1be19f3b-76e4-47b1-bcbb-c13ea9f00bd2 · Kauno apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-638-579/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25710-2017-8 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. lapkričio 8 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės, sekretoriaujant Melisai Žvirblytei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, išteisintajam R.

Z., jo gynėjai advokatei Raimondai Lazauskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rÅ«mų 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. iÅ¡teisintas iÅ¡ jam inkriminuoto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (trys veikos), 153 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. R. Z. iÅ¡teisintas iÅ¡ kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (veika M. Å . atžvilgiu), kad jis 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje, mažamečiui nukentėjusiajam M. Å ., gim. (duomenys neskelbtini), beldžiant į užrakintas berniukų skyriaus duris, tyčia kumščiu sudavė jam į deÅ¡inę veido pusę, padarydamas kraujosruvÄ deÅ¡iniame žande ir sukėlė mažamečiui M.

Å . nežymų sveikatos sutrikdymÄ . 1.1. Be to, R. Z. iÅ¡teisintas iÅ¡ kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (veika V. V. atžvilgiu), kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo sausio 1 d. iki gegužės 31 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini), VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje, prie apsaugos darbuotojo posto, iÅ¡vedęs už rankos mažametę V. V., gim. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ apsaugos darbuotojo posto, ne mažiau vienÄ kartÄ spyrė jai į sėdmenis, taip sukeldamas mažametei V.

V. fizinį skausmÄ . 1.2. Be to, R. Z. iÅ¡teisintas iÅ¡ kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (veika E. V. atžvilgiu), kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo balandžio 1 d. iki gegužės 25 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, (duomenys neskelbtini), VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje, ne mažiau vienÄ kartÄ spyrė nukentėjusiajam mažamečiui E. V., gim. (duomenys neskelbtini), į kairį Å¡onÄ , ne mažiau du kartus kumščiu sudavė į nugarÄ , piešė ant pilvo kvadratukus, taip sukeldamas mažamečiui E. V. fizinį skausmÄ . 1.3.

Be to, R. Z. iÅ¡teisintas iÅ¡ kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo balandžio 26 d. iki gegužės 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje, (duomenys neskelbtini), bÅ«damas VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės apsaugos darbuotoju, žinodamas, kad nukentėjęs M. Å ., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametis, pasakojo jam amoralius pasakojimus apie seksualinio potraukio tenkinimÄ â€“ kaip lietė bei laižė lytinius organus savo žmonai, rodė apnuogintos moters, kuriose ji tik su liemenėle ir kelnaitėmis, nuotraukas, t. y. atliko tvirkinimo veiksmus, galinčius sukelti mažamečiui M.

Å . per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis, iÅ¡kreiptÄ santykio tarp lyčių įsivaizdavimÄ bei sutrikdyti jo fizinį ir psichologinį vystymÄ si.

2. Apeliaciniame skunde prokuroras Edvinas Alosevičius praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, R. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje (M. Å . nežymus sveikatos sutrikdymas), ir skirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas V. V.), ir skirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas E. V.), ir skirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 153 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti iÅ¡ dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį Å¡velnesnių, ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti laisvės atėmimÄ 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Taikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant atsipraÅ¡yti nukentėjusiųjų ir neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo. 2.1. Skunde prokuroras nurodo, kad, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teismas neanalizavo įrodymų visumos, vertino tik dalį surinktų įrodymų, t. y. tik kaltinamÄ jį teisinančius įrodymus, o kaltinantys įrodymai liko neapraÅ¡yti ir neaptarti. Prokuroras pažymi, kad nuosprendyje daugumos liudytojų parodymai suraÅ¡yti sutrumpintai (po vienÄ , du sakinius), o dalis svarbių įrodymų iÅ¡ viso neapraÅ¡yti – tai liudytojų V. B., K. Å ., T. B., L. M., V. L., S. S., R. J., I. M., N. K., L. M. parodymai. Apylinkės teismas mini įrodymus, kurie nuosprendyje nėra apraÅ¡yti, ir vadovaujasi ikiteisminio tyrimo duomenimis, t. y. buvo remtasi V.

B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors teisiamojo posėdžio metu Å¡ios liudytojos parodymai net nebuvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, taip pat nebuvo peržiÅ«rėtas jos apklausos vaizdo įraÅ¡as. Vadovautasi ir nepagarsintais K. Å . ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. 2.2. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. P. paliudijo, kaip VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės apsaugos darbuotojas kumščiu sudavė vienÄ smÅ«gį M. Å ., Å¡io liudytojo parodymai yra detalÅ«s ir patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl suduoto smÅ«gio.

Apylinkės teismas klaidingai nurodė, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, tačiau dėl neaiškių priežasčių teismas šio liudytojo parodymus aprašė dviem sakiniais, kas neleido visų parodymų turinio tinkamai išanalizuoti. Analogiškai selektyviai pateikti ir liudytojo J. K. parodymai. Iš tiesų, šis liudytojas parodė, kad negirdėjo, jog broliai K. ir M.

Å . praÅ¡ytų apkalbėti apsaugos darbuotojÄ , tačiau apylinkės teismas nurodo, kad iÅ¡ jo parodymų matyti, jog vaikai susimokė apkalbėti kaltinamÄ jį. Be to, J. K. patvirtino, jog nukentėjusysis M. Å . kaltinime nurodytu laiku verkė, iÅ¡ karto pasakė liudytojui, jog buvo sumuÅ¡tas apsaugos darbuotojo. 2.3. Prokuroras skunde pažymi, jog apylinkės teismas savo iÅ¡vadas motyvuoja ir klaidingais duomenimis, pavyzdžiui, nurodydamas, jog fizinio smurto prieÅ¡ M. Å . panaudojimo liudytoja G. P. nematė, tačiau minėta liudytoja apie smÅ«gio į veidÄ nukentėjusiajam sudavimo aplinkybes nurodė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Toliau skunde prokuroras cituoja liudytojų M. M., T. B., N. M., V. L., I. M., R. J., S. S. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kurie nuosprendyje nebuvo aprašyti bei įvertinti. Prokuroro vertinimu, jei teismas minėtų liudytojų parodymus būtų analizavęs ir įvertinęs visų surinktų duomenų kontekste, tuomet nebūtų padaręs nepagrįstos išvados, jog kaltinimas R. Z. dėl M. Š. nežymaus sveikatos sutrikdymo yra grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina bylos faktiniai duomenys.

IÅ¡ tiesų, dauguma liudytojų patvirtino, jog kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam smÅ«gį į veido sritį, užlaužė rankÄ , suplėšė marÅ¡kinėlius, M. Å . dėl Å¡io incidento verkė, buvo iÅ¡kviesta policija, tai, kad mažametis emocionaliai reagavo į šį įvykį, skundėsi mamai, yra savaime suprantamas dalykas ir niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog R. Z. buvo apkalbėtas. 2.4. Prokuroras skunde nurodo, jog nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais vien dėl to, kad juose yra Å¡iokių tokių prieÅ¡taravimų, nėra pagrįsta ir neatitinka teismų praktikos.

Mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai. Tam tikri nesutapimai bei netikslumai M. Š. parodymuose šiuo atveju paaiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo. Tuo tarpu R. Z. parodymai nepagrįstai įvertinti kaip išsamūs bei nuoseklūs. Apklausiamas teisme, kaltinamasis nurodė, jog nukentėjusysis neverkė, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog vaikas nubėgo verkdamas.

Be to, teismas nekritiÅ¡kai vertino R. Z. versijÄ neva vaikas pats atsitrenkė į jo rankÄ . 2.5. Prokuroras nesutinka ir dėl R. Z. iÅ¡teisinimo (pagal BK 140 straipsnio 3 dalį) dėl veikų, padarytų V. V. ir E. V. atžvilgiu. Nuosprendžio dalis, kurioje analizuojamos Å¡ios veikos, yra deklaratyvaus pobÅ«džio, suraÅ¡yta nesigilinant į nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų esmę. Abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra detalÅ«s, duomenų, kad vaikai visas įvykio aplinkybes iÅ¡sigalvotų, nėra.

Tai, kad V. V. ir E. V. apie patirtÄ smurtÄ papasakojo tik po to, kai M. Å . pranešė apie jo atžvilgiu naudotÄ fizinį smurtÄ , nesudaro pagrindo teigti, jog vaikai yra susitarę apkalbėti R. Z.. Liudytoja J. V. pripažino, kad sÅ«nus jai buvo užsiminęs, jog apsaugos darbuotojas jį papurtė, nes jis triukÅ¡mavo, apie sukeltÄ skausmÄ nepasakojo. Tuo tarpu nukentėjusioji V. V. jai sukeltÄ fizinį skausmÄ Ä¯vertino penkiais balais deÅ¡imties balų skalėje. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog kaltinamasis iÅ¡ esmės neneigia naudojęs smurtÄ nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau teigia tai daręs netyčia, drausmindamas vaikus.

Vis dėlto, toks R. Z. elgesys negali bÅ«ti laikomas nepavojingu ir neužtraukti baudžiamosios atsakomybės taikymo. 2.6. Apeliaciniame skunde praÅ¡oma kaltinamÄ jį pripažinti kaltu ir pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl M. Å . tvirkinimo. Prokuroro teigimu, teismas nevertino V. V. parodymų apie tai, kad apsaugos darbuotojas rodė žinutes, kuriose buvo raÅ¡oma: „aÅ¡ laukiu tavęs, aÅ¡ tave myliu“, taip pat buvo rodytos nuotraukos, kuriose buvo moteris su liemenėle, R. Z. sakydavo, jog nori, kad ji eitų su juo į lovÄ .

Taip pat nevertinti ligoninės socialinės darbuotojos V. L. parodymai, jog kaltinamasis bendraudavo su mažesniais vaikais, t. y. maždaug iki 13 metų. Vaikai užeidavo į apsaugos darbuotojams skirtÄ nedidelę patalpÄ , kur kaltinamÄ jį erzindavo. R. Z. vaikams pasakodavo, jog yra iÅ¡siskyręs ir turi draugę. Vaikai jai pasakojo, kad R. Z. yra durnas, nes jį paliko žmona, todėl jis kompiuterių klasėje žiÅ«ri suaugusiesiems skirtus filmus. 2.7. Prokuroro teigimu, apylinkės teismas itin akcentavo nukentėjusiojo M.

Å . neigiamÄ charakteristikÄ , tuo pagrįsdamas argumentÄ , kad jis yra linkęs fantazuoti, t. y. iÅ¡sigalvoti atitinkamus dalykus tam, kad visas dėmesys bÅ«tų nukreiptas į jį. Prokuroro vertinimu, fantazavimo nustatymui yra reikalingos specialios žinios. Å iuo atveju buvo tikslinga apklausti apylinkės teismo psichologę I. B., kuri apklausinėjo nukentėjusįjį M. Å ., apie tai, ar mažametis meluoja, apkalba kaltinamÄ jį, ar tikslinga jam skirti teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, tačiau apylinkės teismas Å¡ių veiksmų neatliko ir besÄ lygiÅ¡kai patikėjo kaltinamojo parodymais.

Tokiu bÅ«du teismas neatliko visų veiksmų įrodymams patikrinti, kas lėmė neiÅ¡samų baudžiamosios bylos iÅ¡nagrinėjimÄ .

3. Atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintojo R. Z. gynėja advokatė Raimonda Lazauskienė praÅ¡o prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. 3.1. Gynėja atsiliepime nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos specifikÄ , pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiÅ¡kinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logikÄ , atsakant į gynybos ar kaltinimo iÅ¡keltus argumentus, analizuojant bylai reikÅ¡mingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009).

Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai neva sutrumpintas įrodymų apraÅ¡ymas ar tam tikrų įrodymų neįvardijimas nuosprendyje sudaro pagrindÄ pripažinti jį neteisėtu. 3.2. Teigiama, kad R. Z. visos bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios versijos, jog smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį nenaudojo, o tik savo ranka netyčia kliudė M. Å . veidÄ , siekdamas nutraukti jo neteisėtus veiksmus ir apsaugoti M. Å . nuo galimų susižalojimų dūžtant durų stiklui. Akivaizdu, kad M.

Å ., bÅ«damas jauno amžiaus, dėl susiklosčiusios situacijos galėjo pasimesti ir apsiverkti, tačiau vien M. Å . aÅ¡aros bei aplinkybė, jog R. Z. netyčia savo ranka kliudė M. Å . veidÄ , nesudaro pagrindo pripažinti R. Z. kaltu padarius BK 140 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . IÅ¡teisintojo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti M. Å . nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Pažymima, kad R. Z. nurodytÄ Ä¯vykių versijÄ iÅ¡ esmės patvirtino liudytojai M. M., G. P. ir M. L.. 3.3. IÅ¡teisintojo gynėjos teigimu, objektyviems bylos duomenims prieÅ¡tarauja apeliacinio skundo motyvai neva byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad M.

Å . su kitais vaikais susimokė apkalbėti R. Z., nepagrįstai jį apkaltinant. Susitelkimo prieÅ¡ iÅ¡teisintÄ jį duomenis patvirtina byloje liudytojais apklausti M. M., M. L., J. K., taip pat K. V., kuri paliudijo, jog patys vaikai jai yra pripažinę, kad viskÄ iÅ¡sigalvojo, ir kad vadeiva įkalbinti kitus vaikus meluoti buvo M. Å . sesė E. Å .. Apie tai, kad vyresni vaikai galėjo susimokyti prieÅ¡ iÅ¡teisintÄ jį, yra paliudijusi ir V. L.. Atkreipiamas dėmesys, kad M. Å . savo parodymus ne kartÄ keitė, taip pat yra nurodęs, jog tyčinio sudavimo vis tik nebuvo, kad gal kaltinamasis sudavė jam pačiam atsisukant. 3.4.

Atsiliepime teigiama, kad R. Z. pagrįstai iÅ¡teisintas ir dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiams V. V. ir E. V.. Abiejų vaikų paaiÅ¡kinimai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių nuolat keitėsi, be to, jų paaiÅ¡kinimai prieÅ¡tarauja ir kitiems objektyviems byloje surinktiems ir iÅ¡tirtiems duomenims. Nukentėjusieji nemėgo R. Z. ir turėjo iÅ¡ankstinį nusistatymÄ jo atžvilgiu. Atkreipiamas dėmesys, kad abu vaikai turi specialiuosius poreikius, yra emociÅ¡kai nestabilÅ«s, greitai susierzinantys.

Be to, nukentėjusieji nesikreipė pagalbos į medikus, aplinkiniai nematė ant jų kūnų jokių sužalojimų. Bylos duomenys patvirtina, kad R. Z. nuolat bendraudavo su vaikais, su jais žaisdavo, sudrausmindavo, kai šie jo neklausydavo. Tačiau tokie išteisintojo veiksmai visiškai suprantami atsižvelgiant į tai, kad jis dirbo ligoninėje, kurioje buvo gydomi nepilnamečiai. Natūralu, kad žaidžiant vaikai kartais susižeisdavo, tačiau R. Z. niekada neturėjo tyčios sužaloti mažamečius vaikus. 3.5.

Gynėjos vertinimu, R. Z. pagrįstai išteisintas ir iš kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju M. Š. paaiškinimai ne tai, kad buvo netikslūs ar buvo nustatyta keli nesutapimai, tačiau šie paaiškinimai iš esmės buvo prieštaraujantys tarpusavyje, be to, jie paneigti kitais objektyviais byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais. Visų apklausų metu M. Š. nuosekliai laikėsi versijos, kad, kai jam R. Z. pasakojo, kaip šis lietė ir laižė žmonos lytinius organus, tai dar girdėjo jo sesė E., taip pat N., L., A., D. ir G., tačiau nei vienas iš šių asmenų tokių M.

Å . paaiÅ¡kinimų nepatvirtino. Visi byloje apklausti vaikai paliudijo, kad yra girdėję iÅ¡ kitų vaikų, jog R. Z. pasakodavo neÅ¡vankius dalykus, rodydavo pornografinio turinio nuotraukas ar video medžiagÄ , tačiau patys tiesiogiai nematė ir negirdėjo, jog iÅ¡teisintasis jiems rodytų ar pasakotų nepadorius dalykus.

4. BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, o iÅ¡teisintasis ir jo gynėja – atmesti.

5. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

6. Remiantis susiformavusia teismų praktika, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53/2017, 2K-275/2017, 2K-150/2018). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir iÅ¡teisinamajame nuosprendyje savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o iÅ¡teisinamajame nuosprendyje iÅ¡dėsto motyvuotas iÅ¡vadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo iÅ¡teisinimo.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartÄ yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu nustačius bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių pažeidimų:

1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje;

2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas iÅ¡vadas buvo pažeistas neÅ¡aliÅ¡kumo principas ir 3) iÅ¡vados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Reikalavimas iÅ¡samiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo iÅ¡vados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryÅ¡io. Tai reiÅ¡kia, kad teismas, vykdydamas pareigÄ iÅ¡samiai iÅ¡siaiÅ¡kinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamÄ jį aktÄ suraÅ¡yti taip, kad iÅ¡ jo turinio bÅ«tų aiÅ¡ku:

1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai paÅ¡alinti tam tikrų abejonių dėl reikÅ¡mingų aplinkybių nepavyksta, turi bÅ«ti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra iÅ¡naudotos ir 2) kad iÅ¡vados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai iÅ¡tirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieÅ¡taringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi bÅ«ti nurodyta, kodėl teismas iÅ¡vadas grindžia vienais įrodymais ir reikÅ¡mingais nustatant tiesÄ byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2016, 2K-84/2017, 2K-180/2018).

8. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas iš tiesų pažeidė BPK 305 straipsnio, reglamentuojančio nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui keliamus reikalavimus, nuostatas, neanalizavo kai kurių ištirtų įrodymų ir jų nelygino su kitais byloje ištirtais įrodymais, jų nevertino – liudytojų V. B., K. Š., T. B. ir kai kurių kitų liudytojų parodymų (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Todėl skundžiamas nuosprendis savo forma neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų.

Ä® tai savo apeliaciniame skunde teisingai atkreipė dėmesį prokuroras. Tačiau vien savo formos neatitinkantis teismo nuosprendis negali bÅ«ti besÄ lygiÅ¡kai panaikinamas. Dėl iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas mažamečio M. Å . atžvilgiu) 9. Å ios baudžiamosios bylos apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – nustatyti, ar mažamečiui M. Å . 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jei taip, ar tai savo tyčiniais veiksmais padarė iÅ¡teisintasis R.

Z.. Šio esminio baudžiamosios bylos klausimo sprendimas priklauso nuo įrodymų (tiek atskirų, tiek jų viseto) vertinimo.

10. Nors pirmosios instancijos teismas ir neiÅ¡analizavo bei neįvertino nuosprendyje visų byloje iÅ¡tirtų įrodymų (kai kurių liudytojų parodymų), daryti iÅ¡vadÄ , kad teismo baigiamasis aktas priimtas iÅ¡samiai neiÅ¡siaiÅ¡kinus visų reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, neapklausus tam tikrų asmenų, negalima. Kauno apylinkės teismas nuosprendyje gana iÅ¡samiai motyvavo kokiais įrodymais remdamasis padarė iÅ¡vadÄ , kad nebuvo padaryta Å¡i nusikalstama veika, nurodė, kodėl nesivadovavo R. Z. kaltinančiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija nenustatė nei įrodymų vertinimo klaidų, nei esminių proceso normų pažeidimo.

11. IÅ¡teisintasis R. Z. vienodai ir nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino nepadaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo, aiÅ¡kino, kad, norėdamas sudrausminti ir sulaikyti nuo neteisėtų veiksmų M. Å ., netyčia ranka kliudė mažamečio nukentėjusiojo veidÄ . Esminėse detalėse Å¡ie parodymai buvo vienodi ir sutampantys nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Dar daugiau, kaip nurodė liudytojai G. P. ir E. V., iÅ¡ karto po konflikto su M. Å . iÅ¡teisintasis ne tik nepradėjo netoliese buvusiems (kitiems) vaikams teisintis, iÅ¡sisukinėti, bet netgi Å¡iems pažadėjo saldainių, jeigu įvykusio konflikto liudytojai papasakos tiesÄ , kaip iÅ¡ tikrųjų viskas vyko, tai yra tai, kÄ vaikai patys matė, kas taip pat leidžia spręsti apie R. Z. tyčios kryptingumÄ .

12. Sutiktina su prokuroro skundo argumentu, jog mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai, kad nustatyti tam tikri nesutapimai bei netikslumai M. Š. parodymuose turi būti aiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, kad nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo parodymus.

Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo teisę gintis. Taigi mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, jeigu yra duomenų, kad buvo nutarta apkalbėti R. Z., kad būtų atleistas iš darbo.

13. Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, jog daugybė įvykio liudytojų patvirtina, kad R. Z. sudavė į veidÄ nukentėjusiajam M. Å ., su tokiu deklaratyviu skundo autoriaus tvirtinimu sutikti negalima. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kitų įrodymų, patvirtinančių mažamečio M. Å . tvirtinimÄ , kad jam beldžiant į užrakintas berniukų skyriaus duris R. Z. tyčia kumščiu sudavė į deÅ¡inę veido pusę, nėra surinkta. Tai yra joks įvykio liudytojas nepatvirtino bÅ«tent tokios įvykių eigos bei nukentėjusiojo ir iÅ¡teisintojo elgesio (veiksmų) konflikto metu, kokius nurodė nukentėjusysis M.

Å .. 13.1. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti ir pirmosios instancijos teisme apklausti keturi nepilnamečiai liudytojai, kurie 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., buvo įvykio vietoje ir matė konfliktÄ tarp M. Å . ir apsaugos darbuotojo R. Z. – M. L., M. M., G. P. ir A. P.. Ir nei vienas iÅ¡ Å¡ių nepilnamečių, apklausiamas nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ pirmosios instancijos teisme, kaip jau minėta, nenurodė, kad R. Z. tyčia sudavė M. Å . į veidÄ . 13.2. Vienas iÅ¡ prokuroro apeliacinio skundo argumentų pripažinti R.

Z. kaltu yra tai, kad smurtÄ M. Å . atžvilgiu matęs patvirtino liudytojas A. P., kurio, kaip teigiama skunde, parodymai detalÅ«s ir kurio parodymais pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė. Tačiau su tokiu skundo teiginiu sutikti negalima. IÅ¡ tiesų, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 10-11), Å¡is nepilnametis liudytojas patvirtino, kad prie M. Å ., kuris tuo metu daužė berniukų skyriaus duris, priėjo iÅ¡teisintasis, paėmė nukentėjusiajam už kaklo, pasuko ir trenkė vienÄ kartÄ kumščiu į žandÄ .

Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas nepilnametis A. P. teigė, kad įvykio aplinkybių gerai neatsimena. Ir nors Å¡ios apklausos metu liudytojas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atsiminė geriau, kad tuomet apklausiamas sakė tiesÄ , tačiau kartu A. P. patvirtino, jog įvykio metu stovėjo apsaugos darbuotojui R. Z. už nugaros ir nematė, ar Å¡is sudavė nukentėjusiajam M. Å ., tik girdėjo, kaip pastarasis iÅ¡plÅ«do R. Z.. Dar daugiau, tuo pačiu Å¡is liudytojas teigė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pasakojo tai, kÄ buvo girdėjęs iÅ¡ kitų vaikų, tai yra, kÄ tuo metu kalbėjo vaikai, o ne tai, kÄ pats matė. 13.3.

A. P. apklausiamas nurodė, kad nagrinėjamo įvykio vietoje buvo kartu su savo seserimi G. (P.). Å ios liudytojos parodymus, kaip mačiusios nagrinėjamo įvykio metu panaudotÄ fizinį smurtÄ , skunde cituoja ir prokuroras. Tačiau, vertindamas Å¡ios nepilnametės parodymus, skundo autorius nesilaiko taisyklės, kad liudytojo parodymai (turinys) turi bÅ«ti vertinami visumoje, o ne paimant iÅ¡ konteksto atskiras parodymų frazes, jas interpretuojant savaip. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad G. P. parodymų turinys patvirtina, jog R.

Z. kumščiu trenkė M. Å . į veidÄ , kad „kaip apsaugos darbuotojas trenkė buvo raudona dėmė“, tačiau savo skunde nutyli, kad nepilnametė liudytoja G. P. net kelis kartus nurodė, jog apsaugos darbuotojas trenkė kumščiu M. Å . netyčia, bei patikslino kÄ reiÅ¡kia trenkė kumščiu – tiesiog nestipriai prilietė tÄ vietÄ kur buvo raudona, pastÅ«mė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 18-19) Å¡i liudytoja irgi nenurodė, kad R. Z. sudavė nukentėjusiajam į veidÄ , o tik teigė, kad iÅ¡teisintasis, bandydamas sutrukdyti nesiliaujančiam M.

Å . daužymui (trankymui) į duris, Å¡iam nereaguojant į pastabas nutraukti tokius veiksmus, rankos pirÅ¡tais palietė tÄ nukentėjusiojo veido vietÄ , kurioje buvo raudona dėmė, likusi po anksčiau įvykusių M. Å . muÅ¡tynių su kitu vaiku. 13.4. Nagrinėjamo įvykio liudytoja M. L., apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodė, jog tuo metu, kai M. Å ., supykęs beldė į berniukų skyriaus durų stiklÄ , apsaugos darbuotojas paėmė nukentėjusiajam už rankos, kad nedaužytų stiklo.

M. Å . dėl tokio veiksmo supyko, pradėjo Å¡aukti ir nuėjo. Taigi ir Å¡i liudytoja nepatvirtina, kad iÅ¡teisintasis sudavė smÅ«gį į veidÄ mažamečiui nukentėjusiajam. Be to, nepilnametė liudytoja nurodė ir tai, kad kraujosruvÄ M. Å . veide ji matė jau iki nagrinėjamo įvykio, kad Å¡is sužalojimas buvo padarytas dienÄ prieÅ¡, M. Å . muÅ¡tynių su savo broliu K. metu. M. L. apklausiama taip pat teigė, jog apklausos ikiteisminio tyrimo metu, sakydama, kad matė, kaip R. Z., nukentėjusiajam daužant langÄ , priėjęs paėmė M.

Å . už rankos, jÄ užlaužė ir netyčia trenkė, melavo, kadangi taip sakyti prašė E. V. Å .. Nukentėjusiojo sesuo norėjo, kad ji pasakytų, jog kraujosruva M. Å . veide atsirado nuo apsaugos darbuotojo smÅ«gio (kurio ji iÅ¡ tiesų nematė). 13.5. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo iÅ¡kraipyti liudytojo M. M. parodymai, nurodyta, kad Kauno apylinkės teismas nuosprendyje padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , jog Å¡is nepilnametis liudytojas „matė, kaip M.

Å . daužė stiklines duris, o kaltinamasis jam liepė atsitraukti, tačiau jis ir toliau daužė (duris). Matė kaip kaltinamasis bandė sulaikyti M., kad tas neiÅ¡daužtų stiklo, tačiau M. Å . sukiojosi, bandė iÅ¡silaisvinti ir apsaugos darbuotojas jam netyčia sudavė į veidÄ â€œ. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. IÅ¡ tiesų nepilnametis, tik kitais žodžiais: „M. ten sukiojosi kažkaip pats bandydamas iÅ¡silaisvinti“, „tyčinio sudavimo į veidÄ nebuvo, mačiau tikrai, buvau 8 metrus nuo jų, apsaugos darbuotojas bandė atitraukti ir laikyti, kad nedaužytų stiklo“, patvirtino tÄ patį, kÄ nuosekliai, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, apklausiamas teigė iÅ¡teisintasis R.

Z. – kad, norėdamas sutramdyti M. Å ., kuris nereaguodamas į jo pastabas daužė duris, bandė ranka sulaikyti (pagauti) nukentėjusiojo rankÄ , o tuo metu M. Å . sukosi į jį veidu ir taip netyčia, to nenorėdamas, ranka užkliudė nukentėjusiojo deÅ¡inį skruostÄ . BÅ«tent tokias įvykusio konflikto aplinkybes Å¡is nepilnametis liudytojas nurodė ir savo seseriai L. M.. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas M. M. taip pat teigė, jog prieÅ¡ konfliktÄ su apsaugos darbuotoju R. Z. nukentėjusysis M.

Å . buvo susimušęs su savo broliu K. ir jo žandas jau buvo paraudęs, taip pat, kad po įvykio V. B. sugalvojo, jog reikia Å¡iuo įvykiu pasinaudoti, kad R. Z. bÅ«tų atleistas iÅ¡ darbo, parodyti brolio K. Å . M. padarytÄ sužalojimÄ (mėlynę) ir pasakyti, kad šį sužalojimÄ padarė, suduodamas smÅ«gį, apsaugos darbuotojas R. Z..

14. Ä®vertinus Å¡ių įvykį mačiusių liudytojo parodymus, juos sulyginus ir vertinant kartu su paties mažamečio nukentėjusiojo, iÅ¡teisintojo R. Z. parodymais, neabejotinai galima teigti tik tai, kad 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje, M. Å . intensyviai beldžiant į užrakintas berniukų skyriaus duris (durų stiklÄ ), triukÅ¡maujant, ligoninės apsaugos darbuotojas R. Z. perspėjo mažametį nutraukti tokius veiksmus, nekelti triukÅ¡mo (buvo ruoÅ¡iami miegoti mažesni ligoninėje esantys vaikai), tačiau M.

Š. nereagavo, toliau beldė į duris. Nustatyta ir tai, kad R. Z. norėdamas, kad mažametis nukentėjusysis nustotų triukšmauti, bandė M. Š. atitraukti nuo durų ir tokio veiksmo metu R. Z. ranka kontaktavo su nukentėjusiojo veidu. Tačiau, vertinant tokius tiesioginių įvykio dalyvių ir liudytojų parodymus tiek atskirai, tiek ir sugretinus juos tarpusavyje, tikrai negalima daryti išvados, jog šie įrodymai patvirtina nukentėjusiojo M. Š. parodymus apie jo atžvilgiu apsaugos darbuotojo R.

Z. panaudotÄ fizinį smurtÄ , tyčinį Å¡io smurto (fizinio kontakto) pobÅ«dį.

15. Be abejo, kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali bÅ«ti grindžiama ir netiesioginiais ar iÅ¡vestiniais įrodymais, esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomÄ jį pagrindÄ , patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. Dar daugiau, tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018).

16. Tačiau ir netiesioginiai (ar iÅ¡vestiniai) Å¡ioje baudžiamojoje byloje iÅ¡tirti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos iÅ¡vados apie R. Z. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje. 16.1. Nepilnamečiai liudytojai T. B., V. B., K. Å . tvirtina, kad matė iÅ¡ karto po įvykio nukentėjusįjį M. Å ., kuris buvo iÅ¡sigandęs, verkė, skundėsi, jog apsaugos darbuotojas R. Z. trenkė į veidÄ , matė paraudimÄ nukentėjusiojo veide. Tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusysis buvo susierzinęs vien dėl to, kad slaugytoja neatrakina berniukų skyriaus durų, be to, kÄ tik buvo įvykęs mažamečio M.

Å . konfliktas su apsaugos darbuotoju, kurio metu iÅ¡ tiesų buvo ir fizinis kontaktas tarp Å¡io mažamečio ir R. Z., kuris galėjo sukelti ir skausmÄ , ar net atsirasti tokio kontakto pasekmės – kraujosruva veide. Visa tai galėjo sukelti dar didesnį nepasitenkinimÄ , pyktį, nukentėjusysis galėjo sutrikti, iÅ¡sigÄ sti. Todėl tokia nukentėjusiojo M. Å . reakcija į konfliktÄ , toks jo elgesys – verksmas, iÅ¡gÄ stis, atsižvelgiant ir į paties nukentėjusiojo asmenybę – jo emocionalumÄ , neprognozuojamÄ , isteriÅ¡kÄ elgesį konfliktinių situacijų metu, tikrai nepatvirtina, kad mažametis nukentėjusysis buvo sužalotas tyčinio fizinio kontakto, tai yra tyčinio smÅ«gio M.

Å . į veidÄ metu. Kartu pažymėtina, kad skausmo pojÅ«tis atsiranda tiek po tyčinio, tiek ir po neatsargaus fizinio kontakto. 16.2. Dar daugiau, nepilnamečiai liudytojai M. M., J. K., N. M., M. L., taip pat ligoninės vairuotojas K. A. K. tvirtina vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis girdėję patys arba girdėję iÅ¡ kitų asmenų, kad M. Å ., jo sesuo E. V. Å ., brolis K. Å ., V. B. planavo R. Z. melagingai apkaltinti (apkalbėti), jog Å¡is sumušė M. Å ., siekdami, kad apsaugos darbuotojas bÅ«tų atleistas iÅ¡ darbo.

Iš liudytojų parodymų galima įžvelgti ir tokio apkalbėjimo priežastį – nepilnamečiams M. Š., E. V. Š., K. Š., V. B. R. Z. nepatiko dėl to, kad griežtai reikalavo laikytis nustatytos tvarkos, juos drausmino, kontroliavo minėtų asmenų elgesį. 16.3. Specialisto išvadoje (1 t., b. l.

59) M. Å . užfiksuotas sužalojimas – kraujosruva deÅ¡inio žando srityje, kaip matyti iÅ¡ Å¡ios iÅ¡vados, galėjo bÅ«ti padarytas tiek daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kÅ«nu, tiek ir kÅ«nui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Tokia iÅ¡vada atitinka tiek nukentėjusiojo teiginį, kad jam buvo suduotas tyčinis smÅ«gis į veidÄ , tiek ir R. Z. tvirtinimÄ , kad fizinis kontaktas su nukentėjusiojo veidu įvyko netyčia, kai jis, tiesdamas rankÄ , norėjo sulaikyti M. Å . nuo durų trankymo ir siekė paimti mažamečiui už rankos, o Å¡is tuo metu sukosi į deÅ¡inę pusę.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertintas ir liudytojo N. M. tvirtinimas, kad, nors kaip R. Z. sudavė nukentėjusiajam M. Š. nematė, tačiau apie tai jam pasakojo M. M.. Tačiau ir šiuo atveju prokuroras liudytojo N. M. parodymus iškraipo, cituoja fragmentiškai, atsiejant nuo kitos šio asmens parodymų dalies – teigdamas, jog kaip išteisintasis sudavė M. Š. nematė, kad apie tai pasakojo M. M., šis liudytojas atsako į prokuroro klausimus, ar teisingi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai N. M. buvo perskaityti remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi), ar matė kaip R.

Z. sudavė smÅ«gį nukentėjusiajam? Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu N. M. patvirtino, kad M. M. jam pasakojo, jog M. Å . neklausė apsaugos darbuotojo R. Z. nurodymo nustoti belsti, toliau trankė, todėl iÅ¡teisintasis užsuko nukentėjusiajam rankÄ . Taigi apie smÅ«gį M. Å . į veidÄ Å¡iuose parodymuose net neužsimenama. Juolab, kad, kaip jau minėta, ir pats tiesioginis įvykio liudytojas M. M. apklausiamas paneigė buvus tyčinį smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ . Be to, Å¡is nepilnametis liudytojas apklausiamas nurodė ir tai, kad vieni vaikai kalbėjo, jog kraujosruva M.

Š. atsirado po muštynių su broliu Karoliu, o kiti – kad po apsaugos darbuotojo R. Z. smūgio.

18. Liudytojas R. J., VÅ¡Ä® „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ apsaugos vadovas, kurio parodymai, kaip teigia skunde prokuroras, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo aptarti ir įvertinti, apklausiamas teisme patvirtino tik tai, kad 2017 m. gegužės 25 d., apie 22 val., jam paskambino slaugos administratorė D. G., kuri informavo, kad tarp apsaugos darbuotojo R. Z. ir vieno iÅ¡ vaikų įvyko konfliktas, todėl jis nedelsiant nuvyko į ligoninę. Å is liudytojas nurodė ir tai, kad dar jam vykstant paskambino ir pats R. Z., kuris paaiÅ¡kino, kad tarp jo ir vieno iÅ¡ vaikų įvyko konfliktas, nurodė, kad tas vaikas spardė duris ir jis tuo metu norėjo paimti vaikÄ už peties ir jam nuslydo ranka, todėl netyčia užgavo M. Å .. Taigi ir Å¡iam liudytojui iÅ¡teisintasis iÅ¡ karto po įvykio pasakojo apie netyčinį fizinio kontakto pobÅ«dį.

19. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino liudytojos I. M., dirbančios slaugytojos padėjėja, parodymų, kuriuose Å¡i liudytoja patvirtina, kad berniukų skyriaus duris, į kurias prieÅ¡ konfliktÄ su iÅ¡teisintuoju beldė M. Å ., užrakinti nebuvo jokio reikalo. Tačiau tiek R. Z., tiek pats nukentėjusysis teigia, kad konflikto metu, 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.30 val., berniukų skyriaus durys buvo užrakintos (tokia aplinkybė nurodyta ir R. Z. pateiktame kaltinime, kurį surašė pats skundÄ padavęs prokuroras).

20. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje neaptarti ir nevertinti ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus mergaičių poskyrio slaugytojos, liudytojos S. S. parodymai. Tačiau iš šios liudytojos parodymų matyti tik tai, jog 2017 m. gegužės 25 d. vakare iš skyriaus vaikų sužinojo, kad apsaugos darbuotojas trenkė vienam iš vaikų. Ši liudytoja, be to, teigė, kad iš vaikų, taip pat berniukų skyriaus slaugytojos, kelios dienos iki įvykio girdėjusi, jog M. Š. buvo sumuštas brolio kilus konfliktui dėl telefono.

21. Skunde apeliantas cituoja ir liudytojos, socialinės darbuotojos V. L., parodymus, teigdamas, kad Å¡i liudytoja paneigia iÅ¡teisintojo pateiktÄ itin neigiamÄ nukentėjusio M. Å . charakteristikÄ . Tačiau liudytoja iÅ¡ tiesų patvirtino, kad M. Å . yra konfliktiÅ¡ko bÅ«do, kad tokių konfliktų metu nepilnametis triukÅ¡mauja, keikiasi. Neigiamai, kaip itin konfliktiÅ¡kÄ , provokacinio elgesio, chuliganiÅ¡kai besielgiantį apibÅ«dina nepilnametį M. Å . ir VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) ligų klinikos (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojos N. K. (bendrosios praktikos slaugytoja), M. D. (vyr. slaugytoja), K. V. (virėja), taip pat ir kai kurie ligoninėje gydęsi vaikai (pavyzdžiui, G. P.). Kaip sunkaus charakterio, užsispyrusį, konfliktų metu besielgiantį isteriÅ¡kai M. Å . apibÅ«dina ir jo mama S. L..

22. Apibendrinant pažymėtina, kad prokuroras apeliaciniame skunde (dėl smurto prieÅ¡ M. Å .) kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio suraÅ¡ymÄ (jo turinį), tai, kad nebuvo apraÅ¡yti ir įvertinti kai kurie atskiri, kaltinantys R. Z., įrodymai, pats įrodymus vertina atsietai vienus nuo kitų, cituodamas juos fragmentiÅ¡kai, nurodydamas tik prokurorui naudingas parodymų iÅ¡traukas, remiasi tik atskirų liudytojų parodymais, be to, nelygina Å¡ių parodymų su kitų liudytojų (teisinančių R. Z.) parodymais, nevertina jų visumoje. Skundo autorius visiÅ¡kai nenurodo, kodėl reiktų remtis jo cituojamais liudytojų parodymais ir netikėti, atmesti kitus, teismo nuosprendyje iÅ¡analizuotus ir įvertintus įrodymus.

23. Ä®vertinusi visa tai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tinkamai įvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumÄ , patikrino nukentėjusiojo M. Å . parodymų patikimumÄ â€“ įvertino jų realumÄ , logiÅ¡kumÄ , atitikimÄ kitoms bylos aplinkybėms, palygino su kitais bylos duomenimis, todėl padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl R.

Z. išteisinimo, neįrodžius, kad buvo padaryta BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika – panaudotas fizinis smurtas prieš mažametį M. Š. (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nesutikti su Kauno apylinkės teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo nėra teisinio pagrindo. Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas mažametės V. V. atžvilgiu) 24. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nukentėjusiosios V.

V. parodymų apie patirtÄ fizinį smurtÄ nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, be to, prokuroro teigimu, ir pačios nukentėjusiosios parodymai yra pakankamai detalÅ«s, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo. V. V. sukeltÄ fizinį skausmÄ , R. Z. įspyrus jai į sėdmenis, įvertino penkiais balais deÅ¡imties balų skalėje. Å iuos iÅ¡teisintojo veiksmus vertinti kaip netyčinius, skundo autoriaus vertinimu, nėra pagrindo. Vis dėlto, teisėjų kolegija Å¡iems prokuroro skundo teiginiams nepritaria.

25. Nors įvykio metu nukentėjusioji V. V. buvo mažametė, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jau galėjo suvokti vykstančių įvykių faktines aplinkybes ir teisingai identifikuoti su ja atliekamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias Å¡ių asmenų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vienÄ kartÄ vaikų apklausoms pritaikytose patalpose, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebÅ«tų daromas neleistinas poveikis, į teisiamÄ jį posėdį jie kviečiami tik iÅ¡imtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis).

Å ių reikalavimų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikytasi, nes mažametė V. V. apklausta net tris kartus: du kartus jos apklausÄ atliko ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nė ir vienÄ kartÄ â€“ ikiteisminio tyrimo teisėjas. Normalu, jog mažametis asmuo, daug kartų pasakodamas tas pačias aplinkybes, gali maiÅ¡yti įvykių sekÄ , netiksliai nurodyti tam tikras detales, tačiau esminės aplinkybės turėtų bÅ«ti nurodomos pakankamai aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai. Nagrinėjamu atveju tai nenustatyta.

26. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , dalyvaujant psichologei ir įstatyminei atstovei, V. V. parodė, kad į apklausÄ atvyko dėl apsaugos darbuotojo nuskriausto berniuko, t. y. mažametė neidentifikavo savęs kaip nukentėjusiosios ir tiesiog pasakojo jai žinomas aplinkybes apie VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje dirbusio apsaugos darbuotojo R. Z. elgesį. Atkreiptinas dėmesys, jog mažametės parodymuose gausu ne tik jos pačios matytų įvykių ar patirtų iÅ¡gyvenimų, tačiau ir aplinkybių, apie kurias jai pasakojo kiti kartu su ja ligoninėje gydęsi vaikai.

V. V. teigimu, R. Z. jÄ paspardydavo, kutendavo ten, kur nereikia. Buvo atvejis, kai apsaugos darbuotojas kitoms mergaitėms praÅ¡ant įspyrė jai į sėdmenis ir tokiu bÅ«du iÅ¡prašė iÅ¡ savo budėjimo patalpos – bÅ«delės. Kai spyrė į sėdmenis, jai truputį skaudėjo, tuomet ji nuėjo į palatÄ , pasėdėjo ir viskas. Šį įvykį matė kitos mergaitės, apie incidentÄ ji papasakojo ir vyresnei slaugytojai, kuri liepė jai nemeluoti, nes apsaugos darbuotojas yra geras žmogus.

R. Z. yra jÄ lietęs ir tai matė jos draugės V. bei E. (1 t., b. l. 87-92).

27. Apklausų pas ikiteisminio tyrimo tyrėjÄ metu V. V. pasakojo apie tai, kaip apsaugos darbuotojas prie jos lįsdavo, tai yra buvo užlipęs jai ant kojos, pargriovęs ant žemės (tuo metu nusibrozdino rankÄ ), įspyręs į intymiÄ vietÄ , matant kitoms mergaitėms, kurioms ji nepatiko. Taip pat jÄ imdavo už rankos, suspausdavo, kutendavo paguldęs ant sofos, visu svoriu ant jos lipdavo, yra mačiusi, jog R. Z. į sėdmenis įspirdavo ir kitoms mergaitėms (1 t., b. l. 76-78). Papildomos apklausos metu nepilnametė liudytoja nepatvirtino daugelio savo pirminėje apklausoje nurodytų aplinkybių, t. y. apie R.

Z. neva lindimÄ prie jos mažametė pasakojo kur kas santÅ«riau, teigė neprisimenanti jokių nuogybių, guldymo ant sofos ir pan. Be to, buvo patikslinta, jog apsaugos darbuotojas įspyrė jai ne į intymiÄ vietÄ , tačiau į sėdmenis. Å ios apklausos metu V. V. patirtÄ skausmÄ Ä¯vertino penkiais balais deÅ¡imties balų skalėje, tačiau pažymėjo, kad jokių mėlynių nebuvo. Šį incidentÄ matė E., V., M.. Ar kam nors pasakojo apie patirtÄ fizinį smurtÄ , V. V. nenurodė (1 t., b. l. 82-84).

28. Apibendrinus visas nukentėjusiosios apklausas, matyti, kad spyrį V. V. į sėdmenis matė bei turėtų patvirtinti ne viena mergaitė, kurios buvo įvykio vietoje, tačiau apklausus šias liudytojas, nukentėjusiosios parodymai nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojos nepilnametės V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose ji nurodė, kad su apsaugos darbuotoju nebendravo, tačiau matydavo, jog mažesni vaikai mielai žaisdavo ir bendraudavo su R. Z., ateidavo į budinčiojo kambarėlį, sėdėdavo ant palangės. R. Z. buvo draugiškas su vaikais (1 t., b. l. 129-130). Taigi, spyrio V. V. į sėdmenis ši liudytoja nematė ir nebuvo apie tai girdėjusi iš kitų vaikų. Analogiškas aplinkybes V. B. nurodė ir pirmosios instancijos teisme, t. y. kad išteisintajam patiko bendrauti su vaikais, tačiau jokio smurto iš šio asmens ji nėra patyrusi ar mačiusi, apie spyrį V. V. irgi nieko nežinojo (3 t., b. l. 142-143).

29. Dar viena, nukentėjusiosios teigimu, įvykio metu buvusi ir spyrį mačiusi liudytoja yra nepilnametė M. L., tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme ji pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir susijaudinusi pripažino, jog pirminės apklausos metu melavo. Kadangi liudytoja apsiverkė ir negalėjo tęsti parodymų davimo, todėl jos apklausa buvo nutraukta bei pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (3 t., b. l. 167-168). Susipažinus su šiais parodymais, matyti, kad M.

L. nei matė, nei girdėjo apie V. V. atžvilgiu naudotÄ fizinį smurtÄ . R. Z. ji apibÅ«dino kaip gerÄ , dėmesingÄ , nuoÅ¡irdų žmogų, tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog, kai pradėjo sklisti kalbos apie Å¡io apsaugos darbuotojo netinkamÄ elgesį su vaikais, ji pradėjo juo nepasitikėti (1 t., b. l. 175-176). Kita įvykio liudytoja, V. V. teigimu, yra E. V. Å ., tačiau ir Å¡i liudytoja nukentėjusiosios neva patirto fizinio smurto nepatvirtino. Pirmosios instancijos teisme E. V. Å . apklausta nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu ji apie spyrį V.

V. į sėdmenis nieko neminėjo (1 t., b. l. 161-163). Pažymėtina, jog šios liudytojos parodymai teisminio nagrinėjimo metu pagarsinti nebuvo, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja ir jais nesivadovauja, juo labiau, įvertinus tai, kad E. V. Š. yra nukentėjusiojo M. Š. sesuo, o byloje esantys duomenys (pavyzdžiui, M. L. parodymai) patvirtina, jog būtent ji kurstė kitus vaikus sakyti apie R. Z. nebūtus, pramanytus dalykus, siekiant, kad šis būtų atleistas iš darbo.

30. Å ie aptarti nepilnamečių liudytojų parodymai paneigia V. V. teiginius apie tai, kad jos atžvilgiu fizinis smurtas buvo naudojamas kitų mergaičių akivaizdoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje nėra ne tik tiesioginių R. Z. smurtÄ patvirtinančių įrodymų, tačiau ir netiesioginių įrodymų, kuriais bÅ«tų galima grįsti kaltinimÄ . Nors nukentėjusioji apklausų metu nurodė, jog apie spyrį į sėdmenis pasakojo ligoninės personalui, tačiau liudytojomis apklaustos V.

L. (socialinė darbuotoja) ir N. K. (bendrosios praktikos slaugytoja) jokių V. V. nusiskundimų neprisiminė. Pirmosios instancijos teisme V. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiÅ¡kino, kad vaikai nuolat reikalaudavo dėmesio ir bendravimo, o R. Z. su jais užsiimdavo, žaisdavo. Ji nėra mačiusi, jog iÅ¡teisintasis stumtų ar muÅ¡tų kurį nors vaikÄ , elgtųsi neetiÅ¡kai ir pan. Vaikų tėvai nėra jai skundęsi dėl Å¡io ligoninės apsaugos darbuotojo netinkamo elgesio (3 t., b. l. 91-92).

Apie tai, kad R. Z. bÅ«tų lietęs ar graibęs mergaites, nieko nežino, vaikai jį nuolat bÅ«davo apsupę, sėdėdavo jo budėjimo kambaryje, ji juos pamačiusi iÅ¡vaikydavo (1 t., b. l. 134-135). Taigi, V. V. socialinei darbuotojai nesiskundė dėl patirto smurto ir apie šį incidentÄ nieko nepasakojo. Jokių priekaiÅ¡tų R. Z. nukentėjusioji neiÅ¡sakė ir N. K.. Pastaroji pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. Z. nuostabiai bendraudavo su vaikais, ji net stebėdavosi, koks Å¡is mielas ir geras, nei vaikai, nei tėvai nėra skundęsi jai R.

Z. elgesiu (3 t., b. l. 92-93). Å ie parodymai liudija, jog ligoninės personalas nebuvo informuotas apie iÅ¡teisintojo nederamÄ elgesį.

31. Galima daryti prielaidÄ , jog svetimiems asmenims nukentėjusioji nedrįso (bijojo) pasakoti apie patirtÄ smurtÄ , tačiau Å¡eimos nariams mergaitė neabejotinai anksčiau ar vėliau bÅ«tų prasitarusi apie incidentÄ , jei Å¡is iÅ¡ tiesų bÅ«tų įvykęs. Tačiau nei broliui E., nei mamai J. V. apie spyrį į sėdmenis ir sukeltÄ fizinį skausmÄ V. V. nepasakojo ir nesiguodė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta J. V. parodė, kad jos dukra V. noriai važiuodavo į (duomenys neskelbtini) skyrių ir buvo patenkinta, dėl netinkamo personalo elgesio niekada nesiskundė.

Vaikus liudytoja nurodė lankiusi maždaug kartÄ per mėnesį, tačiau telefonu susiskambindavo kiekvienÄ dienÄ , kartais net ir kelis kartus. Pasitaikydavo, jog V. V. pasakodavo, kad jÄ berniukai gaudydavo, bÅ«davo, jog su Å¡iais tarpusavyje apsistumdydavo. Ji dukrai sakydavo mažiau maivytis, nes berniukai taip elgdamiesi priekabiauja. Kad dukters atžvilgiu buvo smurtaujama, nieko nežino, apie tai V. nieko neminėjo, nors jeigu jai kas nors nepatinka, ji niekada nesusileidžia (1 t., b. l. 63-65). Taigi, J. V. pripažino, kad su vaikais palaiko glaudų ryšį, Å¡ie su ja bendrauja atvirai ir nieko neslepia, todėl jei bÅ«tų įvykęs koks nors nemalonus, ypač sukėlęs fizinį skausmÄ , incidentas, dukra bÅ«tų apie tai papasakojusi.

Aptarti duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog V. V. po M. Å . sukelto triukÅ¡mo dėl neva patirto fizinio smurto nusprendė prisidėti prie ligoninėje greitai pasklidusių kalbų apie nederamÄ R. Z. elgesį. Atkreiptinas dėmesys, jog mažamečiams vaikams bÅ«dinga imti pavyzdį iÅ¡ kitų vaikų, tai yra elgtis taip, kaip elgiasi ar kalba kiti vaikai. Darytina iÅ¡vada, jog V. V., dėl savo amžiaus nesuprasdama visų įvykių bei paskleistų gandų reikÅ¡mės, t. y. negebėdama atskirti vaikų fantazijų, prasimanymų nuo realių faktų, pati ėmė kurti bei hiperbolizuoti tam tikrus įvykius. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos direktorės A.

D. V. V. apibÅ«dinama kaip draugiÅ¡ka, bendraujanti, paslaugi, mėgstanti bÅ«ti dėmesio centre, tačiau mergaitė greitai susinervina, jei kas nors nepasiseka, jai nustatyti vidutiniai specialieji poreikiai (3 t., b. l. 109-110). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji yra nurodžiusi, jog su ja vyresnės mergaitės nelabai bendravo, ligoninėje jai trÅ«ko draugių. Ä®vertinus Å¡iÄ aplinkybę, visiÅ¡kai suprantama, kodėl V. V. taip lengvai pasidavė sklindančioms kalboms apie netinkamÄ R. Z. elgesį, t. y. ji nenorėjo iÅ¡siskirti iÅ¡ kitų vaikų, o prieÅ¡ingai, norėjo bÅ«ti mėgstama, todėl tam tikras įvykių detales galimai net ir nesÄ moningai, duodama parodymus, pakoregavo.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iÅ¡teisintasis neneigia, jog yra buvę atvejų, kai iÅ¡ savo budėjimo posto teko iÅ¡vyti V. V., kuri savanoriÅ¡kai ateidavo ir piktybiÅ¡kai neiÅ¡eidavo. R. Z. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog atsimena atvejį, kai prašė V. V. iÅ¡eiti iÅ¡ jo darbo vietos, tačiau mergaitė nepakluso, tuomet jis jÄ paėmė už rankos ir iÅ¡vedė, nepaisydamas to, jog V. V. prieÅ¡inosi, rankomis kabindavosi į kokius nors daiktus, kad bÅ«tų sunkiau jÄ iÅ¡vesti.

Vis dėlto, jis stipriau truktelėdavo ir mergaitę iÅ¡vesdavo, nepaisydamas jos nepasitenkinimo. V. V. pas jį į postÄ ateidavo tiek viena, tiek su kitomis mergaitėmis, tačiau nei karto nėra jai sudavęs ar įspyręs. GalbÅ«t galėjo mergaitę užgauti su ja žaisdamas, tačiau V. V. niekada nesiskundė ir, net ir bÅ«dama iÅ¡praÅ¡yta, vis tiek vėl ateidavo į jo postÄ (3 t., b. l. 87-89). AnalogiÅ¡kus parodymus R. Z. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 11-14), taigi, jo parodymai laikytini nuosekliais ir neprieÅ¡taringais.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kaltinimas R. Z. tyčia spyrus mažametei V. V. į sėdmenis nepasitvirtino. Juolab, kad spyris bÅ«tų buvęs toks, jog sukeltų tokio pobÅ«džio skausmÄ , kuris atitiktų BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį (skausmo pojÅ«tis bÅ«tų buvęs toks, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiosios skausmÄ ar bÅ«tų kreiptasi į medikus ar kitus padėti galinčius personalo darbuotojus). Pažymėtina, jog iÅ¡teisintasis turėjo pareigÄ sudrausminti neklausančius vaikus, t. y.

V. V. nebuvo jokio pagrindo eiti į budinčiojo postÄ ir ten sėdėti, juo labiau, budinčiajam papraÅ¡ius iÅ¡eiti, mergaitė privalėjo paklusti ir grįžti į savo palatÄ , o ne aikÅ¡tytis bei nepagrįstai erzintis. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei R. Z. iÅ¡ tiesų bÅ«tų stipriai įspyręs nukentėjusiajai į sėdmenis, Å¡i bÅ«tų iÅ¡ karto sureagavusi, t. y. pradėjusi Å¡aukti, verkti, kviesti pagalbÄ ir pan. Tačiau tokių aplinkybių fiksuota nebuvo. Todėl spręstina, kad spyrio į sėdmenis veiksmas nepasitvirtino, o jei iÅ¡teisintasis, iÅ¡vesdamas iÅ¡ savo darbo vietos, ir kiek stipriau už rankos suėmė nukentėjusiÄ jÄ , tai nesukėlė jai tokių padarinių, kurie galėtų R.

Z. užtraukti baudžiamÄ jÄ atsakomybę. Dėl iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (smurtas mažamečio E. V. atžvilgiu) 34. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad netikėti E. V. parodymais nėra pagrindo, nes Å¡io nukentėjusiojo parodymai yra detalÅ«s, be to, liudytoja J. V. pripažino, kad sÅ«nus jai yra užsiminęs, jog apsaugos darbuotojas jį papurtė, nes jis triukÅ¡mavo. Å iuo aspektu pažymėtina, jog kaltinimas R. Z. suformuluotas ne dėl E. V. papurtymo, tačiau dėl spyrio Å¡iam į kairį Å¡onÄ , taip pat dėl ne mažiau kaip dviejų smÅ«gių kumščiu į nugarÄ sudavimo ir kvadratukų ant pilvo pieÅ¡imo, tokiu bÅ«du sukeliant mažamečiui fizinį skausmÄ .

Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, be to, jų iš esmės nepatvirtina kita bylos medžiaga.

35. Ikiteisminio tyrimo metu E. V. nurodė, kad 2017 m. apsaugos darbuotojas buvo nusitempęs jį į savo budėjimo postÄ ir apipaišė pilvÄ , trenkė į galvÄ , nugarÄ , taip pat sukaliojo jam rankas. Apsaugos darbuotojas tampydavo ir kitus vaikus. Jo pilvas buvo apipaiÅ¡ytas matant mergaitėms. R. Z., pakėlęs marÅ¡kinius, pieÅ¡tuku nupiešė kažkokias nesÄ mones – kvadračiukus. KitÄ kartÄ jis norėjo iÅ¡gÄ sdinti vaikus iÅ¡Å¡okdamas iÅ¡ už kampo, tačiau tuo metu ėjo apsaugos darbuotojas, kuris jam vienÄ kartÄ kumščiu sudavė į nugarÄ .

R. Z. yra daug kartų jį daužęs, spardęs. Apsaugos darbuotojas jam labai nepatinka. Kai jį apipaišė, R. Z. bandė tÄ patį padaryti dar vienam vaikui, vardu R., tačiau jam nepavyko (1 t., b. l. 100-102). Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti E. V. parodymai, duoti BPK 266 straipsnyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 75-76), kur nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad R. Z. yra blogas, nes pieÅ¡davo ant pilvo, rankas sukinėjo. Ant pilvo piešė ir P., taip pat šį buvo pastÅ«męs (ankstesnės apklausos metu buvo nurodęs, jog tik bandė apipieÅ¡ti R., tačiau nesėkmingai, apie P. nieko neminėjo).

Nukentėjusysis taip pat nurodė incidentÄ , kai netyčia apsaugos darbuotojÄ iÅ¡gÄ sdino, o Å¡is jam sudavė į nugarÄ , kad net akiniai nukrito. Po suduoto smÅ«gio į nugarÄ jam skaudėjo, tačiau neilgai, nes jis yra pripratęs prie traumų. Ä®vykį koridoriuje matė E., jo brolis ir P. (ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodęs jokių incidentÄ mačiusių asmenų). E. V. taip pat pažymėjo, kad apie R. Z. smurtÄ pasakojo direktoriui, seselėms, įstaigos prižiÅ«rėtojui bei virėjoms, kurie žadėjo pakalbėti su apsaugos darbuotoju.

Tos pačios apklausos metu nukentėjusysis papildė savo parodymus, teigdamas, kad po koridoriuje suduoto smÅ«gio į nugarÄ jis suklupo ir jam atsikelti padėjo G., kurio anksčiau E. V. nebuvo minėjęs. Taigi, E. V. parodymai yra pakankamai prieÅ¡taringi, iÅ¡ pradžių jis teigia, kad niekas naudoto smurto jo atžvilgiu nematė, vėliau iÅ¡vardina visÄ eilę vaikų vardų, kurie neva galėjo stebėti įvykį. Dėl suduoto smÅ«gio stiprumo aplinkybės taip pat neaiÅ¡kios, iÅ¡ pradžių teigiama, kad smÅ«gis nebuvo stiprus, nes jam neilgai skaudėjo, vėliau nurodoma, jog suduota buvo taip stipriai, kad net akiniai nuo veido nukrito, o apklausos pabaigoje akiniai užmirÅ¡tami ir pasakojama apie suklupimÄ ir neva draugo pagalbÄ padedant jam atsistoti.

Lieka neaišku ir kurioje vietoje E. V. buvo apipaišytas – apsaugos darbuotojo poste ar koridoriuje.

36. Teisėjų kolegija sutinka su iÅ¡teisintojo gynėjos atsiliepime nurodytais teiginiais, jog bylos medžiaga patvirtina, kÄ apklausų metu nurodė ir pats nukentėjusysis, kad jis nemėgo R. Z. ir turėjo pastarojo atžvilgiu iÅ¡ankstinį nusistatymÄ . Be to, E. V. buvo geras M. Å . draugas, todėl galėjo bÅ«ti lengvai pastarojo įkalbėtas pasakoti pagrÄ Å¾intus dalykus apie R. Z. elgesį. Pažymėtina, jog nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos direktorės A.

D. yra charakterizuojamas kaip draugiÅ¡kas ir paslaugus, tačiau jam nustatyti dideli specialieji poreikiai, iÅ¡ryÅ¡kėja emocinis nestabilumas susierzinus. E. V. jautriai reaguoja į pasikeitimus, nesklandumus, mokytojų pastabas, sulaukęs kritikos, jis atsisako atlikti užduotis, pradeda blaÅ¡kytis, atsikalbinėti, berniukui kyla noras skųstis (3 t., b. l. 109-110). Ä®vertinus Å¡iÄ nukentėjusiojo charakteristikÄ , darytina iÅ¡vada, jog E. V. buvo nepakantus drausminimui, kÄ neretai, pamatęs netinkamÄ vaikų elgesį, darydavo R.

Z., t. y. neleisdavo rÅ«kyti, reikalaudavo laikytis ligoninėje nustatytos tvarkos ir pan., todėl užsitraukdavo vyresnių vaikų nemalonę. Vis dėlto, iÅ¡ aptartų duomenų matyti, kad nukentėjusysis nebuvo iÅ¡ ramiųjų vaikų, jeigu jam kas nors nepatikdavo, jis iÅ¡ karto skųsdavosi, todėl mažai tikėtina, jog E. V. nebÅ«tų kam nors prasitaręs apie patirtÄ fizinį smurtÄ iÅ¡ karto po smÅ«gių jam sudavimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusysis prasitarė tik po to, kai dėl jo draugo M.

Å . tariamo sumuÅ¡imo į ligoninę buvo iÅ¡kviesti policijos pareigÅ«nai, t. y. kai M. Å . su seserimi pradėjo ieÅ¡koti sÄ jungininkų, kurie galėtų paliudyti iÅ¡teisintojo nenaudai.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant teisme buvo apklaustas VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriuje dirbantis personalas, tačiau nei vienas liudytoju apklaustas asmuo nepatvirtino, kad E. V. bÅ«tų skundęsis dėl R. Z. smurtinio elgesio. Slaugytoja S. S. nurodė, jog apie R. Z. jokių nusiskundimų iÅ¡ vaikų pusės negirdėjo (3 t., b. l. 90-91), analogiÅ¡kai paliudijo ir slaugos administratorė D. G. (3 t., b. l. 90), ligoninės apsaugos vadovas R.

J. (3 t., b. l. 89-90), slaugytojos padėjėja I. M. (3 t., b. l. 91), tuo tarpu socialinė darbuotoja V. L. netgi pažymėjo, kad R. Z. nepatiko vyresniems vaikams, nes rakindavo ligoninės duris (todėl vaikai negalėjo kada panorėję išeiti parūkyti bei sugrįžti) ir sudrausmindavo šiuos dėl tvarkos nesilaikymo. Vis dėlto, jokių vaikų skundų ji nėra girdėjusi (3 t., b. l. 91-92). Bendrosios praktikos slaugytoja N. K. pirmosios instancijos teisme pažymėjo, kad E. V. yra išskirtinio dėmesio reikalaujantis vaikas, tuo tarpu R.

Z. labai gražiai bendraudavo su vaikais, visada bÅ«davo geranoriÅ¡kas, Å¡ypsodavosi, jei reikėdavo, vaikÄ paguosdavo ar duodavo saldainį. Vaikai dėl apsaugos darbuotojo elgesio nesiskundė, jų tėvai taip pat jokių priekaiÅ¡tų nereiÅ¡kė (3 t., b. l. 92-93). Aptarti duomenys paneigia nukentėjusiojo iÅ¡sakytus teiginius, kad jis apie iÅ¡teisintojo jo atžvilgiu naudotÄ smurtÄ papasakojo ligoninės personalui. Duomenų, kad minėti liudytojai bandytų padėti R. Z. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, bylos medžiagoje nėra, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kad dauguma darbuotojų pripažino, jog su apsaugos darbuotoju tik pasisveikindavo ir artimiau nebendraudavo.

38. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų liudytojas K. Å . parodė, kad jo brolis M. pasakojo, jog R. Z. sudavė E. V. į nugarÄ . Be to, E. V. jam yra sakęs, jog norėjo iÅ¡gÄ sdinti draugÄ , tačiau tuo metu koridoriumi ėjo apsaugos darbuotojas, todėl netyčia iÅ¡gÄ sdino iÅ¡teisintÄ jį, dėl to R. Z. jam sudavė vienÄ kartÄ Ä¯ nugarÄ . Ä®vykį matė E. V. brolis. E. V. bijojo apie tai sakyti vedėjui (1 t., b. l. 143-145). Pirmosios instancijos teisme K. Å . Å¡ios savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalies teigė neprisimenantis, t. y. nepatvirtino, jog nukentėjusysis jam pasakojo apie savo sumuÅ¡imÄ (3 t., b. l. 141-142).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas liudytojas dėl E. V. patirto smurto prieÅ¡taringai tvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. iÅ¡ pradžių nurodė, jog apie šį incidentÄ jam papasakojo brolis M. Å . (kuris iÅ¡ esmės nieko papasakoti negalėjo, nes įvykio vietoje nebuvo), vėliau – neva pasakojo pats nukentėjusysis (kuris teigė, jog pasiskundė tik ligoninės personalui, o ne draugams). Ä®vertinusi aptartus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog liudytojo K.

Š. parodymai nėra patikimi bei objektyvūs, todėl jais grįsti išteisintojo kaltės nėra pagrindo.

39. VisiÅ¡kai neinformatyvÅ«s yra ir liudytojų T. B. bei V. V. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu T. B. nurodė, kad E. V. pasakojo, jog jį sumušė apsaugos darbuotojas, t. y. vienÄ kartÄ sudavė, tačiau į kuriÄ kÅ«no vietÄ , kokiomis aplinkybėmis nepasakojo (1 t., b. l. 168-169). Pirmosios instancijos teisme T. B. teigė E. V. neprisimenantis ir apskritai joks vaikas jam nėra skundęsis dėl netinkamo apsaugos darbuotojo elgesio (3 t., b. l. 154-155). V. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, jog brolis pasakojo, kad apsaugos darbuotojas jį savo kambarėlyje apipaišė, tačiau apie R.

Z. nukentėjusiajam E. V. suduotus smÅ«gius į nugarÄ bei kairį Å¡onÄ ji nieko nepaminėjo. IÅ¡ tokios parodymų chronologijos ir kaitos galima manyti, jog kai kurie vaikai iÅ¡ tiesų buvo susitarę apkalbėti R. Z., tokiu bÅ«du padėdami savo draugui M. Å ., tačiau praėjus kuriam laikui, visi susitarimai buvo užmirÅ¡ti, todėl bylÄ nagrinėjant teisme nei vienas liudytojas nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

40. PrieÅ¡ingai nei skunde teigia prokuroras, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. Z. kaltės nepatvirtina ir liudytojos J. V. parodymai. Nukentėjusiojo motina ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad E. V. jai yra pasakojęs, jog ligoninėje kildavo konfliktų su kitais vaikais, tačiau, kad jo atžvilgiu smurtautų kas nors iÅ¡ personalo ar apsaugos darbuotojų, neminėjo. Buvo tik atvejis, kai apsaugos darbuotojas jį dėl keliamo triukÅ¡mo papurtė, tačiau apie jam sukeltÄ skausmÄ sÅ«nus nepasakojo ir tokio apsaugos darbuotojo elgesio nesureikÅ¡mino.

J. V. pažymėjo, kad jos sÅ«nus yra labai judrus ir ne visuomet paklusnus, todėl ji supranta, kad dėl nepaklusnumo E. galėjo bÅ«ti sudrausmintas. Jos santykiai su sÅ«numi E. geri bei atviri, todėl jei kas nors bÅ«tų atsitikę, sÅ«nus tikrai bÅ«tų papasakojęs (1 t., b. l. 63-65). Atkreiptinas dėmesys, kad J. V. nedetalizavo, kÄ reiÅ¡kia sÅ«naus minėtas „papurtymas“, t. y. ar apsaugos darbuotojas buvo suėmęs E. V. už rankų ar kitų kÅ«no dalių ir stipriai spaudęs, laikęs ar kratęs ir pan.

Bet kokiu atveju vien fizinio kontakto nepakanka inkriminuoti veikÄ pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Turi bÅ«ti nustatyti neteisėti veiksmai, kurių metu buvo sukeltas fizinis skausmas, kurio iÅ¡raiÅ¡kÄ turi pastebėti ir kiti asmenys. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nesikreipė į medikus, apie patirtÄ smurtÄ aiÅ¡kiai nenurodė nei motinai, nei ligoninės personalui, todėl jo nenuosekliais parodymais negalima besÄ lygiÅ¡kai vadovautis pripažįstant R. Z. kaltu, juo labiau, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių tyčinius iÅ¡teisintojo smurtinius veiksmus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apsaugos darbuotojas incidento, kai buvo neva iÅ¡gÄ sdintas E. V. ir dėl to supykęs, iÅ¡ viso neprisiminė. Pirmosios instancijos teisme R. Z. kėlė tik prielaidÄ , jog galimai nukentėjusysis galėjo užsigauti, kai jis bandė parvesti atsikalbinėjantį ir besimuistantį E. V. iÅ¡ lauko į (duomenys neskelbtini) skyrių. Tuomet jie abu netilpo pro duris ir nukentėjusysis galėjo į jas atsitrenkęs užsigauti, tačiau tyčia Å¡io nemušė nei rankomis, nei kojomis.

Šio įvykio metu nukentėjusysis buvo be akinių, todėl jie nukristi negalėjo. R. Z. pažymėjo ir tai, jog kartais E. V. elgesys būdavo nesuprantamas, t. y. vaikas paprastai buvo geras, tačiau nei iš šio, nei iš to imdavo maištauti (3 t., b. l. 88-89).

41. Aptarti duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kaltinimas dėl E. V. sumuÅ¡imo taip pat nepasitvirtino. Apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti grindžiamas tik neginčijamai kaltę patvirtinančiais, objektyviais įrodymais, o tokių analizuojamu atveju nenustatyta. Prielaidomis grįstas nuosprendis pažeistų įrodymams keliamus reikalavimus ir sudarytų pagrindÄ esminiam BPK pažeidimui konstatuoti. Dėl iÅ¡teisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (mažamečio M.

Å . tvirkinimas) 42. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu Å¡eÅ¡iolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Å ia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu Å¡eÅ¡iolikos metų asmens seksualinį neliečiamumÄ , nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiÅ«rio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvÄ vaiko domėjimÄ si lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013).

Pažymėtina, jog baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sÄ raÅ¡as. Tokio sÄ raÅ¡o nėra suformulavusi ir teismų praktika. Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiÅ¡kia demonstruojant jaunesniam negu Å¡eÅ¡iolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kÅ«nÄ ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiÅ¡kai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrÄ tokio asmens akivaizdoje ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012, 2K-191-697/2018).

Mažamečių nukentėjusiųjų kūno (paprastai sėdmenų, krūtinės) daugkartinis lietimas taip pat pripažintinas tvirkinamaisiais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2014).

43. Nagrinėjamu atveju R. Z. inkriminuota tai, kad jis mažamečiui M. Å . pasakojo amoralius pasakojimus apie seksualinio potraukio tenkinimÄ , t. y. kaip lietė ir laižė savo žmonai lytinius organus, be to, rodė apnuogintos moters nuotraukas, kas galėjo sukelti mažamečiui per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis, iÅ¡kreiptÄ santykio tarp lyčių įsivaizdavimÄ bei sutrikdyti jo fizinį ir psichologinį vystymÄ si. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikÅ¡mino neigiamÄ nukentėjusiojo M.

Å . charakteristikÄ ir nepakankamai įvertino V. V. parodymus, kuri teigė mačiusi jai apsaugos darbuotojo rodytas amoralias žinutes bei nuotraukas, taip pat neatsižvelgta į socialinės darbuotojos V. L. parodymus, kad iÅ¡teisintasis dažniausiai bendraudavo su vaikais maždaug iki 13 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų liudytojų parodymai nebuvo ignoruoti, tačiau juos įvertinus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, Å¡ie parodymai nepatvirtina R. Z. kaltės padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ .

44. Pažymėtina, jog nepilnametis nukentėjusysis M. Å . ikiteisminio tyrimo metu savo pirminėje apklausoje nurodė, kad R. Z. mergaitėms, taip pat ir jo sesei, „graibė Å¡iknas“, rodė nuotraukas. Apsaugos darbuotojas mergaitėms dar rodė iÅ¡ kur gimsta vaikai, tačiau jis nematė. Nukentėjusysis teigė matęs R. Z. telefone jo žmonos nuotraukas. Ten buvo nuoga moteris, t. y. tik su apatiniais. Apsaugos darbuotojas pasakojo, kÄ darė su savo žmona, t. y. graibė, laižė jai apatines vietas.

Å io pasakojimo metu buvo jis, N., L., A., D. ir G., taip pat kelios mergaitės (1 t., b. l. 41-44). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ M. Å . nurodė, kad R. Z. jo sesei telefone rodė visokias pornografines nuotraukas. Viena mergaitė jam pasakė, kad apsaugos darbuotojas savo telefone rodė žmonos raÅ¡ytas žinutes ir pasakojo, kÄ jis darė su savo žmona. Prie jo tuo metu buvo E., N., L. ir dar vienas mažesnis vaikas. R. Z. visiems rodė tas žinutes, apie tuos dalykus apsaugos darbuotojas jam pasakojo, kai jis sėdėjo Å¡io budėjimo poste.

Po to jis išėjo, nes nenorėjo klausytis. Nukentėjusysis pažymėjo, kad SMS žinučių turinio nematė, kaip ir nuotraukų, jas matė jo sesuo E., o jis tik girdėjo R. Z. pasakojimÄ apie tai, kÄ Å¡is daro su savo žmona, taip pat iÅ¡ kur atsiranda vaikai (1 t., b. l. 50-53). Ä®vertinusi Å¡iuos parodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklÅ«s ir jų nepatvirtina kita bylos medžiaga. Nors mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturi bÅ«ti vertinamas taip griežtai ir kategoriÅ¡kai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau, Å¡ioje nutartyje jau minėta, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali bÅ«ti absoliutinami, t. y. jiems suteikiama iÅ¡skirtinė, prioritetinė reikÅ¡mė.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. Å . parodymai apie kaltinime pagal BK 153 straipsnį R. Z. inkriminuotÄ nusikalstamÄ elgesį prieÅ¡taringi – apie tai, kÄ jis pats matė ir girdėjo, bei to, kÄ jam pasakojo sesuo ir kitos mergaitės (kurios tai buvo mergaitės, neįvardinta). Pirminės apklausos metu nukentėjusysis teigė R. Z. telefone matęs iÅ¡teisintojo apsinuoginusios žmonos nuotraukas, o vėlesnės apklausos metu kategoriÅ¡kai nurodė, jog minėtų nuotraukų jis pats nematė, apie nuotraukas pasakojo sesuo E..

Taip pat iÅ¡ Å¡ių parodymų neaiÅ¡ku, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis ir kokia apimtimi amoralÅ«s pasakojimai M. Å . buvo pasakojami. Pirminėje apklausoje jis kalbėjo apie „apatinių vietų graibymÄ , laižymÄ â€œ, o ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, jog R. Z. tiesiog pasakojo „apie tuos dalykus“ bei vaikų atsiradimÄ .

45. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiojo kalbos apie neva iÅ¡teisintojo pasakojamus amoralius dalykus prasidėjo tik po to, kai M. Å . sukonfliktavus su R. Z. į VÅ¡Ä® (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių atvyko iÅ¡kviesti policijos pareigÅ«nai. Iki konflikto su apsaugos darbuotoju jokių nusiskundimų dėl pastarojo elgesio nebuvo pateikta nei ligoninės personalui, nei tėvams. Todėl teisėjų kolegija atidžiai įvertina kitų mažamečių liudytojų parodymus apie galimai nederamÄ , nusikalstamÄ R.

Z. elgesį. 45.1. E. V. Å . pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu paaiÅ¡kino, kad R. Z. jai rodė savo draugės, kuri buvo tik su liemenuku ir apatinėmis kelnaitėmis, nuotraukas. Å ias nuotraukas matė ir V. V. (1 t., b. l. 161-163). Tačiau V. V., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , nurodė, jog R. Z. jokių nuotraukų nerodė, vyresnės mergaitės pačios praÅ¡ydavo apsaugos darbuotojo, kad Å¡is duotų telefonÄ pažaisti, taip pat prašė leidimo pažiÅ«rėti nuotraukų galerijÄ , R.

Z. sutiko (1 t., b. l. 87-93). E. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apsaugos darbuotojas nėra pasakojęs apie lytinį Å¡vietimÄ ir vaikų atsiradimÄ , tačiau iÅ¡ kitų vaikų yra girdėjęs, jog R. Z. žiÅ«rėdavo „porno“ (3 t., b. l. 75-76). 45.2. Liudytoju apklaustas A. P., kuris, M. Å . teigimu, girdėjo R. Z. pasakojimÄ apie tai, kokius seksualinio pobÅ«džio veiksmus Å¡is atliko su savo žmona, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jokių filmų ar nuotraukų apsaugos darbuotojas jam nėra rodęs, taip pat nežino, ar kÄ nors buvo rodęs kitiems vaikams (2 t., b. l. 10-11).

Pirmosios instancijos teisme A. P. dar kartÄ pažymėjo, kad jokių nepadorių nuotraukų nematė ir neÅ¡vankių (seksualinio pobÅ«džio) pasakojimų iÅ¡ apsaugos darbuotojo negirdėjo (3 t., b. l. 129). Liudytojas N. M. pirmosios instancijos teisme apie seksualinio pobÅ«džio R. Z. pasakojimus irgi nieko nenurodė (3 t., b. l. 168-169). Ikiteisminio tyrimo metu N. M. paaiÅ¡kino tik tai, jog su apsaugos darbuotoju vaikai žiÅ«rėdavo normalius, vaikams skirtus, filmus – komedijas. Jokių nuotraukų jis nematė ir apie jas nieko nežino (2 t., b. l. 46-47).

Kiti nukentėjusiojo įvardyti berniukai (L., D., G.), neva girdėję R. Z. pasakojimus, tyrimo metu nebuvo nustatyti ir apklausti. 45.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nepilnametės liudytojos M. L., V. B., L. M., G. P. teigė pačios jokių amoralių nuotraukų nemačiusios, tik girdėjusios iš kitų vaikų, jog R. Z. pasakodavo apie lytinius santykius, tačiau jos pačios tokių kalbų iš apsaugos darbuotojo nėra girdėjusios.

46. Apibendrinus Å¡iuos parodymus konstatuotina, kad iÅ¡tirti bylos duomenys neabejotinai patvirtina tik tai, kad R. Z. iÅ¡ tiesų leisdavo pasinaudoti ar pažaisti su savo telefonu mažamečiams vaikams, kurie galėjo peržiÅ«rėti ir telefone esančių nuotraukų galerijÄ . Atkreiptinas dėmesys, kad iÅ¡teisintasis neneigia, jog telefone galėjo bÅ«ti jo žmonos nuotraukų, tačiau nepripažįsta, kad tos nuotraukos buvo tvirkinamojo pobÅ«džio. Å iuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu R.

Z. gyvenamosiose patalpose buvo atlikta krata, kurios metu paimti du neÅ¡iojamieji kompiuteriai, mobilaus ryÅ¡io telefonas „Nokia“, keturios USB atmintinės ir dvi veiksmo kameros, tačiau, atliktus Å¡ių objektų apžiÅ«rÄ , pornografinio ar panaÅ¡aus turinio dalykų nerasta (2 t., b. l. 133-134). Kadangi nuotraukos su apsinuoginusia moterimi nebuvo rastos, todėl teisėjų kolegija negali objektyviai įvertinti, ar jos buvo tvirkinamojo pobÅ«džio. Vis dėlto, net jei tokios nuotraukos R. Z. telefone mažamečių vaikų iÅ¡ tiesų buvo surastos, vis tiek nėra pagrindo spręsti, kad jos buvo tokio pobÅ«džio, kad galėjo sukelti jaunesnio negu 16 metų amžiaus asmens lytinį susijaudinimÄ , per ankstyvÄ susidomėjimÄ lytinėmis funkcijomis, nesveikÄ , iÅ¡kreiptÄ santykių tarp lyčių įsivaizdavimÄ , sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymÄ si.

Visų pirma, net ir pats nukentėjusysis (nors jis nuotraukos nematė) nurodė, jog nuotraukoje matyta moteris nebuvo visiškai nuoga, t. y. ji buvo su liemenuku ir apatinėmis kelnaitėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog apklausų metu nuotraukas matę vaikai nedetalizavo, ar tai buvo kasdieniai apatiniai, ar, pavyzdžiui, maudymosi kostiumėlis. Nepaisant to, moters intymios vietos buvo pridengtos, nėra surinkta duomenų ir apie tai, kad nuotraukoje moteris buvo kokioje nors intymioje, seksualioje pozoje, kuri galėjo skatinti vaikų vaizduotę.

Todėl vertinti, kad tokio pobÅ«džio nuotrauka galėtų sutrikdyti trylikamečio vaiko fizinį ar psichologinį vystymÄ si, nėra pagrindo. Aptarti duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog vaikų galimai matytos nuotraukos nebuvo tvirkinamojo pobÅ«džio (o M. Å . jų apskritai nematė).

47. PrieÅ¡ingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, mažamečio M. Å . motinos S. L. parodymai nepatvirtina iÅ¡teisintojo kaltės. Pirma, Å¡ie parodymai yra iÅ¡vestiniai, t. y. liudytoja pasakojo tai, kÄ jai buvo sakęs sÅ«nus, antra, nukentėjusysis motinai R. Z. netinkamu elgesiu pradėjo skųstis tik po įvykusio konflikto su apsaugos darbuotoju. Pirminės apklausos metu S. L. nurodė, kad nei vienas jos vaikas, gydytas (duomenys neskelbtini) skyriuje (M. Å ., K. Å . ir E. V. Å .), nėra jai skundęsi dėl gydytojų ar apsaugos darbuotojų netinkamo elgesio.

Apie M. Å . konfliktÄ su apsaugos darbuotoju R. Z. sužinojo 2017 m. gegužės 25 d., apie 20.37 val., kai jai paskambino sÅ«nus K. Å . (1 t., b. l. 21-22). Papildomos apklausos metu S. L. nurodė, jog grįžtant su sÅ«numi M. Å . iÅ¡ medicinos ekspertų, Å¡is pasakė jai, kad žino iÅ¡ kur atsirado jo sesutė E., gim. (duomenys neskelbtini), ir papasakojo, kad suaugę žmonės sugula į lovÄ ir po kiek laiko gimdo vaikus. Paklausus iÅ¡ kur Å¡is tai žino, M. Å . atsakė, jog apie tai, kad reikia laižytis ir mylėtis, jam ir kitiems vaikams pasakojo apsaugos darbuotojas.

Taip pat R. Z. jam telefone rodė draugės nuotraukÄ (-as), kurioje ji buvo tik su liemenėle. Apie apsaugos darbuotojo rodytas nuotraukas jai pasakojo ir dukra E. V. Å . (1 t., b. l. 23-25). Trečiosios apklausos metu S. L. savo sÅ«nų M. Å . apibÅ«dino kaip sunkaus charakterio vaikÄ , t. y. jis yra hiperaktyvus, su juo reikia kalbėti gražiai ir įtikinamai, kitaip jis užsispiria ir daro taip, kaip pats nori (1 t., b. l. 27). Tačiau kaip minėta Å¡ioje nutartyje, nukentėjusiojo nurodyti liudytojai M. Å . keltų versijų nepatvirtino.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, jau aptartas Å¡ioje nutartyje, neatmestinas ir variantas, kad M. Å ., supykęs ant R. Z., galėjo ir apkalbėti iÅ¡teisintÄ jį.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodomÄ ja prasme nėra vertingi ir liudytojos socialinės darbuotojos V. L. parodymai, kuri pirmosios instancijos teisme nurodė, jog R. Z. neformaliai bendraudavo su vaikais, juos kalbindavo, su jais žaisdavo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. L. pažymėjo, kad į ligoninę atvyksta vaikai iÅ¡ nepasiturinčių Å¡eimų, dažnai augę globos namuose, patyrę nepriteklių bei nepriežiÅ«rÄ . Ligoninėje jie gauna maistÄ ir Å¡iltÄ lovÄ , yra gydomi bei mokomi. Å ie vaikai iÅ¡siilgę normalaus bendravimo, todėl, jei kas parodo kokį nors dėmesį, jie tikrai eis į kontaktÄ , nes jiems įdomu. R. Z. buvo tas žmogus, kuris nevengdavo bendrauti su vaikais, nors jam buvo sakyta sėdėti savo poste ir nesikiÅ¡ti prie vaikų auklėjimo (4 t., b. l. 68-69).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ligoninėje besigydančių vaikų užimtumas neįeina į apsaugos darbuotojų tiesiogines darbines funkcijas, tačiau joks įstatymas nedraudžia nei vienam asmeniui bendrauti su vaikais, pasidomėti, kaip jiems sekasi, kartu pažaisti, pažiÅ«rėti kokį nors filmÄ ir pan. Visa tai R. Z. darydavo savo iniciatyva, manydamas, jog tokiu bÅ«du praskaidrina vaikų kasdienybę ligoninėje, be to, bylos medžiaga liudija, kad dauguma vaikų jį mėgo ir savo noru ateidavo į jo budėjimo patalpÄ .

Tai, kad iÅ¡teisintasis daugiausia žaisdavo su mažesniais vaikais, yra logiÅ¡ka, nes vyresniems vaikams (paaugliams) suaugusiųjų dėmesys jau nebėra toks reikalingas bei aktualus, jie ir patys randa mėgstamos veiklos bei nenori, jog suaugusieji juos prižiÅ«rėtų bei kontroliuotų jų elgesį. Sutiktina, jog R. Z. familiarus bendravimas su vaikais, atsižvelgiant į jų amžių bei raidos ypatumus, nebuvo visiÅ¡kai tinkamas (iÅ¡teisintasis vaikams pasakojo apie savo Å¡eimÄ â€“ žmonÄ ir sÅ«nus, leisdavo naudotis savo asmeniniais daiktais – telefonu, taip pat leisdavo bÅ«ti jo budėjimo patalpoje, kur iÅ¡ esmės paÅ¡aliniai asmenys neturėtų patekti), tačiau daryti iÅ¡vadÄ , jog Å¡is neformalus bendravimas, pasakojimai peržengė leistinas ribas tiek, jog neabejotinai yra tokio pobÅ«džio, kad atitinka BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytÄ tvirkinamųjų veiksmų apibÅ«dinimÄ , nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta psichologė I. B., kuri dalyvavo nukentėjusiojo M. Š. bei kitų mažamečių liudytojų apklausose, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad M. Š. būtų linkęs fantazuoti. Ji pažymėjo, kad dėl R. Z. elgesio vaikų parodymai buvo ekvivalentiški – vieni sakė, jog apsaugos darbuotojas yra geras, kiti – kad blogas. Kai kurie vaikai sakė, jog susitarė apkalbėti R. Z., kad šį atleistų iš darbo, nes jis drausmindavo vaikus, o kaip iš tiesų buvo nežino, nes visų vaikų apklausose buvo daug prieštaravimų.

Dėl telefone matytos nuotraukos, tai vaikai jÄ Ä¯vardijo kaip erotinę, tačiau nurodė, jog matyta moteris buvo su liemenėle ir kelnaitėmis, be to, jie patys telefone rado tÄ nuotraukÄ , iÅ¡teisintasis jiems jos nerodė (4 t., b. l. 67-68). Taigi, ir vaikų apklausose dalyvavusi psichologė pripažino, kad mažamečių parodymus, kurie yra itin prieÅ¡taringi, reikėtų vertinti labai atsargiai, nes į Tuberkuliozės skyrių vaikai atvažiuodavo su patalogija gydytis, tačiau Å¡alia gydymo bÅ«davo ir laisvalaikis, socialinis gyvenimas, kurio metu vaikai ne tik susigalvodavo visokių bÅ«dų paįvairinti savo buvimÄ gydymo įstaigoje, bet ir susikurdavo įvairiausių istorijų ar jas pagražindavo papildomomis aplinkybėmis.

50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Å is principas įpareigoja iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-315/2012, 2K-429/2013, 2K-606/2015).

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartÄ yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieÅ¡ IspanijÄ , peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieÅ¡ AustrijÄ , peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus paÅ¡alinti abejonių dėl iÅ¡teisintojo R. Z. veiksmais nukentėjusiesiems M. Å ., V. V. ir E. V. sukelto fizinio skausmo bei atliktų tvirkinamųjų veiksmų M. Å . atžvilgiu, laikytina, kad R. Z. veiksmuose neįrodyti bÅ«tinieji nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, požymiai, t. y. aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tas fizinio skausmo pojÅ«tis, fizinį ar psichologinį vystymÄ si galintys sutrikdyti tvirkinamieji veiksmai bei baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens tyčia padaryti Å¡ias nusikalstamas veikas.

Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos prokuratÅ«ros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinį skundÄ atmesti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Evaldas Gražys Jurgis KiÅ¡kis AuÅ¡ra Vingilė