2024-07-10 Nr. AB-10660-3-61-3-00222-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1820-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00222-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S16668 „Grąžinti į užsienio valstybę“ (toliau – ir 2024 m. sausio 15 d. sprendimas); 2) priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas grindė reikalavimus tokiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra Nigerijos pilietis.

2.2. Pareiškėjas 2023 m. spalio 30 d. pateikė Departamentui 2023 m. spalio 14 d. prašymą Nr. 2310-LLG-5603 „Išduoti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – ir Prašymas), prašydamas skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, siekdamas, kad kuo skubiau būtų išspręsta jo teisinė padėtis.

2.3. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo nepilnametė dukra K. B. (toliau – ir dukra), kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

2.4. Departamentas sprendimą dėl pareiškėjo pateikto Prašymo turėjo priimti per 45 dienas nuo Prašymo pateikimo dienos, tačiau net ir skundo teismui padavimo dieną Departamentas nėra priėmęs tokio sprendimo. Apskritai Departamentas vilkino priimti sprendimą dėl pareiškėjo pateikto Prašymo ilgiau nei du mėnesius.

2.5. Departamentas anksčiau pareiškėjui buvo suteikęs konsultaciją, kad jis turėtų grįžti į kilmės valstybę ir paskui atvykti susitvarkyti dokumentus. Tačiau, kai sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas užtruko, ir pareiškėjas bandė aiškintis susidariusią situaciją ir pagreitinti šį procesą, Departamento specialistės pareiškėjui nurodė, kad reikia laukti, neteikė jokios papildomos informacijos.

2.6. Departamentas, laiku nepriėmęs sprendimo dėl pareiškėjo pateikto Prašymo, priėmė 2024 m. sausio 15 d. sprendimą (pareiškėjui įteiktas 2024 m. sausio 15 d.), kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, nustačius, kad pareiškėjas viršijo jam nustatytą buvimo laikotarpį. Tačiau pareiškėjas ne dėl savo veiksmų, o dėl Departamento kaltės (vilkinimo atlikti veiksmus) viršijo jam nustatytą buvimo laikotarpį. Pareiškėjas laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, tačiau Departamentas – ne.

2.7. Dėl Departamento vilkinimo atlikti veiksmus pareiškėjas atsidūrė jam neigiamoje, neapibrėžtoje situacijoje.

2.8. Pirmiausia teisės aktų nustatyta tvarka neišsprendus pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, Departamento priimtas 2024 m. sausio 15 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas išvykti į kilmės valstybę, naikintinas.

2.9. Departamentas, vilkindamas atlikti veiksmus, ir priimdamas Departamento 2024 m. sausio 15 d. sprendimą, kuris yra perteklinis susidariusios situacijos kontekste, nesilaikė tarptautiniais įsipareigojimais prisiimtos pareigos savo veikloje atsižvelgti į geriausius vaiko interesus ir siekti išsaugoti šeimos vienybę.

2.10. Departamento priimtas 2024 m. sausio 15 d. sprendimas neproporcingai neigiamai paveikė pareiškėjo dukros teisėtus lūkesčius ir interesus, pareiškėjo asmeninį gyvenimą.

2.11. Dėl Departamento neteisėtų veiksmų, t. y. vilkinimo atlikti veiksmus pareiškėjas atsidūrė neapibrėžtoje situacijoje, susidūrė su neigiamomis tokios situacijos pasekmėmis, buvo pažeisti pareiškėjo ir jo dukros teisėti lūkesčiai, interesai, dėl ko ne tik pareiškėjas, bet ir jo dukra patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodydamas šias pagrindines aplinkybes ir argumentus:

3.1. Pareiškėjas, turėdamas galiojantį Nigerijos piliečio pasą ir Prancūzijos 2023 m. rugsėjo 6 d. išduotą Šengeno vizą (C) Nr. 607594774, galiojančią nuo 2023 m. spalio 4 d. (buvimo dienų skaičius 90), 2023 m. spalio 5 d. atvyko į Šengeno erdvę (Vokietiją).

3.2. Pareiškėjas Šengeno erdvėje buvo iki 2024 m. sausio 15 d. (103 dienas), t. y. 13 dienų viršijo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 3 dalyje nurodytą leistiną laiką, taip pažeisdamas užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą. Todėl Departamentas priėmė 2024 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo 2024 m. sausio 15 d. sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. sausio 29 d.

3.3. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 62 punktu, išdavė pareiškėjui 2024 m. vasario 1 d. pažymą Nr. 24SD1871 „LLG pažyma dėl valstybės rinkliavos dalies nepanaudojimo“ (toliau – ir Pažyma) apie nepanaudotos valstybės rinkliavos grąžinimą, o jo pateiktą Prašymą išnagrinėjo bendra, o ne skubos tvarka.

3.4. Pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius, o skubos tvarka terminas trumpinamas perpus (Įstatymo 341 str.).

3.5. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė Departamentui 2023 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. 5-S-26973 „Dėl A. M. B. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už padarytus du nusikaltimus (sunkų ir nesunkų). Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas dirbtų.

3.6. Departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjas yra asmuo, kuris sąmoningai ignoruoja Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuomenėje nustatytas elgesio taisykles.

3.7. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą Prašymą, priėmė 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S25442 „A. M. B. atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (35.1.1PD išvada +)“ (toliau – ir 2024 m. sausio 22 d. sprendimas), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarka.

3.8. Nustačius, kad pareiškėjas pateikė Prašymą 2023 m. spalio 30 d., bendra tvarka jis turėjo būti išnagrinėtas iki 2024 m. sausio 30 d. Kaip matyti, Departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimas priimtas nepraleidus šio termino.

3.9. Departamentas nemano, kad aplinkybė, jog pareiškėjo dukros motina (pareiškėjo partnerė) ir dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Lietuvos Respublikoje, sudaro pagrindą suteikti pareiškėjui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepaisyti pareiškėjo praeityje atliktų nusikalstamų veikų ir neišnykusio teistumo. Pareiškėjo interesas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas bei viešosios tvarkos laikymasis. Pareiškėjo šeiminė padėtis negali nusverti grėsmės viešajai tvarkai.

3.10. Sutiktina, kad pareiškėjo pateikto Prašymo nagrinėjimas užtruko, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala.

3.11. Pareiškėjas nepagrindė ir nedetalizavo, kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, dėl to pareiškėjas neįrodė valstybės atsakomybės sąlygų.

3.12. Pareiškėjo prašomas panaikinti 2024 m. sausio 15 d. sprendimas atitinka visus jam keliamus reikalavimus, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, jis yra proporcingas.

II. 4. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimu nuspręsta pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, Departamento 2024 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 30 Eur bylinėjimosi išlaidų, Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. sausio 23 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Departamento 2024 m. sausio 15 d. sprendimo vykdymo sustabdymas – panaikinti, įsiteisėjus Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimui.

5. Teismas nustatė:

5.1. pareiškėjas, būdamas Nigerijos piliečiu, 2023 m. spalio 14 d. pateikė Departamentui Prašymą, prašydamas skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė (tiek Departamentas, tiek pareiškėjas nurodo, kad Prašymas pateiktas 2023 m. spalio 30 d.);

5.2. Departamentas priėmė 2024 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Nigeriją per 14 dienų nuo 2024 m. sausio 15 d. sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. sausio 29 d., nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį jam nustatytą buvimo laiką;

5.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą, priėmė Departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo normomis (33 str. 1 ir 5 d., 341 str. 1 ir 4 d. (redakcija, galiojanti laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.); 125 str. 1 d. 6 p., 127 str. 1 d., 128 str. 1 d. (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), Aprašo (redakcija, galiojanti laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) normomis (61 p., 62 p.), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis (1.5 str., 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str., 6.250 str. 1 ir 2 d., 6.271 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2530-1188/2023, kurioje išaiškinta, kad priežastys, kaip ekstremali situacija dėl užsieniečių antplūdžio bei dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos padidėjęs besikreipiančių Ukrainos piliečių skaičius, nėra laikytinos svarbiomis ir pagrįstomis, kurios pateisintų terminų, nustatytų priimti atitinkamus sprendimus, praleidimą.

7. Teismas nustatė, kad Departamento minima pareiškėjui išduota Pažyma buvo priimta 2024 m. vasario 1 d., t. y. po Departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimo priėmimo; pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2023 m. spalio 5 d. ir buvo joje iki 2024 m. sausio 15 d. (103 dienas), t. y. 13 dienų viršijo Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytą leistiną buvimo laikotarpį.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateikto Prašymo turinį, konstatavo, kad: Prašymas buvo pateiktas skubos tvarka, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Prašymas Aprašo 61 punkte nurodytais pagrindais negalėjo būti nagrinėjamas skubos tvarka ir pareiškėjas Aprašo 62 punkte numatytais terminais buvo informuotas apie tai, jog Prašymas bus nagrinėjamas bendra tvarka; byloje nėra duomenų apie tai, kad Įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nustatytais pagrindais pareiškėjo pateikto Prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas.

9. Teismas, įvertinęs tai, ką nustatė, padarė išvadą, kad, net ir pripažinus, jog pareiškėjas Prašymą Departamentui pateikė 2023 m. spalio 30 d., sprendimas dėl pareiškėjo pateikto Prašymo turėjo būti priimtas iki 2023 m. gruodžio 15 d., t. y. nepasibaigus leistinam pareiškėjo buvimo laikotarpiui.

10. Teismas konstatavo, kad Departamento neveikimas, t. y. delsimas išnagrinėti pareiškėjo pateiktą Prašymą nulėmė susiklosčiusią situaciją – pareiškėjui laukiant, kad jo pateiktas Prašymas bus išnagrinėtas laiku, pasibaigė teisėtas jo buvimo laikotarpis.

11. Teismas padarė išvadą, kad dėl nustatytų priežasčių, Departamento 2024 m. sausio 15 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

12. Teismas nevertino ir detaliau neanalizavo kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, pripažinęs, kad jie neesminiai ir nekeičia teismo padarytų išvadų.

13. Teismas, nustatęs Departamento neteisėtus veiksmus (laiku neįgyvendintos pagal kompetenciją pavestos funkcijos organizuoti ir išnagrinėti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), nenustatęs, kad Departamentas būtų pateikęs įrodymus, kurie pagrįstų ar pateisintų teisės aktuose nustatytų terminų nesilaikymą, konstatavo, kad dėl Departamento neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

14. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje augina mažametį vaiką (dukrą), dėl ko yra svarbus šeimos ryšys, pripažino, kad pareiškėjas dėl susidariusios situacijos galėjo patirti diskomfortą, stresą ir kitus neigiamus išgyvenimus.

15. Teismas, pripažinęs, kad nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti Departamento veiksmai, nėra mažareikšmiai, padarė išvadą, kad pareiškėjui kilusi neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais.

16. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 3 000 Eur suma.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

18. Teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, nusprendė priteisti pareiškėjui iš Departamento 30 Eur, kurie sumokėti už žyminį mokestį už skundą.

III. 19. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

20. Departamentas apeliaciniame skunde kartoja ginčo faktines aplinkybes ir argumentus, nurodytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, grindžia nesutikimą su teismo sprendimo dalimi šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai ir nevisapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaręs materialiosios ir proceso teisės normų taikymo pažeidimus, dėl ko byla buvo neteisingai išspręsta.

20.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, neturtinę žalą prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai dėl neturinės žalos atlyginimo, kurioje ne kartą išaiškinta, jog neturtinė žala priteistina tik nustačius neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos. Nors nagrinėjamu atveju neginčytina teismo išvada, kad Departamentas atliko neteisėtus veiksmus, laiku nepriėmęs sprendimo dėl pareiškėjo pateikto Prašymo. Tačiau, kaip matyti, vien neteisėtų veiksmų nustatymas savaime nepagrindžia kitų valstybės atsakomybės sąlygų, t. y. neturtinės žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos. Šiuo aspektu teismas apskritai nevertino šių valstybės atsakomybės sąlygų, apsiribojo neteisėtų veiksmų konstatavimu ir prielaidomis apie galimai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, prezumpcija, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus. Šiuo aspektu teismas netyrė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos realumo. Atsižvelgus į tai, kokiais pagrindais pareiškėjas grindė jam kilusią neturtinę žalą, pažymėtina, kad vien prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimas savaime nereiškia, kad toks prašymas bus tenkintas, dėl ko pareiškėjas negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių aptariamu aspektu. Todėl vien tik ilgesnis pareiškėjo pateikto Prašymo nagrinėjimas nepatvirtina pareiškėjui kilusios neturtinės žalos fakto. Šios aplinkybės taip pat turi esminę reikšmę sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, tačiau teismas neatliko tokio vertinimo. Nors teismas sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbus šeimos ryšys, tačiau šios aplinkybės niekaip nemotyvavo ir nepasisakė detaliau dėl jos teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas visą jo Prašymo nagrinėjimo laikotarpį buvo Lietuvos Respublikoje, kur gyvena ir jo dukra. Kas paneigia, jog dėl per ilgo pareiškėjo pateikto Prašymo nagrinėjimo buvo pažeisti ne tik pareiškėjo teisėti lūkesčiai ir interesai, bet ir geriausi vaiko interesai.

20.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų, kodėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

20.4. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs priteisti pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, neturtinę žalą, visiškai nevertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jam kilusią neturtinę žalą. Kaip minėta, teismas sprendimą priteisti neturtinė žalą grindė vien tik pareiškėjo teiginiais ir prielaidomis bei prezumpcijomis, o ne į bylą pateiktais konkrečiais įrodymais.

20.5. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Departamento neteisėtus veiksmus, turėjo pasirinkti kitą pažeistų teisių gynimo būdą – pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Departamento apeliacinį skundą ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą.

22. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja nustatytas bylos aplinkybes, aplinkybes ir argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Departamentas apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu siekia išvengti atsakomybės už teismo nustatytus ir jo paties neginčijamus Departamento neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo vertinimu, teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai ir tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbus šeimos ryšys, todėl padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui kilo neturtinė žala, kuri atlygintina pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo pareiškėjui savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Nigeriją), nustačius, kad pareiškėjas viršijo jam Šengeno vizoje nustatytą buvimo laiką, pirmiausiai Departamentui neišsprendus pareiškėjo dar nepasibaigus Šengeno vizoje nustatytam buvimo laikui pateikto Prašymo skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo atvejo pagrindu ir dėl jo nepriėmus atitinkamo sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Departamento neteisėtą neveikimą, kai per Įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) nustatytą terminą Departamentas skubos tvarka nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo pateikto Prašymo, padarė išvadą, kad ne dėl pareiškėjo, bet dėl Departamento neteisėto neveikimo pasibaigė Šengeno vizoje nustatytas pareiškėjo buvimo laikotarpis, dėl ko pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, todėl Departamento 2024 m. sausio 15 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl nustatytų Departamento neteisėtų neveikimo ir veiksmų pareiškėjui kilo neturtinė žala, pasireiškusi pareiškėjui kilusiu diskomfortu, stresu, dvasine skriauda, ir, nesuabejojęs egzistuojant priežastiniam ryšiui tarp nustatytų Departamento neteisėto neveikimo ir veiksmų ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos, nusprendė priteisti pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, ne pareiškėjo prašomą 3 000 Eur sumą, bet 1 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas nepateikė apeliacinio skundo. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, 1 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, teigdamas, kad teismas padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad dėl Departamento neteisėtų neveikimo ir veiksmų pareiškėjui kilo neturtinė žala, nes ji nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, taip pat nenustatė priežastinio ryšio tarp nustatytų Departamento neteisėtų neveikimo ir veiksmų ir neva pareiškėjui kilusios neturtinės žalos. Departamento vertinimu, teismas bent jau turėjo pasirinkti kitą pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

27. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas, nei kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo Departamento apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl šiuo atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant Departamento apeliacinio skundo ribų, t. y. apeliacine tvarka tikrinant tik teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo argumentų apimtyje (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išaiškintas ir pritaikytas CK nuostatas (žr. šios teismo nutarties 6 p.), išaiškinta, kad: valstybės atsakomybei nustatyti būtina nustatyti visas šias sąlygas: 1) valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktus neteisėtus veiksmus (neveikimą); 2) asmens patirtą turtinę ir (ar) neturtinę žalą; 3) neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir turtinę ir (ar) neturtinę žalą siejantį priežastinį ryšį (žr., pvz., 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1439-821/2024 ir joje nurodytą praktiką).

29. Taigi reikalavimas dėl tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą aptartų valstybės atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria konstatuoti Departamento neteisėti neveikimas ir veiksmai, tačiau pirmiausia nesutinka su teismo išvada, kad dėl Departamento neteisėtų neveikimo ir veiksmų pareiškėjui kilo neturtinė žala.

31. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakyta, kad, nustatant ne tik atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, bet ir patį neturtinės žalos padarymo faktą, taikytinos ne bendrosios reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimo taisyklės, o žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-339/2014; 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-1047/2023); šioje teisės normoje įtvirtintas žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis; teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai; neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia neturtinės žalos prigimtis ir objektas (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

33. Remiantis bylos medžiaga nustatyta ir ginčo nėra, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo nepilnametė dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir partnerė, dukros motina B. K., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė; pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 6 d. išduota Šengeno viza, galiojanti iki 2024 m. sausio 17 d.; pareiškėjas į Šengeno erdvę (Vokietijos Federacinę Respubliką) atvyko 2023 m. spalio 5 d.; pareiškėjo Prašymas skubos tvarka išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo atvejo pagrindu Departamentui parengtas 2023 m. spalio 14 d.; pareiškėjo Prašymas skubos tvarka išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo atvejo pagrindu priimtas 2023 m. spalio 30 d. Departamente; Departamentas, laiku neišsprendęs pareiškėjo Pateikto prašymo ir skubos tvarka nepriėmęs dėl jo sprendimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2024 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Nigeriją; Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą Prašymą, priėmė 2024 m. sausio 22 d. sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu, atsižvelgusi į aptartas ir nustatytas bylos aplinkybes, patvirtinančias, be kita ko, kad pareiškėjas aktyviais ir pakankamai operatyviais veiksmais siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, Departamento neteisėtų neveikimo ir veiksmų pobūdį, taip pat pareiškėjo individualios šeiminės situacijos kontekste įvertinusi, kad nagrinėjamu atveju konstatuotas ne tik Departamento neteisėtas neveikimas laiku neišsprendus pareiškėjo pateikto Prašymo ir nepriėmus dėl jo atitinkamo sprendimo, bet ir neteisėtas ir nepagrįstas įpareigojimas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Nigeriją, neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl susidariusios situacijos, iš esmės nulemtos Departamento neteisėto neveikimo, pareiškėjas patyrė tam tikrą diskomfortą, stresą bei dvasinę skriaudą. Šios teismo išvados nepaneigia Departamento apeliacinio skundo argumentai, kuriais, kaip matyti, grindžiamas nesutikimas ne su aptarta teismo išvada, o su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas grindė jam kilusios neturtinės žalos padarymo faktą ir kuriomis nėra grindžiama aptarta teismo išvada.

35. Nagrinėjamu atveju Departamentas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka, kad egzistuoja priežastinis ryšis tarp Departamento neteisėtų neveikimo ir veiksmų ir šiuo atveju – neturtinės žalos, akcentuojant, kad ši valstybės atsakomybės sąlyga nenustatyta.

36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kaip ir pirmosios instancijos teismui, taip ir teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp konstatuotų Departamento neteisėto neveikimo, neteisėto ir nepagrįsto įpareigojimo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Nigeriją, ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepateikė detalesnių motyvų, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad aptarta valstybės atsakomybės sąlyga nenustatyta. Departamentas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai ir faktiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių aptarto priežastinio ryšio egzistavimą.

37. Vertinant Departamento apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasirinkti kitą pareiškėjo teisių pažeidimo gynimo būdą – pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą nurodyta, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumą, o nusprendus, kad šis reikalavimas pagrįstas (nustačius visas valstybės atsakomybės sąlygas) – nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai neturtinei žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Pirmiausia pažymėtina, kad aptariamu aspektu Departamentas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisiškai ir faktiškai pagrįstų argumentų nei dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nei pagrindžiančių aptartą apeliacinio skundo teiginį nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti tik pripažinimu, kad pareiškėjo teisės pažeistos.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas aptarta, remdamasi nustatytomis bylos aplinkybėmis, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais, pareiškėjo individualios šeiminės situacijos kontekste įvertinusi konstatuotais Departamento neteisėtais neveikimu ir veiksmais pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės pobūdį bei pareiškėjui kilusios neturtinės žalos prigimtį, neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu įvertinti pareiškėjui kilusią neturtinę žalą pinigais.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tik pripažinimas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nebūtų teisingas, adekvatus ir pakankamas pareiškėjo teisių gynimo būdas.

41. Kiti bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai teisiniam bylos išsprendimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

42. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų atsakovo Departamento apeliacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui iš valstybės, atstovaujamos Departamento, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl Departamento apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius