A-143-2790-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2790/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00304-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 26; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Nerijui Girkantui ir advokatui Evaldui Onaičiui,

atsakovo atstovui Mariui Laurinėnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Transkandija“ skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija, apeliantas) skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2012 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 3R-7AG-287/01-2011 ir palikti galioti Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2B-430 „Dėl poveikio priemonių ūkio subjektams“ 1.3 punktą, kuriuo vienam mėnesiui sustabdytas pareiškėjo UAB „Transkandija“ (toliau – ir pareiškėjas) transporto priemonės „Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Bendrijos leidimo kopijos Nr. 6005978-0008 galiojimas.

Atsakovas nurodė, kad nesutinka su Komisijos sprendimu, kuriuo ji įpareigojo panaikinti Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2B-430 „Dėl poveikio priemonių ūkio subjektams“ 1.3 punktą, kuriuo vienam mėnesiui sustabdytas pareiškėjo transporto priemonės Bendrijos leidimo kopijos galiojimas. Atsakovas pažymėjo, kad 2011 m. birželio 2 d. Inspekcijos pareigūnai tikrino kelių transporto priemones; viena iš stabdytų transporto priemonių, priklausanti UAB „Transkandija“, „Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesustojo, tai užfiksuota tarnybiniuose pranešimuose. 2011 m. lapkričio 3 d. Inspekcijos Pažeidimų prevencijos komisijos posėdyje nutarta siūlyti Inspekcijos viršininkui vienam mėnesiui sustabdyti pareiškėjo transporto priemonės Bendrijos leidimo kopijos galiojimą. Nurodė, kad UAB „Transkandija“ atsakomybės klausimus reglamentavo ne Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK), bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 patvirtintų Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių (toliau – Licencijavimo taisyklės) nuostatos. Priešingai nei teigė pareiškėjas ir Komisija, administracinės atsakomybės taikymas nėra būtina sąlyga licencijuojamos veiklos suvaržymams taikyti pagal Licencijavimo taisykles. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo žinomas kaltinimo turinys ir kitos bylos aplinkybės, nes, svarstant šį atvejį, posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovas ir davė paaiškinimus. Licencijos kortelės ir kitų kelionės dokumentų tikrinimas yra tiesioginė Inspekcijos pareigūnų funkcija, kurią vykdyti šiuo atveju buvo sutrukdyta.

Pareiškėjas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–22) prašė atmesti skundą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija sprendime pagrįstai nurodė, jog Inspekcijos viršininko įsakymas naikintinas, nes trūksta įrodymų, kad 2011 m. birželio 2 d. buvo stabdomas įmonei priklausantis automobilis „Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojas būtų nepaklusęs teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Patraukus vairuotoją atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 17 punkto pažeidimą pagal ATPK 1371 straipsnio 1 dalį, būtų nustatyta faktinė aplinkybė, kad vairuotojas buvo stabdomas ir nesustojo. Dabar neaišku, ar sustabdžius transporto priemonę būtų pareikalauta pateikti dokumentus ir ar vairuotojas būtų atsisakęs juos pateikti, tai yra tik prielaida, bet ne faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 35–38) atmetė atsakovo skundą.

Teismas nustatė, kad atsakovas nesutinka su Komisijos sprendimu, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo skundas ir atsakovas įpareigotas panaikinti Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2B-430 1.3 punktą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1996 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 304 (2003 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 3-567 redakcija) patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų (toliau – Inspekcijos nuostatai) 8.3, 8.8, 8.9, 8.11, 9.5, 10.2 punktais, Licencijavimo taisyklių (2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2090 redakcija, galiojusi iki 2011 m. gruodžio 3 d.) 34, 36 punktais.

Teismas nustatė, kad ginčijamas Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 2B-430, kuriuo vienam mėnesiui sustabdytas pareiškėjo transporto priemonės „Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Bendrijos leidimo kopijos Nr. 6005978-0008 galiojimas, priimtas vadovaujantis Licencijavimo taisyklių 34.2 ir 36.3 punktais, konstatavus, jog pareiškėjas pažeidė KET 17 punkto ir Licencijavimo taisyklių 30, 31 punktų nuostatas. Teismas įvertino Licencijavimo taisyklių 30, 31 punktų, KET (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 6 d.) 17 punkto nuostatas.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad, atsakovo teigimu, Inspekcijos pareigūnams nurodžius pareiškėjo transporto priemonei sustoti, šios vairuotojas nurodymo nevykdė, todėl pareigūnai negalėjo vykdyti savo funkcijų ir patikrinti atitinkamų dokumentų, o pareiškėjas nurodo, jog jokių su automobilio stabdymu susijusių veiksmų nematė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui poveikio priemonė paskirta dėl to, jog jis nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų ar kelių transporto veiklą reglamentuojančių teisės aktų, t. y. stabdomas nesustojo ir nepateikė atitinkamų dokumentų Inspekcijos pareigūnams.

Pareiškėjas ginčija faktą, kad automobilis apskritai buvo stabdomas. Atsakovo nuomone, šį faktą patvirtina Inspekcijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, o pareiškėjo faktų neigimas laikytinas jo gynybine pozicija. Teismas taip pat vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog atsakomybė už KET reikalavimų pažeidimus, tarp jų ir už tikrinančio pareigūno reikalavimo sustoti, kaip numatyta šių taisyklių 17 punkte, nevykdymą, kyla pagal ATPK. ATPK 1371 straipsnis numato administracinę atsakomybę už kliudymą Valstybinės kelių transporto inspekcijos ar transporto kontrolės pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas arba jų teisėtų reikalavimų nevykdymą.

Taigi faktas, jog pareiškėjas pažeidė KET 17 punktą, nustatomas ATPK nustatyta tvarka. Nurodytos teisės normos aiškiai įtvirtina, kad teisėto Inspekcijos pareigūnų reikalavimo, šiuo atveju – nurodymo sustoti – nevykdymas sudaro administracinio teisės pažeidimo turinį ir atsakomybė už tai kyla būtent pagal ATPK, o Inspekcijos pareigūnai yra įgalioti surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, atsakovas nepagrįstai teigia, kad faktui, jog transporto priemonė „Volvo FH“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), stabdant nesustojo, įrodyti pakanka pateiktų tarnybinių pranešimų. Nurodyti duomenys galėtų būti vertinami kaip įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje sprendžiant, ar pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad pareiškėjo transporto priemonę vairavęs asmuo atsisakė Inspekcijos pareigūnams pateikti atitinkamus dokumentus, nėra pagrindo, nes nenustatyta KET 17 punkto nuostatų pažeidimo sudėtis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti, vadovaujantis atsakovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 44–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2B-430 „Dėl poveikio priemonių ūkio subjektams“ 1.3 punktą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atsakomybės klausimus reglamentavo ne ATPK, bet Licencijavimo taisyklės. Sankcijų taikymas pagal ATPK ir poveikio priemonių taikymas pagal Licencijavimo taisyklių nuostatas yra dvi savarankiškos atsakomybės rūšys, kurios nebūtinai turi sutapti. Administracinės atsakomybės taikymas nėra būtina sąlyga licencijuojamos veiklos suvaržymams taikyti pagal Licencijavimo taisykles. Pažymi, kad nepaneigtas faktas, jog vairuotojas buvo stabdomas ir nestojo. Egzistuoja realios galimybės išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes (apklausti tiek pačius pareigūnus, tiek vairuotoją ir pan.). Inspekcijos pareigūnai negalėjo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo į kitos valstybės teritoriją įvažiavusiam vairuotojui ar informuoti apie įvykį Lietuvos policijos pareigūnus. Pareiškėjui pritaikyta pakankamai švelni poveikio priemonė. Jam buvo žinomas tiek kaltinimo turinys, tiek ir kitos bylos aplinkybės. Licencijos kortelės ir kitų kelionės dokumentų tikrinimas yra tiesioginė Inspekcijos pareigūnų funkcija, kurią vykdyti šiuo atveju buvo sutrukdyta. Vairuotojo paaiškinimas, kad jis nematė stabdymo, laikytinas jo gynybine pozicija.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49–51) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad KET 17 punktas įpareigoja pareigūną pirmiausia sustabdyti transporto priemonę ir tik ją sustabdžius galima pareikalauti pateikti tiek transporto priemonės, tiek krovinio gabenimo dokumentus. Transporto priemonės vairuotojas turėjo visus dokumentus. Pirmiausia transporto priemonės vairuotojas turėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn už nepaklusimą teisėtiems pareigūnų reikalavimams ir jam už tai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 1371 straipsnio 1 dalį. Inspekcija per įstatymo nustatytą terminą nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nenubaudė vairuotojo, taip pat neįrodė ir fakto, kad apskritai buvo stabdoma transporto priemonė. Įmonės atsakomybė yra išvestinė. Kiekvienas individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o ne prielaidomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo Komisijai apskųsto atsakovo 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo matyti, kad poveikio priemonė – pareiškėjo transporto priemonės „Volvo FH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Bendrijos leidimo kopijos Nr. 6005978-0008 (licencijos vežti šia transporto priemone krovinius) galiojimo sustabdymas vienam mėnesiui - pareiškėjui buvo paskirta už KET 17 punkto bei Licencijavimo taisyklių 30 ir 31 punktų pažeidimą. Pagal atsakovą, šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad paminėtą transporto priemonę vairavęs pareiškėjo vairuotojas (G. Š.) 2011 m. birželio 2 d. Kalvarijos pasienio kontrolės punkte nepakluso atsakovo pareigūno (Kauno regiono departamento Marijampolės kontrolės skyriaus vyresniojo inspektoriaus A. S.) reikalavimui sustoti, dėl to atsakovo pareigūnai (paminėtas A. S. ir inspektorius K. B.) negalėjo atlikti teisės aktų jiems suteiktos nurodytos transporto priemonės patikrinimo funkcijos. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ir Komisija, vertindami aukščiau aprašytą tariamai padaryto pažeidimo situaciją, padarė išvadą, kad atsakovo nurodytas KET 17 punkto pažeidimas ATPK taikymo požiūriu laikytinas ATPK 1371 straipsnio 1 dalyje numatytu pažeidimu, todėl tokio pažeidimo faktas gali būti nustatytas tik ATPK numatyta tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje to nebuvo padaryta, todėl (kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime bei atsakovo skundžiamame Komisijos sprendime) nei šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas, nei Komisija negali ir neturi teisės nustatyti KET 17 punkto pažeidimo faktą ir tuo pačiu negali pripažinti pareiškėjo skundžiamą atsakovo įsakymą pagrįstu.

Kolegija, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo (ir Komisijos) išvada, pažymi, kad atsakovo ir jo pareigūnų veiklą pareiškėjo vykdomos licencijuojamos veiklos kontrolės srityje reglamentuoja specialūs teisės aktai: Licencijavimo taisyklės ir Inspekcijos nuostatai. Licencijavimo taisyklių 30 punkte yra nustatyta licencijuotos transporto priemonės vairuotojo pareiga pateikti licencijos kortelę ir kitus kelionės dokumentus Valstybinės kelių transporto inspekcijos (atsakovo) pareigūnams. Inspekcijos nuostatų 10.2 punkte numatyta inspekcijos pareigūno teisė sustabdyti krovinines ir keleivines kelių transporto priemones laikytina vienu iš Licencijavimo taisyklių 30 punkte nurodytų nuostatų realizavimo būdų. Tai reiškia, kad abiejų nurodytų teisės normų taikymas yra tampriai susijęs ir turi būti suprantamas kaip vientisas atitinkamos faktinės situacijos reglamentavimas. Todėl vairuotojo atsisakymas paklūsti pareigūno reikalavimui sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę Licencijavimo taisyklių 30 punkto taikymo požiūriu, be kita ko, gali ir turi būti laikomas šios teisės normos (Licencijavimo taisyklių 30 p.) pažeidimu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nurodytų (kaip buvo pažymėta) specialių teisės aktų reglamentavimas ir taikymas situacijoje, kuriai šis reglamentavimas yra skirtas, yra pakankami teisiniai pagrindai kontroliuojančiai institucijai (atsakovui) priimti vienokį arba kitokį individualų teisės aktą, nesvarbu, ar tokia situacija buvo ar nebuvo vertinama, sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo kitokion, negu Licencijavimo taisyklių nustatytai (šiuo atveju administracinėn) atsakomybėn. Tai reiškia, kad šiuo atveju paminėto pareiškėjo vairuotojo nepatraukimas administracinėn, atsakomybėn nepanaikina atsakovui galimybės vertinti aukščiau nurodytą pareiškėjo vairuotojo elgesį tik Licencijavimo taisyklių ir Inspekcijos nuostatų taikymo prasme. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus fakto (ar paminėtas pareiškėjo vairuotoja iš tikrųjų nepakluso atsakovo pareigūno reikalavimui sustoti) nustatymo, t. y. byloje esančių įrodymų vertinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl aukščiau aptartos (ir, kaip nurodė kolegija, neteisingos) pozicijos byloje esančių įrodymų nevertino. Todėl ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Spręsdama klausimą dėl galimybės įvertinti byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad byloje yra minimi ir yra pateikti tik trys įrodymai, kuriuose kalbama apie paminėtą faktinę pareiškėjo transporto priemonės stabdymo situaciją.

Tai yra du aukščiau paminėtų atsakovo pareigūnų (A. S. ir K. B.) įvykio dieną – 2011 m. birželio 2 d. – surašyti tarnybiniai pranešimai (Komisijos byla, b. l. 36, 37), taip pat pareiškėjo vairuotojo G. Š. 2011 m. liepos 8 d. paaiškinimas (Komisijos byla, b. l. 34). Pažymėtina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2012-04-18 posėdžio protokolo, proceso šalys neprašė apklausti šių asmenų teisme. Nurodyti tarnybiniai pranešimai ir paaiškinimas tarpusavyje sutampa ta prasme, kad juose nurodyta ta pati situacija, buvusi prieš vienam iš nurodytų pareigūnų (A.

S.) automobilio stabdymą: tai yra tai, kad paminėtas pareiškėjo automobilis važiavo iš paskos kitos, taip pat medienos rąstais pakrautos transporto priemonės. Nurodyti tarnybiniai pranešimai skiriasi nuo nurodyto paaiškinimo tik tuo, kad, pagal tarnybinius pranešimus, pareiškėjo vairuotojas turėjo pastebėti jo vairuojamo automobilio stabdymo veiksmus, o, pagal paaiškinimą, vairuotojas buvo pastebėjęs tik Inspekcijos tarnybinį automobilį, tačiau nematė jokių jo automobilio stabdymo veiksmų. Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, byloje nėra jokių duomenų apie kitokių aptariamai bylai svarbiai aplinkybei išaiškinti reikšmingų įrodymų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad aptartuose tarnybiniuose pranešimuose ir paaiškinime buvo pateikti tik subjektyvūs situacijos dalyvių vertinimai, o kitokių įrodymų, galinčių įnešti didesnį šios situacijos aiškumą, nėra, kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei šio straipsnio 2 dalimi, pripažįsta galimybę įvertinti byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme ir dėl to negrąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija, vertindama aukščiau nurodytus byloje esančius įrodymus, atsižvelgdama į jų subjektyvų pobūdį, daro išvadą, kad paneigti paminėtus pareiškėjo vairuotojo paaiškinimus (kad jis nepamatė jo automobilio stabdymo veiksmų) galimybės nėra.

Tuo pačiu konstatuotina, kad nėra faktinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas yra pagrįstas.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos tesimo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys