2017-12-13 Nr. AB-23685-3-61-3-04730-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3636-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04730-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 2 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. laikytas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose trūko ploto, natūralaus apšvietimo, nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nebuvo spintų rūbams, prie stalo galėjo valgyti tik du asmenys, patalpos avarinės būklės, nebuvo ventiliacijos, karšto vandens, drėgna. Taip pat neišduotas skystis indams plauti, rulonas tualetinio popieriaus išduodamas kartą per mėnesį, vienam asmeniui išduodamas vienas skutimosi peiliukas, dantų pastos (50 ml) užtekdavo tik dviems savaitėms. Pasivaikščioti lauke leista tik vieną valandą. Dušu leista naudotis tik kartą per savaitę. Rūbai pagal prašymą skalbiami kas du mėnesius. Patalynė duodama sintetinė, išduodamos tik dvi paklodės ir užvalkalas pagalvei. Čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodami nedezinfekuoti. Ribota elektra, norint atsigerti arbatos reikėdavo laukti 6 val. Maisto energetinė vertė buvo 1 300 - 1 500 kcal, giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maistą. Pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje buvo asbesto. Pareigūnai atsisakydavo registruoti prašymus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti 2,58 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Atsakovas pripažino, kad Lukiškių TI-K vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nenumatė kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kamerose esančių stebėjimo akučių. Be to, priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ (toliau – ir Aprūpinimo normos), įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį, kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Už kamerų valymą ir tvarką atsakė patys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduotas reikalingas inventorius, be kita ko, universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“, atlikusiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Kamerų plotas buvo pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Suimtieji turėjo teisę ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmenims, asmeninėje sąskaitoje neturintiems pinigų, jų prašymu skalbimo paslauga galėjo būti suteikta nemokamai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo S. T. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 872 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas netenkino atsakovo prašymo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d., nes pareiškėjas skundą pateikė 2016 m. gruodžio 2 d. ir šio termino nepraleido.

7. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nustatyta, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 208 dienas. Kadangi pareiškėjui tekęs mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, o pažeidimų trukmė ir mastas neleido jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, konstatuota, kad pareiškėjas bausmę atliko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidusiomis sąlygomis.

8. Dėl baldų kamerose atsakovas neneigė, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių ir kitų baldų. Atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas laikytas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, padaryta išvada, jog jam ne visada užtekdavo inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo.

9. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte įtvirtinta, jog, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte numatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K būtų atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, byloje nebuvo, todėl šiuo atveju netaikytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje. Tačiau, pagal Europos ministrų komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3. punktą, kaliniai turėjo turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktuose standartuose nurodyta, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje vertintinas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

10. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų (metalinio tinklo ant langų, trukdančio į kamerą pateikti natūraliai šviesai, patalpų būklės, ventiliacijos tualete ir patalpose, drėgmės) iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai atlikti ne tose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, arba ne tuo metu. Pats pareiškėjas nedetalizavo su nurodytais argumentais susijusių aplinkybių. Jei pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų patyręs neturtinę žalą, jis galėtų pakankamai tiksliai nurodyti kada ir kaip ta žala buvo patirta. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo nusiskundimai atmesti.

11. Dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1–Rev.2006 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

12. Teismas atmetė kitus pareiškėjo nusiskundimus, pažymėdamas, jog karšto vandens tiekimo kameroms Higienos norma HN 76:2010 nenumatė. Pareiškėjui higienos priemonės ir patalynė buvo išduodami laikantis Aprūpinimo normų, indų ploviklio išdavimo teisės aktai nenumatė. Teisės aktai taip pat nenumatė galimybės gauti maisto siuntinius iš laisvėje esančių asmenų. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, nuo 22.00 val. iki 6.00 val. buvo nepertraukiamas miegas, todėl šiuo laikotarpiu pagrįstai atjungiamas elektros tiekimas į kameras, tuo siekiant užtikrinti nuteistųjų režimo laikymąsi. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl nuolatinės dieninės ir naktinės apšvietos, rūbų skalbimo dažnumo, patalynės dezinfekcijos, asbesto, neregistruojamų prašymų, nepaaiškino, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo pažeistos jo teisės, nenurodė, ar dėl to teikė prašymus Lukiškių TI-K.

13. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 872 Eur. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kadangi nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog už kopijų parengimą Lukiškių TI-K sumokėjo prašomą priteisti 2,58 Eur sumą, be to, įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 14. Pareiškėjas S. T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikytas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, kadangi turėjo būti taikyta 4 kv. m minimali norma, neįskaičiuojant baldų užimamo ploto. Pareiškėjas neprašė vadovautis Lietuvos Respublikos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Be to, teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotais kriterijais.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Be to, teismas objektyviai įvertino situaciją ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teiginiai dėl 4 kv. m minimalios ploto normos (atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą) taikymo atmetami, nes ginčo laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė jokios kitos minimalios ploto normos, taikytinos asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje patalpoje, šis standartas nenumatytas ir bylai aktualiuose imperatyvaus (privalomo) pobūdžio tarptautiniuose teisės aktuose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d.) pareiškėjas 208 dienas buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 8-11), patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 206,5 paros. Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,85 kv. m iki 2,65 kv. m ploto, išskyrus vieną dieną, kai jam teko 3,48 kv. m ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, toks sanitarinio mazgo įrengimas pareiškėjui neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, kaip pastebėjo pats pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šie reikalavimai Lukiškių TI-K nėra taikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Be to, Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Vadinasi aplinkybė, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengti atskirose patalpose, savaime negali būti pripažinta teisės aktų pažeidimu. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Byloje nėra duomenų apie tai, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, įėjimas į sanitarinį mazgą buvo uždengtas, atitvertas durimis, užuolaida ar kitu būdu. Pripažintina, jog pareiškėjo teisė į privatumą, įtvirtinta inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų, be kita ko, kad nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėjas aplinkybių arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

24. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

25. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją ir kitus nepatogumus, pablogėjo jo sveikata. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus, pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų padaryta žala nebuvo konkretizuota ar patvirtinta kokiais nors dokumentais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakydavo priimti ir registruoti jo prašymus, skundus, juos persiųsti kitiems viešojo administravimo subjektams bei grasino, jog, jei dar kartą skųsis kalinimo sąlygomis, jam bus skirta nuobauda. Pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė jokių konkrečių savo prašymų ar skundų, kuriuos buvo atsisakyta priimti, o iš bylos duomenų nematyti, kad jam nors kartą būtų buvusi skirta nuobauda. Taip pat nematyti, kad pareiškėjas būtų susidūręs su kokiomis nors kliūtimis teikdamas skundą teismui, todėl šie jo argumentai atmesti. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 50 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 872 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė