2021-02-24 Nr. AB-3895-3-61-3-03991-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1589-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03991-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) viršininko 2019 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. P-2264 „Dėl tarnybinės nuobaudos I. K. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad savo privačių interesų deklaraciją (toliau – ir deklaracija) pirmą kartą pateikė 2017 m. sausio 24 d., nurodė ryšį su M. K.. Minėtą asmenį deklaravo kaip savo sutuoktinį, sugyventinį ar partnerį. Deklaracijoje pateikė duomenis ir apie M. K. vykdomą individualią veiklą (deklaruota veiklos rūšis – teisinė veikla; vykdoma nuo 2005 m. kovo 4 d.). Daugiau duomenų apie savo sutuoktinį, sugyventinį ar partnerį pareiškėja deklaracijoje nepateikė. Pareiškėja deklaraciją patikslino 2018 m. sausio 14 d., pateikė duomenis apie išsimokėtino pardavimo sandorį (automobilio pardavimas; sandorio sudarymo data: 2017 m. birželio 1 d.; sandorio suma – 4 000 Eur). Patikslino ir 2018 m. birželio 18 d., nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 21 d. yra akcininkė UAB „Vytenio investicijos“. Taip pat, deklaravo ir savo vykdomą individualią veiklą (veiklos rūšis – nuosavo ar nuomojamo nekilnojamo turto nuoma ir eksploatavimas; nurodė, kad veiklą vykdo nuo 2018 m. vasario 22 d.).

3. Nurodė, kad VMI viršininkas gavo VMI darbo grupės, sudarytos VMI viršininko 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. V-269 „Dėl darbo grupės sudarymo“, 2019 m. rugpjūčio 9 d. išvadą Nr. 289-38 (toliau – Darbo grupės išvada), kurioje nustatyta, kad I. K., deklaruodama privačius interesus, galbūt pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą (toliau – VPIDVTĮ), t. y. tikslindama savo privačius interesus praleido tam nustatytą terminą, deklaracijoje nenurodė sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio dalyvavimo juridiniame asmenyje, nenurodė sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio vykdomos individualios veiklos, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatyme ir deklaracijoje nenurodė savo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytų ir kitų galiojančių sandorių, jeigu sandorio vertė didesnė nei 3 000 Eur. Įvertinusi surinktą medžiagą, VMI viršininko 2019 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl tarnybinių nusižengimų tyrimo komisijos sudarymo“ (2019 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. V-360 redakcija) sudaryta Tarnybinių nusižengimų tyrimo komisija (toliau – Komisija) pripažino, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus ir VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalį. VMI viršininkė, atsižvelgdama į minėtą išvadą 2019 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P-2264 skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

4. Pareiškėja nurodė, kad šioje situacijoje būtina nustatyti, kada VMI gavo oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojos tarnybinį nusižengimą. Komisijos išvadoje nenurodoma tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data. Pareiškėjos nuomone, informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą VMI buvo gauta nagrinėjant žurnalisto A. R. iškeltus klausimus, dėl kurių 2019 m. birželio 6 įsakymu Nr. V-269 buvo sudaryta darbo grupė ir pavesta iki 2019 m. liepos 5 d. įvertinti bei pateikti išvadą su pasiūlymais. Pareiškėjos nuomone, 5 darbo dienų terminas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo žurnalisto kreipimosi į Instituciją. Tai patvirtina prie 2019 m. rugpjūčio 9 d. išvados Nr. 289-28 pridėta pareiškėjos deklaracija, kuri buvo atspausdinta 2019 m. birželio 6 d., kai įsakymu Nr. V-269 buvo sudaryta darbo grupė aukščiau nurodytiems klausimams nagrinėti. Pareiškėja manė, kad terminas nusižengimo tyrimui pradėti yra praleistas. Atkreipė dėmesį į tai, kad 5 darbo dienų naikinamasis terminas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti taip pat buvo praleistas, nes tyrimas pradėtas tik 2019 m. rugpjūčio 21 d., įsakymu Nr. V-357 sudarius Komisiją.

5. Pareiškėja manė, kad Darbo grupės išvada negali būti laikomas oficialios informacijos apie galimą valstybės tarnautojos tarnybinį nusižengimą paaiškėjimo (gavimo) data, nes pareiškėjos veiksmai, gavus informaciją iš žurnalisto ir patikrinus jos privačių interesų deklaraciją, galėjo būti iš karto vertinami atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pareiškėjos teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas praleidus teisės aktuose nustatytus naikinamuosius terminus.

6. Pareiškėja pažymėjo neginčijanti, kad galbūt pažeidė VPIDVTĮ ir pavėluotai pateikė duomenis dėl verslo liudijimo įsigijimo, tačiau nesutiko, kad ne laiku deklaravo automobilio pardavimo sandorį. Pareiškėja nurodė, kad savo paaiškinime Komisijai akcentavo, jog VPIDVTĮ nereglamentuoja sandorių vykdymo terminų ir nenurodo, ar sandoris turi būti deklaruojamas jį pradėjus vykdyti ar užbaigus. Skunde paaiškino, kad sandoris dėl automobilio pardavimo buvo sudarytas 2017 m. birželio 1 d. Tai buvo tęstinis sandoris (sudaryta Transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis), numatantis, kad nuosavybės teisė pagal jį pereis tik pilnai atsiskaičius už transporto priemonę. Pareiškėja nesutiko su Komisijos nuomone, „kad sandoris turėjo būti deklaruotas nuo jo sudarymo dienos“, nes ši nuomone nepagrįsta teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju sandorio pabaigos data nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, numatančiomis, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma) ir tik pasibaigus sandoriui pareiškėjai atsirado prievolė deklaruoti minėtą sandorį deklaracijoje.

7. Pažymėjo, kad Komisija tyrimo metu nustatė, jog pareiškėja 2018 m. birželio 18 d. tikslino deklaraciją ir nurodė duomenis apie nuo 2018 m. vasario 22 d. vykdytą individualią veiklą. Pareiškėja teigė, kad deklaravo VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus duomenis, t. y. individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tačiau praleido VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Ji neginčijo, kad verslo liudijimo įsigijimą deklaravo praleidusi numatytą 30 dienų terminą.

8. Skunde nurodė, kad kreipėsi į VMI atitikties pareigūnę ir gavo informaciją, kad jos privačių interesų deklaracija tiesioginei vadovei peržiūrėti buvo pateikta 2018 m. spalio 22 d. Pareiškėja, žinodama, kad deklaracija kiekvienais metais patikrinama, turėjo teisėtą lūkestį, kad VMI Kontrolės departamento direktorė, susipažindama ir peržiūrėdama jos pateiktos deklaracijos duomenis, galėjo pastebėti, jog privačių interesų deklaracija pateikta praleidus nustatytą 30 dienų terminą. Pažymėjo, kad nuo deklaracijų pateikimo iki tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo praėjo daugiau nei metai (deklaracija dėl automobilio pardavimo pateikta 2018 metų sausio mėn., dėl individualios veiklos – 2018 m. birželio mėn.).

9. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad informacija apie galimą valstybės tarnautojos tarnybinį nusižengimą VMI buvo gauta nagrinėjant žurnalisto A. R. iškeltus klausimus, dėl kurių 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. V-269 buvo sudaryta darbo grupė. Darbo grupės išvada negali būti laikoma oficialios informacijos apie galimą valstybės tarnautojos tarnybinį nusižengimą paaiškėjimo (gavimo) data, nes pareiškėjos veiksmai gavus informaciją iš žurnalisto ir patikrinus pareiškėjos privačių interesų deklaraciją (kuri atspausdinta 2019 m. birželio 6 d.), galėjo būti iš karto vertinami atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad institucijoje gauti iš paminėto žurnalisto klausimai laikytini prašymu pateikti informacija.

