2025-10-01 Nr. AB-15338-3-61-3-01055-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2329-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01055-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir ilgalaikio darbo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovas, Tarnyba) 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. S-388 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo ilgalaikio darbo išmoką. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ėjo Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigas. 2024 m. rugpjūčio 28 d. jam buvo įteiktas Tarnybos 2024 m. rugpjūčio 28 d. pranešimas apie pareigybės panaikinimą Nr. DSS-11 (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodoma, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, siekiant efektyvinti Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) veiklą ir atsižvelgus į Skyriaus vedėjo G.

B. 2024 m. rugpjūčio 26 d. tarnybinį pranešimą Nr. PP-3361 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos ir budėtojų pareigybių“ Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2024-08-26 įsakymu Nr. K-1123 „Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2021 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. K-952 „Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2024 m. lapkričio 1 d. keičiamas Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, t. y. panaikinamos Skyriaus vyriausiųjų specialistų (budėtojų) pareigybės. Pranešime taip pat nurodoma, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 31 d. bus atleistas iš Skyriaus vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigų.

Tarnybos direktorius 2024 m. spalio 28 d. priėmė įsakymą Nr. K-1473 „Dėl V. J. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir 2024 m. spalio 28 d. įsakymas). 2025 m. vasario 1 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu į Tarnybą dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir jos pervedimo į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą. Pareiškėjas buvo atleistas iš Tarnybos, vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Tarnyboje dirbo nuo 2017 m., t. y. daugiau negu 5 metus. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnyje nustatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turinčiam darbuotojui, jį atleidus iš darbo ir kai tarp jo ir darbdavio per 3 mėnesių laikotarpį po atleidimo nesudaroma nauja darbo sutartis, skiriama 77,58 proc. jo vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio ilgalaikio darbo išmoka.

Pareiškėjas po atleidimo nėra sudaręs naujos darbo sutarties. Todėl Tarnyba pareiškėjui nepagrįstai neišmokėjo ilgalaikio darbo išmokos.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Tarnyba priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog iš Tarnyboje užimamų valstybės tarnautojo Skyriaus vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigų pareiškėjas buvo atleistas vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei, remiantis šio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatomis, pareiškėjui buvo išmokėta 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Tarnyba taip pat informavo pareiškėją, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu 5 metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 arba 62 straipsnyje nurodytu pagrindu.

Tai reiškia, kad atleidžiamam valstybės tarnautojui ilgalaikio darbo išmoka pagal DK 57 straipsnio 9 dalį nėra išmokama, o mokamos išeitinės išmokos VTĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka. Tarnybos vertinimu, ilgalaikio darbo išmoka pareiškėjui neišmokėta pagrįstai. Valstybės tarnautojo statusas nėra tapatus darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį biudžetinėje įstaigoje, statusui. Remiantis teisiniu reguliavimu, su valstybės tarnautoju darbo sutartis nesudaroma, valstybės tarnautojas yra atleidžiamas ir su tuo susijusios išmokos išmokamos būtent VTĮ, o ne DK nustatyta tvarka.

Tokią praktiką aiškina ir Viešojo valdymo agentūra (toliau – ir VVA), kuri formuoja žmogiškųjų išteklių valdymo politiką viešajame sektoriuje ir užtikrina strateginių veiklų vykdymą. VVA nuomone, VTĮ yra reglamentuota, kokios pinigų sumos gali būti išmokamos valstybės tarnautojui, todėl DK 57 straipsnio 9 dalis valstybės tarnautojams neturėtų būti taikoma. VTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis valstybės tarnautojų atleidimo pagrindų sąrašas, o VTĮ 32 straipsnyje nustatyta, kuriais pagrindais atleidžiamiems valstybės tarnautojams išmokamos išeitinės išmokos, jų dydžiai bei mokėjimo tvarka.

Valstybės tarnautojams netaikomos DK nuostatos dėl valstybės tarnautojų atleidimo bei dėl išeitinių išmokų mokėjimo, valstybės tarnautojai atleidžiami iš tarnybos VTĮ nustatytais pagrindais, o ne pagal DK nustatytus pagrindus ir išeitinės išmokos mokamos pagal VTĮ 32 straipsnį, o ne pagal DK nuostatas. Todėl pareiškėjo skundas ir jame nurodyti reikalavimai yra neteisėti bei visiškai nepagrįsti.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. J. skundą.

6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas iki 2024 m. spalio 31 d. ėjo valstybės tarnautojo-vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigas Tarnyboje. Tarnybos direktoriaus 2024 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. K-1473 „Dėl V. J. atleidimo iš pareigų“ jis 2024 m. spalio 31 d. buvo atleistas iš Skyriaus vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigų, remiantis VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu, t. y. valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė. Remiantis VTĮ 32 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatomis, pareiškėjui buvo išmokėta 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5213-952/2025 pareiškėjo atleidimą iš pareigų pripažino teisėtu.

7. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojo statusas nėra tapatus darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį biudžetinėje įstaigoje, statusui. Remiantis teisiniu reguliavimu, su valstybės tarnautoju, darbo sutartis nesudaroma (VTĮ 10 str. 7 d.). Valstybės tarnautojas yra atleidžiamas ir su tuo susijusios išmokos išmokamos būtent VTĮ, o ne DK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo išmokėta VTĮ 32 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta išmoka.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja, jog jis iš valstybės tarnybos buvo atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą dėl šių priežasčių – darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigas atliko VTĮ, o ne DK nustatyta tvarka sudarytos darbo sutarties pagrindu. 2024 m. spalio 28 d. įsakyme yra aiškiai nurodytas pareiškėjo atleidimo pagrindas (VTĮ 35 str. 1 d. 10 p.).

9. Teismas akcentavo, kad VTĮ 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas baigtinis valstybės tarnautojų atleidimo pagrindų sąrašas, o VTĮ 32 straipsnyje nustatyta, kuriais pagrindais atleidžiamiems valstybės tarnautojams išmokamos išeitinės išmokos, jų dydžiai bei mokėjimo tvarka. Valstybės tarnautojams netaikomos DK nuostatos dėl valstybės tarnautojų atleidimo bei dėl išeitinių išmokų mokėjimo, valstybės tarnautojai atleidžiami iš tarnybos VTĮ nustatytais pagrindais, o ne pagal DK nustatytus pagrindus ir išeitinės išmokos mokamos pagal VTĮ 32 straipsnį, o ne pagal DK nuostatas. DK 57 straipsnio 9 dalis valstybės tarnautojams nėra taikoma. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovo ilgalaikio darbo išmoką.

10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, įvertinęs šalių nurodytus argumentus teisinio reglamentavimo kontekste, teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba teisingai vertino ginčo situaciją bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

11. Teismas nurodė, kad netenkinus pareiškėjo skundo, nėra teisinio pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

III. 12. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į faktines aplinkybes, ginčą įvertino paviršutiniškai, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Įstatymo 9 straipsnį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu 5 metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 arba 62 straipsniuose nurodytu pagrindu. Ilgalaikio darbo išmoka, išskyrus iš biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko atleistus asmenis, mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis iš biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko atleistiems asmenims šiame įstatyme nustatyto dydžio ilgalaikio darbo išmokas moka juos atleidęs darbdavys. Įstatymo 10 straipsnis nustato, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turinčiam darbuotojui, jį atleidus iš darbo ir kai tarp jo ir darbdavio per 3 mėnesių laikotarpį po atleidimo nesudaroma nauja darbo sutartis, skiriama 77,58 proc. jo vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio ilgalaikio darbo išmoka. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, jog jis (pareiškėjas) neturi teisės gauti ilgalaikio darbo išmokos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Pranešime buvo nurodyta, jog vadovaujantis VTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas bus atleistas nuo 2024 m. spalio 31 d. Todėl skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas.

14. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja, jog iš valstybės tarnybos jis buvo atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėjas vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigas atliko VTĮ, o ne DK nustatyta tvarka sudarytos darbo sutarties pagrindu. 2024 m. spalio 28 d. įsakyme buvo aiškiai nurodyta, kad jis atleidžiamas būtent VTĮ pagrindu bei remiantis šiuo įstatymu jam išmokama išeitinė išmoka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas atleistas VTĮ pagrindu ir dėl to jam nebuvo mokėta DK bei Įstatymo įtvirtinta ilgalaikio darbo išmoka. Atsakovas taip pat pažymi, kad Tarnyba negalėjo nesilaikyti teisės aktų nuostatų ir veikti išimtinai tik pareiškėjo naudai, kitu atveju būtų pažeistas ne tik teisėtumo, bet ir lygiateisiškumo principas. Pareiškėjui išmokėjus ilgalaikio darbo išmoką, jis būtų įgavęs nepagrįstą pranašumą kitų iš Tarnybos atleidžiamų / atleistų valstybės tarnautojų atžvilgiu bei neteisėtai praturtėjęs Tarnybos (kartu ir valstybės) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. S-388 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“ teisėtumo ir pagrįstumo bei ilgalaikio darbo išmokos priteisimo iš atsakovo.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į faktines aplinkybes, ginčą įvertino paviršutiniškai, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo veiksmai buvo teisėti.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Tarnybos direktoriui pateikė 2025 m. vasario 1 d. prašymą skirti ilgalaikio darbo išmoką ir pervesti į jo asmeninę sąskaitą. Tarnyba skundžiamu Sprendimu netenkino minėto pareiškėjo prašymo bei nurodė, kad iš Tarnyboje užimamų valstybės tarnautojo Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigų pareiškėjas buvo atleistas vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu; remiantis šio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatomis, pareiškėjui buvo išmokėta 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka; atleidžiamam valstybės tarnautojui ilgalaikio darbo išmoka pagal DK 57 straipsnio 9 dalį nėra išmokama.

19. Pareiškėjas 2025 m. vasario 1 d. prašyme nenurodė faktinio ir teisinio pagrindo, tačiau iš skundo ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia, jog Tarnybos direktoriaus 2024 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. K-1473 „Dėl V. J. atleidimo iš pareigų“ jį atleidus iš Skyriaus vyriausiojo specialisto (budėtojo) pareigų, jam būtų išmokėta ilgalaikio darbo išmoka pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas.

20. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu 5 metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 arba 62 straipsnyje nurodytu pagrindu. Šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta ilgalaikio darbo išmokos apskaičiavimo tvarka.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu, asmeniui ilgalaikio darbo išmoka priklauso atleidimo iš darbo DK 57 arba 62 straipsnyje nurodytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju Tarnybos direktoriaus 2024 m. spalio 28 d. įsakymu pareiškėjas iš Tarnyboje užimamų pareigų atleistas kitu pagrindu – vadovaujantis VTĮ 35 straipsnio 1 dalies 10 punktu (kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė). Todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų ilgalaikio darbo išmokai gauti pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnį. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nėra pagrindo išmokėti ilgalaikio darbo išmoką.

22. Papildomai pažymėtina, kad Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo atleidimą iš pareigų pripažino teisėtu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2233-821/2025 minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, ginčas dėl Tarnybos direktoriaus 2024 m. spalio 28 d. įsakymo bei su juo susijusių reikalavimų (grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio priteisimo) yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2233-821/2025.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

25. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė