Legislator Case Law & Legislation
1bd1ad1c-0bdd-4971-9c3e-a79e16972792 AI generated

1bd1ad1c-0bdd-4971-9c3e-a79e16972792 · Kauno apygardos teismas

Case Number 1bd1ad1c-0bdd-4971-9c3e-a79e16972792
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-383/2018Teisminio proceso Nr. 01-1-05057-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S) Kauno apygardos teismas N u T A R T i SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 9 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Preikšo, Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei,išteisintajam E. S., jo gynėjai advokatei Eglei Dargvainei,nukentėjusiajai O.

Legislator headnote

AI generated

1bd1ad1c-0bdd-4971-9c3e-a79e16972792 · Kauno apygardos teismas: Nurodoma, jog E. S. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ patvirtina ir įrodo bylos duomenys – nukentėjusiosios O. S., liudytojos E. S. parodymai, specialisto iÅ¡vada ir ekspertės Z. MakÅ¡imaitės paaiÅ¡kinimas, daiktų apžiÅ«ros protokolai ir kita raÅ¡ytinė medžiaga. Prokurorės teigimu, Å¡iuos duomenis teismas privalėjo vertinti kaip visumÄ , o ne besÄ lygiÅ¡kai remtis iÅ¡teisintojo bei subjektyviais jo artimųjų – motinos ir sesers parodymais nevertindamas jų parodymų prieÅ¡taravimo ne tik nukentėjusiosios, bet ir kitiems byloje esantiems duomenims.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-383/2018Teisminio proceso Nr. 01-1-05057-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S) Kauno apygardos teismas N u T A R T i SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 9 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Preikšo, Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei,išteisintajam E. S., jo gynėjai advokatei Eglei Dargvainei,nukentėjusiajai O.

S.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. ir nukentėjusiosios O. S. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį, nepadarius nusikalstamos veikos ir iÅ¡teisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : E. S., teismui buvo atiduotas kaltinant jį, tuo, kad jis 2014 m. sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ , apie 11.00 val., name, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ savo Å¡eimos narį – mažametį sÅ«nų G. S., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia sudavė jam vienÄ smÅ«gį delnu per galvÄ pakauÅ¡io srityje, tokiu bÅ«du sukėlė nukentėjusiajam G. S. fizinį skausmÄ , tai yra pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Be to, E. S. buvo kaltintas tuo, kad jis 2017 m. vasario 1 d. apie 16.30 val. name, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu dėl nesutarimų su Å¡eimos nare – sutuoktine O. S., tyčia spyrė vienÄ kartÄ jai į kojas ir tokiu bÅ«du padarė jai poodines kraujosruvas abejose blauzdose ir odos nubrozdinimÄ deÅ¡inėje blauzdoje – tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai O. S. sveikatÄ , tai yra pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, dėl fizinio skausmo sukėlimo konstatavo, kad byloje neginčytinai nėra įrodyta aplinkybė, kad kaltinamasis, ranka suduodamas per sÅ«naus pakaušį, sukėlė jam fizinį skausmÄ t. y. nebuvo nustatytas vienas iÅ¡ bÅ«tinų nusikaltimo sudėties požymių – objektyvioji pusė, todėl tolesnis baudžiamasis procesas negalimas.

Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo apylinkės teismas konstatavo, kad byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais neginčytinai nepaneigtas kaltinamojo aiÅ¡kinimas, kad konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajai atsirado nukentėjusiajai pačiai spiriant E. S. ir atsitrenkiant į jo bato padÄ . Tokiu bÅ«du nesurinkus pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad E. S. tyčia spyrė O. S., tuo nežymiai sužalodamas jos sveikatÄ , kaltinamasis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisintas. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji O.

S. praÅ¡o, panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ bei priimti naujÄ nuosprendį E. S. ir nuteisti jį pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskiriant - 30 MGL dydžio bauda, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteisti jį 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimÄ Ä¯vykdant per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti lankytis nepilnamečio nukentėjusiojo G.

S. ir apeliantės gyvenamojoje vietoje, taip pat iÅ¡ E. S. priteisti visas O. S. patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Skunde nurodoma, jog skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl naikintinas. Apeliantės teigimu, nuosprendyje netinkamai taikytos tiek materialinės tiek procesinės teisės normos. Skunde teigiama, kad teismas priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį E. S. dėl mažamečiui sukelto fizinio skausmo grubiai pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus dėl įrodymų vertinimo taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus.

Teigiama, jog teismas nuosprendyje nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų – mažamečio, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jų neanalizavo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas mažametis, tyrėjos kabinete, nesant Å¡alia jam artimųjų žmonių, davė aiÅ¡kius ir nenuginčytinus parodymus – po tėvo smÅ«gio jis pajuto skausmÄ ir nei E. S., nei jo gynėja neįrodė, kad sÅ«nus buvo nuteiktas prieÅ¡ tėvÄ duoti parodymus, todėl netikėti G.

S. parodymais nėra jokio pagrindo. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, iškraipytai, galimai šališkai, o teismo nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja surinktai bylos medžiagai. Apeliantės nuomone, teismas visiškai nesivadovavo nukentėjusiojo G. S. parodymais, kad būtent nuo E. S. smurto proveržio jis visiškai nepageidauja bendrauti su tėvu, kad jų santykiai yra konfliktiniai – ir dėl jo atžvilgiu vartojamo smurto, ir dėl jo motinos atžvilgiu vartojamo smurto, agresijos.Skunde pažymima, kad teismo išvados dėl nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto smurto yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes teismas savo išvadas motyvavo atsižvelgdamas į civilinius nukentėjusiosios ir išteisintojo santykius, santuokos nutraukimo bylos duomenimis, E. S. palankių asmenų – jo motinos ir sesers parodymais nuneigiant apeliantės parodymus.

Skunde taip pat keliamos abejonės dėl teismo neÅ¡aliÅ¡kumo, kadangi teismas vadovavosi tik kaltinamajam palankių liudytojų parodymais, neteisingai vertino nukentėjusiosios teisę prasidėjus skyrybų procesui kviesti policijos pareigÅ«nus kai, apeliantės vertinimu, iÅ¡teisintojo E. S. elgesys, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikai tapo iÅ¡ vis neprognozuojami, be to, teismas neteisingai vertino teismo specialistės parodymus teisme. Nukentėjusioji nurodo, jog dėl E. S. naudojamo smurto nuo 2014 metų, ji inicijavo skyrybų procesÄ , todėl teismo vertinimas, jog apeliantė apkalba E. S., galimai buvo Å¡aliÅ¡kas.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į 2015 m. gegužės 21 d. prokurorės nutarimÄ , kuriame iÅ¡teisintasis pripažino savo kaltę ir tai, jog buvo apsvaigęs veikos padarymo metu. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu iÅ¡teisintajam buvo skirta kardomoji priemonė, kuria paskirta gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų, teigiama, jog bÅ«tent Å¡i kardomoji priemonė davė akivaizdžius rezultatus – E. S. nebegalėjo prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ ir jų vaikus naudoti fizinio smurto.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros penktojo skyriaus prokurorė praÅ¡o, panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl E. S. iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį: pripažinti E. S. kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę;

įpareigoti E. S. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimÄ Ä¯vykdyti per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti lankytis nukentėjusiosios O. S. gyvenamojoje vietoje. Taip pat praÅ¡oma kardomÄ jÄ priemonė – įpareigojimÄ gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios palikti iki bausmės vykdymo pradžios, bausmę pradėjus vykdyti, kardomosios priemonės nebetaikyti; likusiÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ , tai yra, neginčija iÅ¡teisinimo pagal LR BK 140 str. 3 dalį.Skunde nurodoma, jog skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo iÅ¡teisinamasis nuosprendis dalyje dėl iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – naikintinas ir Å¡ioje dalyje turi bÅ«ti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nurodoma, jog E. S. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ patvirtina ir įrodo bylos duomenys – nukentėjusiosios O. S., liudytojos E. S. parodymai, specialisto iÅ¡vada ir ekspertės Z. MakÅ¡imaitės paaiÅ¡kinimas, daiktų apžiÅ«ros protokolai ir kita raÅ¡ytinė medžiaga. Prokurorės teigimu, Å¡iuos duomenis teismas privalėjo vertinti kaip visumÄ , o ne besÄ lygiÅ¡kai remtis iÅ¡teisintojo bei subjektyviais jo artimųjų – motinos ir sesers parodymais nevertindamas jų parodymų prieÅ¡taravimo ne tik nukentėjusiosios, bet ir kitiems byloje esantiems duomenims.

Prokurorės nuomone, teismo teiginys, kad vykstantis skyrybų procesas patvirtina, nukentėjusiosios savanaudiÅ¡kus tikslus naudojantis vykstančiu baudžiamuoju procesu – yra tik teismo prielaida. Prokurorės įsitikinimu, Å¡ioje byloje teismas vertino tik nukentėjusiosios parodymus, visiÅ¡kai nevertindamas, kad skyrybų procesu galėjo manipuliuoti ir kaltinamasis, siekdamas sumenkinti nukentėjusiÄ jÄ , teigdamas, neva nukentėjusioji jį apkalba dėl turto. Todėl, nors tarp nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintojo vyksta skyrybų procesas, atsižvelgiant į surinktų įrodymų visetÄ , Å¡i aplinkybė nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais ir netikėti jų teisingumu.Skunde taip pat pažymima, jog teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiosios parodymus kaip mažiau patikimus nei iÅ¡teisintojo.

Nukentėjusioji apklausta teisiamajame posėdyje 2017 m. rugsėjo 5 d. nuosekliai paaiÅ¡kino apie E. S. smurtinius veiksmus, jos parodymai sutampa su raÅ¡ytine bylos medžiaga: specialisto iÅ¡vada Nr. G297/2017(02), 2017 m. vasario 1 d. tarnybiniu praneÅ¡imu, ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos E. S. parodymais. Taip pat nurodoma, jog abejoti įvykio tikrumu vien dėl to, kad sužalojimas ant kairės blauzdos nebuvo užfiksuotas iÅ¡ karto po įvykio atvykus policijos pareigÅ«nams, nėra pagrindo. Kraujosruvų susidarymas priklauso nuo įvairių aplinkybių ir iÅ¡ryÅ¡kėti jos gali ne iÅ¡ karto, bet po kelių ar keliolikos valandų nuo fizinio poveikio, priklausomai nuo žmogaus organizmo savybių, todėl logiÅ¡kas nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimas, kad kraujosruva kairėje blauzdoje atsirado E. S. spiriant jai į deÅ¡inę blauzdÄ , jo kojai nuslydus per abi kojas.

Kad abu trauminiai poveikiai galėjo bÅ«ti padaryti vienu spyriu, o padarytas sužalojimas daugiau bÅ«dingas spyrimui į kojÄ , o neatsitrenkus į kažkÄ , teisiamajame posėdyje patvirtino ir teismo medicinos ekspertė Z. MakÅ¡imaitė. Atsiliepimais į nukentėjusiosios O. S. ir prokurorės apeliacinius skundus iÅ¡teisintasis E. S. praÅ¡o, apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamÄ Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistÄ .Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji ir prokurorė pritarė apeliaciniuose skunduose pareikÅ¡tiems praÅ¡ymams, prašė apeliacinius skundus tenkinti.

IÅ¡teisintasis E. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios O. S. ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai E. S. iÅ¡ kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisino. Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lÅ«kesčių, nėra nuosprendžio neiÅ¡samumÄ , prieÅ¡taringumÄ patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Jonavos rajono apylinkės teismas iÅ¡teisintojo, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertės parodymus, specialisto iÅ¡vadÄ , byloje esančius dokumentus bei kitus raÅ¡ytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimÄ , todėl aukÅ¡tesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas.Dėl iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalįNukentėjusiosios O. S. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas ir E. S. nepagrįstai pagal BK 140 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisino. Nukentėjusiosios įsitikinimu, bylos nagrinėjimo teisme surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad E. S., padarė nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija su Å¡iais nukentėjusiosios apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais nesutinka. AukÅ¡tesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai iÅ¡vadai, jog E. S. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatÄ , sistemÄ neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmÄ (BK 140 straipsnis).

Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar Å¡eimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiam vaikui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali bÅ«ti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukÅ¡tos ar žemos temperatÅ«ros pojÅ«tis ir kitos panaÅ¡ios bÅ«klės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias.

Nustatant Å¡iÄ aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ . Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).Kaltinimas E. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo suformuotas dėl to, kad jis panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ savo Å¡eimos narį – mažametį sÅ«nų G.

S., t. y. tyčia sudavė jam vienÄ smÅ«gį delnu per galvÄ pakauÅ¡io srityje ir tokiais veiksmais nukentėjusiajam G. S. sukėlė fizinį skausmÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas E. S. iÅ¡teisinimo klausimÄ dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatytas vienas iÅ¡ bÅ«tinų nusikaltimo sudėties požymių – objektyvioji pusė, kad byloje neginčytinai nėra įrodyta aplinkybė, kad E. S., ranka suduodamas per sÅ«naus pakaušį, sukėlė jam fizinį skausmÄ .

IÅ¡ byloje esančių nukentėjusiojo G. S. parodymų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu jį labiausiai paveikė jam iki tol nematytas tėvo pyktis, kuris jį labai iÅ¡gÄ sdino. Nukentėjusysis parodė, kad 2014 m. sausio mėnesį tėtis grįžo iÅ¡ baliaus, pamiegojo, vėliau atsikėlė ir iÅ¡bėgo į laukÄ , kur iÅ¡simaudęs sniege, grįžo Å¡lapias namo. Jis tuo metu valgė. Tėtis, visas Å¡lapias, jį apkabino rankomis ir pakėlė.

Tai jam labai nepatiko. Jis supykęs nubėgo į antrÄ aukÅ¡tÄ . Mama paklausė, kas ten vyksta. Jis suÅ¡uko, kad tas lopas jį pakėlė visas Å¡lapias. Tėtis tai iÅ¡girdo ir paklausė, kas toks lopas. Atėjo į antrÄ aukÅ¡tÄ ir trenkė jam delnu per pakaušį, taip vadinamÄ â€žÅ¾uvytę“. Jis iÅ¡ baimės skausmo nejuto. Tai buvo pirmas kartas, kai tėtis jam trenkė, jis iÅ¡sigando. Ä® triukÅ¡mÄ atbėgo mama. Jis nubėgo į sesės kambarį ir iÅ¡sikvietė senelius.

Po įvykio jo ir tėčio santykiai nelabai geri. Su tėčiu nebendrauja. Nenori, nes yra piktas (t. 2 b. l. 160). Tai, kad sÅ«nus dėl tėvo sudavimo per galvÄ jautė daugiau emocinį dėl iÅ¡gÄ sčio skausmÄ , patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta nukentėjusioji O. S., kuri parodė, kad įvykio dienÄ ji, iÅ¡girdusi virÅ¡uje triukÅ¡mÄ , užbėgo ir pamatė neblaivų E. S. ir iÅ¡sigandusį sÅ«nų, kuris jai pasakė, kad tėvÄ pavadino lopu. Dar prie jos sÅ«nus atsiprašė kaltinamojo, bet Å¡is buvo toks piktas, kad negirdėjo.

Vėliau sÅ«nus jai pasakė, kad tėvas jam davė per galvÄ ranka. Skausmas buvo emocinis, daugiau buvo iÅ¡gÄ stis. SÅ«nus iÅ¡sikvietė senelius. Ji dėl įvykio niekur nesikreipė, tikėjosi, atsipraÅ¡ys (t. 2 b. l. 122 – 123). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E. S. apie 2014 m. žiemos įvykį parodė, kad ji tuo metu buvo savo kambaryje virÅ¡uje, abu tėvai buvo apačioje ir kažkÄ kalbėjosi, į jų pokalbį įsikiÅ¡o brolis G. ir pavadino tėvÄ â€žlopu“. Dėl Å¡ito tėvas labai supyko, užbėgo į antrÄ aukÅ¡tÄ , ar jis broliui sudavė nežino, nes nematė, kadangi buvo savo kambaryje, bet tėvas pradėjo rėkti ant G., kuris ėmė labai verkti.

G. iÅ¡sigandęs nubėgo pas jÄ Ä¯ kambarį ir paskambino seneliams (t. 1, b. l. 58). Nors nukentėjusiosios apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl ikiteisminio tyrimo metu mažamečio G. S. duotų parodymų, jog jis po tėvo smÅ«gio pajuto skausmÄ , tačiau aukÅ¡tesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir rėmėsi teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtais įrodymais, tai yra, G. S. duotais parodymais, kuriuos, kaip jau minėta, teismo posėdžio metu patvirtino ir pati nukentėjusioji O.

S.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje esantys duomenys - 2016 m. vasario 11 d. O. S. ieškinys E. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo (t. 2 b. l. 15-19), Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato pateikta informacija apie tai, kad nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. liepos 10 d. adresu (duomenys neskelbtini), buvo registruoti 9 įvairūs iškvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl vagystės ir šmeižto, pradėti ir nutraukti ikiteisminiai tyrimai (2 t., b. l. 170), byloja apie įtemptus, sudėtingus ir konfliktiškus O.

S. ir iÅ¡teisintojo E. S. santykius. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji O. S. apie smurtÄ prieÅ¡ sÅ«nų pirmÄ kartÄ prakalbo tik 2017 m. vasario 22 d., kai jau vyko skyrybų procesas ir kiti ikiteisminiai procesai su iÅ¡teisintuoju. Minėti nesutarimai, jų teisminiai ginčai, pačio sÅ«naus pyktis ir nenoras bendrauti su tėvu, leidžia spręsti apie G. S. parodymų policijos tyrėjai neobjektyvumÄ . Pažymėtina, jog sÅ«nus ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas dalyvaujant jo mamai O.

S., kurios aptartų santykių pobÅ«dis su iÅ¡teisintuoju, leidžia įžvelgti jos ir sÅ«naus suinteresuotumÄ tuo metu veikti prieÅ¡ E. S.. Todėl vaiko apklausos metu policijoje užfiksuoti jo parodymai negali bÅ«ti vertinami kaip lemiami, objektyvÅ«s, sÄ Å¾iningai duoti, ginčo įvykio situacijos aplinkybes atspindintys teiginiai. AukÅ¡tesniojo teismo vertinimu, vien tai, jog policijos tyrėjai G. S. davė palankius kaltinimui parodymus, dar nereiÅ¡kia, jog vien tokių parodymų pakanka patraukti E. S. baudžiamojon atsakomybėn pagal 140 straipsnio 3 dalį.Teisėjų kolegija, įvertinusi E. S. pateiktÄ kaltinimÄ ir anksčiau aptartus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių E. S. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Apie nukentėjusiajam G. S. sukeltÄ reikÅ¡mingÄ fizinį poveikį - skausmo sukėlimÄ , objektyvių duomenų byloje nėra. Dėl iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalįTiek nukentėjusiosios O. S., tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas ir dėl nepagrįsto E. S. iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Skunduose teigiama, jog E. S. kaltę padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ patvirtina ir įrodo bylos duomenys – nukentėjusiosios O. S., liudytojos E. S. parodymai, specialisto iÅ¡vada ir ekspertės Z.

MakÅ¡imaitės paaiÅ¡kinimas, bei kita raÅ¡ytinė medžiaga ir Å¡iuos duomenis teismas privalėjo vertinti kaip visumÄ , o ne besÄ lygiÅ¡kai remtis iÅ¡teisintojo bei subjektyviais jo artimųjų parodymais.Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar Å¡eimos nariui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaip jau minėta BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – muÅ¡imo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi bÅ«ti sukeltas vienas iÅ¡ straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas.

Kaltinimas E. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo suformuotas dėl to, kad jis 2017 m. vasario 1 d. apie 16.30 val. name, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su Å¡eimos nare – sutuoktine O. S., tyčia spyrė vienÄ kartÄ jai į kojas ir tokiu bÅ«du padarė jai poodines kraujosruvas abejose blauzdose ir odos nubrozdinimÄ deÅ¡inėje blauzdoje - tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai O. S. sveikatÄ . Å ioje baudžiamojoje byloje iÅ¡teisintojo E. S. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prokurorė iÅ¡ esmė grindė nukentėjusiosios O.

S., liudytojos E. S., parodymais, specialisto iÅ¡vada bei ekspertės Z. MakÅ¡imaitės paaiÅ¡kinimais. Tačiau susipažinus su visais byloje esančiais įrodymais matyti, jog nukentėjusiosios sužalojimo fakto tiesiogiai niekas nematė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji O. S. parodė, jog įvykio dienÄ kai grįžo namo, rado E. S. besirausiantį jų dokumentuose. Ji paėmė iÅ¡ jo dėžę ir nuėjo į virtuvę. E. S. priėjo prie jos ir deÅ¡inės rankos alkÅ«ne jÄ prispaudė ir stipriai surėkė į ausį, nuo ko ji apkurto.

Ji ėmė jį stumti nuo savęs, tada jis spyrė jai į deÅ¡inę blauzdÄ . KitÄ dienÄ mėlynės buvo ant abiejų kojų (t.1 b. l. 32-33, t. 2 b. l. 4-5). Liudytoja E. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai po konflikto su mama tėvas iÅ¡važiavo iÅ¡ namų, ji nusileido į apačiÄ , rado mamÄ katilinėje, ji jai pasakė, kad tėvas jai spyrė, parodė ant deÅ¡inės blauzdos nubrozdinimÄ su paraudimu. Taigi, Å¡ioje byloje viso baudžiamojo proceso metu iÅ¡teisintajam pareikÅ¡ti kaltinimai buvo grindžiami iÅ¡ esmės tik nukentėjusiosios O.

S. parodymais ir iÅ¡ jų iÅ¡vestais kitais netiesioginiais įrodymais. Tuo tarpu iÅ¡teisintasis E. S. viso proceso metu savo kaltę nuosekliai neigė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. S. teigė, jog įvykio dienÄ buvo nuvykęs į namus paieÅ¡koti jam reikalingų pažymėjimų. Buvo paėmęs dėžutę su dokumentais, tada į kambarį įlėkė O. S., atėmė iÅ¡ jo dėžę, sakydama, kad čia jo nieko nėra, ir nuėjo į virtuvę.

Jis ėjo iÅ¡ paskos. Kadangi prieÅ¡ tai O. S. gal 20 kartų rusiÅ¡kai pakartojo frazę „kad tu padvėstum“, jis, stovėdamas per pusę metro nuo jos, pasilenkė prie jos ausies ir tyliai, kad vaikai neiÅ¡girstų, pasakė, kad „kai padvėsiu, iÅ¡ ten tau kasdien tuos žodžius priminsiu“. Pastebėjęs, kad O. S. pakėlė kojÄ ir ketina jam spirti, atsitraukė ir gindamasis instinktyviai pakėlė kojÄ . Jis avėjo sportiniais batais. O. S. su savo blauzda pataikė jam į bato kraÅ¡tÄ .

Tada ji pasakė, kad dabar jai bus mėlynė ir ji kviečia policijÄ (t. 2 b. l. 161-162). Esant akivaizdžiam kaltinančiosios ir kaltinamosios pusių pozicijų prieÅ¡taravimui esminę reikÅ¡mę įgauna byloje esančių objektyvių duomenų vertinimas. Tačiau byloje esantys objektyviai užfiksuoti duomenys (pavyzdžiui, įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas, specialisto iÅ¡vada ir kt.) vienareikÅ¡miÅ¡kai nepatvirtino to, jog nukentėjusiÄ jÄ O. S. jos nurodytu bÅ«du sužalojo bÅ«tent iÅ¡teisintasis E. S..

Byloje esančioje specialisto iÅ¡vada Nr. G297/2017(02) O. S. konstatuota poodinės kraujosruvos abejose blauzdose, odos nubrozdinimas deÅ¡inėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ , galėjo bÅ«ti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje (t.1, b. l. 50). Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė Zofija MakÅ¡imaitė patvirtino specialisto iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusiajai sužalojimas padarytas kietu buku daiktu dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje užduotyje nurodytu laiku ir, kad sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Tačiau ekspertė Z. MakÅ¡imaitė vienareikÅ¡miÅ¡kai nepatvirtino nei nukentėjusiosios, nei iÅ¡teisintojo nurodytų nukentėjusiosios O. S. patirtų sužalojimų atsiradimo galimų mechanizmų ir nurodė, kad nukentėjusiajai konstatuotas sužalojimas ant deÅ¡inės blauzdos galėjo gautis ir spiriant į bato padÄ , t.y. į kietÄ bukÄ daiktÄ , o sužalojimas ant kairės blauzdos galėjo bÅ«ti padarytas ir ne vienu metu, o per laiko tarpÄ , tik ne anksčiau, nei sužalojimas ant deÅ¡inės kojos (t. 2 b. l. 74).AukÅ¡tesniojo teismo vertinimu, prieÅ¡ingai nei teigiama tiek nukentėjusiosios, tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jo byloje esantys kiti duomenys: ieÅ¡kinio dėl santuokos nutraukimo kopija, iÅ¡ kurios nustatyta, kad O.

S. dėl iÅ¡tuokos į teismÄ kreipėsi 2016 m. vasario 11 d., žemės sklypÄ su pastatais, kur Å¡eima gyveno, praÅ¡ydama priteisti tik jos nuosavybėn; Kauno VPK Jonavos rajono PK informacija, kad per trumpÄ laiko tarpÄ , t. y. nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. liepos 10 d. adresu (duomenys neskelbtini), buvo registruoti 6 iÅ¡kvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, vagystės ir Å¡meižto, visais atvejais informacija nepasitvirtino arba atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus; bendrojo pagalbos centro įraÅ¡ai, kur O.

S. pirmiausia ieÅ¡ko įgaliotinio ir atsisako bet kokios pagalbos, o maždaug po valandos vėl paskambinusi, jau sutinka, kad pareigÅ«nai atvyktų į vietÄ ; įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas iÅ¡ kurio matyti, jog apžiÅ«rėjus įvykio vietÄ (duomenys neskelbtini), grumtynių pėdsakų nerasta, daiktai tvarkingi, liudytojų V. J. S. ir N. R. parodymai, jog nukentėjusioji apkalba E. S., siekdama tokiu bÅ«du skyrybų metu palikti E. S. be kartu užgyvento turto, negali patvirtinti iÅ¡teisintojo E. S. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, o iÅ¡ dalies patvirtina E. S. teiginį, kad nukentėjusioji, jį kaltindama, siekia savanaudiÅ¡kų tikslų.

Byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais neginčytinai nepaneigtas E. S. aiÅ¡kinimas, kad konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajai atsirado jai pačiai spiriant jam ir atsitrenkiant į jo bato padÄ . Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas, kai juo objektyviai įrodyta asmens, padariusio nusikalstamÄ veikÄ , kaltė, kuri yra bendrų nusikalstamos veikos požymių visuma. Kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpcijÄ , o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ; tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Nekaltumo prezumpcija, ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiÅ¡kia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi bÅ«ti įrodyta nesant jokių abejonių. Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ Â tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai. Å is principas įpareigoja, iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė E. S. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino, nustačius, jog E. S. nepadarė veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios O. S. apeliacinius skundus atmesti.Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Teisėjai                                                                  Viktoras Preikšas                                                                                                                                  Danguolė Šiugždinytė Valdas Vitunskas