11. Pažymėjo, kad vadovaujantis VMI nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110, 24 punktu, Darbo grupė buvo sudaryta siekiant surinkti susijusią informaciją, susijusius asmenis, įvertinti bei pateikti išvadą su pasiūlymais, t. y. išsamiai ir objektyviai įvertinti žurnalisto VMI pateiktuose klausimuose nurodytą informaciją, susijusias aplinkybes ir faktus. Paaiškino, kad Darbo grupė rinko ir vertino informaciją, susijusią su žurnalisto pateiktais klausimais ir tik įvertinusi surinktus duomenis, nustačius konkrečius asmenis (VMI valstybės tarnautojus), paaiškėjo galimi teisės aktų reikalavimų nesilaikymo atvejai. Atsižvelgiant į tai, Darbo grupė turėjo objektyvų pagrindą teikti VMI viršininkui siūlymą atlikti pareiškėjos atžvilgiu galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pareiškėjos privačių interesų deklaraciją Darbo grupė vertino kartu su gauta ir tyrimo metu surinkta informacija, nes tik pagal privačių interesų deklaracijos duomenis, neįvertinus aplinkybių visumos, nebuvo galima spręsti, ar yra pagrindas siūlyti pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsakovo nuomone, būtent 2019 m. rugpjūčio 9 d. Darbo grupės išvadoje pateikta informacija laikytina pagrindu inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą, kurią gavęs Inspekcijos viršininkas ir pavedė jį atlikti.

12. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad oficialia informacija šiuo atveju turi būti laikoma 2019 m. rugpjūčio 9 d. išvada, o ne Darbo grupės sudarymo data, todėl nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad 5 darbo dienų terminas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo žurnalisto kreipimosi į VMI 2019 m. birželio 6 d. Aiškino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas 2019 m. rugpjūčio 14 d., nepraleidus 5 dienų termino nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. gautos oficialios informacijos. Atkreipė dėmesį, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. Darbo grupės išvada buvo pasirašyta ir užregistruota 2019 m. rugpjūčio 9 d., tačiau VMI viršininkui pateikta 2019 m. rugpjūčio 12 d. Atsakovas pažymėjo, kad net jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimui skirtas 5 darbo dienų terminas buvęs praleistas, tai nėra pagrindas panaikinti VMI viršininko 2019 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. P-2264 kaip neteisėtą, nes tai nėra esminis pažeidimas, galintis lemti paskirtos nuobaudos panaikinimą.

13. Atsakovo manymu, tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data laikytina Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) rašto, kuriuo ji pritarė Komisijos išvadai ir nustatė, kad pareiškėja pažeidė VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalį, gavimo data. Tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data, atsakovo nuomone, nesietina su informacijos apie galimą valstybės tarnautojos tarnybinį nusižengimą gavimu nagrinėjant žurnalisto iškeltus klausimus.

14. VMI manė, kad prievolė tinkamai ir laiku deklaruoti privačius interesus tenka pareiškėjai, kaip tai nustatyta VPIDVTĮ 4 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuo atveju neturėjo likti pasyvi ir puoselėti lūkestį, kad apie netinkamą privačių interesų deklaravimą jai bus pranešta. VMI nuomone, šiuo atveju, pareiškėja ne tik kaip valstybės tarnautoja turi tinkamai vykdyti teisės aktuose įtvirtintas pareigas, bet ir kaip VMI Kontrolės departamento III Juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vedėja būti pavyzdžiu savo skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams. Tinkamas pareigos deklaruoti privačius interesus nevykdymas rodo jos neatsakingumą, nerūpestingumą, kenkia ne tik jos reputacijai, bet ir VMI prestižui, o taip pat mažina visuomenės pasitikėjimą valstybine tarnyba.

15. Atsakovo nuomone, nustatyti pareiškėjos pažeidimai nėra išskirtinai formalaus pobūdžio, kurie galėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai, neskiriant tarnybinės nuobaudos.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

17. Teismas nustatė, kad VMI viršininkas 2019 m. rugpjūčio 12 d. gavo Darbo grupės išvadą, kurioje nustatyta, kad pareiškėja, deklaruodama privačius interesus, galbūt pažeidė VPIDVTĮ, t. y. tikslindama savo privačius interesus, praleido tam nustatytą terminą, deklaracijoje nenurodė sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio dalyvavimo juridiniame asmenyje, nenurodė sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio vykdomos individualios veiklos, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatyme ir deklaracijoje nenurodė savo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytų ir kitų galiojančių sandorių, jeigu sandorio vertė didesnė nei 3 000 Eur. VMI viršininko 2019 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-357 (2019 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. V-360 redakcija) sudaryta Komisija I. K. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti. Pareiškėjai 2019 m. rugpjūčio 23 d. išsiųstas pranešimas, kad dėl jos veiksmų pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, pasiūlyta pateikti raštišką paaiškinimą. Pareiškėja Komisijai 2019 m. rugpjūčio 29 d. pateikė paaiškinimą su priedais dėl galimo tarnybinio nusižengimo.

18. Komisija 2019 m. rugsėjo 19 d. surašė išvadą Nr. (6.17-01) 7-540, kuri 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. R-5258 pateikta VTEK. Pastaroji 2019 m. spalio 9 d. raštu Nr. S-3605-(1.5) VMI paprašė patikslinti pareiškėjos elgesio atitikties įstatymo nuostatoms įvertinimą. Komisija 2019 m. spalio 15 d. surašė išvadą Nr. (6.17-01) 7-569 dėl Kontrolės departamento III Juridinių asmenų patikrinimo skyriaus vedėjos I. K. galimo tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Antra išvada), kurioje išnagrinėjusi ir įvertinusi visą surinktą medžiagą, manė, kad pastaroji pažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus ir VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalį, pasiūlė skirti VTĮ 33 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą tarnybinę nuobaudą – pastabą. VTEK 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. S-3754-(1.5) „Dėl tarnybinių patikrinimų išvadų vertinimo“ (toliau – VTEK raštas), pritarė Komisijos Antrai išvadai ir pripažino, kad pareiškėja pažeidė VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalį, nes VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkte nurodytus duomenis, t. y. individualią veiklą ir automobilio pardavimo sandorį deklaravo praleidusi VPIDVTĮ nustatytą terminą. VMI viršininkas, atsižvelgęs į Komisijos Antrą išvadą ir VTEK raštą, 2019 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P-2264 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo I. K.“ paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą. Su minimu įsakymu pareiškėja susipažino 2019 m. lapkričio 4 d.

19. Teismas vadovavosi VTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 12 dalimi, 34 straipsnio 5 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 (toliau – ir Aprašas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 nutarimo Nr. 1390 redakcija), 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

20. Teismas nustatė, kad atsakovo 2019 m. rugpjūčio 9 d. Darbo grupės išvadoje pateiktos informacijos pagrindu, kuri buvo pasirašyta ir užregistruota 2019 m. rugpjūčio 9 d., VMI viršininkas 2019 m. rugpjūčio 14 d. per DODVS rezoliucija pavedė atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą VMI Vidinių procedūrų valdymo skyriui. 2019 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl tarnybinių nusižengimų tyrimo komisijos sudarymo“ buvo sudaryta Komisija. Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad Aprašo 3 punkto nuostatos pažeistos nebuvo.

21. Bylos duomenys patvirtino, kad VMI 2019 m. rugpjūčio 23 d. pateikė pareiškėjai pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo Nr. (6.17-01E)-7-520, kuriame nurodė, jog Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl tarnybinių nusižengimų tyrimo komisijos sudarymo“ (2019 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. V-360 redakcija) pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl jos galimo tarnybinio nusižengimo padarymo. Pranešime nurodė, kad pagal turimą informaciją pareiškėja, deklaruodama privačius interesus, t. y. pateikdama deklaraciją, nedeklaravo tam tikrų faktų, kuriuos būtina nurodyti deklaracijoje, taip pat praleido 2018 m. sausio 14 d. ir 2018 m. birželio 18 d. tikslinamų deklaracijų tikslinimo terminą bei galimai pažeidė VPIDVTĮ nuostatas. Nurodyta, jog per 5 darbo dienas nuo informacinio pranešimo gavimo dienos turi teisę pateikti paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo.

22. Pažymėta, kad pranešimas šiuo atveju atitinka Aprašo 1 priede reglamentuotą Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarnybinio pranešimo turinys yra aiškus, jame pateikta informacija apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, nurodytas tyrimo pagrindas – turima informacija, pagal kurią nuspręsta, kad pareiškėja galimai pažeidė VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6 punktų ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinys atitinka teisės aktų reikalavimus (Aprašo 8 punktas, Aprašo 1 priedas).

23. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjai buvo suteikta teisė teikti paaiškinimą, kaip numato Aprašo 9 punktas. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 29 d. atsakovės sudarytai Komisijai pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė aplinkybes dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo.

24. Teismas vadovavosi Aprašo 14 punktu. Nustatė, kad Išvadoje išdėstyta bendro pobūdžio faktinė informacija apie tarnybinio nusižengimo tyrimą ir eigą, tyrimo pradėjimo pagrindas – VMI 2019 m. rugpjūčio 9 d. Darbo grupės išvadoje pateikta informacija. Nustatytas priežastinis ryšys tarp išvadoje nurodyto tarnybinio nusižengimo ir netinkamo pareiškėjos privačių interesų deklaravimo, nurodyta pareiškėjos kaltė – neatsargumas (nerūpestingumas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Išvadoje nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo sudėtis yra formali, konkreti žala nenustatyta. Konstatuota, jog pareiškėja pažeidė VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, padarė tarnybinį nusižengimą. Pateiktas siūlymas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą. Ištyrus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad pagrindas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti buvo VMI 2019 m. rugpjūčio 9 d. Darbo grupės išvada. Darbo grupė buvo sudaryta siekiant įvertinti, ar VMI valstybės tarnautojai laikėsi viešų privačių interesų deklaravimą nustatančių teisės aktų reikalavimų. Darbo grupės užduotis – surinkti informaciją bei įvertinti, ar pareiškėja tinkamai deklaravo privačius interesus, todėl jos argumentas, kad išvadoje nenurodoma tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo data, atmestas kaip nepagrįstas.

25. Teismas vadovavosi VPIDVTĮ 4 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjos argumentus, kad jos pavėluotai deklaruoti duomenys negalėjo sukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teismas pripažino nepagrįstais. Laikė tai pareiškėjos pasirinktu gynybos būdu.

26. Dėl pareiškėjos teiginių, kuriais ji nesutiko, kad ji ne laiku deklaravo automobilio pardavimo sandorį, teismas vadovavosi VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 7 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2, 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjos atžvilgiu VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas konstatuotas dėl sandorių pavėluoto deklaravimo, t. y. 2017 m. birželio 1 d. automobilio pardavimo sandorio. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, kad automobilio pardavimo sandorį pareiškėja deklaravo 2018 m. sausio 14 d. Argumentai apie tai, kad ji deklaravo automobilio pardavimo sandorį laiku, yra nepagrįsti.

27. Įvertinęs ginčijamo įsakymo, Komisijos išvados (kaip įsakymo sudėtinės dalies) turinį, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Komisija išvadoje neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstė faktines aplinkybes, jas susiejo su taikomomis teisės normomis.

28. Teismas pripažino, kad tarnybinis patikrinimas atliktas ir skundžiamas Įsakymas priimtas laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatų, tvarkos ir terminų, patikrinimą atliko ir nuobaudą paskyrė tam įgalioti pareigūnai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, tarnybinių patikrinimų atlikimo ir nuobaudų skyrimo procedūrų nepažeidė. Teismas padarė išvadą, kad VMI viršininko 2019 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. P-2264 „Dėl tarnybinės nuobaudos I. K. skyrimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti, vadovaujantis skunde nurodytais argumentais, nėra jokio pagrindo, pareiškėjai pagrįstai paskirta adekvati tarnybinė nuobauda – pastaba, todėl jos skundas atmestinas.

III. 29. Pareiškėja I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinti pareiškėjos skundą.

30. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime suabsoliutino savo teisę nepasisakyti dėl skundo argumentų ir nepasisakė dėl pagrindinio iš jų – nuo 2020 m. sausio 10 d. pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nesirėmė to paties teismo pradėta formuoti nauja praktika tokio pobūdžio bylose, o rėmėsi teismų praktika suformuota galiojant senam teisiniam reglamentavimui.

31. Nurodo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. teisinis reglamentavimas dėl privačių interesų deklaravimo pasikeitė. Pagal naująją įstatymo redakciją ir VTEK išaiškinimus privalu deklaruoti tik savo darbovietę (darbovietes) ir pareigas (statusą) dėl kurių kyla pareiga deklaruoti privačius interesus, taip pat kitas darbovietes ir (ar) einamas pareigas; sutuoktinio, sugyventinio, partnerio darbovietes ir (ar einamas pareigas); savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis apie juridinius asmenis, kuriuose deklaruojančiojo, jo sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio turimų akcijų suteikiami balsai visuotiniame akcininkų susirinkime ar turimos juridinio asmens dalyvio teisės kitų teisinių formų juridiniuose asmenyse leidžia daryti lemiamą įtaką šių juridinių asmenų veiklai. Kitus duomenis privalu deklaruoti tik jei yra ar gali atsirasti privatūs interesai (interesų konfliktas).

32. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir konstitucinę bei administracinę jurisprudenciją, įsigaliojus reglamentavimui, švelninančiam pareiškėjos teisinę padėtį (nes ji metus iki tarnybinio tyrimo pradėjimo jau buvo pateikusi deklaraciją), nenustačius, kad deklaracijos pavėluotas patikslinimas būtų sukėlęs neigiamas pasekmes ar galimą interesų konfliktą (tai konstatuota ir VMI 2019 m. spalio 15 d. išvadoje Nr. (6.17-01) 7-569), – skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas dėl nuo atsakovo nepriklausančių aplinkybių: pasikeitus teisiniam reguliavimui, pagal kurį, pareiškėjai iki skundžiamo sprendimo priėmimo pašalinus pažeidimą sudarančias aplinkybes ir nenustačius galimo interesų konflikto (pasekmių), tyrimas nepradedamas. Tokią poziciją išsakė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendime byloje Nr. I2-1407-809/2020.

33. Nors teismas pareiškėjos argumentus, kad jos pavėluotai deklaruoti duomenys negalėjo sukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, pripažino nepagrįstais ir laikė tai pareiškėjos pasirinktu gynybos būdu, tačiau šis teismo argumentas nėra pagrįstais byloje esančiais įrodymais, ir net akivaizdžiai prieštarauja jiems, (žr., VMI išvadą Nr. (6.17-01) 7-569), kurioje aiškiai nurodyta, kad padarytas pažeidimas nesukėlė privačiųjų interesų konflikto, pasekmių (žalos).

34. Teismas nagrinėdamas skundą taip pat nepasisakė ir dėl kito svarbaus argumento – veiklos mažareikšmiškumo.

35. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. vasario 15 d. taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo priimtas įsakymas neteisėtas dėl pareiškėjos teisės į Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principo pažeidimą, į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą įstatymo taikymo pažeidimą. Pažymi, kad VMI nėra patraukusi atsakomybėn ir skyrusi tarnybinės nuobaudos nei vienam tarnautojui už VPIDVTĮ pažeidimus. Pažymi, kad VTEK 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pripažino, kad VMI viršininkė pažeidė VPIDVTĮ nuostatas, tačiau darbdavys šiuo atveju tarnybinio pažeidimo tyrimo neinicijavo ir tarnybinės nuobaudos neskyrė.

36. Pareiškėja teigia, jog esama situacija pagal dabartinį teisinį reglamentavimą nesudaro pagrindo net teikti deklaracijų (nei pirminių, nei patikslintų), tuo labiau inicijuoti tarnybinį patikrinimą ar skirti nuobaudą.

37. Tai, kad pareiškėja 2018 metais pavėluotai pateikė duomenis, VMI buvo žinoma dar iki 2019 m. rudens pradedant tarnybinį patikrinimą, nes 2018 m. spalio 22 d. pareiškėjos deklaracija buvo pateikta jos tiesioginei vadovei. Tai svarbu nustatant galimo pažeidimo paaiškėjimo momentą bei sprendžiant klausimą dėl senaties termino.

38. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išvados padarytos sprendžiant kitus klausimus nei šioje byloje.

39. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas nurodo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad automobilio pardavimo sandoris įvyko 2017 m. birželio 1 d., o individuali veikla pradėta vykdyti 2018 m. vasario 22 d. ir šie duomenys turėjo būti deklaruoti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos. Vadinasi ir vertinant, ar pareiškėja kaip valstybės tarnautoja tinkamai vykdė pareigas, taikytinos 2017 m. ir 2018 m. galiojusios teisės normos.

41. Atsakovas pažymi, jog įstatymas negalioja atgaline tvarka, jeigu pats įstatymų leidėjas nėra padaręs aiškios išlygos dėl retrospektyvaus teisinio reguliavimo, įtvirtinto įstatyme, galiojimo. Tokios išlygos VPIDVTĮ redakcijoje, galiojančioje nuo 2020 m. sausio 1 d. nėra.

42. Atsakovas pažymi, kad Komisija surašė Antrąją išvadą, vadovaudamasi tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkta informacija bei įrodymais, vertindama pareiškėjos paaiškinimą, deklaracijoje deklaruotus duomenis. Komisijos Antrojoje išvadoje buvo konstatuoti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, tarp jų ir pareiškėjos kaltės forma. Komisija konstatavusi, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir siūlydama drausminę nuobaudą pareiškėjai, įvertino lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes pareiškėjos veiksmuose. Tai, kad Antroji išvada yra pagrįsta, argumentuota ir priimta laikantis teisės aktų, pasisakė ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2019 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. P-2264 „Dėl tarnybinės nuobaudos I. K. skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti Įsakymo, vadovaujantis pareiškėjos išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

45. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

47. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Pareiškėja aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

48. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde bei papildomuose paaiškinimuose pareiškėja neginčija, kad galbūt pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą pavėluotai pateikdama duomenis dėl verslo liudijimo įsigijimo bei ne laiku deklaravusi automobilio pardavimo sandorį. Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis pareiškėja grindžia veikos mažareikšmiškumu, kuris nebuvo įvertintas pirmosios instancijos teismo, taip pat nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitusiu teisiniu reguliavimu valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačių bei visuomenės viešųjų interesų derinimo srityje ir šio naujos redakcijos VPIDVTĮ nepagrįsto netaikymo pareiškėjos atžvilgiu, asmenų lygybės principo pažeidimo bei galbūt netinkamai nustatyto galimo tarnybinio pažeidimo paaiškėjimo momento.

49. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (inter alia (be kita ko, įskaitant) Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 d., 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybę, tačiau tokiai galimybei materializuotis yra būtinas įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-27-916/2018). Vadovaujantis išdėstytu, įstatymas negalioja atgaline tvarka, jeigu pats įstatymų leidėjas nėra padaręs aiškios išlygos dėl retrospektyvaus teisinio reguliavimo, įtvirtinto įstatyme, galiojimo. Tokios išlygos Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2020 m. sausio 1 d., nėra, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikytos materialios teisės normos atmetami, kaip nepagrįsti.

50. Pastebėtina, kad vadovaujantis VTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, taigi būtent VTĮ nuostatų pagrindu pareiškėjai kyla tarnybinė atsakomybė. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse (Apraše) numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-98-575/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-261/2017).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2356-575/2017). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010; 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2019 m. liepos 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-981-629/2019).

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja savo veiksmais pažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus – t. y. laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba, ir VPIDVTĮ 7 straipsnio 1 dalį, nustatančią deklaruojančiam asmeniui pareigą atsiradus naujų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų ar pasikeitus pateiktoje deklaracijoje nurodytiems, patikslinti duomenimis deklaraciją per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos, nes VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkte nurodytus duomenis, t. y. individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, ir automobilio pardavimo sandorį, deklaravo praleidusi VPIDVTĮ šiems duomenims deklaruoti nustatytą terminą ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą. Komisijos Antrojoje išvadoje buvo konstatuoti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, tarp jų ir pareiškėjos kaltės forma – neatsargumas dėl pareiškėjos aplaidumo. Komisija, konstatavusi, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir siūlydama drausminę nuobaudą pareiškėjai, įvertino lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes pareiškėjos veiksmuose.

53. Pagal VPIDVTĮ 22 straipsnio 3 dalį gavus pagrįstos informacijos apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija savo iniciatyva arba VTEK pavedimu gali atlikti pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos tyrimą. Atitinkamų valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai, pagal VPIDVTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą įgalioti kontroliuoti VPIDVTĮ nuostatų vykdymą, valstybės tarnyboje dirbančių asmenų veiklos tyrimą paprastai atlieka taikydami tarnybinės atsakomybės institutą, inter alia tarnybines nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011, 2013 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017 ir kt.).

54. Tarnybinės nuobaudos turi būti paskirtos teisės aktuose nustatytais terminais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tarnybinės nuobaudos už VPIDVTĮ nuostatų pažeidimą skyrimo terminai turi būti skaičiuojami pagal specialųjį įstatymą, t. y. pagal VPIDVTĮ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019). VPIDVTĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostata iš esmės turi būti suprantama kaip įgalinanti minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas kontrolės institucijas ir pareigūnus per trejus metus nuo VPIDVTĮ pažeidžiančios veikos galimo padarymo atlikti valstybės tarnyboje dirbančio asmens veiklos tyrimą ir paskirti jam tarnybinę nuobaudą dėl VPIDVTĮ pažeidimo. VTĮ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas arba kai yra pažeidžiamos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

55. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms ir anksčiau išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu (nutarties 53–54 p.) nėra jokio pagrindo teigti, kad aplinkybė, jog 2018 m. spalio 22 d. pareiškėjos deklaracija buvo pateikta jos tiesioginei vadovei, leidžia padaryti išvadą, kad buvo netinkamai nustatytas pažeidimo paaiškėjimo momentas ir netinkamai išspręstas klausimas dėl senaties termino.

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

57. Atsižvelgdama į pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį, nustatytą pareiškėjos kaltės formą – nerūpestingumas, o ne tyčia, į kilusių neigiamų pasekmių pobūdį (neigiamas valstybės tarnybos įvaizdis, o ne supainioti viešieji ir privatieji interesai), į pareiškėjos tarnybinę veiklą iki tarnybinės nuobaudos skyrimo, į tai, kad pareiškėja deklaravimo trūkumus ištaisė, pripažino padariusi interesų deklaravimo taisyklių pažeidimus ir dėl to apgailestavo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjos padaryto pažeidimo pripažinti mažareikšmiu, o paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui.

58. Pažymėtina, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą – tai lemia tarnybinės nuobaudos skyrimą. Pareiškėja pažeidė VPIDVTĮ, tai nėra formalus ar mažareikšmis pažeidimas, nes interesų deklaracijų teisingas (teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais) teikimas yra svarbus ir reikšmingas siekiant išviešinti asmenų turimus privačius interesus. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi nei faktinio nei teisinio pagrindo keisti ar naikinti pareiškėjai paskirtos pačios švelniausios tarnybinės nuobaudos.

59. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl pareiškėjos nurodomas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimas (byloje Nr. I2-1407-809/2020) negali būti pripažįstamas formuojančiu teismų praktiką ir pareiškėjos argumentas šiuo aspektu atmetamas kaip nepagrįstas.

60. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant, ar tam tikru teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pirmiausia būtina identifikuoti tam tikrų subjektų (jų grupių) nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą, o tai identifikavus – vertinti, ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra nustatytas pagrįstai (t. y. ar asmenys ar objektai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, pasižymi tokiais teisinės padėties skirtumais, dėl ko toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, ar tokiu skirtingu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų ar jei tai susiję su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr., pavyzdžiui, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1544-552/2015).

61. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, lygiateisiškumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

62. Vadovaudamasi nutarties 60–61 punktuose minimu teisiniu reguliavimu bei nurodoma jurisprudencija, teisėjų kolegija pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose nurodytus argumentus dėl jos atžvilgiu pažeisto lygiateisiškumo principo vertina kaip abstrakčius ir atmeta.

63. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė