2013-05-14 Nr. BB-812-1-52-2-00051-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-240/2013 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-52-2-00051-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija

2.9.12

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžių.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu R. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai dirbti penkiolika valandų per mėnesį visuomenės labui. Iš R. J. J. J. priteista 72,99 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 1000 Lt – advokato turėtoms išlaidoms padengti. Taip pat iš R. J. Valstybinei ligonių kasai priteista 38,73 Lt už nukentėjusiosios J. J. gydymo išlaidas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir R. J. veika perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta trijų mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti dešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Likusi nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

R. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad 2011 m. liepos 29 d., apie 18.00 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), privačioje J. J. namų valdoje – kieme ir name, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškiančiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: J. J. mažamečių vaikų ir kitų asmenų akivaizdoje vadino necenzūriniais žodžiais, ne mažiau kaip vieną kartą spyrė jai į pilvą, nagais apdraskė veidą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kairio antakio išorinio galo srityje ir kairės ausies kramslio srityje, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas R. J. veiką kvalifikavo ne kaip viešosios tvarkos pažeidimą, o kaip nežymų sveikatos sutrikdymą, nustatęs, kad R. J. į nukentėjusiosios J. J. namus atėjo turėdama tikslą susigrąžinti iš jos neteisėtai paimtą mažametį sūnų, kurio gyvenamoji vieta Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu buvo nustatyta su motina R. J., jos tikslas buvo ne viešosios tvarkos sutrikdymas, o siekis susigrąžinti vaiką. R. J. nuėjo į nukentėjusiosios J. J. namus, pareikalavo atiduoti jai vaiką, šiai jo neatidavus, panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, J. J. buvo padaryti nežymūs sužalojimai.

Kasaciniu skundu nuteistoji R. J. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi ir netinkamai įvertino faktines aplinkybes, liudytojų parodymų prieštaravimus byloje. Teismas pagrįstai pripažino, kad R. J. pastangos susigrąžinti sūnų yra teisėtos ir pagrįstos. Įvykus incidentui, R. J. inicijavo ikiteisminį tyrimą, tačiau, pasak kasatorės, dėl melagingų J. J. ir G. M. L. parodymų jis buvo nutrauktas. R. J. 2011 m. liepos 25 ir 29 d. bandė atsiimti sūnų, tačiau to negalėjo padaryti dėl R.

Jo., J. J., A. L. ir G. M. L. apgaulės. Kasatorė pažymi, kad ji klausė pareigūnų – tyrėjo ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos direktoriaus – apie galimybes iš tėvo pasiimti vaiką, šie patarę berniuką pasiimti pagal įsiteisėjusį 2004 m. kovo 15 d. teismo sprendimą, atiduoti berniuką taip pat ragino ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas. Šios aplinkybės rodo, kad R. J. taikiai norėjusi pasiimti savo sūnų, taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė, kad kilusio konflikto iniciatorė yra R.

J. Netinkamai buvo vertinti nukentėjusiosios J. J. ir liudytojų G. M. L. bei A. L. parodymai, prieštaraujantys policijos pareigūno R. K. parodymams. Anot kasatorės, 2011 m. liepos 29 d. J. J. pateikus policijos komisariatui pareiškimą, tyrimo metu nebuvo apklausta R. J., kuri tinkamai negalėjo pasiruošti gynybai nuo nepagrįstų kaltinimų. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad J. J. savo 2011 m. rugpjūčio 18 d. pareiškime teigė, jog R. J. apdraskė jos veidą, bėgo kraujas, tačiau tai paneigia liudytojas R. K., teismo medicinos specialisto išvada, pateikta J.

J., kurioje užfiksuoti tik veido ir ausies nubrozdijimai, jokio spyrio koja dokumente neužfiksuota ir tai yra J. J. pramanas – pabrėžiama, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir pareiškime policijai visiškai nekalbama apie spyrį koja nukentėjusiajai, kaip teigiama šioje byloje. Sužalojimai, konstatuoti J. J., yra daug mažesnės apimties. Taip pat, pasak kasatorės, J. J. parodymai dėl vaikų, įvykio metu buvusių akivaizdoje, prieštaringi. R. J., stovėdama prie lauko durų, gynėsi nuo užpuolikių J. J., G. M. L. ir A.

L., dešine ranka galėjo nežymiai apdraskyti J. J. veidą, jokio spyrio koja neatliko, nedraskė J. J. palaidinės, nešaukė ant vaikų, nes jų kieme nebuvo. Kasatorė pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu J. J. neminėjo jokių spyrių, palaidinės draskymo, smūgių kumščiais sudavimo R. J. Kasatorė pažymi, kad J. J. ir A. bei G. M. L. šmeižė R. J., davė melagingus parodymus. Taip prokurorai buvo suklaidinti, 2004 m. kovo 15 d. teismo sprendimo nevykdymas jau yra R. ir J. Jo. motyvas suklaidinti teisėsaugą.

Taip pat kasatorė teigia, kad ji veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, dokumentais (duomenys neskelbtini) buvo siekta pasinaudoti teise ginti savo teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka, kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau tam nebuvo suteiktos galimybės.

Nuteistoji R. J. nurodo, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą procese, nes J. J. pateikus policijos komisariatui pareiškimą Nr. (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nebuvo apklausta R. J., sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta R. J. nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nebuvo apklaustos liudytojos M. G. L. ir A. L., taip buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, 44 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. 2011 m. rugpjūčio 18 d. J. J. kreipusis į teismą privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, R.

J. į teismo procesą nebuvo kviečiama, teisėja D. Atajeva nusikalstamą veiką perkvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir atidavė Alytaus rajono prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą. Prokurorė N. Kaminskienė neišnagrinėjo kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos, kurioje nagrinėjamos tos pačios 2011 m. liepos 25 ir 29 dienos aplinkybės, liudija tie patys liudytojai. Prokurorė N. Kaminskienė ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) nenagrinėjo R. J. atsiliepimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo detaliai išanalizuotos faktinės įvykio aplinkybės, neteisingai inkriminavo R.

J. BK 284 straipsnį. Tiek ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) liudytojų A. L. ir M. G. L. parodymai nesutampa. Vadovaujantis BPK 190 straipsniu, turėjo būti atlikta liudytojų akistata, siekiant pašalinti parodymų prieštaravimus. Taip pat nebuvo atliktas, vadovaujantis BPK 196 straipsniu, parodymų patikrinimas vietoje ir, vadovaujantis BPK 197 straipsniu, – eksperimentas. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta J. J. ausis, kurioje turėjo būti randas nuo sužalojimo, nurodytas teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo paimtas tepinėlis iš R.

J. panagių, kur galimai turėjo būti rasta J. J. DNR, patvirtinant esminius J. J. sužalojimus. J. J. neatvyko su dviem liudytojomis į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu įtariamoji R. J. buvo apklausta tyrimo pabaigoje, tai, pasak kasatorės, rodo, kad visas procesas buvo atliktas be įtariamosios teisinės gynybos: ji nebuvo apklausiama, surašant policijos pareiškimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo apklausiama, perkvalifikuojant jos veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį.

R. J. teisėtai bandė pasiimti savo sūnų pagal įsiteisėjusį 2004 m. kovo 15 d. teismo sprendimą, kuris rodo, kad berniukas paskirtas auginti R. J. Ji nebuvo konflikto iniciatorė, kreipėsi į pareigūnus dėl tvarkos užtikrinimo, įvykus incidentui, inicijavo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), ketindama išsiaiškinti tikruosius kaltininkus. Anot kasatorės, J. J., G. M. ir A. L. išprovokavo konfliktinę situaciją, vėliau inicijavo ikiteisminį tyrimą.

Atsiliepime į nuteistosios R. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 331 straipsnio 1, 2, 4 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. J. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuodamas į BK 140 straipsnio 1 dalį, naujos nuosprendžio nustatomosios dalies neišdėstė, nuosprendyje aprašyti tik pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos, kvalifikuotos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, požymiai. Teismo konstatuotos aplinkybės neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ne tik todėl, kad nėra tiksliai apibrėžtos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – vieta, laikas, būdas, tačiau ir todėl, kad teismas nurodo kitus nusikalstamos veikos padarinius – teigiama, kad J. J. sužalota nesunkiai, o R. J. buvo kaltinama padariusi nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Prokurorė, remdamasi kasacine nutartimi Nr. 2K-253/2010, nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ir dėl to keisdamas nuosprendį, pats privalo ne tik nurodyti, kokios aplinkybės buvo nustatytos neteisingai, bet ir aiškiai išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nesant aiškiai ir konkrečiai išdėstyto apeliacinės instancijos teismo įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių aprašymo, nėra galimybės patikrinti nuosprendžio įrodymų vertinimo aspektu, kaip prašoma kasaciniame skunde.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, vyksta privataus kaltinimo tvarka. Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). BPK 417 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra baigtiniame BPK 407 straipsnyje įvardytų atvejų, kada procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, sąraše. BPK 417 straipsnyje numatyta perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarka yra imperatyvi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas R. J. nusikalstamą veiką, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo (BPK 301 straipsnio 4 dalis), šis reikalavimas suponuoja ir būtinumą konkrečiai išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes byloje.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme dalyvavo prokuroras, nuteistoji ir jos gynėja. Nukentėjusioji J. J. teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 2 dalį asmenų, kurie turi teisę dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Tačiau tokia įstatymo nuostata netrukdo teismui, esant reikalui, nukentėjusiųjų dalyvavimą pripažinti būtinu ir į teismo posėdį juos kviesti šaukimais. Tokia būtinybė iškyla tuomet, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, o byloje nėra duomenų, ar tokiu atveju nukentėjusysis nesusitaikytų su kaltinamuoju (kasacinė nutartis Nr. 2K-283/2012). Apeliacinės instancijos teisme nebuvo aiškintasi nukentėjusiosios pozicija, taip pažeista BPK 417 straipsnio 2 dalis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje toks pažeidimas yra laikomas esminiu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo. Taigi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendis naikintinas ir byla iš naujo perduodama nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu byloje, bei kiti argumentai nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Antanas Klimavičius

Vytautas Masiokas