2017-12-13 Nr. AB-23364-3-62-3-01798-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3223-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01798-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), priteisti 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo kalinamas perpildytoje Pravieniškių PN 3 sektoriaus 11 būrio 113 brigados 7 sekcijoje antisanitarinėmis sąlygomis, sekcija buvo seniai remontuota, sienos ir lubos buvo dėmėtos, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, buvo buitinių parazitų. Nuteistiesiems nebuvo išduodamos priemonės susitvarkyti gyvenamąsias patalpas. Lova buvo spyruoklinė, nepatogi. Be to, pareiškėjas dėl epilepsijos priepuolių naktį ne kartą yra iškritęs iš antro lovos aukšto. Pareiškėjui išduotas čiužinys, pagalvė ir antklodė buvo seni ir purvini. Virtuvėje buvo įrengta per mažai spintelių ir šaldytuvų. Tualete buvo įrengta tik 10 unitazų ir nė vieno pisuaro, prie tualeto ir dušo nuolat susidarydavo eilės, trūko šilto vandens. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas. Stogo konstrukcijose buvo asbesto. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumų, depresiją, pablogėjo jo sveikata.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–25) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjui tekusi minimali reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos gyvenamosios vietos būna užimtos, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Pravieniškių PN yra sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi valyti patys nuteistieji, todėl, pelėsis, nešvara patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo sąlygota paties pareiškėjo ar kitų nuteistųjų netinkamai atliktos pareigos tvarkytis. Apie tai pareiškėjas galėjo informuoti būrio viršininką, tačiau to nepadarė. Nuteistieji patalpų švarai palaikyti aprūpinami valymo priemonėmis ir inventoriumi. Pravieniškių PN 10–11 būrių virtuvėlės plotas yra 15,89 kv. m, ji suremontuota 2014 m., joje buvo trys šaldytuvai, tai atitiko teisinį reglamentavimą. Pravieniškių PN 11 būrio sanitariniame mazge įrengta 10 klozetų, pisuarų nėra. Nedezinfekuoti, neišskalbti (neišvalyti) čiužiniai, pagalvės, antklodės ir neskalbti lovos skalbiniai, drabužiai ir rankšluosčiai kitiems asmenims neperduodami. Pareiškėjas buvo aprūpintas minkštuoju inventoriumi. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbesto, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant. Įstaigoje tokie darbai nebuvo vykdomi. Pravieniškių PN pirminėje gydytojų apžiūroje 2015 m. gegužės 4 d. pareiškėjas nurodė, kad serga epilepsija, tačiau priepuolių nebuvo jau tris metus. Žymų apie ištikusius epilepsijos priepuolius pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra. Į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 57–63) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 11 būrio 7 gyvenamosiose patalpose gyveno nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. gegužės 12 d., šios patalpos gyvenamasis plotas yra 34,82 kv. m. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad minėtoje patalpoje buvo 6 miegamosios vietos, šį tvirtinimą grindė 2016 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 63-2234. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo 14 miegamųjų vietų, šią aplinkybę grindė į bylą pateiktu 11 būrio 7 patalpos planu. Teismas sprendė, jog į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl 11 būrio 7 patalpos gyvenamųjų vietų skaičiaus yra skirtingi, todėl visas abejones vertintino silpnesnės bylos šalies, t. y. skundą padavusio asmens, naudai bei laikė, kad pareiškėjo kalinimo metu 11 būrio 7 patalpoje buvo 14 miegamųjų vietų. Nors iš į bylą pateikto 11 būrio 7 patalpos plano matyti, kad ne visos šios patalpos gyvenamosios vietos yra užimtos, tačiau objektyvių duomenų apie ginčo patalpoje kartu su pareiškėju buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

7. Atlikęs aritmetinius skaičiavimus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjui kalint 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, jam teko 2,49 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje buvo pažeista, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamoji patalpa nebuvo remontuojama, sienos buvo purvinos ir dėmėtos, buvo blakių, tarakonų bei graužikų, priemonių gyvenamosios patalpoms susitvarkyti nebuvo išduodama, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN valomos pačių nuteistųjų. Švarai ir tvarkai palaikyti nuteistiesiems išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas, šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras. Iš sandėlio higienos ir valymo priemonės išduodamos būrio viršininkui, kuris jas išduoda nuteistiesiems. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nešvarių gyvenamųjų patalpų bei jam neišduotų valymo priemonių yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su nešvariomis gyvenamosiomis patalpomis, jam neišduotomis valymo priemonėmis, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Pravieniškių PN pareigūnus ar administraciją dėl netinkamai valomų gyvenamųjų patalpų, dėl valymo priemonių išdavimo, o šie jo prašymo netenkino, o abstrakčių, įrodymais nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimas. Į bylą pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Pravieniškių PN su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje bei virtuvėlėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atlikti profilaktiniai nariuotakojų (blakių ir tarakonų) naikinimai, todėl Pravieniškių PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne žurnalo duomenys patvirtina, jog 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė, tai pareiškėjas patvirtino parašu. Įrašų apie pareiškėjo pretenzijas dėl minkštojo inventoriaus netinkamos būklės šiame žurnale nėra, taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos minkšto inventoriaus būklės, jo išvalymo ar pakeitimo, pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, todėl jo argumentai dėl seno ir nešvaraus minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus sanitariniuose mazguose ir dušinėje trūko sanitarinių įrenginių, duše pasibaigdavo šiltas vanduo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad 11 būrio nuteistųjų sanitariniame mazge įrengta 10 klozetų, pisuarų nėra, bei darė išvadą, kad tai neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų. Duomenų apie dušinės įrengimą, dušo sietelių skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo sanitariniame mazge ir dušinėje taip pat liko nepaneigti.

11. Reikalavimai pasivaikščiojimo kiemo plotui teisės aktuose nėra reglamentuoti, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemo dydžio teismas laikė nepagrįstomis.

12. Teismas konstatavo, jog įrengdamas 11 būrio virtuvėlėje tris šaldytuvus, atsakovo atstovas aprūpinimo normų nepažeidė, pareiškėjo pretenzijos dėl per mažos virtuvėlės taip pat atmestinos. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 11 būrio virtuvėlė buvo suremontuota 2014 m.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pastato, kuriame buvo 11 būrys, stogas dengtas kenksminga sveikatai asbesto šiferio danga, teismas nurodė, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pravieniškių PN nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, šią aplinkybę patvirtina Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktas Mr. 36-1248(7). Pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje buvęs asbestas, į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl pareiškėjo deklaratyvūs argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

14. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje esanti Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo 2016 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 81(3)-414 patvirtina, jog pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu 2014 m. balandžio 3 d. pareiškėjas nurodė, kad serga epilepsija. Pirminės gydytojų apžiūros Pravieniškių PN metu (2015 m. gegužės 4 d.) pareiškėjas teigė, kad epilepsijos priepuolių jam nebuvo apie 3 metus. Buvimo Pravieniškių PN laikotarpiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje žymų apie epilepsijos priepuolius nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Pravieniškių PN pareigūnams, Sveikatos priežiūros tarnybos specialistams dėl ligos sąlygotų nepatogumų miegant antrame lovos aukšte. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl slogos, kelio sąnario skausmo, buvo konsultuotas odontologo, tačiau tokiais sveikatos sutrikimais skundžiasi ir laisvėje esantys asmenys, todėl, teismo nuomone, priežastinis ryšys tarp šių sveikatos sutrikimų ir byloje nustatytų pažeidimų nenustatytas. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. 73(3)-211 patvirtina, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

15. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, per mažo sanitarinių įrenginių kiekio) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Įvertinęs pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų vertinamuoju laikotarpiu buvo kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 400 Eur.

III. 16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–73), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, neįvertino pateiktų įrodymų. Pravieniškių PN pateiktoje 2016 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. 63-2234 nurodyta, kad 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje yra 6 miegamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis būtent šia į bylą pateikta pažyma, kadangi ji sudaryta po pareiškėjo skundo gavimo dienos. Byloje esantys kiti duomenys (11 būrio 7 patalpos planas, patvirtintas direktoriaus pavaduotojo) galėjo būti sudarytas netiksliai arba laiku nepatikslintas. Skirtinga informacija paaiškėjo tik pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo atstovas neatmeta galimybės, kad pateiktoje pažymoje padaryta techninė klaida, todėl reikia vadovautis 2016 m. rugsėjo 28 d. pažymos duomenimis. Pravieniškių PN taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo kalinimo įstaigoje metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtose salėse bei aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

18. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

21. Pravieniškių PN nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti, apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus dėl 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio ploto, taip pat tuo, kad pakankama priemonė pažeistai pareiškėjo teisei apginti būtų tokio pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų (įskaitant nustatytą netinkamą sanitarinių įrenginių kiekį), kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas nereiškia. Pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas Pravieniškių PN 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalią gyvenamojo ploto normą, ir už tai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

22. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (iki 2016 m. liepos 5 d. galiojusios redakcijos) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m.

23. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir kt.). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti gyvenamosios patalpos plotas, tenka atsakovo atstovui.

24. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateikė 2016 m. rugsėjo 28 d. pažymą Nr. 63-2234 (b. l. 27), kurioje nurodyta, kad 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje yra įrengtos 6 miegamosios vietos. Jokių kitų duomenų apie 11 būrio 7 patalpą šioje pažymoje nėra. Tuo tarpu pareiškėjas kartu su skundu pateikė Pravieniškių PN 11 būrio 7 patalpos planą, 2016 m. kovo 10 d. parengtą 3-io sektoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko M. J., Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko A.

J. ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriaus D. K. bei patvirtintą direktoriaus pavaduotojo D. P. (b. l. 11). Šiame plane nurodyta, kiek ir kokio inventoriaus yra 11 būrio 7 patalpoje, nurodytas jo išdėstymas patalpoje, be kita ko, nurodyta, jog patalpoje yra įrengta 14 lovų, pažymėta, kokie asmenys jose miega. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis pareiškėjo pateiktu 11 būrio 7 patalpos planu, kadangi jis galėjo būti sudarytas netiksliai arba laiku nepatikslintas, o 2016 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 63-2234 esą buvo sudaryta po pareiškėjo skundo gavimo dienos, todėl yra tikslesnė.

Šie atsakovo atstovo argumentai atmestini. Įvertinusi minėtus du į bylą pateiktus dokumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Pravieniškių PN 11 būrio 7 patalpos planas yra kur kas detalesnis nei teismui pateikta 2016 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 63-2234, kurioje yra nurodyta tik informacija apie lovų skaičių. Be to, 11 būrio 7 patalpos plane yra nurodyta, jog patalpoje buvo laikoma 12 nuteistųjų (nurodytos konkrečios pavardės, įskaitant pareiškėją, pažymėta, kuriose lovose jie miega), taigi šioje patalpoje niekaip negalėjo būti įrengtos tik 6 lovos.

Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepaaiškino, kas konkrečiai įvyko rengiant 11 būrio 7 patalpos planą, kokie duomenys jame tariamai neatitinka tikrovės (tik lovų skaičius ar ir kiti duomenys, pvz., patalpoje kalinamų asmenų skaičius bei pavardės ir (ar) kt.), kodėl buvo pateikti šie netikslūs duomenys, bei nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad, nors apeliaciniame skunde Pravieniškių PN teigia, jog 11 būrio 7 patalpoje buvo įrengtos 6 lovos, vėliau pripažįsta, jog pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose visgi buvo pažeista.

25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti keturių atsakingų Pravieniškių PN pareigūnų patvirtintu dokumentu, todėl, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą dėl 11 būrio 7 patalpoje jam tekusio ploto, pagrįstai vadovavosi būtent šiame plane nurodyta informacija, kad 11 būrio 7 patalpoje buvo įrengta 14 lovų. Atitinkamai, atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie tai, kiek tiksliai ginčo laikotarpiu 11 būrio 7 patalpoje kartu su pareiškėju buvo laikoma asmenų, pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas pagrįstai buvo skaičiuojamas pagal šioje patalpoje įrengtų lovų skaičių ir nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta 3,1 kv. m minimali ploto norma (jam teko 2,49 kv. m).

26. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir turėjo judėjimo laisvę, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šie atsakovo atstovo argumentai taip pat atmestini.

27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

28. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN 11 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose buvo pažeista. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, jis šioje patalpoje buvo laikomas iki 2016 m. gegužės 12 d. Dėl nurodytų aplinkybių egzistavo pagrindas konstatuoti Pravieniškių PN neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

29. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir konvencija) 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

30. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; taip pat EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Kita vertus, pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)).

31. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimai nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos nebuvo trumpalaikiai (pažeidimas truko beveik metus), atsitiktiniai ir (ar) nereikšmingi (šiuo atveju pareiškėjui iki 3 kv. m trūko 0,51 kv. m), todėl pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kita vertus, neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.

34. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, kurioje tam tikrais atvejais konstatuota, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu bei už nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, priteisė jam 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius