. Nr. 31103/20-552 ir Nr. 31103/20-553) J. R. prašymuose nurodyta, kad ji pretenduoja žemę susigrąžinti natūra. Taigi šie susirašinėjimo dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra) iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo pareikšta atitinkamais šio klausimo suderinimui skirtais dokumentais.

Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr.1T-(7.5)-13, neanalizavo nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų, priimdamas šį sprendimą rėmėsi tik 2000 m. liepos 21 d. perleidimo sutartimi, 2003 m. vasario 6 d. susitarimu dėl šios sutarties nutraukimo ir 2003 m. balandžio 7 d. sutikimu, netinkami taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą Nr.1T-(7.5)-13 ir Įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.2)-718 panaikino pagrįstai ir teisėtai.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigiama trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde, atskleidė ginčo esmę, išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.) ištirtų įrodymų visuma pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R. (R.), S. B., G. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Virgilijus Valančius