2021-05-26 Nr. AB-11400-3-63-3-01898-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1208-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01898-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.6.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. S.(mirusiojo pareiškėjo A. Z. S. teisių perėmėjas – V. S.) ir V. S. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, V.V. S., R. S., J. S., S. C., L. R. ir V. P.) dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. Z. S. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą prašydami:

1.1. panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-2704 „Dėl M. S. valdytos žemės“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

1.2. įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją nuosavybės teisių atkūrimui natūra suformuoti žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybinio miško) ir (duomenys neskelbtini), atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriui;

1.3. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, jog yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. S. bei M. V. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai siekia, kad M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorija, esanti (duomenys neskelbtini) (besiribojanti su A. Z. S. nuosavybės teise valdomu žemės sklypu ir statiniais), šiaurinėje gretimybėje, būtų pažymėta kaip laisva (neužstatyta) žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad M. S. turėjo vienintelį sūnų – J. S., kuris yra miręs. J. S. turėjo du sūnus – A. Z. S. ir A. J. S. bei dvi dukras – D. G. S. ir M. P., kurios abi yra mirusios. Pretendentais, siekiančiais atkurti nuosavybės teises į M. S. žemę yra A. Z. S. (pareiškėjas), A. J. S., ir M. P. įpėdiniai pagal įstatymą – jos vyras V. P., vaikai S. C. ir L. R. bei D. S. testamentinis įpėdinis V. S.. Pagal Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) J. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,00 ha buvusio savininko M. S. valdytą žemę, kurios likęs neatkurtas plotas – 2,7756 ha.

4. Pareiškėjai nurodė, jog 2019 m. gegužės 24 d. per įgaliotą asmenį kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Palangos skyrių, informuodami, kad Palangos miesto savivaldybės administracija 2017 m. sausio 31 d. raštu Nr. (4.17)-D3-479 nurodė, jog M. S. valdytos žemės teritorijoje, posesija Nr. 20, esančioje (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje (toliau – ir ginčo teritorija) yra laisvos neužstatytos žemės. Taip pat 2019 m. gegužės 30 d. Tarnybos Palangos skyriui buvo pateiktas prašymas išbraukti A. Z. S. iš piliečių, kuriems neatlygintinai nuosavybėn perduodami nauji sklypai, eilės.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad Tarnybos Palangos skyrius 2019 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 16SD-1587-(14.16.104) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjus, kad atsakovas šiuo klausimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministeriją ir pateikė skundžiamą sprendimą, kuriame nurodyta, kad M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 žemės sklypo dalis, esanti (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje, negali būti pažymima kaip laisva (neužstatyta) žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, kadangi ji užimta gamtos ir kultūros vertybių apsaugos, visuomeninės rekreacijos ir infrastruktūros teritorijomis ir priskiriama valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

6. Pareiškėjai akcentavo, jog skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nes jis prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kadangi jis yra teisiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas. Atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, jog remiasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, tačiau nenurodė, kokia šio straipsnio dalimi remiantis priimtas sprendimas. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalys numato baigtinį sąrašą atvejų, kada žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginamą pagal šio įstatymo 16 straipsnį ir nenumato kitų atvejų.

7. Pareiškėjų teigimu, skundžiamas sprendimas taip pat prieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teisminei praktikai, kadangi teismų praktikoje nurodoma, jog nuosavybės teisių atkūrimui natūra yra teikiamas prioritetas, negalimumą atkurti nuosavybės teises natūra taikant tik kaip išimtį, reglamentuotą įstatymu. Konkretus visuomenės poreikis į pageidaujamą grąžinti žemę privalo būti aiškiai išreikštas ir tas visuomenės poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būtu grąžinta natūra. Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą.

8. Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiame sprendime nurodyta, jog pagal Palangos miesto plano sprendinius ginčo teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas (pajūrio juosta (pliažas, kopos, užkopė)), kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Taip pat teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną bei ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miško teritoriją (MRe). Pareiškėjai pabrėžia, jog sklypas yra iš esmės trikampio formos, iš dviejų pusių apribotas nuosavybės teise valdomais žemės sklypais – pietinėje dalyje pareiškėjo A. Z. S. nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, šiaurinėje dalyje – kitų asmenų nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, rytinėje – keliu. Akivaizdu, kad tokiame žemės sklype (0,1274 ha) nebus įmanoma įkurti miško parko ar edukacinio tako, nes žemės sklypas nepatenka į miško žemę. Patekimas prie jūros būtent per šį žemės sklypą nėra būtinas, nes patekimas yra laisvas iš visų pusių, žemės sklypas nėra smėliu padengtos kopos, apsaugoti Baltijos jūros krantą nuo degradacijos šioje teritorijoje nereikia. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog skundžiame sprendime pateikti argumentai, kad žemė užimta gamtos ir kultūros vertybių apsaugos, visuomeninės rekreacijos bei infrastruktūros teritorijomis ir ji priskiriama valstybės išperkamai žemei yra nepagrįsti bei teisiškai nereikšmingi.

9. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog nesutinka su skundo motyvais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas sutiko, kad sprendžiant klausimą, ar tam tikras žemės plotas pripažintinas valstybės išperkama žeme, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būtų grąžinta natūra. Visuomenės poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos planavimo dokumentuose.

10. Atsakovas nurodė, kad pagal Palangos miesto bendrojo plano sprendinius nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas, kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Vadovaujantis Jūros krantų apsaugos ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 73 (toliau – ir Nuostatai), 2 ir 2.2 punktais, nagrinėjama teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną, kadangi Baltijos jūros kranto apsaugos zoną sudaro iki 3 km pločio kontinento sausumos teritorija. Kranto apsaugos zona skirta: 1) išsaugoti pajūriui būdingą kraštovaizdį ir jo vertingus rekreacinius išteklius, gamtos ir kultūros paveldą, paukščių migracijos kelius, žiemojimo, telkimosi ir žuvų neršto vietas; 2) sudaryti palankias sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniais bei turizmo ištekliais; 3) apsaugoti krantus nuo degradacijos bei užtikrinti subalansuotą jų naudojimą. Pagal šiuo metu galiojantį Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialųjį planą ginčo teritoriją patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miškai teritoriją (MRe). Tai ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų, edukacinių takų ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zona. Ginčo teritoriją numatoma naudoti kaip mišką, miško parką ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punktą toks miškas galės nuosavybės teise priklausyti tik valstybei. Atsakovo nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, jog bendruoju ir specialiuoju planais yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo visapusiškai įvertinti byloje esančius įrodymus ir priimti sprendimą pagal vidinį savo įsitikinimą.

12. Tarnyba akcentavo, kad natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, o sklypų ribas formuoja savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirti atsakingi valstybės tarnautojai. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, natūra priima institucija, vykdanti žemės reformą pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Pagal minėtą teisinį reguliavimą matyti, jog kai kurių dokumentų parengimas, kuriais vadovaujantis Tarnyba priimą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priklauso kitų institucijų, t. y. Administracijos, o ne Tarnybos kompetencijai.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų A. Z. S. ir V. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-2704 „Dėl M. S. valdytos žemės“, kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat iš atsakovo pareiškėjų naudai priteisė 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (4.17)-D3-2704 „Dėl M. S. valdytos žemės“, kuriuo konstatuota, jog M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorijos dalis, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje, negali būti pažymėta kaip laisva (neužstatyta) žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Iš teismui pateikto Tarnybos Palangos skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 16SD-1970-(14.16.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ turinio teismas nustatė, kad pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,00 ha buvusio savininko M. S. valdytos žemės. Likęs neatkurtos žemės sklypo plotas – 2,7756 ha. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai, norėdami pasinaudoti šia teise, siekia, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje esantis 0,1239 ha ploto valstybinės žemės plotas būtų pažymėtas kaip laisva (neužstatyta) žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko pateiktais duomenimis nustatyta, kad vienas iš pareiškėjų – A. Z. S. nuosavybės teise valdo 4247/8000 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

16. Teismas nustatė, kad Administracija 2017 m. sausio 31 d. rašte Nr. (4.17)-D3-479 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog nagrinėjant M. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės Šventosios kaime, posesijos Nr. 20 ribas, nustatyta, kad teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), yra laisva (neužstatyta) žemė. Minėtame rašte taip pat pažymima, jog ši teritorija pagal miesto bendrojo plano sprendinius patenka į pajūrio juostos ribas, pajūrio juostos funkcinę zoną, kurioje statybą reglamentuoja Pajūrio juostos specialusis planas. Administracija informavo, jog kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją su prašymu išaiškinti ar galima minėtą teritoriją pažymėti kaip laisvą (neužstatytą) žemę bei suformuoti žemės sklypą natūra nuosavybės teisių grąžinimui ir jei taip, tai kokia žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas turėtų būti nustatyti šiam formuojamam žemės sklypui.

17. Pareiškėjai, susipažinę su atsakovo 2017 m. sausio 31 d. rašto turiniu, 2019 m. gegužės 24 d. per įgaliotą asmenį kreipėsi į Tarnybos Palangos skyrių, jį informuodami, jog žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje yra laisvos neužstatytos žemės. Taip pat A. Z. S. 2019 m. gegužės 30 d. Tarnybos Palangos skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog nesirinks naujo 0,1733 ha ploto žemės sklypo, kadangi šis plotas bus atkurtas natūra bei prašė jį išbraukti iš eilės piliečių kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji sklypai.

18. Tarnybos Palangos skyrius 2019 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 16SD-1587-(14.16.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėjus, jog 2019 m. birželio 14 d. kreipėsi į Administraciją dėl galimybės pažymėti laisva neužstatyta žeme buvusio savininko M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorijoje, esančioje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje esantį žemės plotą. Tarnybos Palangos skyrius nurodė, jog gautas atsakovės 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (4.17)-D3-2704, kuriuo atsakyta, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas minėta teritorija negali būti pažymėta laisva neužstatyta žeme, kadangi ji priskiriama valstybės išperkamai žemei.

19. Skundžiamame sprendime teigiama, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorija, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje, negali būti pažymima kaip laisva neužstatyta žemė, tikslu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, kadangi ji yra užimta gamtos ir kultūros vertybių apsaugos, visuomenės rekreacijos ir infrastruktūros teritorijoms ir priskiriama valstybės išperkamai žemei. Akcentuojama, kad pagal Palangos miesto bendrojo plano sprendinius nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas, kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Taip pat ši teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną bei remiantis Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano sprendiniais ji patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miškai teritoriją.

20. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių kilo ginčas ar 0,1239 ha ploto teritorija, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje yra pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjų skunde nurodytą argumentą, kad teismų praktikoje nuosavybės teisių atkūrimui natūra yra teikiamas prioritetas, negalimumą atkurti nuosavybės teises natūra taikant tik kaip išimtį, reglamentuotą įstatymu, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktiką, konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į nusavintą turtą prioritetas turi būti teikiamas buvusių savininkų teisei atkurti nuosavybės teises natūra. Kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas.

22. Teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, taip pat aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą, padarė išvadą, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą yra negrąžinama ne tik statiniais neužstatyta žemė, bet ir tais atvejais, kai yra konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Teismas pažymėjo, kad konkretaus visuomenės poreikio pageidaujamai grąžinti natūra žemei buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane.

23. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog ginčo teritorijoje galioja Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. D1-601 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) sprendiniai.

24. Pagal Jūros krantų apsaugos ir naudojimo nuostatų 2 punktą, ginčo teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 4 punktas nustato kranto apsaugos zonos paskirtį, tarp jų – ir sudaryti palankias sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniais bei turizmo ištekliais. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, jog Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja pareigą Baltijos jūros kranto apsaugos zonoje nuosavybę turintiems asmenims saugoti pajūriui būdingą kraštovaizdį, jo rekreacinius išteklius, užtikrinti subalansuotą naudojimą ir t. t., tačiau jis iš esmės neužkerta galimybės apsaugos zonoje atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra.

25. Teismas, analizuodamas Bendrojo plano grafinius sprendinius, nustatė, jog ginčo teritorija yra priskirta pajūrio juostos (pliažas, kopos, užkopė) teritorijai. Bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.2 skyriuje „Miesto teritorijų funkcinis zonavimas“ teigiama, jog pajūrio juosta yra priskiriama neurbanizuojamų teritorijų funkcinei zonai. Neurbanizuojamose teritorijoje nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas. Nauja statyba galima tik esamose namų valdose bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju. Šiose namų valdose maksimalus sklypo užstatymo intensyvumas 0,2; maksimalus sklypo užstatymo plotas 300 kv. m. Gali būti numatoma infrastruktūra (rekreacinė, inžinerinė ir pan.) reikalinga tokių teritorijų patrauklumui užtikrinti, nesusijusį su gyvenamąja paskirtimi. Atsižvelgdamas į anksčiau minėtą, teismas padarė išvadą, jog Bendrojo plano sprendiniai riboja ginčo teritorijoje naujų pastatų statybą, reglamentuoja pajūrio juostoje suformuotų žemės sklypų užstatymo tankį, intensyvumą ir t. t., tačiau juose nėra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis į pajūrio juostoje esančią žemę, trukdantis suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

26. Teismas nurodė, kad, atsakovo teigimu, ginčo teritorija numatoma naudoti kaip mišką, miško parką ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo normomis, toks miškas galėtų nuosavybės teise priklausyti tik valstybei, todėl teritorijoje negalimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, jog M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritorija, esanti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje nepatenka į valstybinės reikšmės miškų kategoriją, tačiau atsakovas laikosi pozicijos, kad remiantis Specialiojo plano sprendiniais šią teritoriją ketinama priskirti valstybinių miškų kategorijai.

27. Teismas, įvertinęs Specialiojo plano grafinius sprendinius, nustatė, kad ginčo teritorija patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško, miško parkų, edukacinių takų, ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe). Vadovaujantis Specialiojo plano aiškinamojo rašto 7.2.2.1 punktu MRe – ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų, edukacinių takų ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zona. Ši miškų zona intarpais išskiriama visoje pajūrio juostos teritorijoje. Joje palaikoma artima natūraliai miško rūšinė sudėtis ir struktūra, vykdomos kraštovaizdžio formavimo, sanitarinės-higieninės, medynų atsparumo didinimo priemonės, gerinamos rekreacinės, estetinės savybės: atveriami reginiai, patrauklūs ir lankomi objektai, gali būti įrengiama minimali rekreacinė infrastruktūra. Leidžiama vykdyti visų rūšių ugdymo, sanitarinius ir kraštovaizdį formuojančius kirtimus, kertama ne per poilsiavimo sezoną, išskyrus stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytus medynus, nenaudojami pesticidai. Plintant kenkėjams, leidžiama naudoti biologinius ir selektyvinio veikimo insekticidus, leidžiama rinkti nemedieninius miško išteklius: grybus, riešutus, uogas, vaisius, vaistažoles ir vaistinę žaliavą (išskyrus įtrauktus į Lietuvos Raudonąją knygą), stovyklauti be nakvynės, medžioklė ribojama.

28. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovas pagrįstai teigia, jog remiantis Specialiojo plano sprendiniais ginčo teritorija yra priskirta rekreacinių miškų zonai, kurioje planuojama kurti miško parką, edukacinius takus ir pan., t. y. yra išreikštas aiškus ir konkretus visuomeninis poreikis šią teritoriją skirti rekreaciniams tikslams, gamtos paveldo apsaugai ir t. t. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal planinę medžiagą akivaizdu, jog ne visa ginčo teritorija patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško, miško parkų, edukacinių takų ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Teismas pažymėjo, kad apie šią aplinkybę nėra užsimenama nei skundžiamame sprendime, nei Administracijos atsiliepime į pareiškėjo skundą, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas, spręsdamas, ar yra galimybė M. S. iki nacionalizacijos valdytos posesijos Nr. 20 teritoriją, esančią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje, pažymėti kaip laisvą neužstatytą žemę, šios aplinkybės nevertino. Teismo nuomone, neįvertinta ir tai, ar ginčo žemės ploto dalyje, kuri nėra pažymėta kaip MRe – ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų, edukacinių takų ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zona, nėra galimybių suformuoti savarankiško žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui.

29. Teismas nurodė, kad skundžiamas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas yra individualus administracinis aktas, todėl jam yra taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

30. Teismas iš byloje nustatytų aplinkybių sprendė, jog skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis bei faktais, kadangi Administracija, spręsdama dėl žemės ploto turėtoje vietoje grąžinimo pareiškėjams natūra, ne tik nepagrindė skundžiamo sprendimo faktiniais duomenimis, bet ir neįvertino aplinkybės, jog tik dalis ginčo teritorijos pagal Specialiojo plano sprendinius patenka į ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe), nesprendė, ar yra galimybė suformuoti savarankišką žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui toje dalyje, kuri nepatenka į ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe).

31. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 91 straipsnio nuostatomis, įvertinęs bylos aplinkybių ir rašytinių įrodymų visumą, konstatavo, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (4.17)-D3-2704 neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nustatytų VAĮ 8 straipsnyje, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, todėl šioje dalyje pareiškėjų A. Z. S. ir V. S. skundą tenkino ir skundžiamą sprendimą panaikino kaip nepagrįstą.

32. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją nuosavybės teisių atkūrimui natūra suformuoti žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybinio miško) ir (duomenys neskelbtini), atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Tarnybos Palangos skyriui, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundus dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, t. y. teismas kontrolės modelio bylose vykdo objektyvios teisinės tvarkos apsaugos funkcijas. Materialines teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo.

33. Teismas nurodė, kad materialines teisės normas taiko Administracija, todėl tik ji, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, turi teisę nuspręsti ar teritorijoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybinio miško) ir (duomenys neskelbtini)yra galimybė suformuoti žemė sklypą, tikslu atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra. Pripažinus skundžiamą sprendimą neteisėtu ir naikintinu, atsakovui tenka imperatyvi prievolė jam suteiktos kompetencijos ribose pakartotinai įvertinti, ar ginčo teritoriją ar jos dalį galima pažymėti kaip laisvą neužstatytą žemę. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybe, teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundas šioje dalyje yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

34. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjams atlyginimo, nurodė, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėjų skundas buvo patenkintas iš esmės, taigi sprendimas priimtas pareiškėjų naudai. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjai per elektroninių paslaugų portalą sumokėjo 23,00 Eur dydžio žyminį mokestį, kitų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų pareiškėjai nepateikė, todėl teismas pareiškėjams iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos priteisė 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 35. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo tokius argumentus:

35.1. Skundžiamas Administracijos 2019 raštas Nr.D3-2704 yra aiškus ir išsamus, jame aiškiai nurodyta, kad laisvos grąžintinos žemės M. S. ir M. V. turėtose posesijoje nėra.

35.2. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas, kad ne visa ginčo žemė patenka pagal Specialųjį planą į MRe miško teritoriją, neatskleidė bylos esmės, nes nepasisakė dėl to, kad, vadovaujantis Jūros krantų apsaugos ir naudojimo nuostatų 2 ir 2.2 punktais nagrinėjama teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną, nes Baltijos jūros kranto apsaugos zoną sudaro iki 3 km pločio kontinento sausumos teritorija, ir ji skirta išsaugoti Lietuvos Respublikos pajūriui būdingą kraštovaizdį ir jo vertingus rekreacinius išteklius, gamtos ir kultūros paveldą, paukščių migracijos kelius, žiemojimo, telkimosi ir žuvų neršto vietas; sudaryti palankias sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniais bei turizmo ištekliais ir kt.

35.3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad pagal Palangos miesto Bendrojo plano sprendinius nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas (pajūrio juosta (pliažas, kopos, užkopė)), kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas, Atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 9 ir 16 dalis, planavimo tikslas yra sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, išsaugant vertingą kraštovaizdį; jų erdvinio vystymo kryptims, naudojimo ir apsaugos prioritetams nustatyti, todėl jei pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija yra neurbanizuojama teritorija (pliažas, kopos, užkopė), galima konstatuoti, kad Bendruoju ir Specialiuoju planais yra aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis.

36. Pareiškėjai V. S. ir A. Z. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti. Pareiškėjai nurodo tokius argumentus:

36.1. Atsakovas, nurodydamas, kad skundžiamas 2019 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. D-2704 yra aiškus ir išsamus, neginčija, kad ne visa ginčo teritorija patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško, miško parkų, edukacinių takų ir pan.) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Pareiškėjų nuomone, atsakovas apeliacinį skundą teikia iš esmės nesutikdamas su vertinimu, kad ginčo teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną ir pagal Bendrojo plano sprendinius patenka į neurbanizuojamas teritorijas (pajūrio juosta (pliažas, kopos, užkopės)), kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas.

36.2. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nepasisakė dėl to, kad pagal Nuostatus ginčo teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną. Pareiškėjų teigimu, teismas aiškiai skundžiamame sprendime nurodė, kad Nuostatų 4 punktas, kuriame nurodyta kranto apsaugos zonos paskirtis, neužkerta galimybės apsaugos zonoje atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra. Pareiškėjai pažymi, kad Nuostatų 8 punkte nurodyti apribojimai, taikomi Kranto apsaugos juostoje, taip pat nereiškia, kad fiziniai asmenys negalėtų žemės sklypų, kurie patenka į kranto apsaugos zoną, valdyti nuosavybės teise. Pareiškėjai teigia, kad jokių apribojimų dėl to, kad Baltijos jūros kranto apsaugos zonoje, sudarančioje kranto apsaugos zonoje iki 3 km pločio kontinento sausumos teritoriją, nebūtų galima atkurti nuosavybės teises, nėra, bei pažymi, kad minėtose zonose daugeliui žmonių yra atkurtos nuosavybės teisės.

36.3. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pagal aktualų teisinį reglamentavimą, jūros ir Kuršių marių krantų apsaugos juostų apsaugos ir kranto apsaugos juostos ribos pažymimos bei jų naudojimo, apsaugos ir tvarkymo priemonės numatomos nustatytąja tvarka patvirtintuose Klaipėdos, Palangos ir Neringos miestų bendruosiuose planuose bei jų teritorijų detaliuosiuose planuose, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose.

36.4. Pareiškėjai, pasisakydami dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, susijusio su Bendrojo plano sprendiniais – t. y., kad nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Bendrajame plane nėra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis į pajūrio juostoje esančią žemę, trukdantis suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

36.5. Pareiškėjai pažymi, kad Bendrajame plane ginčo teritorija nurodyta kaip neurbanizuojama teritorija ir priskirta pajūrio juostos (pliažas, kopos, užkopė) teritorijai. Neurbanizuojamas teritorijas pagal Bendrąjį planą sudaro ne tik pajūrio juosta (pliažas, kopos, užkopė), bet ir intensyviam naudojimui įrengiami želdynai, ekstensyviam naudojimui įrengiami želdynai), vandenys, vandenvietės. Bendrojo plano sutartiniuose ženkluose nurodoma, kad neurbanizuojamose teritorijose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas: nauja statyba galima tik esamose namų valdose, kituose sklypuose, kurių dokumentuose nurodytas žemės naudojimo būdas ar pobūdis, pagal kurį statyba yra galima, bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atvejais.

36.6. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Bendrojo plano pagrindiniuose tekstiniuose reglamentuose (10 – 12 p.) nurodyti apribojimai, susiję su nuosavybės atkūrimu: Bendrajame plane nurodytose urbanizuojamose teritorijose atkuriant nuosavybės teises ir grąžinant žemę natūra nustatoma sąlyga: grąžintame žemės sklype įvairios paskirties kapitalinių statinių statyba negalima, jeigu ji nenumatyta pažymėto nagrinėjamo rajono teritorijų planavimo dokumentuose. Užstatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie suformuoti pagal tų rajonų teritorijų planavimo dokumentus, nuosavybės teisės neatkuriamos ir žemė natūra negrąžinama, išskyrus atvejus, kai liko nerealizuota šio rajono teritorijų planavimo dokumentuose numatyta užstatymo galimybė. Pareiškėjų manymu, Bendrajame plane yra aiškiai apibrėžtas visuomenės poreikis, o ginčo teritorija nepatenka į teritoriją, kurią Bendrasis planas numato kaip valstybės išperkamą žemę.

36.7. Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamą sprendimą tuo pagrindu, kad jis neatitiko individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nustatytų VAĮ 8 straipsnyje, bei nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados būtų nepagrįstos. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su skundu sutinka. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, o pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktą, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (4.17)-D3-2704 „Dėl M. S. valdytos žemės“ teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, skundžiamu sprendimu panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-2704 „Dėl M. S. valdytos žemės“ kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo pagrįsti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), kadangi: Bendrojo plano sprendiniai riboja ginčo teritorijoje naujų pastatų statybą, reglamentuoja pajūrio juostoje suformuotų žemės sklypų užstatymo tankį, intensyvumą ir t.t., tačiau juose nėra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis į pajūrio juostoje esančią žemę, trukdantis suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra; administracija, spręsdama ar žemės plotas, kurią turėtoje vietoje pareiškėjai prašo grąžinti natūra, ne tik nepagrindė faktiniais duomenimis, bet neįvertino ir aplinkybės, jog tik dalis ginčo teritorijos pagal Specialiojo plano sprendinius patenka į ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe), nesprendė ar yra galimybė suformuoti savarankišką žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui toje dalyje, kuri nepatenka į ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe).

40. Nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybės, kad ginčo teritorija patenka į Baltijos jūros kranto apsaugos zoną, kuri skirta išsaugoti pajūriui būdingą kraštovaizdį ir sudaryti sąlygas visuomenei naudotis pajūrio rekreaciniai bei turizmo ištekliais, o pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija įtraukta į neurbanizuojamas teritorijas.

41. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisėjų kolegija, visų pirma primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą: ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

42. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas „neatskleidė bylos esmės“: ginčijamą Sprendimą, kodėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), šiaurinėje gretimybėje esančio apie 0,1239 ha ploto valstybinės žemės plotas negali būti pažymėtas kaip laisva (neužstatyta) žemė, Administracija motyvavo tuo, kad: pagal Palangos miesto bendrojo plano sprendinius nagrinėjama teritorija patenka į neurbanizuojamas teritorijas, kuriose nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas; Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialųjį planą ginčo teritoriją patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkai) miškai teritoriją (MRe).

43. Tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko atsakovas neginčija, Bendrojo plano sprendiniuose nėra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis į pajūrio juostoje esančią žemę, trukdantis suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal Jūros krantų aplinkos apsaugos ir naudojimo nuostatų 5 punktą, kranto apsaugos zonos ribos bei jos apsaugos ir naudojimo režimas nustatomas Klaipėdos, Palangos ir Neringos miestų bendruosiuose planuose bei jų teritorijų detaliuosiuose planuose, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose. Taigi, apeliaciniame skunde akcentuojamos Jūros krantų aplinkos apsaugos ir naudojimo nuostatų 4 punkte nurodytos bendrosios nuostatos dėl kranto saugos zonos paskirties yra įgyvendinamos 5 punkte nurodytuose teritorijų planavimo dokumentuose; tik dalis ginčo teritorijos pagal Specialiojo plano sprendinius patenka į ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe).

44. Skundžiamas sprendimas kitais aspektais nėra vertinamas: kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė