A-662-2728-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2728/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02827-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 19.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. A.,

atsakovo atstovui T. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. KS-69 (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad 2011 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta nustatyti nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifus: 0,5, 0,8 ir 1 proc., kurie diferencijuojami ir taikomi atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį. Minėtame sprendime taip pat pažymėta, kad nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai taikomi tik 2012 m. mokestiniam laikotarpiui.

Posėdyje, kuriame buvo priimtas Tarybos sprendimas, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo funkcijas, dalyvavo ir pareiškėjas. Po Tarybos sprendimo priėmimo Komisija gavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos skundą dėl viešųjų ir privačių interesų pažeidimo priimant Tarybos sprendimą ir pradėjo tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Z., mero pavaduotojo R. A. ir tarybos nario V. M. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms.

Komisija 2011 m. lapkričio 15 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, be kita ko, nusprendė pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Skundžiamame Sprendime nurodytas pažeidimas, atsakovo nuomone, pasireiškė tuo, jog pareiškėjas dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje priimant Tarybos sprendimą ir buvo pats asmeniškai juo suinteresuotas. Suinteresuotumas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas yra UAB „Almiga“ akcininkas, o pastaroji bendrovė yra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtoja.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu ir nurodė, kad atsakovas tinkamai neįvertino visų esminių aplinkybių ir pareiškėjo pateiktos informacijos, kuri turi esminės reikšmės tinkamam veiksmų kvalifikavimui ir Įstatymo taikymui, todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir sisteminiu viso Įstatymo aiškinimu bei darė išvadą, kad interesų konfliktą galima konstatuoti tik tada, kai nustatomi visi šie požymiai: realus ir objektyvus asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, asmeninis suinteresuotumas dėl pareigų vykdymo metu priimamo sprendimo; aktyvus siekimas priimti sau palankų sprendimą, t. y. egzistuojantis privatus interesas turi nulemti asmens elgesį priimant sprendimą; priimant sprendimą pirmenybė suteikiama ne viešiesiems, o privatiems interesams.

Nurodė, kad pareiškėjo elgesys neatitinka viešųjų ir privačių interesų konfliktui konstatuoti būtinų požymių. Pažymėjo, jog Tarybos sprendimas yra norminis administracinis aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Norminis administracinis aktas negali sukurti interesų konflikto, kadangi nėra išskiriami konkretūs subjektai, kuriems šis aktas bus taikomas. Atkreipė dėmesį, kad Tarybos sprendimas nepakeitė UAB „Almiga“ anksčiau taikyto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydžio: iki Tarybos sprendimo priėmimo, t. y. ankstesniais metais, galiojo vienas bendras 0,8 proc. tarifas, kuris buvo nustatytas 2006 m. liepos 26 d.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1252. Išskyrus 50 proc. lengvatą nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini)gatvės iki (duomenys neskelbtini)gatvės, (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) gatvėse, kur vykdoma veikla kultūros, švietimo, viešojo maitinimo srityje. Ši lengvata buvo nustatyta 2010 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1555 ir galiojo 2010 bei 2011 m. UAB „Almiga“ valdo tik tokį turtą, kuriam buvo ir yra taikomas 0,8 procento tarifas.

Tarybos sprendimas taip pat nepakeitė UAB „Almiga“ valdomam turtui taikomo nekilnojamojo turto mokesčio tarifo, kadangi Tarybos sprendimo 1.3 punktas nustato 0,8 procento tarifą. Gali atsitikti ir taip, kad bendrovė 2012 m. mokestiniu laikotarpiu gali apskritai neturėti jokio nekilnojamojo turto ir Tarybos sprendimas jai nebus taikomas. Nurodė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 ir 3 dalis ir pažymėjo, kad šiuo atveju sprendimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2012 m.

Vilniaus miesto savivaldybėje turėjo būti priimtas iki 2011 m. birželio 1 d. Jei tai nebūtų buvę padaryta, 2012 m. visam nekilnojamajam turtui būtų buvęs taikomas 0,3 proc. tarifas. Tokiu būdu akivaizdžią naudą būtų patyrusi su pareiškėju susijusi UAB „Almiga“, o Vilniaus miesto savivaldybė būtų surinkusi galimai apie 3 kartus mažiau nekilnojamojo turto mokesčio nei įprastai. Pareiškėjas, dalyvaudamas ir balsuodamas už Tarybos sprendimo priėmimą, užtikrino viešojo intereso apsaugą ir užkirto galimybes nustatyti itin mažą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą 2012 m.

Toks elgesys akivaizdžiai atitinka Įstatymo tikslą – užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams. Jei nurodyti asmenys būtų siekę sau asmeninės naudos, jie galimai būtų susilaikę nuo balsavimo taryboje dėl Tarybos sprendimo priėmimo, kadangi toks jų elgesys būtų užtikrinęs 0,3 proc. tarifo taikymą.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. KS-69 konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, nes, būdamas privačiais interesais susaistytas su nekilnojamąjį turtą valdančia bendrove, dalyvavo svarstant ir priimant bendrovei mokesčius nustatantį sprendimą. Būdamas tokioje interesų konflikto situacijoje, kai yra sprendžiamas jam ar jo artimam asmeniui rūpimas klausimas, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė jam Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas turėjo „privatų interesą“, susijusį su savivaldybės Tarybos sprendimo priėmimu (2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2997/2011).

Atsakovo tvirtinimu, objektyviai egzistuojantis viešasis interesas savaime nereiškia, kad sprendimo priėmimo nelemia jokie pašaliniai interesai. Įstatymas aiškiai sako, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo nusišalinti nuo tokių sprendimų, „kurie susiję ir su jo privačiais interesais“. Tai reiškia, kad sprendimas gali būti (ir turėtų būti) grindžiamas bendruoju visuomeniniu interesu, bet kartu gali būti veikiamas ir privataus intereso, nuo kurio įtakų Įstatymas ir saugo teisėkūrą. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Tarybos sprendimas yra norminis administracinis aktas, kuris negali sukurti interesų konflikto, atsakovas nurodė, jog ši aplinkybė pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos, bei pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnis nenumato išimčių bendro pobūdžio sprendimų priėmimui.

Teigė, kad kiekvienas mokesčio mokėtojas turi tiesioginį suinteresuotumą dėl palankiausio mokestinio režimo jam aktualiame segmente. Šiuo atveju tas pats pasakytina ir apie pareiškėją, kaip komercinės paskirties nekilnojamojo turto turinčios bendrovės akcininką. Dėl tarifo dydžio įtakos pareiškėjo suinteresuotumui pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju UAB „Almiga“ galimai buvo suinteresuota ne tik mokesčio tarifo dydžio sumažinimu, bet ir palankaus mokesčio tarifo dydžio išsaugojimu. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pagal Tarybos sprendimą, kuriam jis pritarė balsuodamas, komercinės paskirties nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydis 2012 m. nesikeis, pareiškėjo veiksmų vertinimo bei kvalifikavimo nekeičia ir pažeidimo nepanaikina.

Be to, atkreipė dėmesį, kad savivaldybės tarybos patvirtintas UAB „Almiga“ aktualus tarifas nėra maksimalus. Priešingai, jis yra 0,2 proc. mažesnis negu NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta viršutinė tarifo dydžio riba (1 proc.), todėl akivaizdžiai palankus bendrovei. Pažymėjo, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik vengti interesų konflikto, bet ir elgtis taip, kad visuomenėje net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžė, kad valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, ir visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, jog valstybės institucijos vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų.

Atitinkamai ir pareiškėjui, kaip savivaldybės mero pavaduotojui, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų Vilniaus miesto gyventojams turi nekilti abejonių. Pažymėjo, kad sąsajas su bendrovės veikla, kaip privatų interesą, pareiškėjas yra nurodęs pateiktoje privačių interesų deklaracijoje. Ši situacija atitinka Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą interesų konflikto definiciją. Pareiškėjas dėl savo sąsajų su nekilnojamąjį turtą valdančia bendrove negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas priimdamas sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo, todėl turėjo nusišalinti nuo tokių sprendimų priėmimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. KS-69 „Dėl A. Z., R. A. ir V. M.“ dalį, kuria nuspręsta pripažinti, jog Vilniaus miesto mero pavaduotojas R. A., dalyvaudamas rengiant, svarstant ir priimant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“, nesilaikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis sistemine Įstatymo nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analize, nurodė, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011). Taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog, priimant sprendimą, pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Nurodė, kad konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas taip pat akcentavo, jog beatodairiškai visais atvejais vadovautis tokiu Įstatymo normų nuostatų aiškinimu, t. y. kad pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius tam, kad konstatuoti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, nėra galima. Tai iš esmės, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo dalies, susijusios su tarybos nariu V. M., pripažino ir atsakovas bei tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-789/2011).

Nurodė, jog minėtas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo normų nuostatų aiškinimas, t. y. kad pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius tam, kad konstatuoti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje iš esmės suformuotas nagrinėjant bylas, kuriose asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant individualaus pobūdžio sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, t. y. sprendimus, kurie susiję su konkrečiu subjektu arba individualiais požymiais apibrėžta subjektų grupe.

Šiuo atveju pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 m. nustatymo“, kuris yra norminis teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, tarp jų – ir su juo susijusiai UAB „Almiga“, o tokiu atveju, teismo vertinimu, tam, kad konstatuoti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, nepakanka identifikuoti formaliuojų viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymių, kadangi, priešingu atveju, tam tikrų teisės aktų priėmimas, dėl kiekvieno asmens suinteresuotumo jais – pavyzdžiui, susijusių su gyventojų pajamų apmokestinimu ir pan., nebūtų galimas.

Teismas sprendė, jog nustačius aplinkybę, kad asmuo dalyvavo rengiant, svarstant ir priimant norminį teisės aktą, kuris formaliai susijęs ir su juo, t. y. galima identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius, turi būti vertinama, ar asmens turtinis ir/ar neturtinis interesas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis siekį dalyvauti priimant tokio pobūdžio sprendimą, be to, išsiaiškinta tokio intereso apimtis.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo turtinis interesas, susijęs su UAB „Almiga“, yra pagrindinis veiksnys, lėmęs jo dalyvavimą rengiant, svarstant ar priimant Tarybos sprendimą: šis sprendimas yra norminis teisės aktas; juo visiems mokesčio mokėtojams nustatyti konkretūs nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, kurie galios Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje nuo 2012 metų mokestinio laikotarpio pradžios, o ne lengvatos ar pan.; UAB „Almiga“ nekilnojamajam turtui šiuo sprendimu nustatytas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas – 0,8 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – nėra nei minimalus, nei mažesnis už iki tol Vilniaus mieste buvusį; kadangi pagal mokesčių administratoriaus preliminarius paskaičiavimus UAB „Almiga“ 2013 m. mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis už 2012 m. sudarys 24 618 Lt, netgi esant nustatytam maksimaliam nekilnojamojo turto mokesčio tarifui, t. y. – 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, UAB „Almiga“ 2013 m. mokėtina nekilnojamojo turto mokesčio už 2012 m. suma, atitinkamai – ir pareiškėjo, kuris savo ruožtu turi apie 50 proc. minėtos bendrovės akcijų, turtinis interesas reikšmingai nepakistų.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta pripažinti, jog Vilniaus miesto mero pavaduotojas R. A., dalyvaudamas rengiant, svarstant ir priimant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“, nesilaikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, naikintina.

III. Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 2-4) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. KS-69 „Dėl A. Z., R. A. ir V. M.“.

Komisija apeliaciniame skunde remiasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja nusistovėjusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A14-844/2012, Nr. A63-2861/2011, Nr. A492-3330/2011, Nr. A261-3154/2011, Nr. A525-789/2011 ir paaiškina, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita – pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui išvengti. Tvirtina, jog kvalifikuojant Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatytą pažeidimą pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą pareiškėjas nesielgė taip, jog nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas, ir nebūtina nustatyti, kad asmeninis interesas yra pagrindinis sprendimo priėmimo veiksnys. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-789/2011, kadangi faktinė situacija nurodytoje byloje iš esmės neatitinka šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nurodytas teisės aktas, kuriam galimai prieštarauja Komisijos priimtas Sprendimas.

Pareiškėjas atsiliepimu (t. III, b. l. 13-19) su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo iš esmės analogiškus argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui bei sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendime nurodytais motyvais. Papildomai paaiškina, kad Komisijos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota neanalogiško pobūdžio bylose. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria apeliaciniame skunde remiasi atsakovas, suformuota nagrinėjant administracines bylas, kuriose asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant individualaus pobūdžio sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija dėl galimo pareiškėjo suinteresuotumo, priimant norminį teisės aktą. Pareiškėjo nuomone, laikantis atsakovo pozicijos, visi tarybos nariai pažeistų Įstatymo nuostatas, jei dalyvautų tarybos posėdžiuose, kuriuose, pvz., būtų sprendžiami klausimai dėl automobilių stovėjimo Vilniaus mieste tarifų ar dėl visuomeninio transporto bilietų kainų nustatymo. Tvirtina, kad, siekiant konstatuoti pareiškėjo veiksmuose buvus Įstatymo pažeidimų, turi būti vertinama, ar pareiškėjo turtinis ir/ ar neturtinis interesas buvo pagrindinis veiksnys, lemiantis siekį dalyvauti priimant tokio pobūdžio sprendimą, be to, išsiaiškinta tokio intereso apimtis. Akcentuoja, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. KS-69 teisėtumo ir pagrįstumo toje dalyje, kuria Komisija pripažino, kad Vilniaus miesto mero pavaduotojas R. A., dalyvaudamas rengiant, svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymu, nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII–1562 redakcija) 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011-03-31 dalyvavo Tarybos kolegijos posėdyje svarstant savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projektą „Dėl tarybos sprendimo projekto „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012-2014 metams nustatymo“ bei 2011-04-14 dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Paslaugų ir miesto ūkio komiteto posėdyje, kurio metu buvo svarstomas klausimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012-2014 metams nustatymo. Taip pat R. A. 2011-05-18 dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje svarstant ir priimant 2011-05-18 sprendimą Nr. 1–26 „Dėl Nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“. Bylos duomenimis pareiškėjas yra UAB „Almiga“ akcininkas (turi ~ 50 procentų bendrovės akcijų), kuri Vilniaus mieste turi nekilnojamojo turto ir moka nekilnojamojo turto mokestį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelią asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Interesų derinimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Tarybos posėdyje nuo Sprendimo projekto svarstymo ir priėmimo nenusišalino, t. y. nepasielgė taip, kad nekiltų jokių abejonių, jog toks konfliktas yra, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktą. R. A. skunde pažymi, jog priimtas sprendimas nepakeitė UAB „Almiga“ valdomam nekilnojamajam turtui taikomo nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2012 metais lyginant su ankstesniu sprendimu nustatytu tarifu (2010-2011 metais), todėl jo asmeninio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kad siūlomas priimti Sprendimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo liečia ir UAB „Almiga“, kurioje pareiškėjas turi ~ 50 procentų akcijų, akivaizdžiai rodo pareiškėjo asmeninį suinteresuotumą ir privačius interesus, susijusius su minėto Sprendimo projekto priėmimu, kaip juos apibrėžia Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 ir 6 dalys. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad priimtas sprendimas nepakeitė UAB „Almiga“ valdomam nekilnojamajam turtui taikomo nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2012 metais lyginant su ankstesniu sprendimu nustatytu tarifu (2010-2011 metais) šiuo konkrečiu atveju nėra reikšminga Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų taikymo prasme. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad elgtis taip, jog nekiltų jokių net menkiausių abejonių jo nešališkumu, pareiškėją įpareigoja ne tik minėtos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos, tačiau toks įpareigojimas kyla iš paties pareiškėjo kaip vieno iš savivaldybės vadovybei priklausančių asmenų – mero pavaduotojo – statuso ir jam keliamų reikalavimų bei su tuo susijusių visuomenės lūkesčių.

Interesų konflikto situacijos savaime neeliminuoja ir tas faktas, jog dalyvaujama rengiant, svarstant ar priimant norminį administracinį aktą. Svarbu, jog į sprendimo reguliavimo sritį pateko ir UAB „Almiga“ (nustatytos ne bendro pobūdžio teisės ar pareigos, o konkretus mokesčio tarifas), kurios akcijų turi pareiškėjas, todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad interesų konflikto negali sukurti norminis administracinis aktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011). Vertinant, ar buvo pažeista anksčiau minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus. Ši aplinkybė nustatytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011).

R. A. taip pat teigia, jog dalyvaudamas ir balsuodamas už Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimą, užtikrino viešojo intereso apsaugą ir užkirto galimybes nustatyti itin mažą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą 2012 metams. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

Taigi ši norma draudžia atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto. Analogiškai ši įstatymo nuostata aiškinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Minėtas teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143–951/2010 yra konstatavęs, jog įstatymo 11 straipsnyje, kuriame yra nustatyti konkretūs reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, išvardinti atvejai, kai tokiems asmenims atsiranda pareiga nusišalinti.

Kolegija taip pat pažymi, jog anksčiau minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos imperatyvus pobūdis suponuoja išvadą, kad įstatymas jokių išlygų nenumato, todėl visais atvejais be išimties asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą. Kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 18 d. posėdžio Nr. 3 protokolo Nr. 2–3, svarstant nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo klausimą nuo šio klausimo svarstymo ir sprendimo dėl jo priėmimo nusišalinimo tik A.

L.. Tuo tarpu pareiškėjas nei tiesioginio vadovo, nei tarybos narių neinformavo apie tai, kad dalyvauti balsavime aptariamu klausimu jį įpareigoja viešasis interesas. Tai reiškia, jog R. A. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų draudimų (nenusišalino nuo balsavimo) ir reikalavimų (informuoti apie esamą interesų konfliktą) nepaisė ir nevykdė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143–951/2010 yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, kaip minėta, yra siekiama užkirsti kelią bet kokioms abejonėms dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, tad neturi jokios reikšmės, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) tokį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-101/2012).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino aplinkybes, dėl ko priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo R. A. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė- Maculevičienė