2023-12-13 Nr. AB-21963-3-61-3-06768-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-661-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06768-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Mykolo Romerio universitetui (tretieji suinteresuotieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Erdvė investicijoms“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją (toliau – ir Ministerija) ir/ar Mykolo Romerio universitetą (toliau – ir Universitetas) mirusiosios D. B. vardu atkurti nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusios namų valdos dalį: pastatą – garažą (duomenys neskelbtini); pastatą – ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę, duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas 2023 m. spalio 2 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) uždrausti Mykolo Romerio universitetui parduoti aukcione ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims inžinerinius statinius – kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė, kad pareiškėjo tęstinis bendravimas su abiejų atsakovų atstovais sukėlė jam pagrįstą ir teisėtą lūkestį, jog yra dedamos pastangos atkurti visus namų valdos nekilnojamojo turto objektus, ir kad klausimas dėl garažo, ūkinio pastato bei kiemo statinių grąžinimo yra sprendžiamas, kol paaiškėjo, jog dveji minėtieji objektai yra parduodami aukciono būdu. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Universitetas nurodė, kad ūkinis pastatas ir garažas yra parduoti Universiteto vykdytame 2023 m. birželio 13–14 d. aukcione, su aukciono laimėtoju 2023 m. birželio 22 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.

Taigi nepaisant to, jog Universitetui buvo žinomas pareiškėjo siekis atkurti nuosavybės teises į garažą, ūkinį pastatą bei kiemo statinius, jis pats pripažįsta, kad vietoj to, kad nuosavybė būtų grąžinta (tokių veiksmų turėjo būti imtasi dar gerokai anksčiau iki Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant 2022 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. 123 „Dėl valstybės turto investavimo ir Mykolo Romerio universiteto savininko kapitalo didinimo“), buvo paskelbtas aukcionas, o pareiškėjui, kaip tęsiančiam nuosavybės teisių atkūrimo į M. D. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą procesą, grąžintinas turtas perduotas trečiojo asmens nuosavybėn. Universitetas artimiausiu metu ketina aukciono būdu pardavinėti kiemo statinius, teigdamas, jog taip neva geranoriškai suteikia galimybę juos įsigyti pareiškėjui, tačiau iš tikrųjų tokiais veiksmais ir toliau tęsiamas pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises pažeidimas.

Kadangi pareiškėjas skundu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2022 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 123 „Dėl valstybės turto investavimo ir Mykolo Romerio universiteto savininko kapitalo didinimo“ toje dalyje, kurioje pastatas – garažas (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (duomenys neskelbtini) yra investuojami didinant viešosios įstaigos Mykolo Romerio universiteto savininko kapitalą, teisėtumo ištyrimo bei prašo atkurti nuosavybės teises į šiuos nuosavybės teisės objektus, svarbu yra sustabdyti tolesnį pareiškėjo teisių pažeidimą ir uždrausti Universitetui kiemo statinius parduoti aukcione ar kitaip juos perleisti tretiesiems asmenims.

Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – kiemo statiniai, kurie funkciškai yra labai susiję su D. B. atkurto pastato naudojimu, ir į kuriuos pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, bus perleisti tretiesiems asmenims, todėl net ir palankaus teismo sprendimo pareiškėjui atveju šio teismo sprendimo įvykdymas bus praktiškai neįmanomas arba lems tolesnius teisminius procesus. Šiuo atveju svarbi yra ir ta aplinkybė, jog nesilaikant Atkūrimo įstatymo reikalavimų, namų valdai (duomenys neskelbtini), vis dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Kiemo statinius, kurie yra pastatyti ant atkurti nuosavybės teises pretenduojamo žemės sklypo, perleidus trečiojo asmens nuosavybėn, bus itin apsunkintas ne tik naudojimasis grąžintu pastatu – bendrabučiu, bet taip pat apsunkintas ir žemės sklypo grąžinimas. Tokiu atveju nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą jau nebegalės būti atkurtos M. D. palikuoniams, ir net galima gauti piniginė kompensacija negalės atlyginti šios patirtos žalos.

Pareiškėjas vertino, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (uždraudimas Mykolo Romerio universitetui aukciono ar kitu būdu perleisti nuosavybės teises į kiemo statinius) yra proporcingos ir nesuvaržytų Universiteto teisių labiau, nei tai yra būtina atsižvelgiant į šioje byloje keliamus reikalavimus, jos taip pat atitinka šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – ir Ministerija) pateiktoje nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymėjo, kad dėl šios bylos jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą ir priimdamas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme, atskirajame skunde išdėstytus argumentus, byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Be to, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, šioje byloje aptariamų pastatų aukcionas jau yra įvykęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju nėra tikslingas. Nagrinėjamu atveju, esant įvykusiam aukcionui, nėra pagrindo uždrausti Mykolo Romerio universitetui parduoti aukcione pareiškėjo nurodytus pastatus.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-429-1188/2023, kuri buvo priimta remiantis suformuota teismų praktika bei faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, taip pat į tai, kad pareiškėjas nepateikė naujų esminės įtakos turinčių bylai dokumentų ir argumentų, vertino, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra nepagrįstas, todėl prašė jį atmesti.

Atsakovas Universitetas pateiktoje nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos iš esmės yra abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti tik teorinio pobūdžio prielaidomis, spėjimais, todėl nelaikytini įrodančiais būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindžia iš esmės atsižvelgdamas tik į savo interesus, tačiau visiškai neatsižvelgia į Universiteto interesus. O būtent, jo reikalavimas yra visiškai neproporcingas, varžo Universiteto teises parduoti aukcione nekilnojamąjį turtą už kuo aukštesnę kainą bei neatitinka šalių interesų pusiausvyros.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu nekilnojamojo turto kainos pasiekė aukštumas, o atsižvelgiant į teismų užimtumą, administracinės bylos nagrinėjimas gali užsitęsti ilgesniam laikotarpiui, kas kelia riziką, atsakovams palankaus sprendimo priėmimo atveju, nekilnojamojo turto galimam nuvertėjimui. Nurodė, kad bet kokiu atveju pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos, kadangi net ir nesant teisėtų galimybių atkurti nuosavybes teises natūra, pareiškėjui Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka valstybė atlygintų žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą taikant minėtas nuostatas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą grindžia argumentu, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – kiemo statiniai, kurie funkciškai yra labai susiję su D. B. atkurto pastato naudojimu, ir į kuriuos jis siekia atkurti nuosavybės teises, bus perleisti tretiesiems asmenims, todėl net ir palankaus teismo sprendimo jam atveju šio teismo sprendimo įvykdymas bus praktiškai neįmanomas arba lems tolesnius teisminius procesus. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad nesilaikant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) reikalavimų, namų valdai, esančiai (duomenys neskelbtini), vis dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Kiemo statinius, kurie yra pastatyti ant atkurti nuosavybės teises pretenduojamo žemės sklypo, perleidus trečiojo asmens nuosavybėn, bus itin apsunkintas ne tik naudojimasis grąžintu pastatu-bendrabučiu, bet tuo pačiu apsunkintas ir žemės sklypo grąžinimas. Tokiu atveju nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą jau nebegalės būti atkurtos M. D. palikuoniams, ir net galima gauti piniginė kompensacija negalės atlyginti šios patirtos žalos.

Teismas, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, atsakovų pateiktas nuomones dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos daugiau kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės sunkiai atitaisomą žalą sieja su Mykolo Romerio universiteto rengiamu aukcionu, kuriame galbūt bus parduoti garažas, ūkinis pastatas ar kiemo statiniai, taip pat nurodo, jog jų vertė nedidelė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad aukcionas vyko 2023 m. birželio 13–14 d., t. y. aukcionas yra įvykęs. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad aukcionas jau įvyko, o pareiškėjas, antrą kartą prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė naujų esminės įtakos turinčių bylai dokumentų ir argumentų, konstatavo, jog nėra tikslinga uždrausti Universitetui parduoti aukcione ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims inžinerinius statinius – kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo nurodomi argumentai nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl paminėtos aplinkybės savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirti neigiami padariniai tuo atveju, jeigu atsakovų veiksmai bus pripažinti neteisėtais, galės būti kompensuoti atlyginant žalą.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, ginčo santykių teisinį ir faktinį kontekstą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju nėra tikslingas ir suderinamas su proporcingumo principu bei viešuoju interesu, todėl pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) uždrausti Mykolo Romerio universitetui parduoti aukcione ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims inžinerinius statinius – kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, teismo išvados, kurių pagrindu buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, padarytos visiškai neįsigilinus į bylos aplinkybes, remiantis ankstesniu pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas nurodo, kad tiek 2023 m. birželio 12 d. teismui pateiktame skunde, tiek kituose savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja aplinkybę, jog valstybės institucijos jau daugybę metų nesiima veiksmų atkurti visą M. D. iki nacionalizacijos priklausiusios namų valdos turtą, t. y. pastatą-garažą, pastatą-ūkinį pastatą ir kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę, tvorą bei žemės sklypą, priklausiusį namų valdai, nors pagal Atkūrimo įstatymą turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ir į namo priklausinius (3 straipsnio 1 dalies 5 punktas), ir į žemę, ant kurios pastatytas sugrąžintas namas (8 straipsnio 3 dalis). Taigi pareiškėjas aiškiai ir išsamiai pagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindą.

Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamos nutarties dalies argumentai yra identiški Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutarties argumentams. Pastarojoje nutartyje buvo sprendžiamas kartu su 2023 m. birželio 12 d. skundu pateiktas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tačiau 2023 m. spalio 2 d. pateiktame pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo nurodyta skirtinga reikalavimo užtikrinimo priemonių apimtis (objektas) bei skirtingos faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartyje, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje nurodytos aplinkybės neturi prejudicijos nagrinėjamam prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas 2023 m. birželio 12 d. pateiktu prašymu prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl garažo, ūkinio pastato ir kiemo statinių. Pateikiant prašymą, aukcionas dar buvo tik paskelbtas, bet neįvykęs, pareiškėjui nebuvo žinoma tiksli parduodamo turto apimtis. Tik aukcionui įvykus, paaiškėjo, kad aukciono metu buvo parduoti garažas ir ūkinis pastatas. Kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora) aukcione parduodami nebuvo. Dėl to nutartyje teismas nepagrįstai atsisakymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog aukcionas jau įvyko, o pareiškėjas, antrą kartą prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė naujų esminės įtakos turinčių bylai dokumentų ir argumentų. Tokie teismo teiginiai leidžia daryti išvadą, kad 2023 m. spalio 2 d. prašyme nurodytos aplinkybės nebuvo atidžiai išnagrinėtos ir įvertintos.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2023 m. birželio 13-14 d. vykusio aukciono metu kiemo statiniai negalėjo būti perleidžiami tretiesiems asmenims, nes valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenų bazės duomenimis kiemo statiniai buvo registruoti kaip pastato-bendrabučio, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise priklausančio D. B., priklausinys. Šią aplinkybę patvirtina ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, pateiktas kartu su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tik 2023 m. liepos mėn. pabaigoje toks įrašas buvo pakeistas, kiemo statinių nuosavybę priskiriant Universitetui ir kaip tokio įrašo pagrindą nurodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 14 d. nutarimą, kuriuo kiemo statiniai kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais buvo perduoti į Universiteto balansą.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu ir prašydamas ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 14 d. nutarimo teisėtumą, yra nurodęs argumentus, jog šiuo nutarimu kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), registruoti D. B. priklausančio pastato priklausiniai, negalėjo būti perleisti kito asmens nuosavybėn. Tai grubus asmens nuosavybės teisių pažeidimas, nes, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (4.14 straipsnio 1 dalis). Taigi kiemo statiniams esant namo-bendrabučio priklausiniu, juos ištiko pagrindinio daikto likimas, t. y. į juos faktiškai buvo atkurtos nuosavybės teisės kartu su namu. Nepaisant šios svarbios teisinės aplinkybės, jog kiemo statiniai net pagal viešojo registro duomenis buvo D. B. priklausančio statinio priklausinys, tai nesutrukdė Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2022 m. vasario 14 d. nutarimu perduoti šį turtą Universitetui.

Pareiškėjas nesutinka su teismo nutartyje nurodytais argumentais, kad prašyme jis nepagrindė, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teigia, kad D. B. priklausančio pastato-bendrabučio priklausinys neteisėtai perleistas Universiteto nuosavybėn. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Universitetas nurodė, jog tik 2023 m. birželio 29 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu kiemo statinius suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti savarankišku (pagrindiniu) daiktu, bei aiškiai patvirtino savo ketinimą kiemo statinius (kiemo aikštelę, tvorą) artimiausiu metu aukciono būdu parduoti, taip apsunkindamas pareiškėjo siekį atkurti nuosavybės teises į M. D. priklausiusią namų valdą pilna apimtimi. Toks kiemo statinių perleidimas kito asmens nuosavybėn neatitaisomai pažeis ne tik nuosavybės teisės atkūrimą į šį inžinerinį statinį, tačiau kartu sukurs naujas kliūtis atkurti nuosavybės teisę į namų valdai priklausiusį žemės sklypą.

Atkreipia dėmesį, jog kiemo aikštelė užima gan didelę dalį buvusios namų valdos, yra su pastatu-bendrabučiu reikšmingai susijusi. Kiemo statinius, kurie yra pastatyti ant atkurti nuosavybės teises pretenduojamo žemės sklypo, perleidus trečiojo asmens nuosavybėn, bus itin apsunkintas ne tik naudojimasis grąžintu pastatu-bendrabučiu, bet tuo pačiu apsunkintas ir žemės sklypo grąžinimas bei naudojimasis juo. Be to, nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą jau nebegalės būti atkurtos M. D. palikuoniams.

Teismas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo patirti neigiami padariniai tuo atveju, jeigu atsakovų veiksmai bus pripažinti neteisėtais, galės būti kompensuoti atlyginant žalą. Pareiškėjas pažymi, kad kompensacija už patirtus materialinius nuostolius bus minimali, niekaip neatlyginanti tos žalos, kuri bus padaryta pareiškėjo šeimai nepagrįstai neatkūrus viso valstybės istorijos požiūriu svarbaus objekto, o dar ir sukūrus apsunkinimus jį naudoti.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju nėra tikslingas ir suderinamas su proporcingumo principu bei viešuoju interesu, tačiau išsamiau nemotyvavo šių teiginių. Pareiškėjas su tuo nesutinka, nes kiemo statinių vertė juos parduodant tretiesiems asmenims nebus tokia didelė, kokią vertę ji turėtų kaip pastato-bendrabučio priklausinys. Be to, Atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimai neatitinka teisinės valstybės principų ir grubiai pažeidžia siekiančių atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą turtą asmenų teises ir teisėtus interesus. Palankaus teismo sprendimo atveju kiemo statiniams esant perleistiems tretiesiems asmenims būtent pareiškėjas patirs neproporcingą žalą, kurios piniginė kompensacija niekaip nekompensuos. Tuo tarpu, pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tai nesuvaržys Universiteto teisių labiau, nei yra būtina atsižvelgiant į šioje byloje keliamus reikalavimus.

Kadangi kiemo statiniai yra vienas iš šioje administracinėje byloje ginčijamų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų / neveikimo, nulėmusių nuosavybės teisę į šį objektą, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog egzistuoja pagrįsta rizika, kad kiemo statiniai ir toliau bus perduodami nuosavybėn kitiems asmenims. Dėl šių priežasčių, perleidus nuosavybės teises į kiemo statinius kitam, į byla neįtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, gali pasunkėti ne tik teismo sprendimo vykdymas, bet ir bylos nagrinėjimas – tektų naują įgijėją įtraukti į bylą ir papildomai ginčyti pirkimo-pardavimo sandorį.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, taip pat suformuota teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas įvertino teisminį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, atsakovų pateiktas nuomones, ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjas tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos daugiau kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu.

Pareiškėjas sunkiai atitaisomą žalą sieja su Universiteto rengiamu aukcionu, kuriame galbūt bus parduoti garažas, ūkinis pastatas ar kiemo statiniai, taip pat nurodo, kad jų vertė nedidelė. Bylos duomenimis aukcionas vyko 2023 m. birželio 13-14 d., t. y. aukcionas yra įvykęs. Ministerija sutinka su teismo 2023 m. spalio 9 d. nutartimi, kurioje konstatuojama, kad atsižvelgiant į tai, jog aukcionas jau įvyko, o pareiškėjas, antrą kartą prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė naujų esminės įtakos turinčių bylai dokumentų ir argumentų, nėra tikslinga uždrausti Universitetui parduoti aukcione ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims inžinerinius statinius – kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo nurodomi argumentai nėra ypatinga aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl paminėtos aplinkybės savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra tikslingas ir suderinamas su proporcingumo principu bei viešuoju interesu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsakovas Universitetas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pagrįstai atsisakė pritaikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas iš esmės nepagrindė tokio reikalavimo pagrįstumo ir reikalingumo. Be to teismas nurodė, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus. Atsakovas sutinka su teismo argumentais, jog pareiškėjas nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos daugiau kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu.

Pareiškėjo skundas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra akivaizdžiai nepagrįstas. Tiek pareiškėjo motina D. B., tiek jos įpėdinis (pareiškėjas) praleido naikinamąjį 10 metų Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. SR-78-08-51 apskundimo terminą (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis), kuriuo ir buvo sprendžiamas D. B. nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Ministerija atkūrė D. B. nuosavybės teises tik į 1/2 jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusio nekilnojamojo turto – gyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, tačiau į kitus ginčo statinius nuosavybės teisių neatkūrė. Ministerijos sprendimo, dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitus ginčo statinius, D. B. neskundė. Todėl praleidus naikinamąjį 10 metų terminą, jo atnaujinti negalima ir tai sukelia pareiškėjui neigiamas prielaidas kreiptis į teismą.

Pareiškėjas, pasirinkdamas tokį, jo manymu, pažeistų teisių gynimo būdą, teigia, kad skundžiamas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. vasario 14 d. nutarimas Nr. 123 „Dėl valstybės turto investavimo ir Mykolo Romerio universiteto savininko kapitalo didinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas). Atsakovo nuomone, šis būdas pasirinktas vien todėl, kad yra praleistas minėtas naikinamasis terminas pirminiams valdžios institucijų priimtiems sprendimams apskųsti ir tai nesudaro pagrindo spręsti, kad Vyriausybės nutarimas yra netesėtas. Universiteto vertinimu, Vyriausybė, įgyvendindama valstybės valdžią, veikė tinkamai, pagal Konstitucija jai suteiktą kompetenciją, nepažeisdama kitų įstatymų nustatytų reikalavimų bei kitų asmenų nuosavybės teisių. Pareiškėjo pasirinktas pažeistų teisių ginimo būdas pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ir neįmanomas.

Atsakovas visiškai nesutinka su pareiškėju, kad teismas atidžiai neišnagrinėjo ir neįvertino visas 2023 m. spalio 2 d. jo prašyme nurodytas aplinkybes, o rėmėsi tik ankstesniais pareiškėjo atžvilgiu priimtais teismų sprendimais. Atsakovas teigia, kad teismas motyvuotai ir pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes - prielaidas, o tai negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sprendžiant dėl galimos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, atsakovas palaiko savo atsiliepime nurodytus motyvus, jog pareiškėjo argumentai iš esmės yra abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti tik teorinio pobūdžio prielaidomis, spėjimais, todėl negalėjo būti laikomi įrodančiais būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinti neįmanoma ar būtų sudėtinga. Pareiškėjui palankaus sprendimo atveju, jam padaryta žala bus atlyginama įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) uždrausti Universitetui parduoti aukcione ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims inžinerinius statinius – kiemo statinius (duomenys neskelbtini), nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog jam kils neatitaisoma žala, aukcionas yra įvykęs, todėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju nėra tikslingas ir suderinamas su proporcingumo principu bei viešuoju interesu. Be to, aukcionas jau įvyko, o pareiškėjas, antrą kartą prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė naujų esminės įtakos turinčių bylai dokumentų ir argumentų.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad nutarties dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, teismo išvados, kurių pagrindu buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, padarytos visiškai neįsigilinus į bylos aplinkybes, remiantis ankstesniu pareiškėjo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nesutinka, kad prašyme jis nepagrindė, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialiąsias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme, atskirajame skunde išdėstytus argumentus, byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra kilusi reali grėsmė, jog netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

Be to, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, prašydamas antrą kartą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą situaciją vertinti kitaip ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Priešingai: pastatai – garažas ir ūkinis pastatas, esantys žemės sklype (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir daiktai, kuriuos prašoma atsakovui uždrausti perleisti, t. y. kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (duomenys neskelbtini), yra perleisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovė „Erdvė investicijoms“; kaip nurodo pats pareiškėjas bei patvirtina byloje pateikti Nekilnojamo turto registro duomenų išrašai, bent iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. Nekilnojamo turto registre buvusio duomens, kad inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (duomenys neskelbtini) priklauso pastatui – bendrabučiui, esančiam žemės sklype (duomenys neskelbtini), nebėra. Nesant duomenų, kad sandoris dėl pastatų perleidimo ir / ar Nekilnojamo turto registro tvarkytojo veiksmai būtų ginčijami, nėra galima manyti, kad prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindimas tapo labiau pagrįstas.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, kad nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. nebus galima atkurti nuosavybės teisės į statinius M. D. palikuoniams, teisėjų kolegija pažymi, jog prielaida, kad pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-556/2022; kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti padariniai, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, nepatvirtina, kad pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pažymėtina, kad kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iki kol šioje byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė