2019-02-13 Nr. AB-4076-3-61-3-03710-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3321-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03710-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D.-Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. D.-Š. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4411 ir jį įpareigoti iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. mokėjimo prašymą (toliau – ir Mokėjimo prašymas Nr. 1.); 2) panaikinti atsakovo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4412 ir jį įpareigoti iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo prašymą (toliau – ir Mokėjimo prašymas Nr. 2); 3) panaikinti Agentūros Mokėjimo prašymų skyriaus 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. SKP-120; 4) priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu savo reikalavimus grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Tiek 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4412, tiek 2016 m. spalio 7 d. sprendime Nr. SKP-120 išdėstytos tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys teisiniai argumentai, todėl laikytina, kad šie individualūs administraciniai aktai yra iš esmės analogiški;

1.2. 2014 m. kovo 6 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Erita“ sudarytoje rangos sutartyje Nr. 2014-03-06-7 (toliau – ir Rangos sutartis) bei Mokėjimo prašymuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytos kainos iš esmės atitinka UAB „Marleska“ 2015 m. liepos 13 d. parengtoje nekilnojamojo turto ataskaitoje (toliau – ir UAB „Marleska“ ataskaita) nustatytas kainas, todėl šios kainos turi būti pripažintos tinkamomis išlaidomis;

1.3. UAB „Civitta“ pateikta ekspertinio konsultavimo ataskaita negali būti laikoma turto arba verslo vertinimo ataskaita, kadangi ši ataskaita neatitinka turto vertinimo ataskaitai keliamų formos ir turinio reikalavimų, o ataskaitoje nurodyto vertinimo atlikimo metu UAB „Civitta“ nebuvo ir šiuo metu nėra įrašyta į asmenų, turinčių teisę verstis turto vertinimo veikla, sąrašą, nėra duomenų apie šioje bendrovėje dirbančių ekspertų kvalifikaciją;

1.4. Pareiškėja, Rangos sutartyje nurodydama didesnes negu rinkos kainas, nepažeidė nei 2014 m. sausio 22 d. su Agentūra sudarytos paramos sutarties pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Paramos sutartis), nei teisės aktų nuostatų, o ekspertizės išvadoje nustačius, kad tam tikros prašomos kompensuoti išlaidos yra netinkamos kompensuoti, turėtų būti kompensuojama tik tinkamų išlaidų suma, o ne skiriama sankcija – paramos neskyrimas. Pareiškėjos nuomone, jai skirta sankcija yra neproporcinga, taip pat nemotyvuota (atsakovas nenurodė nei kokia konkreti Paramos sutarties sąlyga, nei kokios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos);

1.5. Atsakovas, netinkamai įvertinęs ginčo aplinkybes, pažeidė savo, kaip atsakingo, sąžiningo, objektyvaus ir nešališko viešojo administravimo subjekto, veiklos principus ir tai sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjai, be kita ko, pažeidė jos teisėtus lūkesčius gauti paramą;

1.6. Miškotvarkos projekte nebuvo nurodytos koordinatės, į kurias reikia atsižvelgti kasant kūdras. Tam tikri kūdrų vietos neatitikimai, pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju yra leistini.

2. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Atlikęs patikrinimą pagal Mokėjimo prašymą Nr. 1, atsakovas nustatė, jog pareiškėja nesilaikė įsipareigojimo projektą Nr. 2IM-KV-12-1-011534-PR001 „Miško rekreacinio parko įrengimas“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinti taip, kaip nustatyta miškotvarkos projekte, t. y. vieną kūdrą įrengė per didelę, o kitą – ne toje vietoje, todėl ne visos jos patirtos išlaidos gali būti pripažintos tinkamomis kompensuoti;

2.2. Atlikęs patikrinimą pagal Mokėjimo prašymus Nr. 1 ir Nr. 2, atsakovas nustatė du pažeidimus, t. y. Rangos sutartyje pareiškėja įsigijo rangos darbus už 62 533,74 Eur (be PVM) sumą, tačiau, pirma, UAB „Civitta“ ekspertas nustatė, kad bendra šių darbų rinkos kaina yra 17 168,67 Eur (be PVM), antra, 2012 m. liepos 30 d. Agentūrai pateiktos paramos paraiškos pareiškėjo deklaracijoje pareiškėja patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia Projektui įgyvendinti reikalinga suma;

2.3. Atsakovo pasitelktų ekspertų veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, jam nekyla abejonių dėl šių ekspertų kompetencijos ir nešališkumo. Atsakovas neabejojo UAB „Civitta“ ekspertų pateiktais objektų rinkos kainos skaičiavimais. Pažymėjo, kad UAB „Civitta“ yra bendrovė, kuri viešai deklaruoja teikianti įvairias konsultavimo paslaugas bei turinti reikiamos kompetencijos specialistus. Ši bendrovė neatliko turto vertinimo, todėl pareiškėjos reikalavimas, kad ekspertinio konsultavimo ataskaitos turėtų visus privalomuosius turto vertinimo ataskaitos požymius ir būtų atliktos griežtai laikantis turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų, yra nepagrįstas. UAB „Civitta“ pateiktus ekspertizės aktus pripažįsta ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas;

2.4. Ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, jų motyvai aiškūs ir pakankami, šie sprendimai pasirašyti tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti antspaudu, todėl nėra pagrindo juos naikinti;

2.5. Pareiškėjos nurodomi teisėti lūkesčiai nebuvo pagrįsti jokiomis realiomis, konkrečiomis garantijomis. Ji neįrodė, kad jos deklaruotos investicijų kainos atitinka rinkos kainas, todėl yra laikytinos tinkamomis kompensuoti išlaidomis, kurios turėjo būti jai kompensuotos;

2.6. 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. BRK-4411, 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. BRK-4412 ir 2016 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. SKP-120 nėra analogiški, kadangi, nors juose nurodomos faktinės aplinkybės sutampa, jie yra priimti užbaigus skirtingas administracines procedūras.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis 2017 m. kovo 9 d. sprendime pareiškėjos J. D.-Š. skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4411 ir jį įpareigojo iš naujo įvertinti 2014 m. gegužės 26 d. pareiškėjos mokėjimo prašymą, panaikino atsakovo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4412 ir jį įpareigojo iš naujo įvertinti 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos mokėjimo prašymą, bei panaikino atsakovo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. SKP-120.

4. Teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 22 d. pareiškėja su atsakovu sudarė Paramos sutartį. Atsakovas pagal šią sutartį įsipareigojo vykdyti Projekto įgyvendinimo priežiūrą, įvertinti paramos gavėjo pateiktus mokėjimo prašymus ir, jei su mokėjimo prašymais pateikti dokumentai ir duomenys atitinka sutartyje nustatytas sąlygas, užsakyti paramos lėšas bei, jas gavus, pervesti paramos gavėjui. Pareiškėjai teisės aktuose ir šioje sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis turėjo būti kompensuojama 303 519 Lt (87 905,18 Eur) visų tinkamų kompensuoti išlaidų suma.

5. 2014 m. kovo 6 d. pareiškėja ir UAB „Erita“ sudarė rangos sutartį Nr. 2014-03-06-7 dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), miško rekreacinio parko įrengimo specialiųjų darbų rangovo medžiagomis atlikimo. 2014 m. gegužės 1 d. atliktų statybos darbų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2014-05-01-17 pareiškėja priėmė iš rangovo UAB „Erita“ 300 kv. m ploto kūdrų įrengimo, rekreacinių takų ir lieptų įrengimo darbus ir pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už juos sumokėjo 134 227,50 Lt ( 38 874,97 Eur) sumą.

6. 2014 m. gegužės 26 d. pareiškėja Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą paramai gauti dėl išlaidų rekreacinių (pažintinių) takų įrengimo, lieptų (1 vnt.) ir 300 kv. m kūdrų (2 vnt.) įrengimo ir atnaujinimo darbų apmokėjimui kompensavimo (t. y. Mokėjimo prašymą Nr. 1), kuriame deklaravo 91 424,43 Lt (26 478,35 Eur) tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Agentūra, dalį išlaidų kūdrų įrengimo darbams pripažinusi netinkamomis, 2014 m. liepos 22 d. sprendime Nr. BRK-6389(12.4.) nutarė pareiškėjai skirti paramą iš dalies, nesuteikė 17 556,70 Lt (5 084,77 Eur) paramos sumos. Agentūra, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl pastarojo sprendimo, atliko užsakomąją patikrą vietoje, kurios metu nustatė, jog vienos iš deklaruotų kūdrų plotas buvo 0,3 ha, o kitos – 0,05 ha, be to, deklaruotų kūdrų vietos neatitiko nurodytųjų miškotvarkos projekte, ir 2014 m. rugsėjo 11 d. nusprendė minėtą sprendimą palikti galioti.

7. 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėja Agentūrai pateikė Mokėjimo prašymą Nr. 2, kuriame deklaruota 124 492,12 Lt (36 055,41 Eur) tinkamų finansuoti išlaidų suma. Agentūra 2015 m. gegužės 12 d. sprendime Nr. BRK-4557(12.4) nutarė pareiškėjai paramos nesuteikti, kadangi jos nurodyta rangos darbų kaina viršijo ekspertizės metu nustatytą rinkos darbų kainą. Agentūra taip pat priėmė 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. SKP-250 susigrąžinti 8 378,69 Eur paramos sumą, pareiškėjai išmokėtą pagal Mokėjimo prašymą Nr. 1.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendime panaikino Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4) ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. BRK-8057(12.4) ir įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti Mokėjimo prašymą Nr. 1, taip pat panaikino Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. BRK-4557(12.4) ir įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti Mokėjimo prašymą Nr. 2, bei panaikino Agentūros 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. SKP-250. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

9. Ginčijamame 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4411 Agentūra pakartotinai įvertino pareiškėjos Mokėjimo prašymą Nr. 1 ir nutarė jai suteikti 10 367,04 Eur paramos sumą vietoj prašytos 28 915,27 Eur paramos sumos, taip pat nekompensuoti 5 084,77 Eur kūdrų įrengimo ir atnaujinimo (3 vnt.) išlaidų sumos bei 8 378,69 Eur paramos sumos dėl padidintų kainų. Ginčijamame 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4412 Agentūra nutarė pareiškėjai nesuteikti Mokėjimo prašyme Nr. 2 prašomos 32 449,87 Eur paramos sumos bei susigrąžinti pagal Mokėjimo prašymą Nr. 1 išmokėtą 8 378,69 Eur sumą. Ginčijamame 2016 m. spalio 7 d. sprendime Nr. SKP-120 Agentūros Mokėjimų prašymo skyrius nusprendė pareiškėjai taikyti 40 828,56 Eur sankciją, t. y. neskirti Mokėjimo prašyme Nr. 2 prašomos 32 449,87 Eur paramos sumos bei susigrąžinti pagal Mokėjimo prašymą Nr. 1 išmokėtą 8 378,69 Eur paramos dalį.

10. Teismas, palyginęs Agentūros 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4) ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4411, pastebėjo, kad šiuose sprendimuose skyrėsi nustatytas iškastos per didelės kūdros plotas, t. y. ankstesniajame sprendime nurodyta, kad kūdros plotas yra 0,08 ha, o vėlesniajame sprendime – 0,05 ha, bet atsakovas ginčijamame vėlesniajame sprendime nepaaiškino, kas lėmė tokius skirtumus. Teismo vertinimu, 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. BRK-4411 yra kiek išsamesnis už 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4), t. y. papildomai nurodoma norima susigrąžinti 8 378,69 Eur suma, tačiau iš šio sprendimo nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas apskaičiavo šią sumą ir atliko kitus pateiktus skaičiavimus. Nepaaiškinta, kodėl pareiškėjai taikoma būtent tokia sankcija – iš dalies neskirti prašomos paramos. Nors vėlesniajame sprendime nurodyta daugiau teisės normų, vien tik teisės normų išvardijimas, nepaaiškinant, kaip konkrečioje situacijoje jos yra taikomos, jų nesusiejant su faktinėmis aplinkybėmis, priimto sprendimo nedaro aiškesniu ir suprantamesniu. Taigi, Agentūra neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nurodymo iš naujo įvertinti Mokėjimo prašymą Nr. 1 ir priimti išsamesnį ir aiškesnį sprendimą.

11. Teismas, palyginęs Agentūros 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. BRK-4557(12.4) ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4412, laikė, jog šie sprendimai yra iš esmės identiški. Taigi, Agentūra, priimdama ginčijamą 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4412, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymą, pakartotinai įvertinus Mokėjimo prašymą Nr. 2, priimti tikslesnį, išsamesnį ir suprantamesnį sprendimą.

12. Teismas priėjo išvadą, kad Agentūra, priimdama ginčijamus 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimus Nr. BRK-4411 ir Nr. BRK-4412, neįgyvendino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje nurodyto reikalavimo priimti aiškesnį sprendimą ir pakartotinai priėmė tinkamai nemotyvuotus, neaiškius ir neišsamius sprendimus.

13. Teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, kad UAB „Civitta“ ekspertų ataskaita negali būti pagrindu priimti sprendimus dėl turto vertės, kadangi kartu su ginčijamais sprendimais nebuvo pateikti detalūs vertinimo aktai (todėl juose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos ginčijamų sprendimų motyvais ar jų pagrindu), ginčijamuose sprendimuose nepateikti pakankami duomenys apie ataskaitą rengusius ekspertus (jų kvalifikaciją), jų taikytus vertinimo metodus ir t. t. Teismas akcentavo, kad tokią poziciją yra išreiškęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016, todėl atsakovo teiginys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas UAB „Civitta“ ekspertų ataskaitas besąlygiškai pripažįsta, yra klaidingas. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad UAB „Marleska“ ataskaitoje yra nurodyta turto vertė, o ne kaina, o UAB „Civitta“ ataskaitoje pateikta turto kaina, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 5.10 papunktyje.

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad ginčijami atsakovo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimai Nr. BRK-4411 ir Nr. BRK-4412 nelaikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl yra naikintini. Taip pat naikintinas ir Agentūros Mokėjimų prašymo skyriaus 2016 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. SKP-120, kadangi jis buvo priimtas remiantis prieš tai minėtais sprendimais. Panaikinus skundžiamus sprendimus, Agentūra įpareigotina iš naujo įvertinti Mokėjimo prašymus Nr. 1 ir Nr. 2 bei priimti motyvuotus, tinkamai pagrįstus ir aiškius sprendimus.

III. 15. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. D.-Š. skundą atmesti, taip pat pridėti prie bylos kartu su apeliacinius skundu pateikiamus dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie pareiškėjos padarytus pažeidimus, pateikia jai skirtos paramos dydžio ir taikytų sankcijų dydžio apskaičiavimą;

15.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4411 turėjo paaiškinti kūdrų ploto skaičiavimo skirtumus 2014 m. liepos 22 d. sprendime Nr. BRK-6389(12.4) ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4411. Atsakovas paaiškina, jog jis atliko dvi patikras vietoje: pirmąją – 2014 m. birželio 3 d., nagrinėdamas Mokėjimo prašymą Nr. 1, antrąją – 2014 m. rugpjūčio 22 d., nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl 2014 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. BRK-6389(12.4). Pareiškėja buvo informuota apie šio patikrinimo rezultatus;

15.3. Teismas nepagrįstai peržengė skundo nagrinėjimo ribas, lygindamas 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4) ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4411 bei vertindamas, ar buvo įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis;

15.4. Teismas sistemiškai nevertino visų trijų ginčijamų sprendimų, neįsigilino į kiekvieno iš jų turinį ir priėmimo aplinkybes. Atsakovo nuomone, visi šie sprendimai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus;

15.5. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl UAB „Civitta“ ataskaitos. Atsakovas pakartoja savo argumentus apie galimybę remtis užsakomosios ekspertizės išvadomis, pažymi, kad jo pasitelkti nepriklausomi ekspertai atlieka užsakomąją kainų ekspertizę, bet ne turto vertinimą, todėl šie nepriklausomi ekspertai neprivalo atitikti turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas tvirtina neturintis pagrindo abejoti UAB „Civitta“ ekspertų pateiktais objektų rinkos kainos skaičiavimais, jų nešališkumu ar kvalifikacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 14 d. nutartyje Nr. eA-46-5002/2016 analogiškoje byloje nelaikė, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita yra netinkama ar niekinė;

15.6. Atsakovas 2014 m. spalio 23 d. pareiškėją informavo apie nustatytus neatitikimus ir nustatė 5 darbo dienų terminą papildomiems dokumentams pateikti. Pareiškėjos prašymu jai buvo pateikta UAB „Civitta“ ataskaitos konstatuojamoji dalis, t. y. detali informacija dėl investicijų rinkos kainų. Pareiškėja per nustatytą terminą atsakovui jokios informacijos ar užklausų nepateikė. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas pateikė UAB „Civitta“ ataskaitą ir lokalines sąmatas dėl konkrečių investicijų rinkos kainų apskaičiavimo, pareiškėja galėjo su šia informacija susipažinti. Be to, šie dokumentai paneigia teismo argumentus apie nepakankamą informaciją UAB „Civitta“ ataskaitoje;

15.7. Teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė veiksmų aplinkybėms dėl UAB „Civitta“ ataskaitą parengusio eksperto A. V. (A. V.) kvalifikacijos ištirti. A. V. 2010 m. gegužės 19 d. buvo išduotas kvalifikacijos atestatas eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas. Tokia kvalifikacija lokalinių sąmatų sudarymo metu buvo tinkama minėtoms išvadoms pateikti.

16. Pareiškėja J. D.-Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Atsakovo prašymas pridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus dokumentus yra netenkintinas, nes atsakovas nenurodė, dėl kokių priežasčių jis šių dokumentų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, tokie dokumentai pareiškėjai niekada anksčiau nebuvo pateikti (įskaitant anksčiau vykusius teisminius procesus), ji su UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita visa apimtimi nėra susipažinusi, o A. V. minėtoje ataskaitoje nėra minimas;

16.2. Pareiškėja pakartoja argumentus apie tai, kad atsakovas, įrodinėdamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą, nepagrįstai remiasi UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita, ir papildomai pažymi, kad teismo posėdžio metu pateiktos lokalinės sąmatos yra nepasirašytos jas rengusio asmens;

16.3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčijami sprendimai pareiškėjai buvo suprantami ir aiškūs. Pareiškėja akcentuoja, kad ginčijamuose sprendimuose nėra nustatyta, kokios jos patirtos išlaidos nebuvo būtinos projektui vykdyti, o tai leidžia spręsti, kad visi rangos sutartimi atlikti darbai buvo reikalingi įgyvendinant Projektą ir vykdant Paramos sutartį, o ginčas kilo tik dėl atliktų darbų kainos. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nepaaiškino, kas lėmė jo sprendimą ne sumažinti pareiškėjai skirtiną paramą, o apskritai atsisakyti ją suteikti. Sprendimo motyvavimas, kai nėra nurodoma, kokios faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti konkrečių sutarties sąlygų pažeidimą, ir (arba) nenurodoma, kokios kitos teisės aktų nuostatos buvo pažeistos, nelaikytinas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus;

16.4. Atsakovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu negalėjo paaiškinti, kas lėmė 2014 m. liepos 22 d. sprendime Nr. BRK-6389(12.4) ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4411 esančius kūdros ploto skirtumus. Tokių pokyčių pagrindimas ginčijamuose sprendimuose nėra nurodytas, jis niekada nebuvo pateiktas pareiškėjai susipažinti;

16.5. Pareiškėja sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, mano, kad teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo dėl paramos suteikimo pareiškėjos J. D.-Š. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinamam projektui „Miško rekreacinio parko įrengimas“ Nr. 2IM-KV-12-1-011534-PR001 ir taikytų sankcijų teisėtumo bei pagrįstumo.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino atsakovo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4411 bei įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti 2014 m. gegužės 26 d. pareiškėjos mokėjimo prašymą, panaikino atsakovo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4412 ir įpareigojo iš naujo įvertinti 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos mokėjimo prašymą, bei panaikino atsakovo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. SKP-120, konstatavęs, kad Agentūra neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016 suformuluoto nurodymo iš naujo įvertinti 2014 m. gegužės 26 d. mokėjimo prašymą ir priimti išsamesnį bei aiškesnį sprendimą, kaip ir įpareigojimo pakartotinai įvertinus 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjos pateiktą mokėjimo prašymą priimti tikslesnį, išsamesnį ir suprantamesnį sprendimą. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl minėtų Agentūros sprendimų panaikinimo ir mano, kad nurodyti sprendimai atitinka esminius teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo juos naikinti, taip pat prašo pridėti prie bylos papildomus įrodymus.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba kai įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3571-502/2017). Vertinant atsakovo naujai pateiktus įrodymus, akcentuotina, jog, atsižvelgus į dokumentų sukūrimo datą, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju atsakovas nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku. Atsakovo nurodomos priežastys, kad pirmosios instancijos teismas iki galo neištyrė rašytinių įrodymų dėl statybų eksperto A. V. išsilavinimo ir kvalifikacijos, todėl juos būtina pridėti prie bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra visiškai nepagrįstos. Paties prašymo reiškimas patvirtina, kad teikiami nauji įrodymai, todėl jie ir negalėjo būti ištirti, o jų nepateikimo pirmosios instancijos teismui priežastys nepripažintinos svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo atsakovo valios. Atitinkamai, įvertinus tai, kad atsakovui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, gautus dokumentus atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

21. Atsakovas savo teiginius apie pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą iš esmės grindžia tik aplinkybėmis, kad teismas nepagrįstai peržengė skundo nagrinėjimo ribas, lygindamas 2014 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. BRK-6389(12.4) ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. BRK-4411 bei vertindamas, ar buvo įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis. Taip pat tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sistemiškai nevertino visų trijų ginčijamų sprendimų, neįsigilino į kiekvieno iš jų turinį ir priėmimo aplinkybes.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

23. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016 buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas, kuriuo atsakovo 2014 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. BRK-6389(12.4), 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. BRK-8057(12.4), 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. BRK-4557(12.4) ir 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. SKP-250 buvo panaikinti kaip neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, o Agentūra įpareigota iš naujo vertinti pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo prašymus. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalyku yra Agentūros 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimų Nr. BRK-4411 ir Nr. BRK-4412, priimtų išnagrinėjus tuos pačius Mokėjimo prašymus Nr.1 ir Nr. 2, tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Nutarties 22 punkte nurodytu teisiniu reguliavimu, kritiškai vertina Nutarties 21 punkte nurodytus atsakovo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto pareiškėjos skundo ribų peržengimo.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai, šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Kartu akcentuotina, kad administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis, o viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 2 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, ir po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).

25. Be to, būtina pabrėžti, jog viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas individualų teisės aktą, jį turi juridiškai sukonstruoti taip, kad pastarasis būtų suprantamas ne tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, galintiems operuoti teisinėmis sąvokomis bei gebantiems interpretuoti teisės aktus, pateikti savo nuomonę ginčą nagrinėjančiai institucijai, bet ir tiems asmenims, kurie tokio išsilavinimo neturi, tačiau siekia apginti galbūt pažeistas savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Esant poreikiui, su viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimu (bendrine prasme) turi būti įstatymų nustatyta tvarka pateikiamas ne tik pats individualus teisės aktas, bet ir susiję dokumentai, grindžiantys individualiame teisės akte priimamą sprendimą, tam, kad būtų galima pasinaudoti teismine gynyba ir tas pasinaudojimas teismine gynyba būtų operatyvus. Priimant sprendimą dėl konkretaus prašymo (ar kitokio pobūdžio kreipimosi, nepriklausomai nuo tokio dokumento formos), turi būti veikiama paisant pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – įtvirtinto, atkartojamo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-439/2013). Viešojo administravimo subjekto vykdoma administracinė procedūra ir jos išdavoje priimtinas sprendimas (bendrąja prasme) suteikia galimybę matyti, koks klausimas buvo iškeltas viešojo administravimo subjektui, kaip vyko pati procedūra, kokia medžiaga buvo tiriama, kokiais teisės aktais remtasi priimant sprendimą, kokia galutinė išvada bei kokie argumentai nulėmė šią išvadą. Ir visa tai turi atsispindėti aiškiai bei tiksliai sprendime, kad suinteresuotas asmuo ne tik galėtų dokumentą suprasti, bet ir pasinaudoti teismine gynyba, jei nesutiktų su viešojo administravimo sistemos subjekto priimtu patvarkymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-146/2012).

26. Atitinkamai nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl skundžiamų Agentūros sprendimų turinio neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Skundžiamame 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. BRK-4411 papildomai nurodoma norima susigrąžinti kompensuota 8 378,69 Eur suma, tačiau nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas apskaičiavo šią sumą bei kuo remiantis buvo atlikti kiti sprendime pateikti skaičiavimai, nepagrindžiama pareiškėjai taikoma sankcija – iš dalies neskirti prašomos paramos.

Agentūros 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. BRK-4412 yra su tais pačiais turinio trūkumais, kurie buvo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje. Iš skundžiamų sprendimų sunku nustatyti, koks tiksliai yra kiekvienos iš pareiškėjos atžvilgiu pritaikytų poveikio priemonių (sankcijų) taikymo faktinis pagrindas, neaišku, su kokiomis konkrečiai faktinėmis aplinkybėmis ir kokiomis minėtuose sprendimuose išdėstytomis teisės aktų normomis nagrinėjamu atveju siejama kiekviena pareiškėjai pritaikyta poveikio priemonė (sankcija).

Nors ginčijamuose atsakovo sprendimuose ir pateikiami tam tikri argumentai, dėl kokių aplinkybių nutarta pareiškėjos atžvilgiu taikyti atitinkamas poveikio priemones (sankcijas), tačiau iš šių sprendimų turinio nėra pakankamai aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi nusprendžiant taikyti minėtas sankcijas. Ginčo sprendimuose iš esmės yra tik išdėstytos tam tikros faktinės aplinkybės ir atskirai pateiktas sąrašas teisės normų, kuriomis remiamasi priimant nurodytus sprendimus, tačiau viešojo administravimo subjektas konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aišku, kaip pasireiškė vienų ar kitų sprendimuose nurodytų teisės normų pažeidimai.

Be to, dėl šių pažaidų nėra aišku, kokie konkretūs pareiškėjos veiksmai, tikslūs faktiniai duomenys, konkretus teisinis reglamentavimas pagrindė kiekvienos poveikio priemonės (sankcijos) taikymo būtinybę. Tai, be kita ko, reiškia, kad, pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos kaltinimo ribos, taip apribojant pareiškėjos teisę į teisminę gynybą, antra, užkirstas kelias patikrinti, ar įvardyti pažeidimai tikrai galėjo būti padaryti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai.

27. Taip pat akcentuotina, jog Agentūros sprendimuose yra nurodoma, kad ekspertas kartu su atestuotu rangos darbų specialistu nustatė, kad rekreacinių (pažintinių) takų, lieptų, transporto priemonių stovėjimo aikštelių (su žvyro danga) rangos darbų rinkos kaina yra mažesnė nei deklaruota pareiškėjo mokėjimo prašymuose, tačiau sprendimuose nėra nurodyti ekspertai, kurie atliko ekspertizes, o detalūs ekspertizės aktai, kuriuose būtų nurodytos išvados ir atlikti tyrimai, kurie patvirtina išvadas, nėra pridėti prie sprendimų bei nėra įvardyti kaip šių sprendimų sudėtinės dalys. Taigi šiuo atveju nėra jokio faktinio pagrindo nustatyti, kad ekspertų surašyti ekspertizės aktai iš esmės reiškia Agentūros priimtų galutinių sprendimų motyvus ir pagrindus.

28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Agentūra turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti nustatytus pareiškėjos padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, tiksliai apibūdinti kiekvienai pareiškėjos atžvilgiu pritaikytai poveikio priemonei (sankcijai) taikytinas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti taip, jog ji būtų aiški ne tik už paramos teikimo klausimus atsakingiems Agentūros valstybės tarnautojams, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į tokias išmokas. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo dėl jų neatitikimo esminiams teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

31. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja 2019 m. vasario 6 d. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, kuriame prašė jai priteisti 635,63 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kartu pridėjo 2017 m. balandžio 25 d. sąskaitą faktūrą, kurioje nurodoma mokėtina suma – 822,24 Eur (su PVM – 994,91 Eur), darbų, atliktų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą 2017 m. kovo 9 d. – 2017 m. balandžio 13 d., ataskaitą, ir 2017 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo R. Š. pareiškėjos atstovui pervedė 635,63 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: „Už J. D.-Š.“. Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja (jos sutuoktinis) realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2016 m. IV ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 069,64 Eur (1,3 x 822,80 Eur). Pareiškėjos prašoma priteisti suma – 635,63 Eur – šio maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl pareiškėjai priteistina visa prašoma suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai J. D.-Š. priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 635,63 Eur (šešis šimtus trisdešimt penkis eurus šešiasdešimt tris centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė