P-261-61-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P261-61/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1076/2010 pagal pareiškėjų L. P. ir T. P. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir A. T., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai L. P. ir T. P. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 3–11) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir savivaldybė) toliau vykdyti Panevėžio apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 23 d. rašte „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams“ Nr. S01-622 Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateiktą nurodymą vykdyti L. P. ir T. P. priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo procedūrą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams projektą parengti per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (b. l. 94–97) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Panevėžio miesto savivaldybės administraciją toliau vykdyti Panevėžio apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 23 d. rašte „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams“ Nr. S01-622 Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateiktą nurodymą vykdyti L. ir T. P. priklausančio žemės sklypo (unik. Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo procedūrą ir įpareigoti projektą parengti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 99–102) prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino – panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjų L. P. ir T. P. skundą atmesti.

Vertindamas teisinį reguliavimą, kuris taikytinas šioje byloje, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuosavybės paėmimo visuomenės poreikių tenkinimui galimybę numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, o žemės paėmimo visuomenės poreikiams klausimus išsamiai reglamentuoja, be kita ko, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo VIII skyrius. Minėto įstatymo nuostatas detalizuoja 2005 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintos Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklės bei Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės.

Vertindama pirmiau minėtų teisės aktų nuostatas teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas yra pagrįstas pamatine idėja, jog tam tikrais atvejais viešajam interesui turi būti teikiama pirmenybė privataus intereso atžvilgiu ir dėl to visuomenės poreikiams gali būti paimta privati nuosavybė. Teismas nurodė, kad tenkinant tokį viešąjį interesą negali būti neproporcingai pažeidžiami ar paneigiami susijusių privačių asmenų interesai, todėl Konstitucijoje yra įtvirtintas aiškus imperatyvas, reikalaujantis teisingai atlyginti asmeniui už jo paimtą nuosavybę. Tokiu būdu siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus intereso.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Žemės įstatyme įtvirtintas nuostatas, pati žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra gali būti pradėta tik tuomet, kai teisės aktų nustatyta tvarka yra aiškiai identifikuotas viešasis interesas, kurį tenkinant būtina paimti savininkui priklausančią žemę. Taigi tik aiškiai įvardyto ir pagrįsto viešojo intereso buvimas yra vienintelis pagrindas, leidžiantis pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra – tai sudėtinga, kompleksinė ir paprastai ilgą laiką trunkanti procedūra, kurią, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, sudaro keletas etapų. Vykdant tokią procedūrą per ilgą laiką gali pasikeisti situacija, visuomenės poreikiai, viešojo intereso užtikrinimo būdai, taip pat gali būti situacijų, kuomet, dar nepabaigus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, prieš tai priimtu sprendimu identifikuotas viešasis interesas išnyksta. Pavyzdžiui, gali būti situacijų, kuomet formuojant konkrečią miesto teritorijos dalį nusprendžiama, jog dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tam tikroje vietoje nebeprasminga tiesti kelią, nors prieš tai buvo priimtas priešingas sprendimas. Žemės įstatymo (2008 m. lapkričio 25 d. redakcija, galiojusi skundo pateikimo metu) 32 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodyta, kad apskrities viršininkas apskrities teritorijoje sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams klausimus, o 32 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad savivaldybių institucijos savivaldybių teritorijoje teikia apskrities viršininkui pasiūlymus dėl visuomenės poreikiams reikalingų privačios žemės sklypų paėmimo. Žemės įstatymo (2010 m. liepos 1 d. redakcija) 32 straipsnio 3 dalies 8 punkte nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėja prašymus paimti žemę visuomenės poreikiams ir priima sprendimus paimti žemę visuomenės poreikiams.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, ypač į tai, kad pati žemės paėmimo visuomenės poreikiams paėmimo procedūra ir jos įgyvendinimas yra neatsiejami nuo konkretaus viešojo intereso buvimo ar nebuvimo, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad minėtos teisės normos, kuriose vartojami terminai „sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams klausimus“, „teikia pasiūlymus dėl žemės sklypų paėmimo“, „nagrinėja prašymus paimti žemę visuomenės poreikiams“, aiškintinos ne tik kaip suteikiančios teisę priimti sprendimus pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, bet ir ją nutraukti (ar inicijuoti kreipimąsi dėl tokios procedūros nutraukimo), jei, priėmus sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, dar nėra priimtas sprendimas paimti konkretų žemės sklypą visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 46 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas ydingas, nes nėra nuoseklus. Jame nepagrįstai teigiama, kad Žemės įstatymas nenumato galimybių nutraukti jau pradėtą procedūrą (arba inicijuoti jos nutraukimo procedūrą), tačiau tuo pačiu metu daroma išvada, kad nutraukti jau pradėtą žemės paėmimo procedūrą galima būtų tik tuo atveju, kai išnyktų žemės paėmimo poreikis.

Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymėjo, kad Žemės įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies požiūriu teisiškai nėra reikšmingi atsakovo argumentai dėl finansinių lėšų trūkumo ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad atsakovas 2008 m. antrame pusmetyje turėjo lėšų tęsti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nes ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovas nepagrįstai rengėsi kreiptis į Panevėžio apskrities viršininką dėl procedūros nutraukimo, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis dėl administracinės procedūros, nes šiuo atveju nebuvo nagrinėjamas asmens skundas (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pats inicijavo pareiškėjams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procesą, todėl, atsižvelgdamas į poreikį nepažeisti savininkų interesų, prieš priimdamas tokį sprendimą jis privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai bei suplanuoti ir užtikrinti šio proceso vykdymui ir užbaigimui būtinas finansines lėšas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą būtina įvertinti skundo turinį ir jame išdėstytus reikalavimus, t. y. nustatyti, ar pareiškėjai ginčija atsakovo veiksmus, atsisakymą atlikti veiksmus ar vilkinimą atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors skunde (b. l. 11) suformuluotame reikalavime prašoma įpareigoti atsakovą toliau vykdyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo procedūrą ir parengti minėtą projektą, iš skundo turinio ir bylos medžiagos (b. l. 36-37) matyti, kad tuo pačiu faktiškai ginčijamas atsakovo veiksmas, konkrečiai, jo bandymas kreiptis į Panevėžio apskrities viršininką dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros nutraukimo (b. l. 38-42). Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje reikalavimas įpareigoti atsakovą toliau vykdyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo procedūrą ir parengti minėtą projektą neatsiejamas nuo atsakovo veiksmų, kuriais jis apskritai bando nutraukti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad skundo padavimo teismui metu galiojusio Žemės įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 3 punkte buvo nurodyta, kad savivaldybių institucijos savivaldybių teritorijoje teikia apskrities viršininkui pasiūlymus dėl visuomenės poreikiams reikalingų privačios žemės sklypų paėmimo, 32 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyta, kad tokius sprendimus priima apskrities viršininkas. Šiuo požiūriu analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 8 punkte bei 32 straipsnio 4 dalies 4 punkte, kuriuose teisė priimti sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams yra suteikta Nacionalinei žemės tarnybai, o savivaldybės tarybos pastarajai institucijai turi tik teisę teikti prašymus priimti sprendimą.

Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmiau minėtas atsakovo sprendimas kreiptis į Panevėžio į apskrities viršininką (šiuo metu – Nacionalinę žemės tarnybą) pareiškėjams nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas veiksmu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies prasme, ir apskritai negali būti teisme nagrinėjamo administracinio ginčo objektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1117/2009). Kaip matyti iš Žemės įstatyme įtvirtintų teisės nuostatų, privalomus sprendimus dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams priima tik Nacionalinė žemės tarnyba, taigi, tik jos sprendimai pareiškėjams gali sukelti teisines pasekmes ir, atitinkamai, būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas rengėsi kreiptis į (tuo metu atsakingą) Panevėžio apskrities viršininką dėl pradėtos procedūros nutraukimo, nėra pagrindas daryti prielaidą, kad apskrities viršininkas būtų konstatavęs, jog nebeliko visuomenės poreikio, ir priėmęs sprendimą nutraukti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtą išvadą, kad teisės aktai numato atsakovo teisę inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros nutraukimą, o apskrities viršininkas (nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba) turi teisę nutraukti žemės paėmimo visuomenės procedūrą, jei dar nėra priimtas sprendimas visuomenės poreikiams paimti konkretų žemės sklypą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į apskrities viršininką, ir įpareigodamas jį tęsti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą bei parengti projektą, šioje byloje iš esmės perėmė viešojo administravimo subjekto funkcijas.

Nors pagal Žemės įstatymą būtent apskrities viršininkas (nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba) yra įpareigotas priimti sprendimą, kuriame konstatuojama, jog egzistuoja (ar neegzistuoja) tam tikras viešasis interesas ir ar tam interesui patenkinti būtina paimti konkretų žemės sklypą, pirmosios instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad viešasis interesas ir toliau egzistuoja, nežiūrint to, kad atsakovas ketino kreiptis į atitinkamą viešojo administravimo subjektą dėl minėto sprendimo priėmimo. Administracinis teismas, kaip viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų teisminės kontrolės institucija, negali ir neturi teisės vykdyti viešojo administravimo subjektų funkcijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A663-1264/2006), nes kiekvienas viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už savo priimtų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1166/2009).

Administracinių teismų kompetenciją apibrėžia ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, o ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai Šiuo atveju pažymėtina, kad teisiniu požiūriu nėra reikšmingi motyvai ir argumentai, kurių pagrindu atsakovas ketino kreiptis į atitinkamą viešojo administravimo subjektą, nes būtent pastarasis subjektas turi teisę (ir pareigą) priimti privalomą sprendimą dėl viešojo intereso (tolesnio) buvimo.

Gavusi tokį atsakovo prašymą nutraukti pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, Nacionalinė žemės tarnyba turi pareigą jį išnagrinėti atsižvelgdama į pirmiau aptartas Žemės įstatymo nuostatas, ir, įvertinusi, ar vis dar egzistuoja visuomenės poreikis paimti atitinkamą žemės sklypą, priimti atitinkamą sprendimą. Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir pirmiau minėtas ABTĮ nuostatas konstatuotina, kad pareiškėjų reikalavimų tenkinimas, be kita ko, reikštų, jog administracinis teismas sprendžia klausimus, kurių sprendimas pavestas Nacionalinei žemės tarnybai, o ne tikrina, ar pastarosios institucijos aktas, veiksmais ar neveikimas yra teisėti ir pagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Žemės įstatymo nuostatas ir, įvertinant tai, kad atsakovas ketino pradėti žemės paėmimo visuomenės procedūros nutraukimo procesą, nepagrįstai įpareigojo atsakovą toliau vykdyti pareiškėjams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir parengti projektą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad toks teismas įpareigojimas, vėliau Nacionalinei žemės tarnybai priėjus prie išvados, kad nebeliko viešojo intereso, kurį tenkinant būtina paimti pareiškėjams priklausantį žemės sklypą, netektų prasmės.

Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus teiginius, kad dėl atsakovo veiksmų ir neveikimo pareiškėjams yra daroma žala, apribotos jų nuosavybės teisės, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: “[...] nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1997 m. liepos 10 d. nutarimai). Tokį apribojimą gali sąlygoti ir turto pobūdis ar visuomenei svarbus interesas (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK), esančios sudėtine Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (LR Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), 1 protokolo 1 straipsnio, užtikrinančio teisę į nuosavybę, nuostatas, yra pripažinęs, jog įgyvendindamos miestų planavimo priemones EŽTK valstybės narės turi plačią diskreciją. Kita vertus, įgyvendindamos tokią diskreciją valstybės privalo užtikrinti teisingą viešojo ir privataus intereso pusiausvyrą (žr., pvz., 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareišk. Nr. 7151/75 ir 7152/75); 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją (pareišk. Nr. 36813/97). Teismas pabrėžė, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra neatsiejama nuo viešojo intereso buvimo, o jį įgyvendinant turi būti atsižvelgiama ir į paimamų žemės sklypų savininkų interesus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei pareiškėjai mano, jog dėl valstybės ar savivaldos institucijų veiksmų, kuriais įgyvendinama žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, jiems buvo padaryta žala, pareiškėjai, inter alia, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę reikalauti atlyginti tokią padarytą žalą.

III. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Prašyme nurodė, kad 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 19-4.7-2250 atsakydama į prašymą, Panevėžio miesto savivaldybės administracija nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke padarytas įrašas apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir šis įrašas yra galiojantis. Taip pat nurodyta, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nėra nutraukta. Taigi darytina išvada, kad visuomenės poreikis paimti T. P. ir L. P. priklausantį žemės sklypą nėra išnykęs. Pareiškėjas mano, kad pagrindo nutraukti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nėra, todėl ji turėtų būti tęsiama.

Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjams nebuvo žinoma apie vis dar egzistuojantį visuomenės poreikį paimti pareiškėjams priklausantį žemės sklypą, šios aplinkybės paaiškėjo tik išnagrinėjus bylą ir teismui priėmus sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Taigi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu.

Vertinant prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą iš esmės, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz. bylas Nr. P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010).

Kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, turi būti, pirmiausia tokios, kurios egzistavo bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pareiškėjai įvardina Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 21 d. raštą, kuriame viešojo administravimo subjektas nurodė, kad negali panaikinti L. P. ir T. P. nustatytų apribojimų 1,8185 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Panevėžio m.k.v., esantį Panevėžio mieste, kadangi nėra nutraukta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

Pažymėtina, jog minėtas Institucijos raštas buvo parengtas jau išnagrinėjus administracinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, be to, iš šio rašto turinio matyti, kad jame Institucija tik nurodė, kad negali panaikinti pareiškėjų žemės sklypui nustatytų apribojimų, kadangi jos duomenimis nėra baigta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, ginčas buvo kilęs dėl atsakovo teisės inicijuoti pradėtos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros nutraukimą, taip pat dėl jo pareigos per nustatytą terminą parengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad gavusi atsakovo prašymą nutraukti pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, Nacionalinė žemės tarnyba turi pareigą jį išnagrinėti atsižvelgdama į Žemės įstatymo nuostatas, ir, įvertinusi, ar vis dar egzistuoja visuomenės poreikis paimti atitinkamą žemės sklypą, priimti atitinkamą sprendimą. Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir pirmiau minėtas ABTĮ nuostatas teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimų tenkinimas, be kita ko, reikštų, jog administracinis teismas sprendžia klausimus, kurių sprendimas pavestas Nacionalinei žemės tarnybai, o ne tikrina, ar pastarosios institucijos aktas, veiksmais ar neveikimas yra teisėti ir pagrįsti.

Akivaizdu, kad vien tik Institucijos rašte nurodyta aplinkybė, kad šiuo metu žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nėra baigta, jokios reikšmės šiai bylai neturi negali būti pripažįstami naujai paaiškėjusiomis esminėmis administracinės bylos aplinkybėmis, egzistavusiomis nagrinėjant šią bylą iš esmės. Todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Dėl šių priežasčių pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1076/2010 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

T. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1076/2010 pagal pareiškėjų L. P. ir T. P. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir A. T., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Stasys Gagys Virginija Volskienė