2019-12-18 Nr. AB-23878-3-62-3-00518-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2503-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00518-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 7.9; 24.4; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjui S. J. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, atsakovas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) Kauno apygardos skyriaus 2018 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 3R1-1 (AG1-1/09/2018) ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo S. J. skundą ir patikslintą skundą atmesti.

2. Atsakovas nurodė, kad Komisija 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 3R1-1 (AG1-1/09-2018) patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 9639427 „Dėl teisės į būsto šildymo ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigojo Administracijos Socialinės paramos skyrių prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo.

3. Atsakovo nuomone, Komisija netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, ir nepagrįstas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Komisiją prašydamas panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 9639427 ir įpareigoti Administracijos Socialinės paramos skyrių jo prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo atsižvelgus į Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtį ir vadovaujantis visais galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais.

4. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis - nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. su prašymu - paraiška Nr. Pe-317269692 kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas skirti jo šeimai būsto šildymo, karšto vandens ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. sausio mėn. Prie prašymo pareiškėjas pateikė 2017 m. rugpjūčio 30 d. transporto priemonės (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį bei kitus reikalingus dokumentus. Sutartyje nurodyta, kad pardavėjas (pareiškėjas) pardavė automobilį trečiajam asmeniui už 1 100 Eur sumą. Dėl to Socialinės paramos skyrius 2017 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 9639427 neskirti pareiškėjui kompensacijų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Sprendime buvo nurodyta, kad kompensacijų neskyrimo pagrindas - Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktas (piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgytas privalomas registruoti turtas, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas arba nuosavybės teise turimas turtas perleistas nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės).

5. Atsakovas pažymėjo, kad Administracija, nustatydama turto vertę, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis teisės aktuose nurodyta turto vertės nustatymo tvarka. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas turtas, kuris yra įskaitomas į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimą turtą – ginčo atveju privaloma registruoti transporto priemonė. Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2015 m. sausio 22 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-14 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 46.9 papunktyje numatyta, kad Socialinės paramos skyrius, teikdamas piniginę socialinę paramą, 6 mėnesius neteikia piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukia jos teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomą registruoti turtą, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų: Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1 K-174 buvo patvirtinta Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Remiantis šia Metodika nustatoma nepasiturinčių asmenų, besikreipiančių dėl piniginės socialinės paramos, nuosavybės teise turimo turto vertė. Metodikos 8.1 punktas numato, jog pareiškėjo prašyme nurodyta transporto priemonių vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas. Akcentavo, kad paminėto punkto nuostata nustato paramos teikėjui (atsakovei) tam tikro elgesio taisyklę ir tuo pačiu nukreipia į vienintelį administracinės procedūros vykdymo metu reikšmingą leistiną ir įrodomąją reikšmę turintį specialiosios informacijos šaltinį.

6. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. Al-172 „Dėl socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų ir socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų 8.3 ir 8.4 punktų nuostatas, Registrų centras yra Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenų teikėjas, o savivaldybių administracijos - SPIS duomenų gavėjai. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo, Metodikos, Tvarkos aprašo nuostatomis ir Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemos (SPIS) duomenimis, nustatė, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina yra 3 039,86 Eur, o pareiškėjas perleido transporto priemonę nuosavybėn kitam asmeniui už žymiai mažesnę kainą – 1 100 Eur. Administracija neturėjo pagrindo nesivadovauti minėtų teisės aktų nuostatomis ir jų netaikyti.

7. Atsakovas nurodė, kad Komisija skundžiamame Sprendime nepagrįstai akcentavo, jog atsakovui Įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato teisę (ne pareigą) neteikti socialinės paramos, todėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsakovas turėjo taikyti ne formaliai, o įvertinant ir kitas paramos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje paliko diskrecijos teisę savivaldybės administracijai nuspręsti teikti ar neteikti piniginės socialinės paramos. Savivaldybė, įgyvendindama šią teisę, patvirtinto Tvarkos aprašą, kurio 46.9 punktas numato neteikti socialinės paramos, jeigu asmuo nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Tvarkos aprašas yra galiojantis, nenuginčytas, todėl juo nėra pagrindo nesivadovauti. Akcentavo, kad Metodikos 15 punkte numatyta, kad jei pareiškėjas nesutinka su turto verte, nurodyta Registrų centro išduotame registro išraše arba Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS), jis turi teisę kreiptis į asmenį, pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą turintį teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, iš kurio Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gautą turto vertinimo ataskaitą pateiktų piniginę socialinę paramą teikiančiai institucijai ar įstaigai. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vertės nustatymo, nors tokią galimybę turėjo. Be to, pareiškėjas pasirašytinai sutiko su automobilio verte, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi kompetentingų institucijų pateikta informacija, kuria remdamasis ir nustatė transporto priemonės vidutinę rinkos vertę.

8. Atsakovo teigimu, Komisija nepagrįstai įvertino kaip reikšmingą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog automobilis, nors ir buvo nuosavybės teise įregistruotas pareiškėjo vardu, tačiau faktiškai priklausė jo sūnui, o pareiškėjas net neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir tai rodo, kad pareiškėjas galėjo parduoti automobilį ne siekiant sumažinti savo turto vertę, o todėl, jog automobilis jam nereikalingas. Byloje nebuvo pateikti jokie šiuos pareiškėjo argumentus patvirtinantys įrodymai, be to, teisės aktai nustato, kad asmeniui, neturinčiam vairuotojo pažymėjimo, draudžiama vairuoti automobilį, tačiau nedraudžiama jį įsigyti. Komisija taip pat nepagrįstai nustatė, kad atsakovas nenustatė jokio motyvo, jog pareiškėjas piktnaudžiavo savo teisėmis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 dalį, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Ši norma yra imperatyvaus pobūdžio, todėl maža ir rinkos kainos neatitinkanti sandorio kaina įrodo šių principų pažeidimą.

9. Komisija nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui priklausytų kompensacija neatsižvelgiant į tai, pardavė jis automobilį ar ne. Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog piniginių lėšų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte, normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui apskaičiuojamas sudedant 15 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui, 10 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam kitam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui ir 5 valstybės remiamų pajamų dydžius kiekvienam vaikui (įvaikiui) iki 18 metų. Valstybės remiamų pajamų dydis nustatytas 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 923 ir ginčo laikotarpiu sudarė 102 Eur. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 puntą asmuo/bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į kompensacijas, jeigu jo/jų turto vertė neviršija turto vertės normatyvo. Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, pareiškėjui perleidus transporto priemonę už 3 039,86 Eur, gautos piniginės lėšos viršytų Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytus normatyvus, todėl teisės į kompensacijas pareiškėjas neįgytų.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 4 d. pranešimu Nr. 5219 buvo informuotas tiek apie priimtą sprendimą neskirti socialinės paramos, jame nurodytas paramos neskyrimo pagrindas bei sprendimo apskundimo tvarka. Pranešimo turinys yra aiškus ir suprantamas adresatui, todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma ir suprantama dėl kokios priežasties ir kokiu teisiniu pagrindu priimtas sprendimas neskirti socialinės paramos.

11. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Pareiškėjas atsiliepime nurodė, kad jo 2017 m. lapkričio 6 d. prašymas skirti būsto šildymo, karšto bei geriamo vandens kompensaciją nebuvo patenkintas ir atsakovo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu jam neskirta kompensacija laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu, t. y. kad pareiškėjas 2017 metų rugpjūčio mėn. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį už pinigų sumą, kuri buvo dvigubai mažesne nei reali automobilio vertė.

13. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisė į būsto šildymo, karšto bei geriamo vandens kompensaciją jam priklausė nuo 2016 metų ir jo valdomas turtas nuo to laiko iš esmės nepakito. Parduodamas automobilį už mažesnę kainą, jis nesiekė piktnaudžiauti ir nepagerino savo turtinės padėties. Tiek prieš daikto perleidimą kitam asmeniui, tiek po jo, pareiškėjo nuosavybės teise priklausantis turtas nepakito, daikto pardavimas dirbtinai nesumažino turto vertės. Jo turtas po automobilio pardavimo neviršija turto ribos, nuo kurios jam nepriklausytų kompensacija. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, situaciją vertino formaliai, neįvertino jo finansinės padėties, taip pat, kad daikto perleidimas nelėmė, ar jam priklausytų kompensacija, neįsigilino į Įstatymo paskirtį, taip pat formaliai taikė Įstatymo normas. Be to, parduotas automobilis priklausė sūnui, kuris negalėjo registruoti automobilio savo vardu, nes negyveno Lietuvoje, o pareiškėjas niekada nebuvo šio automobilio faktinis savininkas, neturi vairuotojo pažymėjimo. Akcentavo, kad automobilis dėl savo blogos techninės būklės negalėjo turėti tokios vertės, kurią nurodė atsakovas.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 9 d. sprendimu atsakovo Administracijos skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. prašymu - paraiška kreipėsi į Administraciją, prašydamas skirti būsto šildymo, karšto bei geriamo vandens kompensaciją. Paraiškos grafoje „Pajamos“ pareiškėjas nurodė, kad gavo pajamų – 1 100 Eur už parduotą automobilį (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties duomenys patvirtina, kad pareiškėjo vardu registruotas automobilis parduotas už 1 100 Eur 2017 m. rugpjūčio 30 d. trečiajam asmeniui. Viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Emprekis“ duomenų bazė patvirtina, kad tokio pat modelio ir markės automobilio vidutinė rinkos kaina yra 3 039,86 Eur. Atsakovas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 9639427 „Dėl teisės į būsto šildymo ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos“ pareiškėjo prašymo netenkino ir būsto šildymo, karšto bei geriamo vandens kompensacijos laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. neskyrė. Sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisijos Kauno apygardos skyrių prašydamas panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 9639427 bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo, įvertinant Lietuvos Respublikos pinigines socialines paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtį ir vadovaujantis kitais galiojančiais teisės aktais. Komisija 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 3R1-1 (AG1-1/09/2018) panaikino Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 9639427 „Dėl teisės į būsto šildymo ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos“ ir įpareigojo Administracijos Socialinės paramos skyrių pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo.

16. Teismas, įvertinęs ginčijamo 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovo sprendimo Nr. 9639427 turinį, konstatavo, kad skundžiamame individualiame administraciniame akte visiškai nenurodytos jokios faktinės aplinkybės (duomenys), duodančios pagrindą neskirti pareiškėjui kompensacijos. Paminėtame sprendime tik nurodytas juridinis pagrindas (iš esmės perrašyta Įstatymo norma – 29 str. 2 d. 9 p.), kuris susideda iš dviejų alternatyvių veiksmų: privalomai registruojamo atitinkamos vertės turto įgijimo arba tokio turto pardavimo už mažesnę kainą (vertę), negu apskaičiuota pagal Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu akivaizdžiai nėra pagrindo taikyti abi alternatyvias veiklas, nes byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas tik pardavė (tačiau neįgijo) savo vardu registruotą transporto priemonę. Sprendimas akivaizdžiai stokoja aiškumo bei motyvų, taip pat ir faktinių aplinkybių išdėstymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės suprasti, dėl kokių konkrečių jo veiksmų buvo nutrauktas kompensacijų mokėjimas. Jokios faktinės aplinkybės bei motyvai taip pat nenurodyti ir 2017 m. gruodžio 4 d. pranešime Nr. 5219, kuris iš esmės yra lydraštis ir negali būti laikomas individualaus administracinio akto sudedamąja dalimi.

Aplinkybės, kad iš kitų šaltinių pareiškėjui galėjo būti žinomi sprendimo priėmimo motyvai bei konkretūs faktiniai duomenys nesuteikia pagrindo vertinti, kad dėl to individualus administracinis aktas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio reikalavimus. Teismas šiuo aspektu laikė nepagrįstais Komisijos sprendimo argumentus, kad iš Komisijai parteiktų skundų darytina išvada, jog pareiškėjas aiškiai suprato ginčijamo administracinio akto priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindus, visuomeninių santykių esmę, su automobilio pardavimu susijusias aplinkybes, apskundimo tvarką ir terminus.

Teismas akcentavo, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog šis nurodytas trūkumas nėra esminis, jis nesukliudė pareiškėjui identifikuoti jo teisių, pareigų ir teisinių interesų pasikeitimo, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teismas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio (įstatymo viršenybės, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms principų imperatyvus turinys), 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies pažeidimus laikė esminiais ir sudarančiais pakankamą pagrindą individualiam administraciniam aktui panaikinti.

Teismas pažymėjo, kad Komisijos 2018 m. vasario 15 d. Sprendimo rezoliucinė dalis iš esmės yra teisinga, todėl naikinti Komisijos sprendimą nėra pagrindo. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo panaikinti sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatyme nėra aiškiai reglamentuotas įrodinėjimo procesas (įrodinėjimo priemonės, jų rinkimo, vertinimo tvarka) viešojo administravimo subjektui nagrinėjant tam tikrą klausimą ir priimant administracinį sprendimą. Teisėtumo principas - pareiga pagrįsti administracinį sprendimą faktiniais duomenimis įpareigoja viešojo administravimo subjektą prieš priimant administracinį sprendimą surinkti faktinius duomenis, būtinus sprendimo priėmimui bei juos įvertinti. Įrodinėjimo procesas viešojo administravimo institucijoje turėtų vykti atsižvelgiant taip pat į tam tikrą sritį reguliuojančius teisės aktus, pagal kurių reikalavimus nustatomi administracinėje byloje nagrinėtini faktai (ginčijamu atveju kompensuojamų išlaidų tinkamumas) bei įrodinėjimo priemonės, kurios yra nustatytos atitinkamą sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose. Įvertinęs ginčo situaciją teismas pažymėjo, kad vien tik oficialios duomenų bazės informacija apie teorinę transporto priemonės vertę (prieš priimant ginčijamą individualų administracinį aktą atsakovas pareiškėjui priklausančios individualios transporto priemonės būklės (vertės) nenustatinėjo) savaime dar nesudaro pakankamo pagrindo priimti vienokį ar kitokį administracinį sprendimą. Tiek Įstatyme, tiek ir poįstatyminiuose teisės aktuose (Metodikoje, Tvarkos apraše) kalbama ne apie abstraktaus turto vertę, bet apie konkretaus asmens (ginčo situacijoje – pareiškėjo) turimo turto vertę. Atkreipė dėmesį, kad 2005 metais pagamintų automobilių (duomenys neskelbtini) vertė negali būti vienoda.

III. 18. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

20. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovo sprendime Nr. 9639427 (individualiame administraciniame akte, priimtame viešojo administravimo subjekto) visiškai nenurodytos jokios faktinės aplinkybės (duomenys), duodančios pagrindą neskirti pareiškėjui kompensacijos, jame tik nurodytas juridinis pagrindas. Pažymėjo, kad Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje numatyta, jog prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.

Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Prašyme-paraiškoje pareiškėjas nurodė pageidaujantis informaciją apie priimtą sprendimą gauti telefonu, tačiau Administracija papildomai pareiškėją informavo 2017 m. gruodžio 4 d. pranešimu Nr. 5219, kuriame nurodė apie priimtą sprendimą neskirti socialinės paramos, t. y. kompensacijų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. neskyrimo teisinį pagrindą (Įstatymo 23 str. 2 d. 9 p.) bei apie teisę skųsti šį sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Taigi Įstatymo 21 straipsnio 15 dalies reikalavimai buvo pilnai įgyvendinti, pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie priimtą sprendimą, neskyrimo teisinį pagrindą bei apskundimo tvarką. Aplinkybė, kad parduoto automobilio kaina pareiškėjui buvo žinoma, taip pat pareiškėjas pasirašytinai sutiko su nustatyta automobilio verte, todėl vertinant individualų administracinį aktą adresato (S. J.) požiūriu, t. y. būtent asmens, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyti individualaus administracinio akto trūkumai nėra esminiai, jie nesukliudė pareiškėjui identifikuoti jo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą ir tai nesuteikia teismui pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Tiek iš priimto sprendimo, tiek iš kitų byloje esančių duomenų turinio galima suvokti sprendimo priėmimo faktinį bei teisinį pagrindą, todėl tai neribojo pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, o teismui galimybės apibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį bei visapusiškai ir objektyviai išspręsti ginčą.

21. Atsakovas pažymi, kad Komisijos sprendime taip pat konstatuota, jog iš pareiškėjo pateikto skundo bei patikslinto skundo turinio bei juose nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas aiškiai suprato ginčijamo administracinio akto priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindus, visuomeninių santykių esmę, su automobilio pardavimu susijusias aplinkybes, apskundimo tvarką ir terminus.

22. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytu argumentu, jog vien tik oficialios duomenų bazės informacija apie teorinę transporto vertę savaime nesudaro pagrindo priimti vienokį ar kitokį administracinį sprendimą. Metodikos 8.1 punktas imperatyviai numato, kad pareiškėjo prašyme nurodyta transporto priemonių vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas. Pabrėžia, kad minėto punkto nuostata nustato paramos teikėjui tam tikro elgesio taisyklę ir tuo pačiu nukreipia į vienintelį administracinės procedūros vykdymo metu reikšmingą leistiną ir įrodomąją reikšmę turintį specialiosios informacijos šaltinį. Administracija, vadovaudamasi Įstatymo, Metodikos, Tvarkos aprašo nuostatomis ir Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemos (SPIS) duomenimis, nustatė, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos kaina yra 3 039,86 Eur, tuo tarpu pareiškėjas perleido transporto priemonę nuosavybėn kitam asmeniui už žymiai mažesnę kainą, t. y. už 1 100 Eur. Metodikos pagrindu apskaičiuoto kilnojamojo turto vertė yra faktinė aplinkybė, kuriai nustatyti buvo panaudotos specialios žinios. Toks šios faktinės aplinkybės pobūdis lemia, jog taikant griežtai apibrėžtus turto vertės nustatymo metodus gauti duomenys teisme gali būti nuginčyti naudojant analogiškas specialias žinias (pvz.: turto vertinimo ataskaitą, specialisto paaiškinimus ir pan.). Kadangi pardavimo sandoryje nurodyta suma yra daug mažesnė už kompetentingų institucijų nustatytą vidutinę rinkos kainą, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu pagrindu, S. J. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas neskirti kompensacijų. Pažymėjo, kad savivaldybė neturėjo pagrindo nesivadovauti teisės aktų nuostatomis, ir jų netaikyti, taigi, Administracija spręsti priešingai neturėjo jokio teisinio pagrindo. Akcentuoja, kad jokių kitų alternatyvių turto vertės nustatymo būdų teisės aktai nereglamentuoja, todėl, atsakovas, nustatydamas turto vertę, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis teisės aktuose nurodyta turto vertės nustatymo tvarka.

23. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad tiek Įstatyme, tiek Metodikoje bei Tvarkos apraše kalbama ne apie abstraktaus turto vertę, bet apie konkretaus asmens turimo turto vertę. Pareiškėjas Metodikos 15 punkte nustatyta teise skųsti nustatytą vertę nepasinaudojo ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vertės nustatymo, nors tokią galimybę turėjo. Pareiškėjas pasirašytinai sutiko su automobilio verte, todėl, savivaldybės administracija vadovavosi kompetentingų institucijų pateikta informacija, kuri pateikta Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) ir remiantis ja, nustatė šios transporto priemonės vidutinę rinkos vertę. Automobilio vertės nustatymas nėra savivaldybės administracijos kompetencija, nei Metodikoje, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta galimybė atsakovui pačiam vertinti automobilio techninį stovį, betarpiškai apžiūrėti automobilį, savivaldybės administracija neturi diskrecijos teisės nustatyti kitokią turto vertę nei ji pateikta Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS).

24. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo automobilio vertės, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nustatytą automobilio vertę, todėl, mano, jog atsakovo panaudoti SPIS duomenys apie automobilio vertę Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio taikymo požiūriu turėjo būti laikytini nenuginčytu įrodymu, o automobilio vertė nustatyta teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad oficialios duomenų bazės informacija savaime nesudarė pagrindo priimti neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.

25. Teismas pažeidė proceso teisės normas ir netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus bei juos ištyrė nevisapusiškai. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, realizuodamas jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę už pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą kainą, veikė priešingai Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo, Tvarkos aprašo, Metodikos bei kitų aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, nustatęs, kad nuosavybės teise privalomas registruoti turtas perleistas nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, visiškai teisėtai nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės paramos. Skundžiamo akto turinys ir forma negalėjo pareiškėjui sutrukdyti (ir nesutrukdė) įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į galbūt pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismui tenkinus pareiškėjo skundą, atsakovas, vadovaudamasis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, negalės priimti kitokio negu priėmė sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir išnagrinėti kilusį ginčą iš esmės.

28. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus dėl ginčijamo atsakovo sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teisėjų kolegija remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, kuriame išaiškinta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

29. Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje yra reglamentuotas savivaldybės administracijos sprendimo, priimamo dėl pateikto prašymo-paraiškos dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo, terminai ir turinys. Apie priimtą sprendimą asmuo informuojamas prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka.

30. Atsižvelgdama į Nutarties 26 ir 27 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateikiamą jo aiškinimą ir įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjui buvo žinomos visos jo teisių įgyvendinimui reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo padarė išvadą, kad ginčo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

31. Spręsdama ginčą iš esmės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatantį Savivaldybės administracijos, kai ji sprendžia dėl piniginės socialinės paramos teikimo, teisę (ne pareigą) 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukti jos teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomą registruoti turtą, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi (9 p.).

32. Turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose, vertę nustato savivaldybės administracija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika (Įstatymo 20 str. 5 d.).

33. Metodikos 8.1 punkte nustatyta, kad transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.

34. Šiuo atveju pareiškėjo už 1 100 Eur parduoto (b. l. 25) automobilio vidutinė rinkos vertė, nustatyta Metodikos 8.1 punkto pagrindu, yra 3 039,86 Eur (b. l. 24 ). Tačiau, vertinant byloje pateiktus atsakovo paaiškinimus, ši vidutinė rinkos vertė taikyta kartu įskaičiavus PVM, nors automobilio pirkimas-pardavimas įvyko tarp dviejų fizinių asmenų, taigi PVM šiuo atveju skaičiuoti nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl nurodytų argumentų, sprendžiant iš tų pačių duomenų apie automobilio vidutinę rinkos vertę, ji be PVM yra 2 512,28 Eur. Pusė šio sumos yra 1 256,14 Eur. Automobilis, kaip minėta, parduotas už 1 100 Eur. Jo vertei įtakos turi ir tai, kad, kaip teigia pareiškėjas ir šiuos jo argumentus paneigiančių įrodymų byloje nėra, automobilis į Lietuvą įvežtas iš Anglijos ir Lietuvoje pakeista vairo bei kitų įrenginių išdėstymo pusė salone iš dešinės į kairę, todėl pripažintina, kad ši aplinkybė įrodyta (ABTĮ 56 str. 2, 6 dalys). Vidutinių verčių pažymoje nėra jokių duomenų apie šio nurodyto faktoriaus įtaką automobilio vertei, tokie automobiliai nevertinti tarpusavyje, nors visuotinai žinoma, kad iš Anglijos įvežtų ir Lietuvoje perdarytų automobilių vertės yra mažesnės (ABTĮ 57 str. 1 d.).

35. Tai suponuoja, kad atsakovui, jei būtų įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo gauta už privalomo registruoti turto perleisto nuosavybėn kitam asmeniui lėšų suma yra tiek nežymiai mažesnė kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis šio Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi, kad socialiai teisinga pasinaudoti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir netaikyti 9 punkto – 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos.

36. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas ginčo teisiniuose santykiuose pažeidė socialiai atsakingo elgesio standartus, todėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 9639427 „Dėl teisės į būsto šildymo ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos“ pagrįstai panaikintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Administracijos Socialinės paramos skyriaus įpareigojimas pareiškėjo S. J. prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį tik išnagrinėti iš naujo nebūtų tikslingas ir neprisidėtų prie operatyvaus, ekonomiško ir koncentruoto ginčo išsprendimo, atsižvelgiant, be kita ko, ir į laikotarpį, už kurį nagrinėjamas kompensacijos skyrimo / neskyrimo klausimas, todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, Administracijos Socialinės paramos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, įpareigojamas priimti sprendimą skirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensaciją laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą skirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensaciją laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. priimamas siekiant įgyvendinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, užtikrinti teisinį aiškumą ir užkirsti kelią galimiems teisminiams ginčams dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių per 10 darbo dienų nuo šios nutarties paskelbimo pareiškėjo S. J. prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą skirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensaciją laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė