2017-02-27 Nr. AB-4662-3-61-3-02756-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-31-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02756-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 29.1.3; 29.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytine apeliacinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Žemelė“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė „Žemelė“ (toliau – ir pareiškėjas, ŽŪB „Žemelė“, Bendrovė) ir atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2012 m. vasario 1 d. sudarė paramos sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Gamybos bazės steigimas“, o Agentūra įsipareigojo pareiškėjui kompensuoti iš Europos žuvininkystės fondo ir bendrojo finansavimo lėšų sutartyje nurodytą paramos sumą. Agentūra įsipareigojo paramos gavėjui suteikti iki 3 453 182 Lt paramos tinkamoms projekto išlaidoms kompensuoti (60 procentų).

2012 m. birželio 29 d. ŽŪB „Žemelė“ pateikė Agentūrai Investicinių veiksmų programos priemonių mokėjimo prašymą Nr. 1 (pagal surašymo datą 2012 m. birželio 28 d.), kuriuo prašė sumokėti 174 000 Lt už dviejų specialių (skirtų žuvininkystės veiklai vykdyti) transporto priemonių pirkimą.

2012 m. rugpjūčio 22 d. Agentūra informavo pareiškėją, kad įvertino pirkimų pagal projektą „Gamybos bazės steigimas“ dokumentus ir nustatė, kad ŽŪB „Žemelė“ organizuotų apklausų raštu dokumentai neprieštarauja 2007 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikоs žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-304 patvirtintų Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žuvininkystės fondo pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėms (toliau – ir Pirkimo taisyklės) (redakcija nuo 2009 m. spalio 18 d.).

2012 m. rugsėjo 17 d. Agentūra sumokėjo pareiškėjui 50 005,50 Eur (172 659 Lt) paramos sumą automobilių (N1G BB kategorijos Jubiliejinis 2 vietų rėminis 4WD visureigis „TOYOTA LAND CRUISER“ 150 dyzeliniu 3.0D4D „common rail“ EURO5 (I90AJ) varikliu, 5 laipsnių automatine pavarų dėže, gamykline įranga Luxury su odiniu interjeru ir N1G BB kategorijos Jubiliejinis 2 vietų rėminis „TOYOTA LAND CRUISER“ 150 dyzeliniu 3.0D4D „common rail“ EURO5 (I90AJ) varikliu, 5 laipsnių automatine pavarų dėže, gamykline įranga Executive) įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

2015 m. vasario 11 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. SKP-26 Dėl ŽŪB „Žemelė“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros priemones“ dalies susigrąžinimo (toliau – ir Skundžiamas sprendimas), kuriame nuspręsta susigrąžinti 17 593,20 Eur paramos sumą, sumokėtą minėtų automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

2015 m. vasario 11 d. Agentūros Skundžiamas sprendimas priimtas remiantis UAB „Civitta“ ekspertizės išvadomis, kuriose nurodyta, kad paramos gavėjo sumokėta automobilių rinkos kaina yra didesnė negu vidutinė rinkos kaina, kuri buvo nustatyta pagal aštuonių tiekėjų ir gamintojų komercinius analogiškus pasiūlymus (transporto priemonė, kurios galia apie 130 AJ, variklis EURO5, pavarų dėžė automatinė, kategorija N1G, paruošta žuvininkystės veiklai vykdyti).

2015 m. vasario 11 d. Agentūros Skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodyti šie teisės aktai: 2007 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikоs žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-339 patvirtintų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos administravimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Administravimo taisyklės) 5, 7.7, 84 punktai; 2008 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikоs žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-299 patvirtintų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones“ įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gegužės 27 d.) (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 17, 18.1, 66 punktai; 2009 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 275 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos žuvininkystės fondo priemones, administravimo taisyklių (toliau – ir Lėšų grąžinimo taisyklės) 8.1.3 punktai.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK) 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 3R-154(AG-98/01-2014) atmetė ŽŪB „Žemelė“ skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. neteisėtai išskaičiuotą 17 593,20 Eur sumą.

II. Pareiškėjas ŽŪB „Žemelė“ 2015 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-154(AG-98/01-2014); 2) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. neteisėtai išskaičiuotą 17 593,20 Eur sumą.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pažymėjo, jog VAGK netinkamai ir nevisapusiškai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo vertinimu, Agentūra nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Tuo pagrindu VAGK turėjo panaikinti Agentūros sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčijamo Agentūros sprendimo teiginiai, kad ekspertizės metu nustatyta automobilių vidutinė rinkos vertė yra mažesnė už automobilio įsigijimo išlaidų sumą, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėjo, kad pareiškėjas raštu daug kartų prašė Agentūros bei VAGK pateikti ekspertinės konsultavimo ataskaitos priedus (komercinius pasiūlymus), tačiau tiek Agentūra, tiek VAGK jų nepateikė. Nepateikus minėtų įrodymų, pareiškėjas neturėjo galimybės įrodinėti aplinkybių dėl tinkamumo paramai gauti; nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė būti išklausytam. Teigė, kad Bendrovė automobilių pirkimą atliko laikydamasi Pirkimo taisyklių nuostatų, apklausė potencialius tiekėjus. Agentūra sprendimu patvirtino, kad pirkimai atlikti tinkamai, įsigyti automobiliai atitinka minimalius reikalavimus, reikalingus numatytiems projekto tikslams pasiekti, todėl pareiškėjui nėra aišku, kaip kitaip jis turėjo įvykdyti pirkimą.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad automobilių pirkimas buvo vykdomas 2012 m. sausio mėn. pradžioje, kai tuo tarpu ekspertinis kainos vertinimas atliktas 2014 m. rugpjūčio mėn., t. y. ne automobilių įsigijimo momentu, bet daugiau kaip po 2 metų nuo automobilių įsigijimo, kas sąlygojo kainų pasikeitimus.

Pareiškėjo įsitikinimu, tiek VAGK, tiek Agentūra negalėjo remtis ekspertinio konsultavimo ataskaita ir todėl, kad ekspertai atliko kainų tyrimą tokių automobilių, kurių parametrai skiriasi nuo jo įsigytų (ekspertai apklausą vykdė dėl 130 AJ galios automobilių, o pareiškėjas įsigijo 190 AJ galios automobilius). UAB „Civitta“ 2015 m. vasario 5 d. rašte prie ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-5 klaidingai nurodė, kad techninėje specifikacijoje prie 2011 m. gruodžio 30 d. kvietimų pateikti pasiūlymus nurodyta automobilių galia apie 130 AJ.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Agentūros sprendime nenurodyta konkreti teisės akto norma, kurią jis pažeidė, neaišku, kokį pažeidimą pareiškėjas padarė; taip pat neaišku, kaip Agentūra galėjo vadovautis punktais, kai Bendrovės veikime (neveikime) nėra pažeidimo sudėties (kaltės). Akcentavo, kad Administravimo taisyklės ir Įgyvendinimo taisyklės reglamentuoja sankcijų taikymą, kurios siejamos su paramos gavėjo konkrečiais pažeidimais, t. y. su paramos sutarties sąlygų ir (arba) įsipareigojimų, numatytų taisyklėse, paramos sutartyje pažeidimu. Pagrįsti pažeidimą privalo Agentūra. Pareiškėjo teigimu, Agentūra šiuo atveju nepagrindė pažeidimo objektyviais duomenimis, o rėmėsi tik prielaidomis.

Pažymėjo, kad pakartotinio Agentūros sprendimo priėmimo metu galiojusios Administravimo taisyklių redakcijos 197.1.8 papunktyje buvo nustatyta, kad parama mažinama tik tuo atveju, jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos didžiausios rinkos kainos konkrečiai investicijai. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis vidutine rinkos kaina.

Atsakovas Agentūra atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, kad Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5 punktu, nustatydama vietos projektų išlaidų tinkamumą finansuoti, mokėjimo prašymo vertinimo metu įvertina, ar įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos išlaidos yra būtinos ir pagrįstos, t. y., ar jos gali būti apmokamos projektams finansuoti skirtomis lėšomis nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir Europos Sąjungos finansinių interesų. Šiuo atveju, Agentūra patikrino, ar pareiškėjo mokėjimo prašyme pateiktos išlaidos yra pagrįstos ir atliko išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Vertinant automobilio rinkos kainą buvo gauti 8 įmonių komerciniai pasiūlymai, atitinkantys reikalaujamą techninę specifikaciją (2011 m. gruodžio 30 d. kvietimuose pateikti pasiūlymus nurodyta techninė transporto priemonių specifikacija: kategorija – N1G; galia – apie 130 AJ; pavarų dėžė – automatinė; variklis – EURO5; paruošimas žuvininkystės veiklai – taip). Vidutinė rinkos kaina buvo nustatyta lyginamuoju metodu, remiantis Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl Turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“, į rinkos tyrimą įtraukiant tiekėjų ir gamintojų komercinius ir analogiškos ar panašios įrangos pasiūlymus. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad pagal pateiktą techninę specifikaciją dviejų automobilių vidutinė rinkos kaina sudaro 186 522 Lt (54 020,50 Eur) (27 010,25 Eur x 2 automobiliai). Taigi buvo nustatyta, kad išlaidų vertė, kuri bendrai sudarė 87 170,84 Eur (300 983,46 Lt) be pridėtinės vertės mokesčio, įsigyjant automobilius pagal 2012 m. vasario 3 d. automobilių pirkimo sutartis, naujų 2011 m. gruodžio 30 d. kvietimuose teikti pasiūlymą atitinkančių automobilių vidutinę rinkos kainą, kuri sudarė 186 522,00 Lt (54 020,50 Eur) be pridėtinės vertės mokesčio automobilių įsigijimo metu, bendrai viršijo 33 149,91 Eur (114 460,00 Lt). Kadangi 33 149,91 Eur (114 460,00 Lt) išlaidos nebuvo būtinos įsigyjant automobilius, jos negali būti laikomos tinkamomis kompensuoti. Atkreipė dėmesį, kad kainos buvo nustatinėjamos būtent to laikotarpio, kai pareiškėjas įsigijo automobilius, todėl jos atspindi realias kainas, buvusias įsigijimo metu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažinta tinkama kompensuoti 54 020,50 Eur vidutinę rinkos kainą sudaranti automobilių įsigijimo išlaidų suma, t. y. paramos gavėjui gali būti kompensuojama 32 412,30 Eur (54 020,50 Eur x 60 proc. paramos intensyvumas) automobilių įsigijimo išlaidų dalis. Negali būti kompensuojama ir turi būti susigrąžinta 17 593,20 Eur paramos suma (50 005,50 Eur išmokėta suma – 32 412,30 Eur galima kompensuoti paramos suma), išmokėta automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

Akcentavo, kad, remiantis 2012 m. vasario 1 d. Paramos sutarties 4.1 punktu, išmokant paramos lėšas paramos gavėjui finansuojamos tik tos projekto išlaidos, kurios yra būtinos projektui vykdyti, tiesiogiai susijusios su projekto vykdymu bei patirtos nuo 2007 m. sausio 1 d. ir projekto įgyvendinimo metu, kaip tai numatyta sutarties 5.1 punkte. Paramos sutartimi Pareiškėjas įsipareigojo, gavęs sprendimą dėl paramos sumažinimo, paramos neskyrimo, Sutarties nutraukimo ir (arba) reikalavimo grąžinti paramą ar jos dalį, per sprendime nustatytą terminą įvykdyti sprendime išvardytus reikalavimus (19 p.). Paramos sutarties 19.25 punkte numatyta, kad paramos gavėjas privalo <...> Agentūrai priėmus sprendimą neteikti paramos, sumažinti paramą ar nutraukti sutartį ir (arba) grąžinti jau sumokėtas paramos lėšas, šiame sprendime nustatytu laiku grąžinti paramos dalį ar visą gautą paramos sumą ir sumokėti sprendime grąžinti paramą nurodytas palūkanas, kurių dydis nustatomas vadovaujantis Lėšų grąžinimo taisyklėmis. Pažymėjo, jog pagal Lėšų grąžinimo taisyklių 8.1.3 papunktį Agentūra, priėmusi sprendimą dėl paramos susigrąžinimo, turi teisę permoką išskaičiuoti iš kitų mokėjimų pareiškėjui.

Atsakovas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad Agentūra, išmokėdama paramą, pagal pateiktus dokumentus pažeidimų nenustatė, pažymėjo, jog institucijų, atliekančių paramos priežiūrą, kompetencija nėra ribojama tuo, kad ankstesniame administravimo etape nebuvo nustatyta pažeidimų. Pakartotinis paramos administravimo inicijavimas nėra draudžiamas ir pažeidimų nustatymas galimas.

Atsakovas pažymėjo ir tai, jog VAGK buvo pateikta visa su kilusiu ginču susijusi medžiaga, ekspertinė ataskaita bei jos priedas. Pareiškėjui ginčo nagrinėjimo metu visa bylos medžiaga buvo žinoma.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. SKP-26 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-154(AG-98/01-2014); 2) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. neteisėtai išskaičiuotą 17 593,20 Eur sumą.

Teismas nustatė, kad tarp Bendrovės ir Agentūros sudaryta paramos sutarties 5.3 punkte įtvirtinta, jog prekes, paslaugas ar darbus paramos gavėja turi įsigyti neviršydama nustatytų didžiausiųjų įkainių, o jei didžiausieji įkainiai nenustatyti arba nėra taikomi, pirkimus privalo vykdyti vadovaudamasi Pirkimų taisyklėmis. Pareiškėjas, siekdamas įsigyti specializuotas transporto priemones, 2011 m. paskelbė kvietimus dalyvauti apklausoje ir pateikti pasiūlymus. Kvietimuose buvo nurodyta siekiamų įsigyti transporto priemonių specifikacija: galia – apie 190 AJ, variklis – EURO5, pavarų dėžė – automatinė, kategorija N1G, paruošimas žuvininkystės veiklai – taip. Kvietimai išsiųsti trims įmonėms: UAB „Autoiksai“, UAB „Autotoja“ ir UAB „Fakto Auto“. Komercinį pasiūlymą pateikė tik UAB „Autotoja“.

Pareiškėjas 2012 m vasario 3 d. iš UAB „Autotoja“ pagal pirkimo-pardavimo sutartis, įsigijo du naujus automobilius TOYOTA LAND CRUISER, vieną už 174 230 Lt su PVM, kitą už 189 960 Lt su PVM.

Agentūra 2012 m. pareiškėjui išmokėjo 50 005,50 Eur (172 659 Lt) paramos sumą automobilių įsigijimo išlaidoms kompensuoti.

UAB „Civitta“ 2014 m. rugpjūčio 29 d. parengė Ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. C-5 (toliau – ir Ataskaita Nr. C-5). Ataskaitoje nurodyta, kad išnagrinėjus Agentūros pateiktus dokumentus: automobilio pirkimo-pardavimo sutartis bei sutarčių priedus, teikiama išvada, kad Bendrovės investicijų išlaidų vertė, kuri sudarė 156 991,73 Lt (be PVM), įsigyjant N1 kategorijos automobilį, naujų N1 kategoriją bei kvietime teikti komerciniu pasiūlymus numatytas technines specifikacijas atitinkančių automobilių vidutinę rinkos kainą, kuri sudarė 93 261 Lt (be PVM) automobilio įsigijimo metu, viršijo 63 730 Lt (be PVM). Bendrovės investicijų vertė, kuri sudarė 143 991,73 Lt (be PVM), įsigyjant N1kategorijos automobilį, naujų N1 kategoriją bei kvietime teikti komercinius pasiūlymus numatytas technines specifikacijas atitinkančių automobilių vidutinę rinkos kainą, kuri sudarė 93 261 Lt (be PVM) automobilio įsigijimo metu, viršijo 50 730 Lt (be PVM).

Agentūra, pakartotinai įvertinusi mokėjimo prašymą ir nustačiusi, kad dalis automobilių įsigijimo išlaidų buvo kompensuota nepagrįstai, 2015 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą susigrąžinti dalį išmokėtos paramos sumos Nr. SKP-26.

Teismas akcentavo, kad Administravimo taisyklių 7.7 punkte įtvirtinta, kad Agentūra tikrina paramos paraiškose bei mokėjimo prašymuose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, užtikrina, kad visi patikrinimai, nustatyti Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, būtų atlikti ir tinkamai dokumentuoti. Administravimo taisyklių 7.12 punkte nustatyta, kad Agentūra tiria pažeidimus, priima sprendimus dėl sankcijų taikymo, paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje arba paramos sutartyje numatytų reikalavimų.

Teismas akcentavo, kad išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios duomenimis rėmėsi Agentūra priimdama Skundžiamą sprendimą, atliko UAB „Civitta“. Prie Ataskaitos Nr. C-5 buvo pridėtas raštas, kuriame pateikti paaiškinimai apie tyrimo apimtį ir metodus, kuriais pagrindžiamos ekspertinio vertinimo išvados. Ekspertinio vertinimo metu UAB „Civitta“ nustatė, kad UAB „Žemelė“ projekto tikslas buvo įsigyti dvi transporto priemones, kurių parametrai atitiktų 2011 m. kvietimuose pateikti pasiūlymus nurodytą techninę specifikaciją, pateiktą apklausoje raštu dalyvavusioms įmonėms. Rašte Nr. C-5 pateiktoje lentelėje Nr. 1 detalizuota techninė specifikacija prie 2011 m. gruodžio 30 d. kvietimų pateikti pasiūlymus: galia – apie 130 AJ; variklis – EURO5; pavarų dėžė – automatinė; kategorija – N1G; paruošimas žuvininkystės veiklai – taip. Rašte taip pat paaiškinta, kad, vertinant transporto priemonių rinkos kainą, atsižvelgta į įmonių pasiūlymus, kurie pateikti lentelėje Nr. 2 (UAB „Autoaljansas – 80 000 Lt, UAB „Ivuana“ – 98 256 Lt, UAB „Raitas“ – 98 256 Lt, UAB „Techruna“ – 101 810 Lt, UA3 „I. M.“ – 90 909 Lt, UAB „Sovli“ – 96 521 Lt, UAB „Solorina“ – 97 628 Lt, UAB „Alytaus Vista“ – 82 711 Lt).

Teismas konstatavo, kad UAB „Civitta“ rašte prie Ataskaitos Nr. C-5 nurodyti techninės specifikacijos duomenys (lentelė Nr. 1) neatitinka pareiškėjo 2011 m. kvietimuose teikti pasiūlymus nurodytų siekiamų įsigyti automobilių techninių specifikacijų duomenų, o būtent neatitinka automobilių galia: vietoj kvietimuose nurodytų 190 AJ, nurodyta 130 AJ. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad ekspertinio vertinimo metu buvo nustatyta ir lyginama vidutinė rinkos kaina ne tų automobilių, dėl kurių buvo pateiktas komercinis pasiūlymas pagal 2011 m. kvietimą. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad Agentūros sprendimo teiginiai, jog ne visos išlaidos įsigyjant automobilius buvo būtinos ir jos negali būti laikomos tinkamomis finansuoti, yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, šių transporto priemonių įsigijimo kaina neviršija paramos sutartyje nustatytos kompensuojamos sumos. Agentūra, atlikusi pirkimų vertinimą, jokių prieštaravimų Pirkimo taisyklėms nenustatė. Tuo pagrindu pareiškėjui pagal mokėjimo prašymą buvo išmokėta paramos suma. Byloje duomenų, kad pareiškėjo įsigytos transporto priemonės nėra naudojamos projektui vykdyti, taip pat nėra.

Teismas pažymėjo, jog priimant sprendimą taikyti sankcijas, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, turi būti pateikti konkretūs įrodymai, patvirtinantys nurodytų aplinkybių egzistavimą.

VAGK, nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Agentūros sprendimo, netinkamai vertino ginčo faktines aplinkybes, taikė materialines ir procesines teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl VAGK sprendimas Nr. 3R-154(AG-98/01-2014) taip pat turi būti panaikintas.

Panaikinus Agentūros sprendimą, kuriuo pareiškėjo išlaidų, patirtų įsigijus transporto priemones, dalis (17 593,20 Eur) pripažintos nebūtinomis ir nekompensuotinomis, yra teisinis pagrindas įpareigoti Agentūrą šią dalį paramos išmokėti pareiškėjui.

IV. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.

Agentūra apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nemotyvuotai nesivadovavo ekspertų skaičiavimais. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl projektui vykdyti būtini du automobiliai su „Luxury“ ir „Executive“ įranga, nemotyvavo, kodėl nebuvo prašoma pateikti to paties gamintojo „Standart“ įrangos, o buvo renkamasi įranga, kuri visiškai nereikalinga žuvininkystės projekto vykdymui, – dienos led žibintai, chromuotos apdailos detalės, žibintų plautuvai ir (ar) šildomi veidrodėliai bei kt. Nei teismo sprendime, nei pareiškėjo skunde nepaaiškinta, kodėl projektui vykdyti reikalinga papildoma prabangi įranga, kuri, be to, dar papildyta užsakant papildomą apsaugos sistemą (3 500 Lt), eksploatacijos paketą (500 Lt), aliumininę dugno apsaugą (1 120 Lt), priekinį žemą vamzdį (1 390 Lt), originalius ratlankius su žieminėmis padangomis (papildomai) bei navigacinę kortelinę sistemą (3 600 Lt).

Būtent pareiškėjas turi pagrįsti, kad patirtos išlaidos yra būtinos projektui vykdyti, tačiau Bendrovė tokių išlaidų nepagrindė, teismas sprendime neįsigilino į faktą, kad pareiškėjas projektui vykdyti įsigijo pačius brangiausius Lietuvos rinkoje esančius N1G BB klasės automobilius.

Teismas sprendime įpareigojo Agentūrą mokėti pareiškėjui paramą, neatsižvelgdamas į faktą, kad sprendimus dėl paramos administravimo priima Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklėmis.

Pareiškėjas ŽŪB „Žemelė“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Agentūra nepateikė nei vieno argumento, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Agentūros sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nes sprendimas nebuvo pagrįstas įrodymais. Pareiškėjui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kuriais remiantis buvo priimtas Skundžiamas sprendimas. Nuo pat paraiškos pateikimo momento pareiškėjas teikė visą Agentūrai reikalingą informaciją, pagrindė specializuotų automobilių svarbą, jų specifiką, o Agentūra teigiamai įvertino pirkimus, išmokėjo paramą. Pagal paramos sutartį ir atitinkamus teisės aktus pareiškėjui yra nustatytas reikalavimas vykdyti veiklą ne trumpiau negu 5 metus, todėl technika turi būti kokybiška. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai įpareigojo mokėti paramą, nes jokio ginčo dėl paramos sumos nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2007 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

Administravimo taisyklių 5 punkte apibrėžtos taisyklėse vartojamos sąvokos, tarp kurių yra nurodytos tinkamos finansuoti išlaidos – įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, kurios gali būti apmokamos programos projektams finansuoti skirtomis lėšomis, kai yra pagrįstos dokumentų originalais arba (jei tai neįmanoma) oficialiai patvirtintomis jų kopijomis.

Administravimo taisyklių 7.7 punkte nustatyta, kad tarpinės vykdymo institucijos funkcijas atlieka Agentūra. Ji yra atsakinga už veiksmų programos paramos paraiškų ir projektų administravimą ir atlieka šią funkciją: tikrina paramos paraiškose bei mokėjimo prašymuose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, užtikrina, kad visi patikrinimai, nustatyti Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, būtų atlikti ir tinkamai dokumentuoti.

Administravimo taisyklių 84 punkte (2013 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 3D-566 redakcija) nustatyta, kad užregistravus mokėjimo prašymą, Agentūra jos nustatyta tvarka vertina mokėjimo prašyme nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti ir nustato paramos lėšomis tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Nustatyta tinkamų finansuoti išlaidų suma apvalinama iki sveikųjų skaičių.

Administravimo taisyklių 86 punkte nustatyta, kad jeigu paramos gavėjo pateiktame mokėjimo prašyme trūksta duomenų, reikalingų įvertinti padarytų išlaidų tinkamumą, Agentūra paprašo pateikti trūkstamą informaciją ir (arba) atlieka patikrą vietoje. Per nustatytą laiką nepateikus reikiamų dokumentų ar nepatikslinus duomenų, mokėjimo prašymas yra vertinamas pagal turimus duomenis. Jei per nustatytą terminą paramos gavėjas nepateikia prašomos informacijos dėl išlaidų tinkamumo arba jo pateikta informacija ir (arba) Agentūros atliktos patikros vietoje išvados nepagrindžia išlaidų tinkamumo, tokios išlaidos laikomos netinkamomis finansuoti.

Įgyvendinimo taisyklių 17 punkte nustatyta, kad rengdamas projektą, pareiškėjas gali numatyti visas išlaidas, kurios yra tiesiogiai susijusios ir būtinos projektui įgyvendinti, tačiau paramos lėšomis bus bendrai finansuojamos tik tinkamos finansuoti projekto išlaidos neviršijant nustatyto paramos dydžio ir intensyvumo. Tinkamų finansuoti išlaidų dalį, kurių nepadengia paramos lėšos, paramos gavėjas privalo finansuoti pats. Tinkamos finansuoti išlaidos turi būti aiškiai išvardytos, o ne pateikiamos kaip bendra suma. Tinkamų finansuoti išlaidų sumai pagrįsti turi būti pateikiami komerciniai pasiūlymai arba viešai tiekėjų pateikta informacija (internete, reklaminėje medžiagoje ir pan.), jei iki paramos paraiškos pateikimo prekių, paslaugų ar darbų pirkimai neatlikti. Jei pareiškėjas iki paramos paraiškos pateikimo patyrė ir apmokėjo dalį ar visas su projekto įgyvendinimu susijusias išlaidas, kartu su paramos paraiška pateikiami įvykdyto konkurso arba apklausos prekėms, paslaugoms ar darbams pirkti (jei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nėra nustatyti didžiausieji išlaidų įkainiai) dokumentai.

Įgyvendinimo taisyklių 18.1 punkte nustatyta, kad tinkamomis finansuoti pripažįstamos išlaidos būtinos ir tiesiogiai susijusios su projekto vykdymu bei patirtos nuo 2007 m. sausio 1 d.

Įgyvendinimo taisyklių 66 punkte (2012 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 3D-561 redakcija) nustatyta, kad Agentūra turi įvertinti mokėjimo prašymą ir paramos lėšas užsakyti per 40 darbo dienų nuo mokėjimo prašymo gavimo užregistravimo Agentūroje dienos. Į šį terminą neįskaičiuojamas paklausimų paramos gavėjui bei patikrų vietoje atlikimo laikas. Mokėjimo prašymai vertinami, paramos lėšos užsakomos ir išmokamos Veiksmų programos administravimo taisyklių nustatyta tvarka.

Lėšų grąžinimo taisyklių 8.1.3 punkte nustatyta, kad Agentūra priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo gavo didesnę paramą, nei priklauso.

VI. Minėti faktiniai duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas ir Agentūra 2012 metais pasirašė paramos sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Gamybos bazės steigimas“, o Agentūra įsipareigojo pareiškėjui kompensuoti iš Europos žuvininkystės fondo ir bendrojo finansavimo lėšų sutartyje nurodytą paramos sumą. Agentūra įsipareigojo paramos gavėjui suteikti iki 3 453 182 Lt paramos tinkamoms projekto išlaidoms kompensuoti (60 procentų).

2012 metais pareiškėjui buvo sumokėta parama už dviejų specialių (skirtų žuvininkystės veiklai vykdyti) transporto priemonių pirkimą. Parama sumokėta įvertinus pareiškėjo Agentūrai pateiktas prikimo dokumentus-pirkimo sutartis, gautus tiekėjų pasiūlymus (po vieną dėl kiekvieno automobilio). Pareiškėjas siuntė įvairioms įmonėms kvietimą teikti pasiūlymus dėl kainos specializuotos transporto priemonės, kurios galia – apie 190 AJ, variklis – EURO5, pavarų dėžė –automatinė, kategorija – N1G, paruošta žuvininkystės veiklai vykdyti.

2015 metais Agentūra užsakė UAB „Civitta“ ekspertizę, kurios išvadose nurodyta, kad paramos gavėjo sumokėta automobilių rinkos kaina yra didesnė negu vidutinė rinkos kaina, kuri buvo nustatyta pagal aštuonių tiekėjų ir gamintojų komercinius „analogiškus“ pasiūlymus (transporto priemonė, kurios galia – apie 130 AJ, variklis – EURO5, pavarų dėžė – automatinė, kategorija – N1G, paruošta žuvininkystės veiklai vykdyti).

Minėta, kad 2015 m. vasario 11 d. Agentūra priėmė ginčijamą sprendimą dėl dalies sumokėtos paramos grąžinimo remiantis minėtomis UAB „Civitta“ ekspertizės išvadomis.

Vadovaujantis Administravimo taisyklių (5, 7.7, 84 p.) bei Įgyvendinimo taisyklių minėtomis nuostatomis (17, 18.1 p.), kuriomis remiantis yra priimtas Agentūros sprendimas, įpareigojantis grąžinti dalį gautos paramos, nėra abejonių, jog paramos gavėjams gali būti kompensuojamos tik tokios projekto išlaidos, kurios yra faktiškai padarytos būtinos išlaidos, pagrįstos dokumentais, išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios ir būtinos projektui įgyvendinti, kurios neviršija nustatyto paramos dydžio ir intensyvumo, patirtos nuo 2007 metų.

Agentūra, įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus bei minėtus teisės aktų reikalavimus, 2012 metais pareiškėjo pateiktus dokumentus pripažino atitinkančiais visus minėtus kriterijus ir sumokėjo pareiškėjui paramą. 2015 metais, remdamasi UAB „Civitta“ atlikta ekspertize, Agentūra sprendė, kad pareiškėjui sumokėta per didelė paramos suma, kitaip sakant, kad ne visos pareiškėjo nurodytos išlaidos buvo būtinos.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Agentūra, spręsdama klausimą, ar paramos gavėjo faktiškai padarytos išlaidos buvo būtinos, rėmėsi netinkamais dokumentais – ekspertizės išvada, kurios turinys negalėjo patvirtinti ar paneigti minėto klausimo, nes ekspertizės išvada parengta surinkus faktinius duomenis, nesusijusius su nagrinėjamu klausimu. Būtent ekspertai lygino skirtingų parametrų transporto priemonių kainas, nors ekspertizės išvadoje ir nurodyta, kad buvo lyginamos ŽŪB „Žemelė“ projekto tikslais įsigytų transporto priemonių (kurių galia – apie 190 AJ) kaina ir atitinkamų parametrų transporto priemonių (kurių galia – apie 130 AJ) vidutinė rinkos kaina. Agentūra neįvertino ekspertizės išvados turinio, o vadovavosi tik galutine išvada, kuri negali būti teisinga, kai yra priimta remiantis akivaizdžiai klaidingais faktiniais duomenimis.

Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Agentūros Skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, todėl pagrįstai panaikino administracinį aktą kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. kaip nepagrįstą objektyviais duomenimis (faktais).

Pareiškėjo teismui adresuotų procesinių dokumentų, Agentūrai ir VAGK adresuotų dokumentų turinys patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, jog Agentūra, remdamasi papildomais dokumentais, nagrinės klausimą, ar pareiškėjo, kaip paramos gavėjo, faktiškai patirtos išlaidos buvo būtinos, pareiškėjui iki skundo nagrinėjimo VAGK nebuvo žinomas dokumentų (UAB „Civitta“ ekspertizės išvada), kuriais remiantis Agentūra priėmė Skundžiamą sprendimą, turinys. Priimant administracinį sprendimą buvo sprendžiama dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, tačiau priimant Skundžiamą sprendimą pareiškėjas nedalyvavo ir neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės prieš priimant Skundžiamą sprendimą.

Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.).

Agentūra, prieš priimdama administracinį sprendimą, kuriuo buvo sprendžiama dėl asmens teisių ir pareigų, nesuteikė šiam asmeniui jokios galimybės pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti juos patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus sprendžiamu klausimu. Todėl, priimant Skundžiamą sprendimą, buvo pažeistas gero administravimo principas, kurio pažeidimas nagrinėjamu atveju lėmė ir tai, kad viešojo administravimo subjektas rėmėsi faktiniais duomenimis, kurie nebuvo susiję su nagrinėjamu klausimu, o suinteresuotas asmuo turėjo galimybę apie tai pasisakyti tik paduodamas skundą teismui. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad skundžiamas teisės aktas turėjo būti panaikintas, nes jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Agentūros sprendimą, nes Skundžiamas sprendimas nebuvo pagrįstas įrodymais ir jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad, priėmus minėtą sprendimą, yra teisinis pagrindas įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui paramą. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, koks tai yra teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas minėtoje dalyje yra nepagrįstas teisės normomis, todėl turėtų būti pakeistas.

Apeliaciniame skunde pagrįstai yra nurodoma, kad sprendimus dėl paramos administravimo priima Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklėmis. Teismui panaikinus sprendimą dėl paramos dalies grąžinimo, Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklėmis, Lėšų grąžinimo taisyklėmis ir kitais jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, turėtų priimti administracinį sprendimą, kuriuo būtų įvykdytas teismo sprendimas, taip pat sureguliuoti tarp paramos gavėjo ir Agentūros atsiradusius santykius teismui konstatavus Agentūros sprendimo neteisėtumą.

Pastebėtina taip pat ir tai, kad ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustatė, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę. Administracinis teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjektų kontrolę, negali priimti sprendimo, kuris yra priskirtas viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

ABTĮ 88 straipsnis, nustatęs rūšis sprendimų, kuriuos gali priimti administracinis teismas, neįtvirtino šio teismo teisės priimti sprendimą, įpareigojantį viešojo administravimo subjektą priimti nustatyto turinio sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl įpareigojimo mokėti paramą, išsprendė klausimą, priskirtą viešojo administravimo subjekto kompetencijai, todėl šio sprendimo dalis keičiama, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str.).

Nepagrįsti yra ir neturi reikšmės šios bylos išsprendimui apeliacinio skundo motyvai, jog nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei pareiškėjo skunde nėra paaiškinta, kodėl pareiškėjo projekto vykdymui buvo reikalinga, atsakovo tvirtinimu, prabangi automobilių įranga, t. y. nėra pagrįsta, kad automobilių įsigijimo išlaidos buvo būtinos projektui vykdyti ir tiesiogiai susijusios su projekto vykdymu, kaip tai numatyta paramos sutartyje ir minėtuose teisės aktuose.

Minėta, kad ABTĮ įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, taigi administracinės bylos nagrinėjimo dalyko paprastai negali sudaryti aplinkybės, kurių nenagrinėjo viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį sprendimą. Skundžiamame sprendime, kuriame buvo nuspręsta dėl to, ar pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos buvo būtinos, buvo pasisakyta tik dėl ankščiau minėtų aplinkybių (susijusių su įsigytų automobilių verte), skundžiamame sprendime nebuvo kvestionuojamas klausimas dėl pareiškėjo įsigytų automobilių įrangos, būtent dėl jos būtinumo projekto vykdymui. Todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, negalėjo iškelti administracinių sprendimų neteisėtumo motyvų, kurie nebuvo nurodyti pačiame administraciniame sprendime, ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamų atvejų dėl tokių klausimų neprivalėjo pasisakyti.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Administravimo taisyklių 86 punktą, Agentūra, nustačiusi, jog paramos gavėjo pateiktame mokėjimo prašyme trūksta duomenų, reikalingų įvertinti padarytų išlaidų tinkamumą, Agentūra paprašo pateikti trūkstamą informaciją. Nagrinėjamu atveju Agentūra nei 2012 metais, mokėdama paramą ir kartu spręsdama klausimą dėl išlaidų būtinumo, nei 2015 metais, dar kartą tikrindama išlaidų būtinumą, prieš priimdama skundžiama sprendimą, nekėlė minėtų klausimų dėl automobilių įrangos, todėl šis klausimas negali būti nagrinėjamas tikrinant jos sprendimų teisėtumą teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota išmokėti žemės ūkio bendrovei „Žemelė“ 17 593,20 Eur paramos sumą pagal 2012 m. birželio 28 d. Investicinių veiksmų programos priemonių mokėjimo prašymą Nr. 1, pakeisti ir žemės ūkio bendrovės „Žemelė“ skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius