2013-04-08 Nr. AB-1055-3-61-3-01428-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-524/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01428-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams T. U., L. M.,

atsakovo atstovei R. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Tauragės AVMI), vykdydama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, atsakovas, Inspekcija) 2010 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 69-74, atliko pakartotinį uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vailida“, Bendrovė) 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. kovo 31 d. laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą ir 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte Nr. 2-3-25 Bendrovei papildomai apskaičiavo 98 684 Lt PVM ir 14 537 Lt PVM delspinigių.

Tauragės AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą bei Bendrovės pateiktas rašytines pastabas, 2011 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. TVO/3-5 patvirtino Bendrovei papildomai apskaičiuotus 98 684 Lt PVM, 14 537 Lt PVM delspinigius bei skyrė 14 803 Lt (15 proc.) PVM baudą. Šis sprendimas patvirtintas VMI 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 69-103 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. S-178(7-125/2011).

Bendrovė apskundė Komisijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą panaikinti Komisijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. S-178(7-125/2011), VMI 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 69-103 ir perduoti UAB „Vailida“ skundą nagrinėti iš naujo VMI, kadangi Komisijos ir VMI sprendimai buvo priimti remiantis ne lietuvių kalba surašytais dokumentais, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

VMI, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo UAB „Vailida“ 2011 m. kovo 25 d. skundą ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 69-17 patvirtino Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TVO/3-5. VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendime Nr. 69-17 nustatė:

1. Automobilio BMW 730 tiekimas SIA „Hamada“ buvo įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 20 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1339 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0902 už 78700 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007 m. rugpjūčio 20 d. kasos pajamų orderį Nr. 507, bendra suma – 285 800 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis tą pačią dieną Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu, pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2007 m. rugsėjo 19 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Remiantis VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, 2007 m. rugsėjo 24 d. ši transporto priemonė buvo įregistruota Lietuvoje fizinio asmens A. L. vardu. Pastarasis mokesčių administratoriui paaiškino, jog 2007 m., tikslios datos neatsimena, šį automobilį nusipirko Kaune, automobilių turguje, tačiau neatsimena, iš kokio asmens, o pirkimo dokumentų neišsaugojo. Pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Bendrovės direktorius V. M. 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė pareiškėjo vardu automobilį. Pareiškėjas nepasidomėjo, kas atsiėmė SIA „Hamada“ parduotą automobilį, nesurinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad automobilis buvo išgabentas iš LR teritorijos, todėl laikytina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas sudarydamas sandorį su kontrahentu, todėl žinojo ar galėjo žinoti, kad SIA „Hamada“ neįgijo teisės disponuoti automobiliu kaip savo ir (ar) fiziškai neišgabeno jo iš Lietuvos.

2. Automobilio „Audi A6“ tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1330 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0893 už 105 100 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderį Nr. 504, bendra suma – 160 400 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. birželio 28 d. Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu. Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Vokietija (2007 m. birželio 25 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją 2007 m. liepos 26 d. šis automobilis pakartotinai buvo užregistruotas fizinio asmens R. A. vardu, 2007 m. lapkričio 29 d. automobilis buvo užregistruotas SIA „Global-Eiche-Ti“ vardu ir tą pačią dieną perregistruotas V. L. vardu (savininkas – SIA „Hansa Lizings“). Pareiškėjas šį automobilį įsigijo 2007 m. birželio 19 d. iš Prancūzijos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos sienos kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu „Audi A6“, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo darbuotojas, direktoriaus brolis R. M., 2007 m. rugsėjo 11 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną. R. M., kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių pateikti paaiškinimą, neatvyko. Nors pareiškėjo direktorius savo paaiškinime teigė, jog fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių sandorių su juo nevykdė, tačiau šio asmens vardu Latvijoje užregistruotu automobiliu naudojosi pareiškėjo darbuotojas. Taigi, pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“, todėl 0 proc. PVM tarifo taikymas šiuo atveju buvo ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas.

3. Automobilio BMW M5 tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. spalio 10 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1407 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0978 už 138 800 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais, įnešant į pareiškėjo elektroninį kasos aparatą. Šie dokumentai yra surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. spalio 29 d. Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu. Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2008 m. balandžio 15 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Dokumentuose neįvardinti asmenys, kurie SIA „Hamada“ vardu pasirašė pažymoje-sąskaitoje ir PVM sąskaitoje faktūroje, pareiškėjo direktorius V. M. 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė šios įmonės vardu automobilį, mokesčių administratoriaus surinkta informacija patvirtino, jog automobiliai nebuvo perduoti SIA „Hamada“. Be to, pareiškėjas teigė, kad fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių sandorių su juo nevykdė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjas, 2008 m. balandžio 15 d. vėl įsigydamas tą patį automobilį iš Latvijos, pirkimą įformino iš SIA „Ekoimpeks“, tačiau remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, šios įmonės vardu automobilis nebuvo registruotas, o automobilio techniniame pase buvo nurodyta, jog automobilis registruotas R. A. vardu. Be to, šio asmens vardu įregistruotu kitu automobiliu „Audi A6“ naudojosi pareiškėjo direktoriaus brolis. Taigi, pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“, todėl 0 proc. PVM tarifo taikymas šiuo atveju buvo ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas.

4. Automobilio BMW X5 tiekimas SIA „DI-1“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m. balandžio 24 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1131 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0663 už 210 102,88 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „DI-1“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. balandžio 27 d. Latvijoje buvo įregistruotas SIA „Hansą Lizings“ vardu (savininkas SIA „Car Consept“), vėliau šis automobilis buvo registruotas dar dviejų Latvijos įmonių vardu (SIA „Fost“ bei SIA „Mellene“), kol 2008 m. sausio 14 d. buvo įregistruotas R. A. vardu ir tą pačią dieną tas pats automobilis buvo registruotas A. M. vardu (pareiškėjo direktoriaus V. M. tėvas, pas pareiškėją dirbo nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2008 m. gegužės 6 d.). Latvijos mokesčių administratorius taip pat nurodė, jog Latvijos įmonės oficialūs asmenys kviečiami pas mokesčių administratorių neatvyko, įmonė jos registracijos adresu nerasta, ji netrukus (2007 m. rugpjūčio 16 d.) buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, įmonės sąskaitos buvo areštuotos. Pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „DI-1“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu BMW X5, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo direktorius kartu su broliu R. M., 2007 m. balandžio 27 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną, taip pat 2007 m. spalio 10 d. tuo pačiu automobiliu kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau jau kitu Latvijos Respublikos valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo metu automobilis BMW X5 buvo įregistruotas SIA „Hansą Lizings“ (savininkas – SIA „Car Concept“), kitu atveju (2007 m. spalio 10 d.) - SIA „Mellene“ vardu. Taigi, pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „DI-1“, todėl 0 proc. PVM tarifo taikymas šiuo atveju buvo ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas.

Inspekcija konstatavo, kad Tauragės AVMI teisėtai ir pagrįstai papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 98 684 Lt PVM.

Pareiškėjas apskundė Inspekcijos 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 Komisijai. Komisija 2012 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012) patvirtinti Inspekcijos 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17. Tokį sprendimą Komisija priėmė nustačiusi, kad Inspekcija pagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją taikyti 0 proc. PVM tarifą, nes pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami tvirtinti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliais buvo perduota Latvijos įmonėms SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“, be to, pareiškėjas ginčo ūkinių operacijų atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Todėl pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuotas mokėtinas PVM bei su juo susijusios sumos. Pareiškėjas Komisijai papildomai pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. (kuris prisistato kaip buvęs SIA „Chamada“ ir SIA „DI-1“ įgaliotas asmuo) patvirtinimą, kad šių įmonių vardu iš pareiškėjo pirko 4 ginčo automobilius, jog visi automobiliai buvo pristatyti į Latvijos Respubliką. Tačiau Komisija nustatė, kad Latvijos Respublikos notaras patvirtino tik dokumentą pateikusio asmens tapatybę, bet ne jo turinį.

II. Pareiškėjas UAB „Vailida“ 2012 m. gegužės 24 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7), prašydamas: 1) panaikinti MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012); 2) panaikinti VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17; 3) panaikinti Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5; 4) nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu.

Pareiškėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsisakė nuo skundo reikalavimo nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu, ir bylą šioje dalyje prašė nutraukti.

Teigė, kad dėl mokesčių administratoriaus šališkumo mokestinis tyrimas atliktas atsainiai, nesigilinant į pateiktus įrodymus, jų objektyviai nevertinant. Bendrovės manymu, buvo vilkinama visa procedūra, nes mokestinis ginčas vyksta nuo 2008 metų. Nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nėra nustatytas konkretus terminas, kuris apibrėžtų mokestinio ginčo trukmę, tačiau jis negali trukti neterminuotai. Bendrovės manymu, mokesčių administratorius nuolat trukdė Bendrovės veiklą, privertė patirti nuostolių ir pripažindamas didžiąją dalį pardavimų bei ginčydamas keletą iš jų, piktnaudžiavo suteiktomis teisėmis ir neapibrėžtu mokestinio ginčo terminu.

Bendrovės vertinimu, mokestinės procedūros turėjo būti atliekamos nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teisių, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą, tačiau to nagrinėjamu atveju neužtikrino mokesčių administratorius.

Komisija, nagrinėdama Bendrovės skundą, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl pažeidimų, todėl būtina tinkamai įvertinti mokestinio ginčo trukmę. Pareiškėjas manė, jog dėl proceso vilkinimo bei priimamų tendencingų sprendimų mokestinis patikrinimas turėjo būti nutrauktas.

Tvirtino, kad Komisijos sprendimas buvo nepagrįstas, nes priimtas formaliai įvertinus faktines aplinkybes, neatsižvelgus į Bendrovės pateiktus įrodymus, visiškai netyrus skundo, grindžiamas tik skundžiamo atsakovo sprendimo argumentais bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo motyvais, neatsižvelgus į tai, jog buvo pateikti nauji įrodymai. Nors atsakovas turėjo pareigą surinkti papildomus duomenis, tačiau to nepadarė.

Nurodė, kad Bendrovė pateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog 0 proc. PVM tarifas buvo pritaikytas pagrįstai ir teisėtai. Tačiau Komisija ir mokesčių administratorius ignoravo Bendrovės pateiktus įrodymus, nenurodydami jokių atsisakymo motyvų.

Nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pateiktus ir turimus Bendrovės dokumentus, vis dėlto pripažino, kad Bendrovė, parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, pagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą, kas buvo neigiama pirminio patikrinimo metu. Patikrinimo akte buvo bandoma teigti, kad Bendrovė nepateikė papildomų neginčijamų įrodymų, jog pagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą ir neįrodė, kad elgėsi sąžiningai. Teigė, jog Bendrovė patikrinimų metu pateikė visus reikiamus dokumentus, t.y. sutartis, įgaliojimus, įmonių registracijų kopijas, įmonių vadovų paso kopijas, bankinių pavedimų nuorašus, patvirtinimus dėl mašinų išvykimo ir kt.

Pats mokesčių administratorius PVM dėl tariamų nesąžiningų veiksmų apskaičiavo tik nuo 4 transporto priemonių, o dėl 35 transporto priemonių sutiko, kad Bendrovė turi visus reikiamus dokumentus ir neapskaičiavo papildomai mokėtinų mokesčio sumų bei pripažino, kad Bendrovė pagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Dėl šios aplinkybės nei Komisija, nei mokesčių administratorius sprendimuose iš esmės nepasisakė. Pareiškėjo teigimu, visi sandoriai atlikti vienodomis aplinkybėmis, surašyti visi reikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina faktą, kad sandoriai realiai įvyko, todėl nesutiko, jog 4 transporto priemonės buvo parduotos nesąžiningai.

Pažymėjo, jog VMI 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. 69-325 nurodė, kad pagal pateiktus dokumentus transporto priemonės registruotos Latvijos Respublikoje, ir tai yra pagrindas teigti, kad jos išgabentos į kitą valstybę narę. Tačiau vėliau mokesčių administratorius, sau prieštaraudamas, teigė, kad transporto priemonės neišgabentos.

Teigė, kad Bendrovė, parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms, ėmėsi visų priemonių, kurios reglamentuotos Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatomis bei surinko papildomų įrodymų, kurie nėra reglamentuoti PVMĮ (pateikė sutartis, įgaliojimus, patvirtinimus, registracijos pažymėjimus, Latvijos bendrovių vadovų asmens tapatybės dokumentų kopijas ir kt.). Todėl mokesčių administratorius be jokio pagrindo teigė, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp Bendrovės ir SIA „Hamada“ bei SIA „DI-1“.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra nurodęs, kad sąskaitos faktūros, perdavimo-priėmimo aktai, mokėjimo dokumentai ir kt. patvirtina faktą, jog prekės buvo perleistos kitų asmenų nuosavybėn (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. A442-704/2010, sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime Nr. A556-1047/2010 nurodė, kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečius dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabenant prekes į kitą Europos šalį, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą.

Teigė, kad tai, jog ant krovinio gavimo dokumentų nėra gavėjo atstovo vardo ir pavardės, o tik parašas ir spaudas, nėra įrodymas, kad prekės nebuvo pateiktos. Be to, Latvijos Respublikos įmonių vadovų ir kitų įgaliotų asmenų tapatybė buvo ne kartą patvirtinta sandorių sudarymo metu, o mokestinio ginčo byloje yra šių asmenų tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos. Mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, nenustatė, jog pateikti Bendrovės įrodymai ar juose nurodyti duomenys būtų suklastoti, arba kad mokėjimai buvo atlikti už kitas paslaugas. Nenustatyta, kad Bendrovė būtų dalyvavusi kokioje nors nusikalstamoje veikoje kartu su SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ ar būtų žinoma apie šios įmonės neteisėtus veiksmus. Tai, kad SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, gavusios prekes, jų nedeklaravo, o vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų bei tai, kad negalima rasti šių įmonių vadovų, nepaneigia prekių gavimo fakto.

Tvirtino, kad Komisija ir mokesčių administratorius savaip interpretavo Bendrovės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinimą, kadangi paaiškinimo pateikimo metu nebuvo prašoma įvardinti tikslių duomenų apie transporto priemonės pirkėją. Jeigu tokie klausimai būtų pateikti, Bendrovės vadovas atsakymus į juos būtų pateikęs.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-3706-426/2011, buvo apklaustas liudytojas A. M., kuris savo paaiškinimu paneigė aplinkybes, nurodomas mokesčių administratoriaus priimtuose sprendimuose dėl automobilio BMW X5 įsigijimo aplinkybių.

Komisijai Bendrovė savo iniciatyva pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. 2012 m. vasario 22 d. patvirtinimą. Šio įrodymo buvo bandoma atsisakyti, o jį priėmus, jis buvo ignoruojamas ir atmetamas dėl nesuvokiamų priežasčių. Pareiškėjo teigimu, Komisijai pagal MAĮ nėra suteikta teisė paneigti oficialiai patvirtintus dokumentus. Latvijos Respublikos notaras, tvirtindamas tokį dokumentą, nustatė patvirtinimą teikiančio asmens tapatybę, patikrino jo asmens duomenis ir patvirtino dokumentą.

Bendrovė daug pastangų įdėjo, vykdama į Latviją ir ieškodama dokumentų, patvirtinančių, kas įsigijo ginčo automobilius, taip pat tai, kad šie automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos, tačiau šių dokumentų Komisija nevertino, jų netyrė. Pareiškėjo teigimu, nei vieno patikrinimo metu nebuvo nurodyta, kokių dokumentų nepateikė Bendrovė.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 34-36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad PVMĮ mokesčių mokėtojui suponuoja ne tik teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimis, bet ir turėti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, kad mokėtojas teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą tikrai yra įgijęs. Nurodė, kad atsižvelgus į reglamentavimą Lietuvoje bei suformuluotą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo poziciją, siekiant nustatyti ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą turi būti nustatytos trys būtinosios sąlygos: 1) prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Tais atvejais, kada šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu nustatoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad prekės būtų išgabentos iš šalies teritorijos ir įsitikino, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuotas.

Nurodė, jog pakartotinio patikrinimo metu, nustačius, kad pareiškėjas nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, standartiniu PVM tarifu buvo apmokestinti keturių transporto priemonių tiekimai.

Atsakovas dėl mokestinio ginčo trukmės paaiškino, jog, remiantis MAĮ nuostatomis, tiek vietos mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tiek centrinis mokesčių administratorius, nagrinėjantis mokestinį ginčą tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, turi teisę pavesti atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą. MAĮ nuostatos nereglamentuoja pakartotinių patikrinimų kiekio, kol nėra įsiteisėjęs galutinis mokesčio administratoriaus sprendimas, suformuojantis mokestines prievoles mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, turi dėti pastangas, kad per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką būtų nustatyti galimi mokesčių mokėtojo pažeidimai bei suformuotos mokestinės prievolės. Tik aktyvūs mokesčių administratoriaus veiksmai gali užtikrinti jam priskirtų funkcijų atlikimą bei nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad MAĮ neriboja galimų pakartotinių patikrinimų kiekio, o pakartotinio patikrinimo metu buvo atliekami aktyvūs veiksmai, be to, mokesčių mokėtojas neskundė teismui mokesčių administratoriaus neveikimo šių patikrinimų atlikimo metu, ilga mokestinio patikrinimo trukmė, remiantis MAĮ, nėra laikoma pagrindu naikinti skundžiamus sprendimus.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 62-70) nusprendė priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo reikalavimo nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu, ir bylą šioje dalyje nutraukti. MGK 2012 m. balandžio 27 sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012), VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 bei Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5 nusprendė palikti nepakeistus, o likusią skundo dalį – atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas sprendė, kad atsakovas bei Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, jog prekės (šiuo atveju – keturi automobiliai) buvo išgabentos iš šalies teritorijos (t. y. Lietuvos) kitos valstybės narės (t.y. Latvijos) pareiškėjo nurodomiems PVM mokėtojams.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-376/2009, kurioje konstatuota, kad prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjas įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. Pareiga nustatyti tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygas, kurios, be kita ko, turėtų užkirsti kelią mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, tenka valstybėms narėms. Pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Pripažino, kad šioje byloje VMI bei Komisija, detaliai išanalizavusios bei įvertinusios pareiškėjo pateiktus bei mokesčių administratoriaus papildomai surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad šiuo atveju tiekėjas (UAB Vailida“) privalėjo įrodyti, jog pirkėjai (SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“) įgijo teisę disponuoti prekėmis (automobiliais) kaip savo, UAB Vailida“ privalėjo protingomis priemonėmis nustatyti (t.y. įrodyti tam tikrais rašytiniais įrodymais), kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.

Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A442-704/2010, kurioje pasakyta, jog prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos faktas yra visai kitas faktas nei prekių pardavimo faktas ir prekių pardavimas pats savaime dar nepatvirtina, jog prekės yra ne tik parduotos, bet ir išgabentos iš Lietuvos teritorijos, o Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) mokesčių mokėtojo sąžiningumą tiesiogiai sieja su įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių mokesčių mokėtojo teisę būti atleistam nuo PVM už prekių tiekimą Bendrijos viduje, pateikimu. Rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-415/2011, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į ETT suformuotą praktiką, tiekėjas gali būti atleidžiamas nuo PVM mokėjimo už į kitą Europos Sąjungos valstybę narę tiekiamas prekes, jei įrodoma, kad jis nedalyvavo sukčiavime mokesčių srityje ir jeigu ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Europos Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime, t.y. nustačius, jog tiekėjas, sudarydamas ir vykdydamas tokio pobūdžio sandorius, veikė sąžiningai.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai pagrindžia, kad tiekėjo visiems keturiems automobiliams išrašyti pirkimo dokumentai parodo, jog pareiškėjas perleido kitų asmenų nuosavybėn ginčo prekes (automobilius) ir jas perdavė Lietuvoje (Tauragėje), bet nei vienu atveju nėra nurodyta, kas Latvijos įmonių SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“ vardu priėmė automobilius ir pasirašė dokumentus, nei SIA „DI-1“, nei SIA „Hamada“ šių transporto priemonių įsigijimo nedeklaravo, kas galėtų būti įrodymas, jog pareiškėjas nustatė, kad šios prekės pirkėjo ar jo atstovo buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad pirkėjai įgijo teisę automobiliais disponuoti kaip savo.

Teismo nuomone, Komisija tinkamai įvertino papildomai pateiktą Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. pareiškimą, nes Latvijos Respublikos notaras patvirtino tik dokumentą pateikusio fizinio asmens tapatybę, bet ne jo turinį. Nebuvo pateikta įrodymų, jog jis automobilių neva išgabenimo iš Lietuvos metu SIA „Hamada“ ir (arba) SIA „DI-1“ buvo įgaliotas juos iš tiekėjo priimti ir įteikti pirkėjams.

Teismo vertinimu, kadangi pakartotinių patikrinimų skaičius nėra reglamentuojamas, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad skundžiami sprendimai turi būti panaikinti vien dėl to, jog ilgai užsitęsė pakartotinių patikrinimų atlikimas. Šiuo atveju nuostolių ar žalos, pareiškėjo teigimu susidariusių dėl nepagrįstai ilgų mokestinių patikrinimų trukmės, klausimai gali būti atskiro teisminio nagrinėjimo dalyku.

IV. Pareiškėjas UAB „Vailida“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 74 – 81), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti 2012 m. balandžio 27 d. MGK sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012), 2012 m. sausio 31 d. VMI sprendimą Nr. 69-17 bei 2011 m. kovo 2 d. Tauragės AVMI sprendimą Nr. TVO/3-5.

Teigia, kad mokestinio ginčo metu buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, kaip Bendrovėje realiai įvyko transporto priemonių pardavimai ir patvirtinantys faktą, jog ginčo automobiliai buvo išgabenti į Latviją pirkėjams.

Nurodo, kad pardavus automobilį BMW 730 Latvijos įmonei SIA „Hamada“ pareiškėjas nežinojo kokiomis aplinkybėmis ir kam toliau buvo pardavinėjamas šis automobilis, nes po įvykusio sandorio šia transporto priemone pareiškėjas nedisponavo. Mokestinio patikrinimo metu automobilio savininkas A. L. pateiktame paaiškinime patvirtino, kad jis automobilį įsigijo ne iš pareiškėjo. Patikrinimo metu VĮ „Regitra“ tik patvirtino faktą, kad automobilis buvo registruotas Latvijos Respublikoje.

Nurodo, kad priimtuose sprendimuose 2007 m. rugsėjo 11 d. įvykęs sienos kirtimas su automobiliu „Audi A6“ buvo nepagrįstai traktuotas kaip nesąžiningumo įrodymas. Paaiškina, jog 2007 m. rugpjūčio 16 d. pardavus „Audi A6“ Latvijos įmonei SIA „Hamada“ ir susidarius situacijai, kad Bendrovė neturėjo reikiamos transporto priemonės kelionei į Prancūziją, pareiškėjas kreipėsi į buvusius verslo partnerius SIA „Hamada“ su prašymu padėti ir jam buvo pasiūlyta pasinaudoti automobiliu „Audi A6“.

Paaiškino, kad pardavusi automobilį BMW M5 Latvijos įmonei SIA „Hamada“, Bendrovė sulaukė užsakymo iš UAB „Baltijos realizacijos centras“, jog reikalingas identiškas automobilis. SIA „Hamada“ jau buvo pardavusi šį automobilį fiziniam asmeniui Latvijoje, todėl pareiškėjas automobilį įsigijo iš jo. Nurodo, kad kitą dieną pareiškėjas pardavė automobilį UAB „Baltijos realizacijos centras“.

Teigia, kad vien aplinkybė, jog automobilis BMW X5 buvo registruotas kitų Latvijos įmonių vardu įrodo faktą, kad parduotas automobilis buvo išgabentas į Latvijos Respubliką. Mano, kad mokestinio ginčo metu nebuvo nustatyta pažeidimų, kuriuos pareiškėjas padarė parduodamas automobilį pirkėjams SIA „DI-1“.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į mokestinio ginčo ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktus įrodymus ir nepateikė jokių atsisakymo vertinti šiuos įrodymus motyvų.

Pažymi, kad mokesčių administratorius PVM dėl tariamų nesąžiningų veiksmų apskaičiavo tik nuo 4 transporto priemonių, o dėl 35 transporto priemonių sutiko, kad Bendrovė turi visus reikiamus dokumentus ir neapskaičiavo papildomai mokėtinų mokesčio sumų bei pripažino, kad Bendrovė pagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Nurodo, kad teismas, teigdamas, jog sandoriai skiriasi, neįvardijo aplinkybių, kurių pagrindu daro tokią išvadą.

Mano, kad mokesčių administratorius neturi įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog transporto priemonės nebuvo išgabentos ir savo teiginius grindžia tik prielaidomis. Pažymi, jog teismo posėdžio metu VMI atstovė, paklausta, kokių tiksliai dokumentų pareiškėjas nėra pateikęs mokestinio patikrinimo metu, nesugebėjo įvardinti dokumentų pavadinimų ir tik nurodė, kad PVMĮ tiksliai nenustato, ką privalu teikti.

Nurodo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, įrodančius prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą bei dokumentus, patvirtinančius, kad SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įgijo teisę disponuoti ginčo prekėmis kaip savo. Mano, kad parduotų mašinų registravimas Latvijos Respublikoje yra papildomas pagrindas teigti, jog parduotos mašinos realiai buvo išgabentos į kitą valstybę narę. Tvirtina, kad parduodamas transporto priemones Latvijos įmonėms pareiškėjas ėmėsi visų priemonių, įgyvendino visus reikalavimus pagal PVMĮ nuostatas bei būdamas atsargus ir rūpestingas surinko papildomų įrodymų.

Pažymi, kad sandorių sudarymo metu Latvijos Respublikos ūkio subjektai buvo PVM mokėtojai bei atitiko jiems keliamus reikalavimus, kokie galioja ir Lietuvos Respublikoje.

Teigia, kad buvo klaidingai interpretuotas Bendrovės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinimas, kuriame užfiksuoti atsakymai pagal pateiktus klausimus. Pabrėžia, jog Bendrovės direktoriaus nebuvo prašoma įvardinti tikslių duomenų apie transporto priemonės pirkėją, o jei to būtų buvę prašoma, jis atsakymus būtų pateikęs.

Mano, kad teismas turėjo išsamiau nagrinėti ir vertinti teismo posėdžio metu apklausto liudytojo A. M. paaiškinimą.

Teigia, kad teismas klaidingai interpretavo pateiktą Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. patvirtinimą. Mano, kad šis patvirtinimas privalo būti vertinamas kaip įrodymas, kuris akivaizdžiai patvirtina faktą, jog sandoriai tarp Bendrovės ir SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įvyko, transporto priemonės buvo parduotos ir išgabentos iš Lietuvos Respublikos.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 96-98) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti automobiliu BMW 730 kaip savo ir fiziškai išgabeno šį automobilį iš Lietuvos. Teigia, kad nors automobilio pardavimas ir įformintas SIA „Hamada“ vardu, tačiau iš pateiktų dokumentų neaišku, kas šios įmonės vardu juos pasirašė, dokumentai buvo įforminti Tauragėje, SIA „Hamada“ šio automobilio įsigijimo iš pareiškėjo nedeklaravo, o Latvijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad šis automobilis Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens vardu, kuris automobilį įsigijo Lietuvoje, Tauragėje.

Nurodo pakartotinio patikrinimo metu nustatytas ir 2012 m. sausio 31 d. sprendime Nr. 69-17 išvardintas aplinkybes, kurių pagrindu buvo pripažinta, jog pareiškėjas nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, ir keturių transporto priemonių tiekimai buvo apmokestinti standartiniu PVM tarifu.

Pabrėžia, kad pareiškėjo motyvas, jog jis pasinaudojo verslo partneriams SIA „Hamada“ priklausiusiu automobiliu „Audi A6“ kelionei į Prancūziją, atsirado tik apeliaciniame skunde. Šis argumentas nebuvo pateiktas pirminio, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, mokestinį ginčą nagrinėjant VMI, MGK ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Kritiškai vertina pareiškėjo motyvą, jog pardavus automobilį BMW M5 pareiškėjas sulaukė užsakymo iš UAB „Baltijos realizacijos centras“, kad reikalingas identiškas automobilis kaip jau parduotas SIA „Hamada“, todėl pareiškėjas šį automobilį vėl įsigijo. Atsakovas pabrėžia, jog toks motyvas atsirado tik apeliaciniame skunde ir yra laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija.

Teigia, kad priešingai nei traktuoja atsakovas, aplinkybės, kurios susijusios su automobiliais „Audi A6“ ir BMW M5, ne kartą buvo nurodytos vykstančiame mokestiniame ginče ir jos nėra naujos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo nurodytos pačiuose pirminiuose dokumentuose, t. y. raštinėse pastabose.

Pažymi, kad nagrinėjant skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme posėdžio metu pareiškėjo atstovai nurodė, jog turi žodinės informacijos, kad Latvijos Respublikoje yra galimai nuteisti asmenys, kurių bylos gali turėti įtakos mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotų sumų dydžiams. Posėdžio metu pareiškėjas neturėjo šių rašytinių įrodymų, tačiau mokestinio ginčo eigoje gavo papildomus įrodymus, kuriuos pridėjo papildomuose paaiškinimuose. Pridėtuose papildomuose įrodymuose nurodyta, jog R. A. vykdė neregistruotą ekonominę veiklą „transporto priemonių mažmeninė prekyba“ ir už automobilius BMW X5 bei „Audi A6“ jam apskaičiuotas mokėtinas PVM, kuris papildomai apskaičiuojamas ir pareiškėjui patikrinimo metu. Mano, kad mokesčių administratorius neteisėtai apskaičiavo PVM už automobilius BMW X5 bei „Audi A6“, nes PVM apskaičiuotas antrą kartą už tuos pačius automobilius. Pabrėžia, kad pridedamų rašytinių įrodymų dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas negalėjo pateikti ankstesniuose mokestinio ginčo etapuose, nes jų neturėjo ir gavo tik pateikęs apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją taikyti 0 proc. PVM tarifą.

Faktinės bylos aplinkybės rodo, jog Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. TVO/3-5 patvirtino Tauragės AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktą Nr. 2-3-25, kuriuo pareiškėjui UAB „Vailida“ papildomai apskaičiuota 98 684 Lt PVM, 14 537 Lt PVM delspinigių bei skirta 15 proc. dydžio, t. y. 14 803 Lt PVM bauda. VMI 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 69-103 minėtą sprendimą patvirtino. MGK 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. S-178 (7-125/2011) mokesčių administratoriaus sprendimą Nr. 69-103 paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu minėtuosius MGK, Tauragės AVMI ir VMI sprendimus panaikino ir perdavė VMI pareiškėjo skundą dėl Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. TVO/3-5 panaikinimo nagrinėti iš naujo.

VMI, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 69-17 Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TVO/3-5 patvirtino. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 69-17, kreipėsi į MGK, be kita ko, prašydamas minėtą ir Tauragės AVMI sprendimą Nr. TVO/3-5 panaikinti. MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-55 (7-36/2012) patvirtino VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012); 2) panaikinti VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17; 3) panaikinti Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5; 4) nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. spalio 10 d. sprendimu nusprendė priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo reikalavimo nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu, ir bylą šioje dalyje nutraukė. Tuo tarpu MGK 2012 m. balandžio 27 sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012), VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 bei Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5 teismas nusprendė palikti nepakeistus, o likusią skundo dalį – atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir panaikinti 2012 m. balandžio 27 d. MGK sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012), 2012 m. sausio 31 d. VMI sprendimą Nr. 69-17 bei 2011 m. kovo 2 d. Tauragės AVMI sprendimą Nr. TVO/3-5.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas laikytinas teisėtu, jei jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje nurodyta kokie procesinės teisės normų pažeidimo atvejai besąlygiškai yra pripažįstami sprendimo negaliojimo pagrindais. Kiti procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejai yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes.

Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas taip pat turi vadovautis administracinių bylų proceso betarpiškumo principu, kuris reiškia, kad nagrinėjant bylą tiesiogiai tiriami įrodymai, klausomasi proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų ir kt. (ABTĮ 79 str. 1 d.). Šis principas taip pat reiškia, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 str. 2 d.). Maža to, ABTĮ 81 straipsnis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimant sprendimą teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Pažymėtina, jog tik laikantis šių įstatymo reikalavimų priimtas teismo sprendimas gali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl teismas, priimdamas sprendimą turi remtis tik tais įrodymais, kurie teismo posėdyje buvo paskelbti, teismas privalo asmeniškai, tiesiogiai ištirti įrodymus, ir savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (ABTĮ 79 str. 1 d., 86 str. 2 d.) (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas minėtuosius proceso principus, inter alia – proceso betarpiškumo principą, suponuojantį tiesioginį įrodymų tyrimą, pažeidė, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta anksčiau, byloje kilo mokestinis ginčas, t. y. ginčas dėl tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl naujai apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti mokesčių (ABTĮ 2 str. 18 p.; MAĮ 2 str. 21 p.). Pagal MAĮ 128 straipsnio 1 dalį, mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o MAĮ 132 straipsnis įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami būtent sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Kaip bebūtų, patikrinus bylos duomenis, matyti, jog byloje nėra nei Tauragės AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akto Nr. 2-3-25, nei Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. TVO/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, nors būtent pastaruoju aktu ir buvo patvirtintas pareiškėjui papildomai apskaičiuotas PVM ir su juo susijusios sumos, dėl ko kilo ginčas, o pareiškėjas minėtąjį aktą, be kita ko, prašė panaikinti tiesiogiai kreipęsis teisminės gynybos. Akcentuotina, jog nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 30) ir pavedė iš MGK išreikalauti visą su 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo priėmimu susijusią medžiagą, minėti sprendimai faktiškai išreikalauti nebuvo. Tačiau, nepaisydamas minėto dokumento trūkumo byloje, pirmosios instancijos teismas vis tiek išnagrinėjo jo teisėtumą ir paliko minėtą sprendimą nepakeistą. Toks administracinio akto teisėtumo ištyrimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas betarpišku ir visapusišku, išpildančiu ABTĮ įtvirtintus teisminės kontrolės imperatyvus.

Pažymėtina ir tai, jog nors prie administracinės bylos ir yra prijungta MGK byla, kurioje yra pareiškėjo teismui apskųstasis MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. S-55 bei kiti dokumentai, iš kurių galima atsekti mokestinio ginčo eigą bei esmę, tai minėtųjų išvadų apie pirmosios instancijos teismo atlikto bylos nagrinėjimo ydingumą nepaneigia. Teisėjų kolegija, nepaneigdama MGK, kaip kvaziteisminės institucijos reikšmės ir svarbos, pastebi, jog administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (ABTĮ 3 str.) (LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, LVAT 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-462/2013). Todėl konkrečiu atveju nepakako MGK nustatytomis aplinkybėmis bei kita byloje esančių dokumentų visuma vadovautis a priori (lot. – iš anksto, nepažinus faktų) ir remiantis jais, inter alia, konstatuoti Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. TVO/3-5 teisėtumą. Be to, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, mokestinis ginčas kartą jau buvo spręstas ir pirmasis jo nagrinėjimo etapas baigėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu, kuriuo VMI buvo pavesta pakartotinai išnagrinėti ginčą, todėl tikėtina, jog MGK, nagrinėdama pareiškėjo skundą, savo dispozicijoje turėjo ginčijamą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, tačiau pirminės MGK bylos prie konkrečios administracinės bylos prijungta taip pat nėra.

Taigi, remiantis ABTĮ 81 straipsniu teismas privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nepadarė, administracinę bylą išnagrinėdamas turėdamas ne visus jos išnagrinėjimui būtinus duomenis. Teismo sprendimas, priimtas neištyrus įrodymų negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu, todėl naikintinas ir bylą perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl pirmiau paminėtų priežasčių, kolegija kitų apeliacinio skundo argumentų iš esmės nevertina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius