2021-04-21 Nr. AB-8219-3-61-3-02917-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1204-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02917-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja N. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2019 m. rupgjūčio 6 d. raštą Nr. (871/19)9R-3700 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti N. T. kreipimąsi dėl argumentuotos nuomonės pateikimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimu.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji pateikė Ministerijai duomenis ir dokumentus apie savo ryšius N. K. tam, jog šie duomenys būtų įvertinti dėl galimybės teikti argumentuotą nuomonę pareiškėjos bausmės vykdymo klausimu pagal Lietuvos Respublikos ir N. K. Vyriausybės 2014 m. liepos 6 d. susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Susitarimas) 4 straipsnio 4 punktą, t. y. dėl pareiškėjos socialinių, ekonominių ir šeimyninių ryšių N., sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas Lietuvos užtikrins siekį palengvinti pareiškėjos socialinę reabilitaciją ir sėkmingai reintegruoti pareiškėją į visuomenę. Atsakovas, 2019 m. rugpjūčio 7 d. įvertinęs pareiškėjos ir Lietuvos institucijų pateiktus dokumentus ir duomenis, ginčijamu Raštu nenustatė pagrindų pateikti N. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę dėl pareiškėjos bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje. Atsisakydamas teikti argumentuotą nuomonę atsakovas savo sprendimo visiškai nemotyvavo ir nepagrindė objektyviai duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas nepateikė nei vieno objektyvaus faktinio ir teisinio argumento, dėl kurio atsisako teikti prašomą nuomonę pareiškėjos bausmės vykdymo klausimu, netyrė ir argumentuotai nepasisakė dėl pareiškėjos socialinių ryšių bausmę vykdančioje valstybėje ar išduodančioje valstybėje klausimo aspektu. Taip pat atsakovas nevertino, ar perduodant N. apeliacinio teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti Lietuvoje, pareiškėjai skirtos bausmės tikslai bus iš tiesų pasiekti, taigi atsakovas pažeidė skaidrumo, pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus. Kompetentinga išduodančios valstybės institucija, siekdama įsitikinti, kad vykdančioje valstybėje vykdomas nuosprendis suteiks geresnę nuteistojo asmens socialinės reabilitacijos galimybę, be kita ko, turėtų atsižvelgti į tokius aspektus kaip, asmens sąsajos su vykdančiąja valstybe, ar jis (ji) laiko valstybę savo šeimos vieta, į jo kalbinius, kultūrinius, socialinius ar ekonominius ryšius ar kitas sąsajas su vykdančiąją valstybe. Pareiškėja nurodė, kad N. apeliacinė institucija užsienio byloms pripažino, jog pareiškėja, išgyvenusi N. daugiau nei 5 metus, vertintina kaip turinti nuolatinę gyvenamąją vietą N.. Pareiškėja nuo 2011 metų teisėtai gyveno ir dirbo N., užmezgė darbo ryšius ir draugiškus santykius su savo aplinkos žmonėmis, yra teigiamai vertinama darbdavių tiek kaip darbuotoja, tiek kaip asmenybė. Pareiškėjos sužadėtinis dirba ir gyvena N., čia įsikūrusios ir pareiškėjos giminaitės (sesuo ir pusseserė), su kuriomis palaiko glaudžius asmeninius ryšius. Aplinkybė, kad atsakovas Susitarimo 4 straipsnio 4 dalies prasme turi diskreciją pateikti argumentuotą nuomonę bausmės pripažinimo ir vykdymo klausimu, atsakovui priėmus faktiškai ir teisiškai neargumentuotą skundžiamą aktą, buvo pažeistos pareiškėjos subjektinės teisės.

4. Atsakovas Ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas teigė, kad Susitarimo pagrindu 2019 m. balandžio 5 d. buvo gautas N. K. pataisos tarnybos direktorato (toliau – ir Direktoratas) 2019 m. kovo 29 d. prašymas bei dokumentai dėl G. apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio pripažinimo ir pareiškėjai paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat buvo gautas N. K. apeliacinės instancijos užsienio byloms (UNE) 2019 m. vasario 28 d. sprendimas dėl pareiškėjos skundo dėl imigracijos direktorato (UCI) 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo. Minėtu UDI sprendimu pareiškėja buvo deportuojama iš N. su draudimu atvykti į šalį. Ministerija 2019 m. birželio 17 d. gavo pareiškėjos prašymą, kuriame nurodyta, kad nėra pagrindo pripažinti N. K. teismų sprendimus ir ją perduoti atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje. Ministerija, vadovaudamasi Susitarimo 4 straipsniu, inicijavo konsultacijas su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis (Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir VĮ Registrų centras) dėl pareiškėjos socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių, siekdama nustatyti, ar sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistosios socialinei reabilitacijai.

6. Atsakovas nurodė, kad iš VĮ Registrų centras gavo informaciją, jog pareiškėja 2016 m. vasario 19 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pareiškėjos dukros gyvenamoji vieta deklaruota ten pat. Taip pat gavo informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. Apibendrinusi gautą informaciją, Ministerija sprendė, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja glaudesni ryšiai, negu su N. K.. Ministerija, spręsdama dėl nuomonės pateikimo, vertino Direktorato pateiktus dokumentus, UNE sprendimą ir atsižvelgė į tai, kad prašoma pateikti nuomonė dėl pareiškėjos bausmės vykdymo nėra galutinis sprendimas, kuris pakeistų pareiškėjos padėtį. Susitarimo 4 straipsnio 4 dalyje yra numatyta galimybė teikti nuomonę, bet tai ne pareiga. Išduodančios valstybės kompetentinga institucija apsvarsto tokią nuomonę ir nusprendžia, ar atšaukti liudijimą ar ne. Ministerija nenustatė pagrindų, kurie leistų teikti išduodančios valstybės kompetentingai institucijai nuomonę dėl perduodamo asmens padėties apsunkinimo, vykdant bausmę Lietuvos Respublikoje. Gautą iš Direktorato prašymą bei dokumentus Ministerija 2019 m. rugpjūčio 29 d. persiuntė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams dėl sprendimo priėmimo, taip pat persiuntė iš Lietuvos Respublikos institucijų gautus duomenis bei pareiškėjos atstovo pateiktus dokumentus. Galutinį sprendimą dėl bausmės pripažinimo priims Lietuvos teismai ir tik toks sprendimas išspręs klausimą dėl pareiškėjos teisinės padėties. Ministerijos Raštas yra tik tarpinis dokumentas, kuriuo sudaromos prielaidos priimti galutinį sprendimą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos N. T. skundą atmetė.

8. Teismas, aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad ginčas kilo dėl Ministerijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. (871/19)9R-3700, kuriuo pareiškėja informuojama apie tai, jog Ministerija nenustatė pagrindų pateikti N. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę pagal Susitarimo 4 straipsnio 4 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat kilo ginčas dėl atsakovo įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

9. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos ir N. K. Vyriausybės 2014 m. liepos 6 d. susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo nuostatomis.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog Ministerija pakartotinai išnagrinėtų jos pateiktus dokumentus ir N. K. kompetentingai institucijai pateiktų išvadą, kad pareiškėjai laisvės atėmimo bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje nebus pasiekti socialinės reabilitacijos ir sėkmingo reintegravimosi į visuomenę tikslai.

11. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, vertino, kad Ministerija, vykdydama konsultacijas, turi diskreciją teikti ar neteikti nuomonę, jog sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdant Lietuvos Respublikoje palankesnės sąlygos nuteistosios socialinei reabilitacijai nebus sudarytos. Pagal Įstatymo 6 dalį Ministerijai priskirta kompetencija rengti konsultacijas dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti Lietuvos Respublikai, tačiau šio straipsnio 1 dalyje numatyti Ministerijos veiksmai nėra imperatyviai privalomi, be to, nėra skundžiami (Įstatymo 6 str. 4 d.). Kaip nurodė Ministerija visi pareiškėjos advokato 2019 m. birželio 17 d. pateikti dokumentai buvo pateikti Kauno miesto apylinkės teismo Kauno rūmams, kuriuose bus sprendžiama dėl G. apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Todėl teismas vertino, kad nepriklausomai nuo to, ar Ministerija teikia, ar neteikia Susitarimo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą nuomonę, apylinkės teismas, spręsdamas dėl nuosprendžio vykdymo, vertins pateiktus dokumentus, taip pat ir tai, ar yra pagrindų, numatytų Susitarimo 8 straipsnyje, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti ir vykdyti išduodančiosios šalies priimtą nuosprendį.

12. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš pareiškėjos skunde minimos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 17 d. nutarties Nr. 1S-1006-562/2015, priimtos nagrinėjant skundą, pateiktą pagal BPK 364 straipsnį, būtent nagrinėdamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimą teismas sprendė dėl Susitarimo 7 ir 8 straipsnyje nurodytų pagrindų buvimo (nebuvimo). Ginčas dėl užsienio valstybių teismų nuosprendžių vykdymo procedūros kyla ne viešojo administravimo srityje, o yra reguliuojamas BPK VII dalyje nustatytų teisės normų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių.

13. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir vadovaudamasis ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad Ministerijos Raštą vertinant tuo aspektu, ar į pareiškėjos prašymą buvo pateikta pakankama informacija, ar atsakymas yra išsamus ir atitinkantis individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, ir padarė išvadą, jog Ministerija pareiškėjai pateikė aiškią ir pakankamą informaciją apie savo sprendimą, jog Ministerija nenustatė pagrindų pateikti N. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę pagal Susitarimo 4 straipsnio 4 dalį. Argumentuotos nuomonės pateikimas reiškia, kad vykdančioji valstybė galėtų teikti argumentuotą nuomonę išduodančiai valstybei, jei manytų, jog asmens bausmės atlikimas Lietuvos Respublikoje būtų apsunkintas. Nagrinėjamu atveju Ministerija tokių aplinkybių nenustatė, todėl argumentų (argumentuotos nuomonės) nepateikė.

III. 14. Pareiškėja N. T. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai netyrė ir nevertino atsakovo priimto akto atitikties individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų kontekste, nesivadovavo aktualia teismų praktika, be to, klaidingai vadovavosi ginčui neaktualiomis teisės normomis. Pareiškėja skunde teismui nurodė, jog su Raštu nesutinka dėl to, jog jis buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl netinkamo VAĮ normų taikymo visiškai nevertino ir netyrė. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pareiškėjos nuosprendžio vykdymo klausimas bus sprendžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nagrinėjamoje byloje. Tačiau aplinkybė, jog bausmės vykdymo klausimas bus sprendžiamas kitoje byloje, niekaip nepaneigia ginčą nagrinėjusio administracinio teismo pareigos pasisakyti dėl esminių skundo argumentų, taip užtikrinant teisėtą pareiškėjos lūkestį, kad į ginčo metu iškeltus klausimus jai bus atsakyta.

16. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime taip pat nepagrįstai akcentavo, jog pareiškėja siekia, kad atsakovas pakartotinai išnagrinėtų jos pateiktus dokumentus ir N. K. kompetentingai institucijai pateiktų išvadą, kad pareiškėjai laisvės atėmimo bausmę atliekant Lietuvos Respublikoje nebus pasiekti socialinės reabilitacijos ir sėkmingo reintegravimosi į visuomenę tikslai. Pareiškėja pateiktu skundu nesiekė ir negalėjo siekti įpareigoti atsakovą pateikti N. K. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę, kadangi tokios galimybės nenumato nei ginčo šalių santykius reglamentuojantys nacionaliniai, nei tarptautinės teisės aktai. Pareiškėjos skundas teismui išimtinai susijęs su priimto administracinio akto motyvų ir argumentų nebuvimu. Be to, net jei pagal Susitarimo nuostatas atsakovas neturėjo imperatyvios pareigos teikti argumentuotą nuomonę nuteistosios bausmės vykdymo klausimu, atsisakant tenkinti pareiškėjos prašymą, toks atsisakymas jo adresatei privalėjo būti pateikimas aiškiai, informatyviai ir suprantamai.

17. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jog atsakovas pakankamai aiškiai ir informatyviai jai nurodė, dėl kokių priežasčių atsisako teikti argumentuotą nuomonę. Šiuo atveju atsakovas, priimdama administracinį aktą, nurodė: „<...> Informuojame, kad Teisingumo ministerija, įvertinusi Direktorato pateiktus duomenis, taip pat Jūsų 2019 m. birželio 17 d. elektroniniu paštu pateiktus dokumentus bei kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų <...> pateiktus duomenis, nenustatė pagrindų teikti N. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę <...>“. Toks argumentas visiškai neatskleidžia, dėl ko buvo nuspręsta neteikti argumentuotos nuomonės nuteistosios bausmės vykdymo klausimu Lietuvoje. Pareiškėja, gavusi lakonišką, neinformatyvų ir nemotyvuotą administracinį aktą, negalėjo suprasti, kaip atsakovas vertino ir ar apskritai vertino vienus ar kitus įrodymus bei dokumentus. Šios aplinkybės iš esmės apribojo ne tik pareiškėjos subjektinę teisę žinoti bei suprasti ginčijamo sprendimo esmę, jo turinį, bet ir suprasti, kokiais motyvais reiktų vadovautis siekiant tinkamai apsiginti. Tik vėliau, ginčą tarp šalių pradėjus nagrinėti teismą, atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė vieną iš atsisakymo motyvų, t. y. dėl pareiškėjos deklaruoto adreso Lietuvoje. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo atsiliepime iš dalies pateikti atsisakymo teikti argumentuotą nuomonę motyvai, ginčo nagrinėjimo metu teisme negali turėti įtakos priimto akto teisėtumui.

18. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju, esant konkrečiam teisės aktui, reguliuojančiam nuosprendžių pripažinimo ir vykdymo tvarką tarp Lietuvos ir N. valstybių, ginčo metu turėjo būti taikytos tik Susitarimo, o ne Įstatymo nuostatos. Įstatymo 1 straipsnyje įstatymų leidėjas yra aiškiai reglamentavęs šio teisės akto paskirtį – užtikrinti tam tikrų baudžiamąjį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriuose taikomas sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principas, įgyvendinimą. Vėlesnės šio teisės akto nuostatos taip pat atskleidžia, jog Įstatymas taikomas reguliuoti nuosprendžių pripažinimo ir vykdymo klausimus tik tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių narių (Įstatymo 1 str. 2 d.). Teisės analogija taikoma tais atvejais, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį ir negalima taikyti įstatymo analogijos. Taigi teismas neteisingai vadovavosi ginčui neaktualiomis Įstatymo normomis.

19. Atsakovas Ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgdama į konsultacijų rezultatus, Ministerija gali nesutikti, jog sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarys palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, ir nedelsdama apie tai informuoja kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją, grąžindama jai šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, jeigu jie buvo gauti. Teismas teisingai nurodė, kad Ministerija, vykdydama konsultacijas, turi diskreciją teikti ar neteikti nuomonę, jog sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdant Lietuvos Respublikoje palankesnės sąlygos nuteistosios socialinei reabilitacijai nebus sudarytos. Pagal Įstatymo 6 dalį Ministerijai priskirta kompetencija rengti konsultacijas dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti Lietuvos Respublikai, tačiau šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai nėra imperatyviai privalomi, be to, nėra skundžiami. Galutinį sprendimą dėl užsienio valstybių teismų nuosprendžių vykdymo vadovaujantis BPK nuostatomis šio kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka priima teismas, o teismo nutartį suinteresuoti asmenys (taip pat ir nuteistasis) gali skųsti BPK 364 straipsnyje nustatyta tvarka.

21. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog ginčas dėl užsienio valstybių teismų nuosprendžių vykdymo procedūros kyla ne viešojo administravimo srityje, o yra reguliuojamas BPK VII dalyje nustatytų teisės normų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, taigi Ministerijos Raštą vertinant minėtu aspektu, pareiškėjai buvo pateikta aiški ir pakankama informacija apie sprendimą, nes Ministerija nenustatė pagrindų pateikti N. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę pagal Susitarimo 4 straipsnio 4 dalį. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, kad teismas nesivadovavo teismų praktika, klaidingai taikė ginčui neaktualias teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ministerijos 2019 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. (871/19)9R-3700, teisėtumo ir pagrįstumo, o taip pat dėl atsakovo įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti klausimą dėl argumentuotos nuomonės patekimo.

23. 2019 m. birželio 17 d. elektroniniu paštu Ministerijoje buvo gauti pareiškėjos advokato pateikti dokumentai dėl pareiškėjos socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių (duomenys neskelbtini).

24. Ministerija 2019 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (871/19)9R-3700 „Dėl informacijos apie N. T.“ informavo pareiškėjos advokatą D. M., kad 2019 m. balandžio 5 d. Ministerijoje Susitarimo pagrindu gautas Direktorato 2019 m. kovo 29 d. prašymas bei dokumentai dėl G. apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio N. T. atžvilgiu pripažinimo ir jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat nurodė, kad Ministerija, vadovaudamasi Susitarimo 4 straipsniu, inicijavo konsultacijas su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis dėl pareiškėjos socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių, siekiant nustatyti, ar sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistosios socialinei reabilitacijai. Įvertinusi Direktorato, Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų ir advokato Matulevičiaus elektroniniu paštu pateiktus dokumentus, Ministerija nenustatė pagrindų pateikti N. kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę pagal Susitarimo 4 straipsnio 4 dalį. Raštu Ministerija informavo, kad Direktorato prašymą ir dokumentus dėl minėto G. apeliacinio teismo nuosprendžio pareiškėjos atžvilgiu pripažinimo ir jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat iš kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų gautus duomenis bei advokato elektroniniu paštu pateiktus dokumentus persiųs Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams.

25. Susitarimo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prieš perduodama nuosprendį ir liudijimą, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija visais tinkamais būdais gali konsultuotis su vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija. Susitarimo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad per šias konsultacijas vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai gali pateikti argumentuotą nuomonę, kad bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje neužtikrins siekio palengvinti nuteistojo asmens socialinę reabilitaciją ir sėkmingai reintegruoti nuteistąjį asmenį į visuomenę. Tais atvejais, kai nebuvo konsultuojamasi, tokia nuomonė gali būti pateikiama nedelsiant po nuosprendžio ir liudijimo perdavimo. Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija apsvarsto tokią nuomonę ir nusprendžia, ar atšaukti liudijimą ar ne.

26. Pagal paminėtą Susitarime įtvirtintą teisinį reguliavimą nuomonės teikimas yra nuosprendžio ir liudijimo perdavimo procedūros sudėtinė dalis. Susitarimo 4 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatos, reguliuoja vykdančios valstybės kompetentingos institucijos ir išduodančiosios valstybės kompetentingos institucijos santykius nuosprendžio ir liudijimo pateikimo procedūroje. Šios teisės normos imperatyviai neįpareigoja vykdančios valstybės kompetentingos institucijos (nagrinėjamu atveju – Ministerijos) pateikti išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai argumentuotą nuomonę dėl bausmės vykdymo, bet įtvirtina vykdančios valstybės kompetentingos institucijos diskreciją pateikti tokią nuomonę. Pažymėtina ir tai, kad Susitarime nėra numatyta nuteistojo teisė reikalauti, jog vykdančios valstybės kompetentinga institucija pateiktų argumentuotą nuomonę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis bei pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad Ministerija, neteikdama argumentuotos nuomonės išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai, piktnaudžiavo įgaliojimais ar peržengė diskrecijos ribas. Ministerija išsamiai atsakė pareiškėjos atstovui apie jo pateiktų dokumentų išnagrinėjimą. Ginčijamas raštas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatytus reikalavimus.

27. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjamas Direktorato prašymas dėl G. apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Perdavus Direktorato prašymą nagrinėti apylinkės teismui, ginčijamas Ministerijos raštas dėl atsisakymo teikti argumentuotą nuomonę tiesiogiai neįtakoja pareiškėjos teisių ir pareigų viešojo administravimo srityje, nes visi klausimai, susiję su išduodančios valstybės nuosprendžio vykdymu, yra sprendžiami apylinkės teisme.

28. Kadangi ginčijamas Raštas neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams bei nesusijęs su pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų įgyvendinimu viešojo administravimo srityje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos skundą dėl Rašto panaikinimo atmetė. Nepanaikinus ginčijamo Rašto, nėra pagrindo įpareigoti Ministeriją iš naujo nagrinėti klausimą dėl argumentuotos nuomonės pateikimo.

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys