2017-12-06 Nr. AB-22979-3-62-3-01351-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2671-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01351-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Nurodė, kad nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 5 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kur vienam asmeniui nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m plotas. Gyvenamosiose patalpose buvo parazitai, graužikai. Dušuose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, grybelis, vanduo buvo kalkėtas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo laikymo teisės aktų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, sveikatą žalojančiomis sąlygomis jis patyrė dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, papildomą diskomfortą dėl gyvenimo kokybės, neigiamus išgyvenimus. Manė, kad valstybė neužtikrino jo laisvės atėmimo vietoje sveikos ir higieniškos gyvenamosios aplinkos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime į skundą daliai ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog ploto norma ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Akcentavo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji turi galimybę judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga sudariusi sutartį su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia įstaiga – UAB „Dezinfa“, kuri teikia kenkėjų kontrolės paslaugas. Pabrėžė, kad patys nuteistieji turi valytis gyvenamąsias bei bendro naudojimo patalpas. Nurodė, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra fiksuotų įrašų dėl sveikatos būklės, susijusios su įkalinimo sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyrių. Pareiškėjas skunde nurodė nekonkrečius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodo, kad pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2009 m. birželio 11 d., tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2010 m. liepos 12 d.

7. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pabrėžė, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. liepos 12 d. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas. Teismas taip pat atsižvelgė į CK 1.131 straipsnio 2 dalies normą. Teismas sprendė, kad jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo pataisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuota, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių. Teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 11 d. (imtinai) taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

8. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Kadangi objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pravieniškių PN-AK pažymose nurodyto konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. gyveno 7 būryje 3-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 4.47 kv. m, o nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. vasario 5 d. 6 būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 7.05 kv. m. Taigi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas, numatantis, jog bendrabučių tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3.1 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.

9. Teismas darė išvadą, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad A. N. nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.

10. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat siejo su nehigieniškomis gyvenamosiomis patalpomis bei dušais. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5, 73.6, 73.8, 255 punktai bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 58 punktas įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Teismas pažymėjo, kad pagal Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416, 4 punktą už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji. Pagal minėto aprašo 6, 7 punktus pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje esantys nuteistieji, pagrindinis patalpų valymas atliekamas ne tik gyvenamosiose patalpose, bet ir nuteistųjų valgyklose, dušų patalpose, kirpyklose.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad patalpose ant sienų, lubų buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Atsakovas nurodė, kad visos patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Šiais atsakovo teiginiais nėra pagrindo netikėti. Pažymėta, kad patalpose pelėsis galėjo būti ir dėl netinkamai nuteistųjų vykdomų pareigų atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias bei bendro naudojimo patalpas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo aukščiau įvardinti teiginiai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti lėmusiais neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtino neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

11. Nors pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su parazitais, esančiais gyvenamosiose patalpose, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl Pravieniškių PN-AK patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 teismui nekėlė abejonių, jog Pravieniškių PN-AK pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsakovas pažymėjo, jog informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale ir 6 būryje dezinsekcija atlikta buvo 2015 m. birželio 16 d., kadangi po to būryje kenkėjų nepastebėta, todėl dezinsekcija/deratizacija nebuvo atliekama. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų iš vis nenaudoja patalpų valymui ir dezinfekcijai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų yra abstraktūs, deklaratyvūs ir atmestini.

12. Atmestas pareiškėjo argumentas, kad gyvenamosiose patalpose bei dušuose vanduo buvo kalkėtas, kadangi teisės aktai nereglamentuoja geriamojo vandens kalkėtumo lygio. Byloje esantys įrodymai, t. y. UAB „Kauno vandenys“ vandens tyrimo laboratorijos geriamojo vandens tyrimo protokolas Nr. 389-1313 patvirtina, kad pagal Lietuvos higienos normos 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ Pravieniškių PN-AK geriamas vanduo yra tinkamas naudoti, t. y. minėtu aktu pažeidimų nebuvo nustatyta.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko specifinėje pataisos įstaigoje, kurioje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisinį reglamentavimą.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, pažeminimą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė Medicinos dokumentų išrašą, kuriame nurodoma, jog asmens sveikatos istorijoje yra užfiksuoti tik nežymūs sveikatos sutrikimai, pareiškėjas dėl gyvenimo sąlygų į medikus nesikreipė. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, t. y. dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, kreipęsis nebuvo.

15. Šioje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų, kurie nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, nepakanka. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos, pats pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas.

III. 16. Pareiškėjas A. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir tenkinti skundą.

17. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų. Pabrėžia, kad pareiškėjas pateikė skundą, kuris susijęs su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo pateikti raštiškus įrodymus iš apskaitos žurnalo apie pokalbį su būrio viršininku. Tik po individualaus išaiškinimo nuteistajam apie jo teises ir pareigas daros galėtų būti skaičiuojamas senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad kalinimo pažeidimai susiję su kankinimu, nežmonišku ir orumą žeminančiu elgesiu, senatis pradedama skaičiuoti nuo paskutinio pažeidimo, t. y. 2016 m.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jam teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.

19. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose, yra visiškai nepagrįstas deklaratyvus pareiškimas. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos.

20. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas nurodė, kad negali patekti duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo gyvenamosiose ir miegamosiose vietose pareiškėjo bausmės atlikimo metu. Pirmosios instancijos teismas palaikė tokią atsakovo poziciją. Pareiškėjo teigimu, tai prieštarauja teismų praktikai. Teigia, kad tokios informacijos kaupimas ir saugojimas privalomas.

21. Teigia, kad tai, jog pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, yra visuotinai pripažinta aplinkybė.

22. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesinės ar materialinės teisės normas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo padaryta neturtinė žala.

25. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

26. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus.

28. Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

29. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

30. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes pareiškėjas pateikė skundą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nėra pagrindas netaikyti ieškinio senaties instituto. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui taiko.

31. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2016 m. vasario 5 d. Pravieniškių PN-AK byloje pateikti duomenys (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 12 d. Todėl pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

32. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-438/2017). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

33. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 12 d. (b. l. 8), atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 11 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

34. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo vertinta tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2013 m. liepos 12 d.

36. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017 ir kt.).

38. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktos Pravieniškių PN-AK pažymos „Apie nuteistojo A. N. gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu“ (b. l. 16) bei pažymos „Apie gyvenamųjų patalpų plotus“ (b. l. 17) duomenimis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, t. y. pareiškėjui teko 3,39–7,05 kv. m.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie tai, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę ir ją vertino pareiškėjo naudai, t. y. apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tenkantį užpildžius maksimaliai visas miegamąsias vietas gyvenamojoje patalpoje. Pats pareiškėjas konkretaus asmenų, kartu su juo laikytų gyvenamosiose patalpose, skaičiaus nepateikė. Nors pareiškėjas teigia, kad jam Pravieniškių PN-AK teko mažiau nei 3 kv. m ploto, skaičiavimų, pagrindžiančių tokią išvadą, jis nepateikė.

40. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai, remdamasis byloje surinktų duomenų visuma, atmetė kaip nepagrįstus kitus pareiškėjo teiginius dėl nehigieniškų sąlygų, graužikų ir parazitų, vandens kokybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

41. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo skunde nurodytų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK pažeidimų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

42. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys