2023-09-13 Nr. AB-16266-3-61-3-04893-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2231-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04893-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35702 (toliau – ir Sprendimas) dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašymą pakeisti leidimą pateikė, nes nuo 2018 m. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Idlija“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pildydamas klausimyną aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir nepripažįsta Ukrainos teritorijos okupacijos, klausimyną užpildė išsamiai, tik Migracijos departamento darbuotojai neįskaitė dalies ranka pildyto teksto, pareiškėjas 2023 m. vasario 17 d. pateikė papildomai užpildytą klausimyną. Atsakovas sutapatino 2003–2010 m. ir esamą situaciją. Pareiškėjas nutraukė ryšius su Baltarusijos karinėmis struktūromis dar 2010 m., kai apie keliamą grėsmę buvo kalbama tik teoriniame lygmenyje, o Baltarusijos Respublika ir Lietuvos Respublika intensyviai bendradarbiavo ekonominėje ir karinėje srityje. Dėl ryšių su Lietuvos Respublika pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai taip pat yra padavę prašymus dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, kadangi nemato ateities Baltarusijos Respublikoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. kovo 9 d. rašte Nr. 18-2694 (toliau – ir Raštas) nurodoma, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertino, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas 2002–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, t. y. 8 metus. VSD įvertino šias aplinkybes ir nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir yra pagrįstas manymas, kad jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Su tokiomis VSD išvadomis sutinka ir atsakovas, o pareiškėjo skunde minimos aplinkybės, kad jis nutraukė ryšius su Baltarusijos karinėmis struktūromis dar 2010 m., vertintinos kaip deklaratyvios ir niekaip nepaneigiančias jo galimos grėsmės valstybės saugumui. Priimdamas Sprendimą atsakovas vadovavosi kompetentingos institucijos –VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Pareiškėjo argumentai, kad jis laikosi teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka, neturi jokios reikšmės šioje situacijoje, kai grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu, t. y. dėl jo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje nuo 2002–2010 m. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jo sutuoktinė ir vaikai yra pateikę prašymus gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas nurodė, kad iš MIGRIS sistemoje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas nėra nurodęs šioje sistemoje giminystės ryšių, t. y. jokių duomenų apie sutuoktinę, vaikus. Net ir esant tokiems duomenims, jie nepaneigtų pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

7. VSD nurodė, kad pareiškėjas, 2002–2010 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (8 metus), privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose instutucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. M. skundą.

9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

9.1. Pareiškėjas 2023 m. vasario 14 d. atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Pareiškėjas užpildė klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepilnai atsakė į klausimyno klausimus, 2023 m. vasario 17 d. per MIGRIS komunikaciją buvo išsiųstas prašymas dėl papildomos informacijos gavimo.

9.2. Pareiškėjas 2023 m. vasario 17 d. per MIGRIS komunikaciją atsiuntė užpildytą klausimyną. Atsakydamas į klausimus, nurodė, kad 2002–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

9.3. VSD 2023 m. vasario 17 d. buvo išsiųstas paklausimas Nr. 3592962, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

9.4. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 9 d. gavo VSD Raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

9.5. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad VSD atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nacionalinio saugumo užtikrinimo, sąvokos „gali grėsti“, realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui, perspektyvinio (į ateitį nukreipto) situacijos vertinimo aspektais ir priėjo prie išvados, jog pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Raštą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Migracijos departamentui priėmus jam nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek Sprendimo turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

12. Teismas vertino, jog VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą, nes VSD Rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Tokią išvadą teismas grindė išdėstytų aplinkybių visumą, šiandienine geopolitine situacija, VSD atliktu vertinimu ir nustatė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu byloje Nr. 19-A/2021 ir pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, nuo 2010 metų paliko karinę tarnybą, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su karinėmis struktūromis yra išnykusi.

13. Teismas aptarė visuotinai žinomas aplinkybes dėl Baltarusijos autokratinio režimo ir Rusijos keliamų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, kurios yra apibrėžtos atitinkamai Nacionalinio saugumo strategijos 16 ir 14 punktuose, Rusijos ne tik priešiško nusiteikimo Lietuvos atžvilgiu, bet ir Sprendimo priėmimo metu pradėtos precedento neturinčios plataus masto agresijos Ukrainoje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ bei išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

14. Teismas nurodė, jog VSD nustatytas aplinkybes įvertinus visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš karinės tarnybos išėjo dar 2010 m., tačiau, teismas vertino, jog tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su karinėse struktūrose / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

15. Teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2021 m. birželio 26 d. ir nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gegužės 28 d., savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Teismas pažymėjo, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjui leidimai gyventi buvo išduoti teisėtai, taip pat nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam ir vėliau bus išduotas (šiuo atveju pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Analogiškai teismas pasisakė ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai taip pat yra padavę prašymus dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nes vien šeimos narių prašymų išduoti leidimus gyventi Lietuvoje padavimas nepatvirtina ryšių su Lietuvos Respublika.

16. Teismas nenustatė teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, nes pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus bei pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, rėmėsi viena kitai prieštaraujančiomis (lojalumo aspektu) prielaidomis, bet ne byloje esančiais faktais. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba daugiau nei 10 metų, nėra pažeidęs migracinio rėžimo, o taip pat ir kitų įstatymų, per visą buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpį įrodė savo lojalumą ir patikimumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neprašė išduoti naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, o siekė toliau legaliai gyventi joje. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu jis būtų kėlęs kokią nors grėsmę, VSD seniai jau būtų tai užfiksavęs ir užkardęs, jeigu jis dirbtų Baltarusijos specialiųjų tarnybų naudai, tai neatskleistų anketoje informacijos apie savo tarnybą Baltarusijos armijoje, o specialiųjų tarnybų pagalba jam būtų užtikrinta nepriekaištinga reputacija. Tai, kad pareiškėjas atskleidė informaciją, patvirtina tik tai, kad jis nieko neketina slėpti nuo Lietuvos Respublikos pareigūnų. Pareiškėjas vadovaujasi teismo sprendime cituota teismų praktika ir nurodo, kad duomenys apie galimą grėsmę turi būti akivaizdūs ir paremti ne spėjimu bei turėti racionalų pagrindą.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas akcentuoja, jog teismas įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis paliko tarnybą prieš 10 m., tačiau minėtas faktas savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ryšių su karinėmis struktūromis yra išnykusi. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su karinėse struktūrose / ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjas niekaip nepaneigė VSD surinktų duomenų apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis. Buvo įvertinta ir informacija apie tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2021 m. birželio 26 d. ir nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gegužės 28 d., tačiau kaip pagrįstai nurodė teismas, šis faktas savaime nėra labiau reikšmingas nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl nėra pakankamas konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – (nenustatyti), socialiniai (leidimas laikinai gyventi išduotas 2019 m.), ekonominiai (dirbo įvairiose Bendrovėse su pertraukomis). Tokio pobūdžio ryšiai nenusvėrė pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo argumentai, kad jis laikosi teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka, neturi jokios reikšmės sprendžiant šioje situacijoje, kai grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu. Pareiškėjas deklaratyviai teigia įrodęs lojalumą Lietuvai, nes nepateikė jokių su tuo susijusių duomenų.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. VSD nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės nėra aiškių ir objektyvių argumentų, kuriais remiantis teismo sprendimas turėtų būti vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui kyla iš jo eitų pareigų Baltarusijos Respublikos karinėje sistemoje, o tai akcentavo ir teismas skundžiamame sprendime. Teismo priimtas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2023 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023). Teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu byloje Nr. 19-A/2021, nenukrypo sprendimų analogiškose bylose (žr., pvz., įsiteisėjęs 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-4717-809/2023), o vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis yra išnykusi.

23. VSD teigia, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje analogiškose bylose (žr., pvz., 2023 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-602/2023). Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas, išnagrinėjęs surinktus duomenis, priėmė sprendimą, kuriame nuosekliai išdėstė bylai išspręsti teisiškai reikšmingus duomenis bei aplinkybes, atsakydamas į pagrindinius bylos klausimus, aptardamas esminius bylos aspektus. Vienos proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 23S35702, kuriuo atsisakyta pareiškėjui D. M. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinęs aplinkybes, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

26. Apeliacinį skundą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, elektroninių ryšių priemonėmis padavė (pasirašė) advokato padėjėjas V. P., veikiantis pagal pirmosios instancijos teismui pateiktą 2023 m. balandžio 5 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2023-04-05-2, sudarytą tarp advokato K. P. kontoros, atstovaujamos advokato K. P. ir advokato padėjėjo V. P., ir D. M., dėl pastarojo atstovavimo, kuri (atstovavimo sutartis) suteikia teisę advokato padėjėjui V. P. patarti ir atstovauti D. M. teisiniais klausimais ir atlikti tokius veiksmus: 1) teikti teisines konsultacijas; 2) rengti teisinių dokumentų projektus; 3) atlikti dokumentų teisines ekspertizes; 4) atstovauti valstybės, visuomeninėse, ūkinėse ir kitose institucijose bei palaikyti teisinius ryšius su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis; 5) atstovavimo sutartis suteikia teisę advokato padėjėjui pareiškėjo vardu ir interesais pateikti skundus (prašymus) valstybinėms institucijoms bei administracinėse bylose, pareiškimus ypatingosios teisenos bylose, pareikšti ieškinį ir / ar priešieškinį; teikti pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikti atsiliepimus, dublikus bei triplikus, atsisakyti pareikšto ieškinio ir / arba skundo (prašymo) reikalavimų bei juos pripažinti, sudaryti taikos sutartį, apskųsti teismo sprendimus, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, paduoti prašymą dėl termino atnaujinimo, susipažinti su vykdomosios bylos medžiaga, gauti pažymas apie vykdymo eigą, ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą, apskųsti antstolio veiksmus, pareikšti prašymus, nušalinimus, atsisakyti išieškojimo bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (el. b. l. 29). Kitokio turinio atstovavimo sutartis byloje nėra pateikta.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad kokioje nors byloje būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Toks teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema apskritai, būtina sąlyga (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus). Taigi, bendrai žvelgiant, matyti, kad instancinė teismų sistema skirta dviem tikslams – teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti ir darniai teisės sistemos raidai užtikrinti. Tačiau įgyvendinant teisę į apeliaciją turi būti laikomasi administracinį procesą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų.

28. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti, be kita ko, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu. Kitų atstovų įgaliojimai patvirtinami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 47 str. 6 d.).

29. ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis numato, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (ABTĮ 48 str. 2 d.).

30. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato padėjėjas turi visas šiame Įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir tik po to, kai Lietuvos advokatūra patvirtina jo vienų metų praktikos atlikimo ataskaitą.

31. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktai nustato tiek advokato padėjėjo teisę atstovauti klientą administraciniame teisme, tiek tokios teisės įgyvendinimo tvarką bei apimtį.

32. Nagrinėjamoje byloje, įvertinusi pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokato padėjėjas V. P. pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatas neturi teisės pasirašyti apeliacinio skundo ir pateikti jo teismui. Tokios teisės aktų, reglamentuojančių atstovavimą administraciniame procese, nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos buvo laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3955-756/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4345-858/2017; 2017 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4583-624/2017; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1216-822/2020).

33. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad apeliacinį skundą suinteresuoto asmens vardu padavė tam įgaliojimų neturintis asmuo (ABTĮ 134 str. 4 d., 138 str. 3 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 31 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas buvo priimtas (el. b. l. 86), nors jis paduotas tokių įgaliojimų neturinčio asmens, todėl, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi, apeliacinis procesas nutraukiamas.

34. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą. Byloje esantis mokėjimo dokumentas patvirtina, jog advokato padėjėjas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį (el. b. l. 85), kuris grąžintinas apeliacinį skundą padavusiam V. P.. Pažymėtina, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 138 straipsnio 8 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį procesą nutraukti.

Grąžinti K. P. kontoros advokato padėjėjui V. P. sumokėtą 11,25 Eur (vienuolika Eur 25 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė