2021-12-08 Nr. AB-26624-3-64-3-01548-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2647-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01548-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Joniškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Joniškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. SIS5791 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 7 d. Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyrius (toliau – ir Skyrius) pranešimu dėl socialinės pašalpos neskyrimo Nr. 2633-KSP pranešė, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu (toliau – ir Įstatymas) informavo, jog pagal pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateiktą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Sprendimu socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 3 d. neskirtina.

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus Joniškio skyrius (toliau – ir VSDFV Joniškio skyrius) už 2020 m. liepos mėnesį pareiškėjui išmokėjo 232,89 Eur išmokų sumą. Valstybė yra nustačiusi minimalių poreikio dydžio sumą 257 Eur (2020 metų kainomis, sudarytas remiantis statistikos informacija, kiek šalies gyventojai pinigų išleidžia namų ūkiui, bei dietologų duomenimis, kiek kainuoja minimaliai reikalingas maistas). Minimalių poreikių dydžio suma buvo nurodyta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešai prieinamame interneto tinklapyje (https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/socialine-statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai).

Skurdo rizikos riba 2019 m. buvo 379 Eur. Administracija, neskirdama pareiškėjui socialinės pašalpos, jog pareiškėjo pajamos pasiektų 379 Eur, elgėsi žiauriai, nežmoniškai ir žemino pareiškėjo orumą. Toks atsakovo elgesys vertintinas ir kaip kankinimas, nes iš pareiškėjo atimta galimybė patenkinti savo minimalius poreikius, jis priverstas badauti. Administracija neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo tuo aspektu ar yra pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame yra nurodyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

Europos socialinės chartijos 13 straipsnis užtikrina teisę į socialinę paramą. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, o teisės aktų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Asmens minimalių vartojimo poreikių dydžio (MVPD) naudojimo vienas iš tikslų yra absoliutaus skurdo lygiui nustatyti. Mažesnės pajamos nei nustatytas MVPD yra gyvenimas blogesnėse sąlygose nei absoliutaus skurdo lygis. Ginčui aktualiu laikotarpiu MVPD buvo 257 Eur, skurdo rizikos riba – 379 Eur, o visos pareiškėjo pajamos – 232,89 Eur, t. y. net 35,76 Eur mažesnės už absoliutų skurdo lygį bei net 146,11 Eur mažesnės už skurdo rizikos ribą.

Už 232,89 Eur sumą pragyventi mėnesį neįmanoma, taigi Administracija paneigia valstybės nustatytą MVPD dydį (257 Eur) ir skurdo rizikos ribą (379 Eur) bei ignoruoja Konvencijos 3 straipsnyje ir Europos socialinės chartijos 13 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad 2019 m. nustatyta skundo rizikos riba – 379 Eur, 2020 m. – 418 Eur.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Skyrius 2020 m. rugpjūčio 3 d. gavo pareiškėjo prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti (toliau – ir Prašymas), kuriuo pareiškėjas prašė skirti jam socialinę pašalpą už 2020 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Skyrius 2020 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą Nr. SIS571 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“, kuriuo nuspręsta neskirti P. Š. socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d., nes vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 punktu, vidutinės pajamos, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, viršija 1,1 valstybės remiamų pajamų dydį. Apie priimtą Sprendimą pareiškėjas informuotas Skyriaus 2020 m. rugpjūčio 7 d. pranešimu Nr. 6311 „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“. Atsižvelgiant į tai, kad Prašyme pareiškėjas prašė skirti socialinę pašalpą už 2020 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame numatyta, kad bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos pagal vidutines 3 praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnyje, buvo įvertintos pareiškėjo gautos pajamos 2020 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais. Vadovaujantis SODRA duomenų bazės išrašu, nustatyta, kad P. Š. vidutinės pajamos per mėnesį yra 232,89 Eur, t. y. vidutinės pajamos per mėnesį viršija Įstatymo 6 straipsnio 1 punkte numatytą 1,1 valstybės remiamų pajamų dydį, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ (aktuali redakcija) (valstybės remiamų pajamų dydis – 125,00 Eur; 1,1 valstybės remiamų pajamų dydis – 137,50 Eur).

6. Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas prašymus dėl piniginės socialinės paramos gavimo, vadovaujasi Įstatymu, Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2018 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T-54 (2019 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. T-37 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ ir kitais galiojančiais teisės aktais, bet ne socialine statistika ir pan. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas daugelyje savo nutarimų yra pabrėžęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmens kategorijų, esančiose skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (2002 m. lapkričio 11 d., 2003m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Atsakovas nežemina pareiškėjo orumo, o vykdo įstatymo leidėjo valią.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo P. Š. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas P. Š. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Skyrių, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą nuo rugpjūčio mėn. 2020 m. rugpjūčio 3 d. užpildytoje formoje „Duomenys apie asmens ir jo šeimos narių veiklos pobūdį ir socialinę padėtį“ pareiškėjas nurodė, kad yra senatvės pensinio amžiaus asmuo, kuriam nenustatytas specialiųjų poreikių lygis (socialinė grupė Nr. 20). Skyrius priėmė 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. SIS5791 neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d. Sprendime nurodoma neskyrimo priežastis: vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 punktu (vidutinės pajamos, tenkančios vienam gyventojui iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį viršija 1,1 valstybės remiamų pajamų dydį).

9. Teismas nurodė, kad Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos pagal vidutines 3 praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama socialinė pašalpa, pajamas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnyje.

10. Teismas iš SODROS duomenų bazės 2020 m. rugpjūčio 3 d. išrašo nustatė, kad nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. iš viso paskaičiuota 1 131,56 Eur pareiškėjo pajamų. Vidutinės pareiškėjo pajamos 2020 m. gegužės – liepos mėnesiais – 232,89 Eur.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ (ginčui aktuali nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) 4 punktu patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 125,00 Eur. Taigi 1,1 valstybės remiamų pajamų dydis – 137,50 Eur.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo vidutinė pajamų suma per mėnesį (2020 m. gegužės – liepos mėn.) viršijo nustatytą valstybės remiamų pajamų dydį, pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu neturėjo teisės gauti piniginę socialinę paramą, todėl socialinė parama Sprendimu jam nepaskirta pagrįstai.

13. Teismas vertino, kad iš esmės pareiškėjas ginčija skundžiamą aktą akcentuodamas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų griežtumą ir nepakankamą teisinio reglamentavimo lankstumą nepasiturintiems asmenims siekiant gauti socialinę paramą.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2485-520/2016 pateiktais išaiškinimais, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija) numatyta, jog kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Iš Skyriaus 2020 m. rugpjūčio 7 d. pranešimo Nr. 6311 „Dėl socialinės paramos neskyrimo“ matyti, kad prie pranešimo skundžiamas aktas nėra pridedamas. Teismas tokią praktiką laikė ydinga ir prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytai asmens informavimo tvarkai apie jam skirtą arba jo teisėms ir pareigoms tiesioginį poveikį turintį individualų aktą. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad šis pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos Sprendimo apskundimui, pareiškėjo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui, teismas jo nelaikė esminiu, turinčiu tiesioginės įtakos skundžiamo Sprendimo teisėtumui.

16. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas aplinkybes.

III. 17. Pareiškėjas P. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką užtikrinant pažeidžiamų asmenų socioekonomines teises, taikant Konvencijos 2, 3 ir 8 straipsnius. Pagal Konvenciją tam tikra apimtimi užtikrinama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė socioekonominių teisių apsauga. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto priežiūrą vykdantis Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas yra įvardijęs minimalius maisto, sveikatos priežiūros, būsto ir švietimo poreikius, kurie apibūdinami kaip reikalavimai sudaryti galimybę gauti minimalias išmokas, minimalų maistą, bazinį būstą ir bazines sanitarines sąlygas, patenkinant minimalius asmens poreikius, kurie yra didesni nei vien poreikis išgyventi. Asmuo turi būti apsaugotas nuo ypatingo skurdo, o valstybė turi imtis veiksmų situacijai pagerinti. Taip pat turi būti atsižvelgiama į asmens situaciją – jo amžių, lytį, sveikatos būklę, kitus kriterijus – kaip asmens gyvenamoji vieta, galimybė įsidarbinti, jo gebėjimai ir pan. Konvencija draudžia asmenų diskriminaciją.

19. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad svarstant pareiškėjo Prašymą nustatyta, jog jo vidutinės pajamos per mėnesį yra 232,89 Eur, t. y. viršijo Įstatymo 6 straipsnio 1 punkte numatytą 1,1 valstybės remiamų pajamų dydį, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ (valstybės remiamų pajamų dydis – 125,00 Eur; 1,1 valstybės remiamų pajamų dydis – 137,50 Eur). Todėl Sprendimu P. Š. neskirta socialinė pašalpa už 2020 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Atsakovas rėmėsi galiojančiais teisės aktais, o teiginiai, kad pareiškėjas buvo žeminamas, kankinamas, yra nepagrįsti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu neturėjo teisės gauti piniginę socialinę paramą, todėl socialinė parama skundžiamu sprendimu jam nepaskirta pagrįstai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Joniškio rajono savivaldybės administracijos 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. SIS5791 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui neskirta socialinė pašalpa, nes pareiškėjo P. Š. vidutinės pajamos 2020 m. gegužės – liepos mėnesiais buvo 232,89 Eur, t. y. viršijo Įstatymo 6 straipsnio 1 punktu nustatytą dydį (vidutinės pajamos, tenkančios vienam gyventojui iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį viršija 1,1 valstybės remiamų pajamų dydį).

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, teigia, jog atsakovas jį pažemino, sukėlė kančias ir diskriminavo.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės aktų taikymo ir įrodomų vertinimo aspektais, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 punktą bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) nustatytas valstybės remiamų pajamų dydis – 125,00 Eur, tokiu būdu 1,1 valstybės remiamų pajamų dydis sudarė 137,50 Eur. Bylos duomenys patvirtina ir pareiškėjas to neginčija, kad pareiškėjo vidutinės pajamos per mėnesį 2020 m. gegužės – liepos mėnesiais (pareiškėjas su Prašymu į atsakovą kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 3 d.) buvo 232,89 Eur, taigi viršijo Įstatymo 6 straipsnio 1 punkte nustatytą dydį. Todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai Sprendimu neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos minėtu įstatymo pagrindu, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nagrinėjamu atveju, esant aptartam Įstatymo nustatytam pagrindui neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos, pareiškėjo abstraktaus pobūdžio samprotavimai bei apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl tarptautinių teisės aktų nuostatų bei tarptautinių teismų praktikos nesudaro pagrindo nagrinėjamo ginčo spręsti kitaip.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė