2022-05-18 Nr. AB-12700-3-62-3-00037-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2435-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00037-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. F. S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. F. S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. F. S. S. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21S40973 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 6K-2565 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas savo sprendime pripažino, kad, (duomenys neskelbtini). Tačiau, priimdamas sprendimą, atsakovas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nesivadovavo naujausia informacija apie jo kilmės valstybę, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Jis savo elgesiu neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, geranoriškai bendradarbiavo su institucijomis, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad yra individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje iki jo išvykimo beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis – pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga, atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo N. F. S. S. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40973 rezoliucinės dalies 3 punktą – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) nuostatomis. Teismas taip pat įvertino EPPB pateiktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau vertinant pareiškėjo individualią situaciją byloje tokių duomenų nesurinkta. Iš pareiškėjo apklausos protokolo ir garso įrašo matyti, jog apklausos metu pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

9. Teismas konstatavo, kad darant išvadas vadovautasi pagrįstais duomenimis, kurie patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento tyrimo metu surinkta ir įvertinta kilmės valstybės informacija sudaro pagrindą manyti, jog (duomenys neskelbtini).

10. (duomenys neskelbtini), prieš išvykdamas iš kilmės šalies, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) realios grėsmės nepatyrė. Pareiškėjas šias aplinkybes tiek Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino, todėl Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina pagrįstu pagrindu suteikti prieglobstį.

11. Teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ne dėl iškilusios grėsmės, o dėl ekonominių priežasčių, siekdamas gyventi Europos Sąjungos valstybėje. Tai patvirtino jis pats, duodamas paaiškinimus tiek Migracijos departamente, tiek teisme.

12. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais minėtas terminas sutrumpintas iki 3 metų.

III. 13. Pareiškėjas N. F. S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti šiais motyvais:

14. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus bei pažymi, kad nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje.

15. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai – apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

16. (duomenys neskelbtini).

17. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovo surinkta informacija buvo neišsami, todėl jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas netinkamai.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio prasme. Motyvuojama, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

26. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

27. Tiek savo paaiškinimuose, tiek apeliacinio skundo argumentuose pareiškėjas nurodė analogiško pobūdžio argumentus, kurie (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjo pasakojimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento sprendime teisingai konstatuota, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų – nėra požymių, rodančių pareiškėjo visiškai pagrįstą baimę savo kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

28. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl papildomos apsaugos, apeliacinis skundas yra susijęs su šių nuostatų teisingu taikymu, todėl teisėjų kolegija skundo ribose patikrina Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netaikant Įstatymo 87 straipsnio nuostatų.

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

30. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Apeliaciniame skunde nėra konkrečių argumentų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų nuostatų taikymo, iš skundo turinio teisėjų kolegija nemato faktinių aplinkybių ar argumentų, kurie būtų susiję su visiškai pagrįsta baime pareiškėjui grįžtus patirti kankinimus, žiaurų ar nežmonišką elgesį, orumo žeminimą ar kitokį baudimą arba esama grėsme, kad grįžus jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo skundo argumentai yra susiję su bendra situacija kilmės valstybėje bei nėra grindžiami asmenine patirtimi, akcentuojama tolimų giminaičių neigiama patirtis.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas teigė, kad jis asmeniškai su jokiomis problemomis (duomenys neskelbtini) nesusidūrė. Jis nepateikė naujesnės informacijos, galinčios paneigti ginčijamame sprendime Migracijos departamento padarytas išvadas. Apeliaciniame skunde pareiškėjo poziciją pagrindžiančių duomenų nėra, tačiau ginčijamos atsakovo padarytos išvados ir jų pagrįstumas. Be bendro pobūdžio informacijos, kurią vertino tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, naujų, reikšmingų duomenų pareiškėjas nenurodė.

34. Atsakovo surinktoje informacijoje užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini).

35. Tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Turimais kilmės valstybės duomenimis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Be to, jis nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų, (duomenys neskelbtini), visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, nėra duomenų išvadai apie pagrįstą grėsmę dėl jo persekiojimo ar nesaugumo kilmės šalyje. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ne dėl iškilusios grėsmės, o dėl ekonominių priežasčių, siekdamas gyventi Europos Sąjungos valstybėje. Tai patvirtino pareiškėjas, duodamas paaiškinimus tiek Migracijos departamente, tiek teisme.

36. Šios Migracijos departamento nustatytos bei įvertintos aplinkybės pagrindžia, kad nėra rimtos ir asmeninės grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Jo kilmės valstybėje gyvenamojoje vietoje nėra beatodairiško smurto veiksmų, todėl nėra Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų pagrindų suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo atliktas tyrimas buvo paviršutiniškas ar neišsamus. Pareiškėjas, kaip minėta, nenurodė išimtinių asmeninių aplinkybių, kodėl jam galėtų grėsti akivaizdus pavojus kilmės valstybėje, o akcentavo bendro pobūdžio informaciją, kurią atsakovas ir tikrino. Atsakovo tyrimo ribas nustatė pareiškėjo pasakojimas. Atsakovas, įvertinęs iš įvairių šaltinių surinktą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, ją lygino ir vertino pareiškėjo pasakojimo kontekste. Pareiškėjas nenurodė, kokios jo atveju reikšmingos informacijos neįvertino atsakovas. Kaip minėta, pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais, kurių patikrinti kitaip, kaip tik renkant informaciją apie bendrą situaciją kilmės valstybėje, nėra galimybių. Nors apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nuoseklus, tačiau pasakojimo nuoseklumas pažymėjo bendro pobūdžio informacijos pateikimu, o ne konkrečiais argumentais, kodėl būtent pareiškėjui (o ne, pvz., (duomenys neskelbtini)) gresia pavojus kilmės valstybėje.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. F. S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė