2020-09-16 Nr. AB-16781-3-65-3-00270-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1329-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00270-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių suėmimo sąlygų nuo 2017 m. gruodžio 30 iki 2018 m. rugsėjo 3 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pažeidžiant minimalią, vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto ribą. Skaičiuojant tokį plotą neturi būti įskaičiuojamas baldų, sanitarinių įrenginių užimtas kameros plotas. Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrinta galimybė signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, ir atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimu, jis turėjo teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne (patalynė nebuvo įsigyjama), kameros Nr. 10 ir Nr. 14 nebuvo veidrodžio. Pareiškėjas skundėsi, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsiliepime atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu–trimis asmenimis, todėl areštinėje pareiškėjui kameros ploto trūko labai nežymiai. Panevėžio AVPK teigė, jog teisės aktai nereikalauja kamerose įrengti mygtukus areštinės pareigūnui iškviesti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Priežiūros instrukcija) 93.3 punkte nustatyta, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, o pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų, žodžiu ar raštu nėra pareiškęs.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikti teisės aktuose nustatytos trukmės pasivaikščiojimai; pareiškėjui buvo išduodamas nustatytas ir tinkamas minkštasis inventorius ir patalynė. Panevėžio AVPK paaiškino, kad sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Panevėžio AVPK areštinės sanitariniuose mazguose yra sumontuota atskira patalpų oro šalinimo sistema, kameras yra galimybė vėdinti per langus, kurie atsidaro. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo kamerose Nr. 10 ir Nr. 14, todėl negalėjo žinoti, ar jose yra veidrodžiai.

6. Panevėžio AVPK neatliko veiksmų, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 100 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginti

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus duomenis apie laikotarpį, praleistą Panevėžio AVPK, ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis, darė išvadą, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. liepos 2 d.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto areštinės kameroje trūkumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 58 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

10. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas: nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. sausio 4 d. laikytas 9 kameroje (plotas 11,70 kv. m) vienas; nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. sausio 11 d. laikytas 4 kameroje (plotas 20,29 kv. m) kartu su vienu asmeniu; nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 8 d. laikytas 4 kameroje kartu su trimis asmenimis; nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 23 d. laikytas 1 kameroje (plotas 18,53 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. vasario 26 d. toje pačioje kameroje laikytas vienas; nuo 2018 m. kovo 12 d. iki 2018 m. kovo 14 d. laikytas 2 kameroje (plotas 21,38 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. kovo 15 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. kovo 23 d. laikytas 1 kameroje vienas, toliau iki 2018 m. kovo 29 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. laikytas 2 kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. balandžio 19 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu, vėliau iki 2018 m. balandžio 23 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. laikytas 12 kameroje (plotas 12,17 kv. m) vienas, tada iki 2018 m. gegužės 21 d. laikytas 2 kameroje kartu su trimis asmenimis; nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. laikytas 2 kameroje su trimis asmenimis, toliau iki 2018 m. gegužės 28 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. birželio 22 d. laikytas 1 kameroje su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. birželio 25 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. liepos 2 d. laikytas 2 kameroje su trimis asmenimis

11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 36), teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 8, 10, 16, viso 52 paras, iš jų – 7 paras pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2018 m. vasario 1–8 d. teko 4,74 kv. m ploto) bei 45 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 17,24 kv. m ploto). Teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK 7 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

12. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, teismas pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustato.

13. Įvertinęs Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. spalio 2 d. tarnybinių pranešimų turinį, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimo, sprendė, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu pareiškėjui neigiamų išgyvenimų. Teismas pažymėjo, kad tualeto uždengimas audiniu (kai sudaroma galimybė užsidengti paties suimtojo pasirūpintu audiniu) nelaikytinas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas sprendė, kad per visą ginčo laikotarpį (52 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

14. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų iškvietimo signalizacijos neįrengimo Panevėžio AVPK kamerose.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Priežiūros instrukcijos nuostatose reikalavimas iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymėjo, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju – teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl konstatavo, jog Panevėžio AVPK teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus, kad pasivaikščioti gryname ore jis galėjo tik 1 valandą per dieną, nes tokia pasivaikščiojimo trukmė atitiko Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą pasivaikščiojimo trukmę. Be to, teismas pažymėjo, jog CPT Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.

17. Teismas nepagrįstomis pripažino pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamo aprūpinimo patalyne. Teismas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad visiems asmenims laikomiems areštinėje buvo išduodami tinkamos būklės minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai), ir tai, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kada ir kokio minkštojo inventoriaus ar patalynės nebuvo gavęs, skundų, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais minėtais klausimais į Panevėžio AVPK nesikreipė, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą 7 paras iš eilės bei teisė į privatumą naudojantis tualetu 52 paras), į tai, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei, o atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas vertino, kad teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą pareiškėjo skriaudą, tačiau nenustatė pagrindo priteisti visą pareiškėjo reikalaujamą sumą neturtinei žalai atlyginti, todėl priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 19. Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Nesutikdamas su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 58 punktą areštinėje asmeniui turintis tekti plotas turi būti skaičiuojamas atėmus iš bendro gyvenamosios patalpos ploto sanitarinio mazgo plotą. Panevėžio AVPK pateikė tikslius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir sanitarinio mazgo kiekvienoje kameroje plotą. Tačiau teismas vertindamas, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, pareiškėjui tekusį plotą apskaičiavo padalinęs visą kameros plotą iš asmenų skaičiaus ir taip pažeidė Taisyklių 58 punktą. Išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko mažesnis plotas, todėl laikytina, kad pažeidimas truko ilgiau.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo pareiškėjo teisė į saugumą nebuvo pažeista. Teismas vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, tačiau CPT ataskaitoje dėl policijos areštinių aiškiai nustatyta, kad aliarmo sistema privalo būti, jog sulaikytas asmuo nedelsiant galėtų susisiekti su areštinės personalu. Tokia pati nuostatas įtvirtinta Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R(2006)2. Atsižvelgiant į tai, turi būti konstatuotas ir pareiškėjo teisės į saugumą pažeidimas.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Panevėžio AVPK teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, nurodydamas, kad jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas, nepateikė jokių argumentų ar įrodymų.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti bei pripažinti, kad teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

24. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo teisės į privatumą mastą. Pareiškėjas 2018 m. sausio 2–4 d., 2018 m. vasario 24–26 d., 2018 m. kovo 22–23 d. ir 2018 m. gegužės 17–18 d. kamerose buvo laikomas vienas – kiti sulaikyti asmenys negalėjo jo matyti besinaudojant sanitariniu mazgu, todėl pareiškėjo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas.

25. Atsakovo atstovo teigimu, teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau nurodė, kad pažeidimas truko tik 7 paras, o toks pažeidimas, nesukėlė reikšmingo neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai. Byloje nebuvo nustatyta, kad nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino kitas sulaikymo sąlygas, lėmė kokius nors kitus nepatogumus pareiškėjui. Nustatytas pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjui trūko vos 0,26 kv. m iki teisės aktuose nustatyto ribos, todėl toks neatitikimas nepagrįstai vertintas kaip reikšmingas ir galintis sukelti pasekmes.

26. Apelianto teigimu, neturtinės žalos atsiradimas pagal susiformavusią teismų praktiką konstatuojamas tada, kai asmenį veikiantys veiksniai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Šiuo atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, todėl pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK įvairiais jo laikymo laikotarpiais.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista Panevėžio AVPK areštinėje skundžiamu laikotarpiu 7 dienas, o teisė privačiai pasinaudoti kamerų sanitariniais mazgais – 52 dienas, teismas vertino, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina 1 00 Eur suma. Kitus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

29. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, akcentuoja, kad teismas netinkamai apskaičiavo jam tekusį plotą kamerose, dėl ko netinkamai nustatė pažeidimo mastą ir trukmę; teismas be teisinio pagrindo nekonstatavo pažeidimo dėl aliarmo mygtuko neįrengimo (pažeista pareiškėjo teisė į saugumą), nes tarptautinių institucijų dokumentuose taip pat nurodoma, jog areštinėje turi būti įrengta iškvietimo signalizacijos sistema.

30. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai ir neintensyvūs, taigi šiuo atveju vien pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti, t. y. kelia ginčą dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo pareiškėjui tekusį konkrečių kamerų plotą (neišskaičiavo iš bendro patalpos ploto sanitarinio mazgo plotą). Susipažinusi su bylos duomenimis – konkrečių kamerų bendru plotu, atsakovo pateiktais sanitarinių mazgų išmatavimais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiumi, – teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas jam tekusį kameros plotą apskaičiavo teisingai ir atsižvelgė į Vidaus tvarkos taisyklių 58 punkto reikalavimą neįtraukti sanitarinio mazgo ploto į kameros gyvenamąjį plotą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui tekęs plotas nesiekė Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos minimalios 5 kv. m ribos 7 paras (pareiškėjas 2018 m. vasario 8 d. 8.44 val. išvyko iš areštinės). Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, nepateikia jokių argumentų ar skaičiavimų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

33. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog areštinės kamerose atsakovo atstovas privalėjo įrengti vidinę pareigūnų iškvietimo sistemą ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti pažeidimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustatanti Priežiūros instrukcija tokio reikalavimo neįtvirtina, o aplinkybė, kad laisvės atėmimo vietų kamerų (pataisos įstaigos, tardymo izoliatorių) įrengimą reglamentuojantys teisės aktai nustato jose įrengti vidinę pareigūno iškvietimo sistemą, šios išvados nepaneigia. Pareiškėjo argumentai, susiję Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išaiškinimais, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra reikšmingi, nes pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, koks konkretus pavojus Panevėžio AVPK areštinėje buvo kilęs (grėsė) jo sveikatai (gyvybei), o vidinės pareigūno iškvietimo signalizacijos neįrengimas lėmė, kad jis negalėjo nedelsiant išsikviesti prižiūrintį pareigūną ar į kilusią grėsmę pareiškėjo saugumui buvo nereaguojama.

34. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui visada buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nes nustatyta, jog visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti savo turimus ar areštinės išduodamus audeklus (asmenys specialiomis sanitarinių mazgų užuolaidomis nėra aprūpinami). Tokio sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko reikalavimų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu tiek tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kalėjo su kitais asmenimis, tiek ir tuo laikotarpiu, kai buvo vienas (byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas negalėjo būti stebimas pareigūnų).

35. Vertinant apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjo patirta neturtine žala ir jos atlyginimo būdu, pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

36. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

37. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

38. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje tikrintu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeista nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. vasario 7 d. (7 paras) bei visą ginčo laikotarpį (52 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgdama į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

40. Pareiškėjas prašo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų priteista 4 700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys