2016-06-30 Nr. AB-13650-3-64-3-00996-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1211-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00996-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. liepos 4 d. netinkamomis kalinimo sąlygomis. Buvo kalinamas perpildytose ir higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Laikino sulaikymo kamerose buvo drėgna ir ankšta. Pareiškėjui trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėdavo išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjo teigimu, ankščiau skundo teismui jis nepadavė, nes nežinojo apie senaties terminą, taip pat bijojo, kad su juo susidoros pareigūnai. Pabrėžė, kad jo kalinimo sąlygos pažeidė tiek nacionalinės teisės, tiek tarptautinės teisės aktus. Pažymėjo, kad tinkamo atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI atsiliepime į jo skundą nurodo neteisingus duomenis apie kamerose esančius baldus bei kalinamųjų laikymo laiką laikino sulaikymo kamerose.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti pareiškėjo skundui ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. liepos 4 d. Šiaulių TI, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 2 d. Nurodė, kad Šiaulių TI pareiškėjo laikymo kamerose metu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų.

Patvirtino, kad Šiaulių TI kameros yra vėdinamos atidarius langus. Kamerų langai yra skaidraus stiklo. Paaiškino, kad dėl Šiaulių TI pastato statuso kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos kalinimo kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį, sureguliuoti oro temperatūrą). Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, nuo bendros kameros erdvės jie atskirti pertvaromis, o perėjimai atitverti durimis arba užuolaidomis.

Kamerų remontas tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekviena kamerą kalinamiems asmenims yra išduodamas valymo inventorius. Šiaulių TI teigimu, pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos imperatyviais teisės aktais, todėl neturi pagrindo. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktus ir nepakankamai detalizuotas.

Paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra kalinamų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Šiaulių TI manymu, pareiškėjas neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala. Atkreipė dėmesį, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas. Šiaulių TI taip pat prašė teismo atsižvelgti, kad laisvės atėmimo įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo veikiama išimtinai prieš pareiškėją.

Pareiškėjo kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo periodiškas. Padaryti pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pažymėjo, kad teismui pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių Šiaulių TI prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turėtų būti netenkintinas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies pagrindu pritaikė trejų metų senaties terminą. Todėl skundą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovaujančio atsakovui Lietuvos valstybei, prašymą taikyti senaties terminą ir išnagrinėti bylą iš esmės.

Teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas jaučiasi pažemintas, nes jam teko išgyventi dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nurodo, kad jam miegant ant jo kūno bėgiodavo tarakonai, todėl tekdavo miegoti su rūbais. Patalpose tvyrojo pelėsio kvapas, sienos buvo šlapios. Šiaulių TI kamerose buvo nesilaikoma jokių higienos reikalavimų. Pareigūnai neatlikdavo tinkamai savo pareigų nereaguodami į prašymus. Pareiškėjas pažymi, kad niekas jo nebuvo supažindinęs su turimomis teisėmis Šiaulių TI. Pareiškėjo nuomone, jo reikalavimui nagrinėjamoje byloje senaties terminas negali būti taikomas, nes tik pasibaigus jo kalinimo laikotarpiui, remiantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas prasideda. Taip pat senatis negali būti taikoma ir dėl to, kad Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto pagrindu ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Todėl pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas, ar asmuo buvo kalinamas sąlygomis, kuriomis buvo pažeistas taip pat ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, atsižvelgia į pažeidimo trukmę, jo pasekmes asmens fizinei bei dvasinei būklei. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Pareiškėjo dėstomi argumentai yra abstraktūs, nedetalizuojamos aplinkybės, kurių pagrindu būtu galima konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus byloje pateiktus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2011 m. liepos 4 d. Šiaulių TI 2015 m. balandžio 7 d. pažyma „Dėl A. G.“ Nr. 60/09-12277 (b. l. 16) patvirtina, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. liepos 4 d. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. kovo 30 d. (b. l. 4). Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 9–14).

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 1.127straipsnio 2 dalis yra taikoma iš neįvykdytų prievolių sandorių vykdymo metu atsirandantiems reikalavimams, dėl to minėta norma nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikoma. Tiek reikalavimui atlyginti turtinę žalą, tiek reikalavimui atlyginti neturtinę žalą senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, yra taikomas, todėl pareiškėjas yra neteisus teigdamas, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kaip atsirandančiam iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, yra netaikoma senatis. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimui yra pagrindas taikyti senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą jis praleido, nes nebuvo informuotas apie jo turimas teises kalinimo Šiaulių TI metu.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje. Pritaikius senaties terminą visam pareiškėjo reikalavimui, nebėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo pateiktus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys