2015-11-17 Nr. BB-4673-1-10-1-00147-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-486-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00147-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.19.1;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. F. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7561 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas T. F. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. vasario 10 iki 14 d. (penkios dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai, ir jam paskirta galutinė bausmė – 190 MGL (24 700 Lt, t. y. 7154 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš T. F. konfiskuota 500 Lt (144,81 Eur) suma.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutartis, kuria nuteistojo T. F. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. F. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, eidamas (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio pareigas, patruliuodamas tarnybiniu automobiliu „VW Jetta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po priskirtą teritoriją – Paneriuose, Grigiškėse, 2014 m. vasario 5 d., apie 18.29 val., Vilniuje, Oslo g., priėjo prie J. P. vairuojamo automobilio „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir netiesiogiai pareikalavo iš J. P. nenustatyto dydžio kyšio už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl jo galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnyje (nustatyto greičio viršijimas); susitarė, kad J. P. sumokės 500 Lt (144,81 Eur) kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, dėl to nukrypo nuo paskirto maršruto ir 2014 m. vasario 5 d., apie 18.40 val., palydėjo pastarąjį prie AB SEB bankas bankomato, esančio prie įėjimo į prekybos centrą „IKI Papartis“, Vilniuje, Architektų g. 43/Erfurto g. 31, iš kurio J. P. 2014 m. vasario 5 d. 18.42 val. paėmė sutartą – 500 Lt grynųjų pinigų sumą ir ją prie minėto prekybos centro esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje perdavė T. F., taip šis priėmė iš J. P. 500 Lt (144,81 Eur) kyšį.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog reikalavimas duoti kyšį gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš kaltininko (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens), o ne iš kyšio davėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009). Kasatoriaus teigimu, byloje nėra surinkta jokių duomenų apie tai, kad jis būtų reikalavęs iš J. P. nenustatyto dydžio kyšio už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, nenustatyta, kad tokia būtų buvusi kasatoriaus iniciatyva. Teismas nepagrįstai reikalavimu duoti kyšį įvertino kasatoriaus veiksmus kelis kartus pakartojant J. P. gresiančios administracinės nuobaudos griežtumą. Policijos pareigūno ar kito valstybės tarnautojo pažeidėjui išsakytas pažeidimo pobūdis, pareigos laikytis įstatymų išaiškinimas, nurodymas pažeidėjui gresiančios atsakomybės (baudų dydžio ir pan.) nėra laikoma provokavimu ar reikalavimu duoti kyšį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007).

Kasatorius pažymi, kad jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, pripažinta, kad jis kyšio reikalavo, susitarė dėl jo ir jį priėmė už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus, t. y. J. P. nepatraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnį, tačiau byloje nenustatyta, ar J. P. padarė administracinį teisės pažeidimą (pirmosios instancijos teismas nurodė, kad galbūt padarė), nėra tai patvirtinančių įrodymų. Dėl to nenustatyti visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo jo prašymus išreikalauti papildomus įrodymus: pateikti pilnus vaizdo įrašus Nr. 2306 ir 2307, taip užkirsdamas kelią naudotis teise į gynybą (rinkti įrodymus). Buvo įvertintas ne visas vaizdo įrašas, o tik atskiras jo fragmentas (atkarpa) be pradžios, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Vaizdo įrašas Nr. 2306 turi prasidėti nuo to momento, kai kasatorius su porininku išvažiuoja iš sankryžos prie „Statoil“ degalinės, esančios Gariūnų g., nes tarnybiniame automobilyje įmontuota vaizdo įrašymo įranga pradeda filmuoti iš karto užvedus automobilio variklį, o baigia – užgesinus.

Šią aplinkybę teisme patvirtino kaip liudytojas apklaustas Kelių policijos atstovas – būrio vadas – J. D.. Byloje neišsiaiškinta, kaip ir dėl kokių priežasčių galėjo pradingti įrašo pradžia, tai parodo ikiteisminio tyrimo neobjektyvumą ir šališkumą bei atima galimybę T. F. patvirtinti savo parodymus, kad jis su porininku apie 18.30 val. nutarė baigti darbo pamainą ir „nusiėmus nuo maršruto“ važiuoti įforminti darbo dienos ataskaitą, t. y. tarnybinę dokumentaciją (vaizdo įrašuose matyti, kad tvarkoma tarnybinė dokumentacija, pasirašinėjami dokumentai), susitvarkyti automobilio vidų (išmesti per darbo dieną susikaupusias šiukšles, išpurtyti automobilio kilimėlius, nes buvo žiema ir kilimėliai prisinešę sniego bei purvo) bei gal ką nors nusipirkti pavalgyti.

Policijos pareigūnų darbo pamaina baigėsi 19 val., tokiu laiku jie jau turėjo būti Kelių policijos kieme (Giraitės g.) ir perduoti kitai pamainai tvarkingą tarnybinį automobilį. Apie tai kasatorius tarnybiniame automobilyje kalbėjosi su savo porininku T. V., todėl šio įrašo pradžia yra reikšminga, nes patvirtintų (arba paneigtų) bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes: kada pareigūnai nukrypo nuo maršruto, kur tarėsi (planavo) važiuoti, kokiomis aplinkybėmis jie pamatė priekyje manevruojantį J. P. vairuojamą automobilį ir dėl kokių priežasčių jį sustabdė.

Kiekviename pirmosios instancijos teismo posėdyje ši aplinkybė buvo akcentuojama teismui ir prašoma valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro pateikti pilną vaizdo įrašą Nr. 2306, tačiau nei prokuroras, nei ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja E. Š., iškviesta į teismą duoti parodymų, teismui pilno įrašo nepateikė ir negalėjo paaiškinti, kodėl įrašas yra ne nuo pradžios. Taip buvo suteiktas prioritetas kaltinimui, pažeistas BPK 7 straipsnis, kasatoriaus teisė į teisingą teismą, todėl visas procesas pripažintinas šališku.

Kasatorius cituoja liudytojo J. P. parodymus dėl greičio matuoklio jam parodymo ir nurodo, kad iš teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, jog jis, prieidamas prie sustabdyto J. P. automobilio, rankose nieko neturėjo ir J. P. nerodė jokio greičio matuoklio. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią aplinkybę, apkaltinamajame nuosprendyje, nepagrįsdamas jokiais argumentais, nurodė, jog J. P. dėl tokios aplinkybės galėjo klysti. Kasatoriaus manymu, jeigu J. P., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (iš karto po įvykio) ir vėliau juos patvirtindamas teisme, galėjo suklysti nurodydamas tokias svarbias aplinkybes kaip greičio matavimo prietaiso parodymas, tiksliai nurodydamas prietaise užfiksuotus rodmenimis ir net apibūdindamas, kaip atrodė prietaisas, tai neaišku, kodėl teismas visus kitus jo parodymus pripažino patikimais.

Anot kasatoriaus, teismas selektyviai išskyrė ir vertino kaip patikimas tik tas aplinkybes, kurias J. P. nurodė, kaip pagrindžiančias kasatoriaus kaltę, o aplinkybės, paneigiančios jo kaltę, nepagrįstai įvertintos, kaip nurodytos J. P. suklydus. Nebuvo tirtas ir įvertintas J. P. parodymų teisingumas ir patikimumas, nors jo parodymus dėl greičio viršijimo paneigia vaizdo įrašas Nr. 2306, kuriame matyti, kad T. F., eidamas prie sustabdyto J. P. automobilio, neturi greičio matavimo prietaiso, liudytojo T. V. teisme duoti parodymai, jo naudoto greičio matavimo prietaiso parodymų registracijos žurnalo įrašai (duomenys), patvirtinantys kad 2014 m. vasario 5 d.

šiuo prietaisu nebuvo užfiksuotas 140 km/val. greitis, liudytojo J. D. parodymai, kad policijoje naudojami greičio matavimo prietaisai turi vidinę atmintį ir, jeigu 2014 m. vasario 5 d. greičio matavimo prietaisu būtų buvęs užfiksuotas 140 km/val. greitis, tai šie rodmenys būtų išlikę prietaiso atmintyje. Neįvertinta, kad J. P. jau kitą dieną po įvykio davė tokius parodymus, todėl, praėjus trumpam laiko tarpui, negalėjo klysti dėl tokios svarbios aplinkybės kaip greičio matavimo prietaiso parodymas, išsamiai apibūdino greičio matavimo prietaisą, kokie buvo prietaiso rodmenys.

Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nesiaiškino, ar J. P. dėl šių aplinkybių galėjo suklysti ar ne, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje tai konstatavo, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas tokios klaidos neištaisė (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas).

Kyšininkavimo faktas BPK numatytais procesiniais veiksmais (dokumentais) byloje nėra užfiksuotas, nėra jokių tikslių ir neginčijamų įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti neginčijamą išvadą, kad kasatorius priėmė kyšį. Kyšis (pinigai) pas kasatorių nebuvo rastas, o kyšio dydį pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgdamas tik į J. P. parodymus, jo banko sąskaitos išrašo duomenis, iš kurių matyti, kad 2014 m. vasario 5 d. 18.42 val. iš AB SEB bankas bankomato, esančio Architektų g. 43/31, J. P. pasiėmė 500 Lt.

Byloje nėra jokių duomenų, kad šiuos pinigus (visus ar tik jų dalį) J. P. būtų kaip kyšį perdavęs T. F., nėra jokios galimybės patikrinti, kokia suma pinigų galėjo ar buvo duota. Taip ir liko nepaneigti kaltinimą paneigiantys duomenys (įrodymai), patvirtinantys T. F. duotus parodymus, kad J. P. buvo sustabdytas dėl įtartino vairavimo ir, patikrinus jo dokumentus bei įsitikinus, kad vairuotojas yra blaivus, jis buvo paleistas. Tokius kasatoriaus parodymus patvirtino kartu su juo dirbęs T. V. ir iš karto po sustabdymo „Autotikros“ radijo ryšio kanalu T.

V. perduotas pranešimas į Vilniaus apskr. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budinčiąją dalį. Šie bylos duomenys pirmosios instancijos teismo buvo nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesti, nuosprendyje formaliai nurodant, kad T. V. liudytojo parodymus teisme davė neprisiekęs, o radijo ryšio kanalu perduota informacija liko išvis neįvertinta. Kasatorius cituoja apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl vaizdo įraše užfiksuotos informacijos, jos vertinimo, kaip buvo sustabdytas J. P. automobilis, kad nėra duomenų apie alkotesterio panaudojimą, ir nurodo, kad šie teismo nutarties argumentai yra formalūs, nepagrįsti ir nepaneigia jo, liudytojo T.

V. parodymų bei „Autotikros“ kanalu perduotos informacijos. Vaizdo įrašas, anot kasatoriaus, priešingai, patvirtina, kad T. F. norėjo įsitikinti, ar sustabdyto automobilio vairuotojas yra blaivus. Vaizdo įraše matyti, kad, priėjęs prie J. P. automobilio, T. F. pirmiausia pasilenkė prie lango, būtent norėdamas įsitikinti, ar nesijaučia alkoholio kvapo. Kadangi alkoholio kvapo automobilyje nebuvo juntama ir vairuotojas akivaizdžiai buvo blaivus, tai nebuvo jokios būtinybės vairuotojo blaivumą tikrinti alkotesteriu. Aplinkybė, kad J.

P. nebuvo tikrintas alkotesteriu, negali paneigti kasatoriaus bei liudytojo T. V. duotų parodymų. Kasatorius pažymi, kad, kaip nustatyta, aptariama kelio atkarpa įvykio metu buvo pakankamai laisva, kamščių nematyti, todėl J. P. turėjo galimybę važiuoti viršydamas leistiną greitį, manevruoti iš vienos eismo juostos į kitą, aplenkdamas kitas transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas iš dešimties sekundžių trukmės vaizdo įrašo atkarpos, be jo pradžios, prasidėjusios tik nuo automobilio sustabdymo momento, kurioje nebuvo užfiksuota, kaip iki jo sustabdymo kelyje elgėsi J.

P. vairuojamas automobilis. Dėl to nepaneigta, kad J. P. vairuojamas automobilis buvo stabdomas ne dėl greičio viršijimo, bet dėl įtartino vairavimo stiliaus, t. y. manevravimo iš vienos eismo juostos į kitą, o esant tokioms aplinkybėms, reikalauti kyšio už neteisėtą neveikimą nebuvo priežasties.

Kasatorius pažymi, kad J. P. vairuojamo automobilio greičio viršijimo faktas byloje nebuvo nustatytas, tokios aplinkybės nebuvo tirtos (BPK 271–292 straipsnių nustatyta tvarka, pagal BPK 301 straipsnio reikalavimus), tačiau apkaltinamajame nuosprendyje teismas, savaip interpretuodamas bylos aplinkybes, grįsdamas kasatoriaus kaltę nurodė prielaidas: spręstina, kad kaltinamasis T. F., važiuodamas iš paskos J. P. automobiliui ir matydamas savo vairuojamo automobilio greitį, žinojo ir suprato, jog J. P. važiuoja didesniu nei toje kelio atkarpoje leistinu greičiu, tai lėmė tolesnius neteisėtus kaltinamojo veiksmus – netiesioginį kyšio pareikalavimą bei jo paėmimą. Dėl šios aplinkybės T. F. nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme ir neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos šiuo klausimu, taip suvaržant BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytas jo teises. Nuosprendį pagrindžiant įrodymais (duomenimis), kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, padaryti esminiai BPK pažeidimai, tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. F. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl objektyviųjų kyšininkavimo požymių – neteisėto neveikimo bei netiesioginio reikalavimo duoti kyšį, iniciatyvos nebuvimo jo veiksmuose nėra pagrįsti, nes byloje nustatyta priešingai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai motyvuotai ir išsamiai atskleidė kasatoriaus ginčijamų objektyvių požymių buvimą. Prokuroras pažymi, kad nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, baigtumui nebūtina, kad pažeidėjas, šiuo atveju J. P., būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn (pagal ATPK 124 straipsnį), nes tai nėra esminė šios bylos aplinkybė, o jo patraukimas sietinas tik su kitų tarnybų tinkamu darbo organizavimu, kurioms pagal kompetenciją numatyta nagrinėti tokio pobūdžio administracines bylas. Imuniteto pareigūnams, atlikusiems tyrimą šioje medžiagoje, tokios imperatyvios prievolės nebuvo. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiga rašyti protokolą buvo nuteistajam, kuris jos neįvykdė dėl gauto kyšio. Protokolo surašymas – tai tik tam tikra procedūra, kuri nelemia administracinio teisės pažeidimo buvimo fakto, tai buvo nustatyta teismo sprendimais.

Atsiliepime nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje buvo patikrinti byloje esantys duomenys, jie įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų, nuosprendyje nuosekliai išdėstyti įrodymai, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados. Skundo teiginiai dėl BPK 7 straipsnyje įtvirtintų principų nesilaikymo, nepagrįsto prioriteto kaltinimą pagrindžiamiems duomenims (įrodymams) suteikimo, dėl kyšio sumos, dėl vaizdo įrašo neišsamios analizės, dėl J. P. parodymų teisingumo ir patikimumo, dėl nuteistojo suvaržymų pateikti tam tikrus įrodymus, dėl BPK 301 straipsnio nuostatų pažeidimo, prokuroro manymu, tėra subjektyvi kasatoriaus nuomonė. T. F. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, įrodyta byloje surinktais įrodymais: liudytojų parodymais, byloje esančiais vaizdo įrašais bei kita rašytine medžiaga, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismo išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 straipsnio nuostatos ir apeliacinės instancijos teisme, nėra. Nuosprendis motyvuotas, nuteistojo kaltė įrodyta teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir teismo nuosprendyje padarytos išvados abejonių nekelia. Skundo argumentai, kad teismo išvados paremtos vien prielaidomis, nepagrįsti. Vien nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti, jog nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai.

Nuteistojo T. F. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Atsakant į kasacinio skundo argumentus visų pirma pasakytina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.

Kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos teismų išvados dėl atskirų bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma liudytojų (J. P., T. V., J. D.), kasatoriaus parodymus vertinti kitaip ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to jie paliekami nenagrinėti.

Taigi, teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius, susijusius su šioje byloje priimto nuosprendžio ir nutarties pagrįstumu, nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 225 straipsnio 2 dalies taikymo ir kyšininkavimo objektyviųjų požymių

Esminis kasatoriaus argumentas, ginčijant jam inkriminuotą vieną iš BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų objektyviųjų požymių – netiesioginį nenustatyto dydžio kyšio reikalavimą iš pažeidėjo J. P., prieštarauja suformuotai teismų praktikai, nes neįvertinta, kieno iniciatyva buvo pasiūlytas kyšis, be to, išaiškinimas pažeidėjui, kad už pažeidimą gresia atitinkamos nuobaudos, nepripažįstamas kyšio reikalavimu. Šis argumentas pagrįstas.

BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatyta: „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus...“.

Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus.

BK 225 straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento. Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

2014 m. vasario 11 d. pranešime apie įtarimą T. F. nurodyta, kad jis įtariamas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, t. y. įvykio metu, veikdamas bendrininkų grupe su T. V., sustabdė galimai Kelių eismo taisykles pažeidusį J. P., tiesiogiai susitarė ir priėmė iš jo 500 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnį (nustatyto greičio viršijimas).

2014 m. balandžio 30 d. pranešimu apie įtarimą bei 2014 m. gegužės 8 d. kaltinamuoju aktu T. F. kaltinamas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, papildomai jam inkriminuojant dar vieną objektyviųjį požymį – netiesioginį nenustatyto dydžio kyšio reikalavimą iš J. P., bei susitarimą ir priėmimą iš jo 500 Lt kyšio už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnį (nustatyto greičio viršijimas). Kokiais veiksmais pasireiškė netiesioginis nenustatyto dydžio kyšio reikalavimas iš J. P., įtarime ir kaltinamajame akte T. F. nenurodyta, nors tai yra vienas iš alternatyvių objektyviųjų kyšininkavimo požymių – nusikalstamos veikos padarymo būdas, todėl tai privalėjo būti nurodyta tiek įtarime, tiek kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Šis pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes taip pažeidžiama kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinimas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), taip pat ir teisė į gynybą, nes neaišku, nuo ko gintis (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad T. F., būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) vyresnysis patrulis, patruliuodamas tarnybiniu automobiliu po priskirtą teritoriją (Paneriuose, Grigiškėse), 2014 m. vasario 5 d., apie 18.29 val., Vilniuje, Oslo g., sustabdė J. P. vairuojamą automobilį, priėjo prie jo ir netiesiogiai pareikalavo iš J. P. nenustatyto dydžio kyšio už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnį (nustatyto greičio viršijimas); po to susitarė, kad J. P. sumokės 500 Lt (144,81 Eur) kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, dėl to nukrypo nuo paskirto maršruto ir 2014 m. vasario 5 d., apie 18.40 val., palydėjo jį prie AB SEB bankas bankomato, esančio prie įėjimo į prekybos centrą „IKI Papartis“, Vilniuje, Architektų g. 43/Erfurto g. 31, iš kurio J. P. 2014 m. vasario 5 d. 18.42 val. paėmė sutartą – 500 Lt grynųjų pinigų sumą ir juos prie minėto prekybos centro esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje perdavė T. F., o šis priėmė iš J. P. 500 Lt (144,81 Eur) kyšį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs surinktus duomenis ir juos įvertinęs, padarė išvadą, kad T. F. iš J. P. kyšio reikalavo užmaskuotai, tiesiogiai apie kyšio davimą neužsimindamas, tiesiog, net ir po to, kai J. P. sutiko su galbūt padarytu pažeidimu, keletą kartų pakartodamas J. P. jam gresiančios administracinės atsakomybės už galbūt padarytą pažeidimą griežtumą, o J. P. paklausus, ar kas nors pasikeistų, jei mažesnę baudą jis susimokėtų vietoje, T. F. linktelėjo galva – tokiu savo veiksmu patvirtindamas, jog sutinka su kyšio davimu.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojas J. P. važiavo viršydamas leistiną greitį ir nuoširdžiai tikėjo, kad padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį T. F. paaiškino pažeidėjui gresiančios nuobaudos dydį, būsimus nemalonumus ir matydamas, kad liudytojas pats nieko nesiūlo, leido suprasti, jog administracinės atsakomybės jis gali išvengti duodamas neteisėtą atlygį pareigūnui. Šis teismas pažymėjo, kad pats savaime gresiančios administracinės atsakomybės išaiškinimas nelaikytinas netiesioginiu reikalavimu duoti kyšį, tačiau nagrinėjamu atveju netikslios informacijos apie galimai padaryto pažeidimo esmę, t. y. kad policijos pareigūnai užfiksavo viršytą greitį, galimų nuobaudų dydžius pateikimas, nurodant, kad J. P. gresia 1500 Lt dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas už padarytą administracinį teisės pažeidimą, nesiimant įforminti administracinio teisės pažeidimo, vertinamas kaip netiesioginis reikalavimas duoti kyšį. Iš liudytojo J. P. parodymų matyti, kad jam paklausus T. F., ar galėtų susimokėti mažesnę baudą vietoje, šis atsakė linktelėdamas galvą, taigi, iniciatyvą gauti kyšį parodė pats policijos pareigūnas.

Teismų praktikoje reikalavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama ar net grasinama, jei nebus duotas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšio taip pat gali būti reikalaujama grasinant, jo negavus, atlikti teisėtus veiksmus (pvz., esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pranešti apie nusikalstamą veiką). Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti/gauti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2007, Nr. 2K-89/2009, 2K-566/2014).

Ta aplinkybė, kad policijos pareigūnas, sustabdęs KET pažeidėją, jam paaiškina, dėl ko jis sustabdytas, ir primena už tai numatytas administracines nuobaudas, nėra kyšio reikalavimas, nes pareigūno pareiga paaiškinti, dėl ko jis stabdė automobilį, ir tokie jo veiksmai teisėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007). Žinoma, teisėti veiksmai gali pereiti ir į nusikalstamus. Tokiu atveju labai svarbu nustatyti, kieno iniciatyva – pareigūno ar pažeidėjo – pradedama reikalauti ar tartis dėl kyšio, nes, kaip jau buvo minėta, vienas iš objektyviųjų kyšininkavimo požymių yra ir susitarimas jį priimti. Žemesnės instancijos teismai netinkamai išanalizavo liudytojo J. P. parodymus (nutylėdami jo klausimą pareigūnui „ar yra kokių nors kitų išeičių”), todėl teisinis jų vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Liudytojas J. P. nuosekliai parodė: kad įvykio metu jį dėl leistino greičio viršijimo sustabdė policijos pareigūnas T. F., kuris paaiškino, kad jis viršijo leistiną greitį, patikrino, ar neturi nuobaudų, ir kelis kartus nurodė, kokios nuobaudos gresia už šį pažeidimą; tuomet jis pareigūno paklausė, ar yra kokių nors kitų išeičių; pareigūnas atsakė, kad jūs nieko nesiūlote; tuomet paklausė – „ar jis turi siūlyti susimokėti vietoje?”; pareigūnui linktelėjus galvą, paklausė, ar užteks 500 Lt? Taigi, liudytojas J. P., žinodamas, kad jis aiškiai viršijo leistiną greitį, ir paklausdamas pareigūno, ar yra kokių nors kitų išeičių, pradėjo atsargiai aiškintis, ar šis priims kyšį, nes už papirkimą taip pat baudžiama, ir toliau jau vyko abipusis tarimasis dėl kyšio dydžio (būtent J. P. paklausė, ar užteks 500 Lt?) ir jo perdavimo vietos. Taigi, iniciatyvą išvengti atsakomybės, tartis bei duoti kyšį parodė liudytojas J. P., o pareigūnas T. F. su tuo sutiko. Dėl išdėstytų argumentų nuteistajam T. F. nepagrįstai inkriminuotas kyšininkavimo objektyvusis požymis – netiesioginis reikalavimas nenustatyto dydžio kyšio – šalintinas iš žemesnės instancijos teismų sprendimų aprašomųjų dalių, o minėti teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 225 straipsnio 2 dalies – taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos ir panašiai. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo susitarimo momento.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu policijos pareigūnas T. F. susitarė priimti 500 Lt kyšį ir jį priėmė iš liudytojo J. P. už neteisėtą neveikimą vykdant jo, kaip policijos pareigūno įgaliojimus, o būtent – nefiksuojant J. P. galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo viršijant leistiną važiavimo transporto priemone greitį. Dėl šių kyšininkavimo objektyviųjų požymių – susitarimo priimti kyšį ir jo priėmimo – priešingai kasatoriaus argumentams, priimtame apkaltinamajame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta ir konstatuoti visi būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai T.

F. veiksmuose. Teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje tyrė visus byloje surinktus duomenis, įvertinto juos ir priimtame nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl dalį jų pripažįsta įrodymais ir remiasi darydamas išvadas dėl T. F. kaltės, o kitus – atmeta (laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. F. susitarė priimti 500 Lt kyšį ir jį priėmė iš liudytojo J. P. už neteisėtą neveikimą vykdant jo, kaip policijos pareigūno, įgaliojimus, o būtent nefiksuojant J.

P. galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo viršijant leistiną važiavimo transporto priemone greitį. Priešingai kasatoriaus teiginiams, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog J. P. automobilio greitis buvo užfiksuotas greičio matavimo prietaisu, tačiau, įvertinus kitus bylos duomenis: paties liudytojo J. P. parodymus, policijos Vieningosios pajėgų valdymo sistemos (GPS), vaizdo įrašo, peržiūrėto teismo posėdyje, duomenimis, nustatyta, kad, vydamiesi J. P. automobilį, kuris užfiksuotas važiuojantis priešais pareigūnų ekipažą, pareigūnai važiavo 139 km/val. greičiu, todėl priešais važiuojantis ir stabdomas automobilis taip pat akivaizdu, kad viršijo leistiną toje atkarpoje greitį.

Tolesnės aplinkybės taip pat konstatuotos iš dalies remiantis liudytojo J. P. parodymais, dalį jų – dėl greičio matuoklio parodymo – atmetus, kaip neatitinkančius kitų bylos duomenų, tačiau nesant pagrindo visus šio liudytojo, neturėjusio jokio suinteresuotumo apkalbėti T. F., parodymus atmesti kaip nepatikimus. Pirmosios instancijos teismas lygino visas liudytojo J. P. nurodytas aplinkybes su kitais byloje surinktais duomenimis, gretino juos, šalino prieštaravimus laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Remiantis J.

P. parodymais, vaizdo įrašais, liudytojo J. D. parodymais dėl vaizdo įrašų įrašymo aplinkybių, nesant galimybių juos keisti ar trinti, policijos Vieningosios pajėgų valdymo sistemos (GPS) duomenimis apie policijos ekipažo judėjimo trajektoriją, taip pat vaizdo įrašais iš „IKI Papartis“ parduotuvės apie J. P. lankymosi ten laiką ir trukmę, J. P. banko sąskaitos išrašu apie tą dieną nustatytu laiku iš bankomato prie parduotuvės „IKI Papartis“ paimtą grynųjų pinigų – 500 Lt sumą, buvo nustatyta visa tolesnė reikšminga faktinių aplinkybių eiga:

T. F. veiksmai susitariant dėl 500 Lt dydžio kyšio priėmimo, tarimosi kaip ir kur J. P. turėtų paimti iš bankomato grynųjų pinigų; tiek J. P., tiek T. F. tarnybinio automobilio vykimas prie „IKI Papartis“ parduotuvės, nors ji buvo ne policijos ekipažo patruliavimo teritorijoje; laikotarpis, kurį nurodytoje vietoje praleido T. F.. Visos nurodytos aplinkybės buvo susietos į vieningą loginę seką, kuri patvirtino T. F. veiksmų atitiktį kyšininkavimo sudėties požymiams. Pirmosios instancijos teismas įvertino T. F. parodymus ir jo keltas gynybines versijas, pirmiausia nustatydamas, kad jo parodymai neatitinka kitų bylos duomenų: dėl to, kad prieš stabdant J.

P. automobilį toje gatvėje buvo intensyvus eismas, nors vaizdo įraše ir pagal ekipažo važiavimo greitį tai visiškai paneigta; taip pat dėl to, ką su kolega jie veikė prie „IKI Papartis“ parduotuvės, jog keleto minučių buvimo automobilių stovėjimo aikštelėje trukmė nepatvirtina jo teiginių apie dokumentų tvarkymą po pamainos ar tarnybinio automobilio valymą (juolab kad tik vienerios automobilio durelės buvo atidaromos ir uždaromos tik du kartus). Taip pat atmestos kasatoriaus versijos dėl to, kad jis norėjo nusipirkti valgyti, nes, kaip pats vėliau pripažino, į parduotuvę nėjo.

Tokie nustatyti prieštaravimai patvirtino T. F. parodymų nenuoseklumą, nepatikimumą, todėl jais pagrįstai nesivadovauta. Priešingai kasatoriaus teiginiams, buvo įvertinti ir liudytojo T. V. parodymai. Dalis jų, kaip neatitinkantys kitų bylos duomenų, motyvuotai atmesti, įvertinus ir tą aplinkybę, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamasis dėl to paties įvykio, todėl davė parodymus neprisiekęs, buvo suinteresuotas bylos baigtimi.

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei išsamiai atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl kyšininkavimo objektyviųjų požymių – susitarimo priimti 500 Lt kyšį ir jo priėmimo (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Nekartojant apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų, pažymėtina, kad buvo atsakyta į iš esmės analogiškus kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl liudytojo J. P. parodymų patikimumo, jo galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo (ATPK 124 straipsnis) nustatymo, kaip pagrindo tartis dėl kyšio, liudytojo T. V. parodymų vertinimo ir pagrindo jais remtis arba atmesti, dalies jų neatitikties kitiems bylos duomenims, paties nuteistojo T. F. parodymų ir keltų gynybinių versijų atmetimo, taip pat dėl to, kokiu pagrindu buvo nukrypta nuo patruliavimo maršruto ir teritorijos, kur ir kodėl vyko pareigūnai, besibaigiant jų patruliavimo dienai, kiek laiko truko pareigūnų automobilio stovėjimas prie „Iki Papartis“ parduotuvės, kurios teritorijoje, sugretinus laikus, buvo ir pinigus iš bankomato paėmė J. P., apie aplinkybes, kaip pinigai buvo perduoti, sulyginus ekipažo automobilio durelių atidarymo laikus, jo stovėjimo automobilių stovėjimo aikštelėje trukmę, nustačius sutapimus. Taigi, visi esminiai apelianto argumentai dėl kyšininkavimo objektyviųjų požymių – susitarimo priimti 500 Lt kyšį ir jo priėmimo – buvo išnagrinėti, išanalizuoti ir motyvuotai, remiantis byloje surinktais bei tiesiogiai ištirtais įrodymais, atmesti.

Klausimai dėl vaizdo įrašų trukmės, peržiūrėjimo, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo itin detaliai nagrinėjami, įrašai peržiūrėti, iškviesta ir ikiteisminio tyrimo pareigūnė, liudytojas J. D., siekiant nustatyti, ar įrašų dalis galėjo būti ištrinta, ar dingusi, tačiau tokių aplinkybių nenustatyta, o esama prie baudžiamosios bylos įrašų dalis ir juose užfiksuotos aplinkybės kartu su kitais bylos įrodymais patvirtino teismų nustatytas reikšmingas bylai nagrinėti faktines aplinkybes, t. y. iš esmės buvo pakankama.

Taigi, žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą ir policijos pareigūno T. F. veiksmuose nustatydami kyšininkavimo objektyviuosius požymius – susitarimą priimti kyšį ir jo priėmimą – esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Net ir pašalinus iš žemesnės instancijos teismų sprendimų aprašomųjų dalių nuteistajam T. F. nepagrįstai inkriminuotą objektyvųjį požymį – netiesioginį reikalavimą nenustatyto dydžio kyšio – jo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nesikeičia, nes jis nuteistas ir už susitarimą priimti 500 Lt kyšį ir jo priėmimą už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už J. P. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124 straipsnį (nustatyto greičio viršijimas). Tačiau sumažėja nusikalstamų veiksmų apimtis, dėl to paskirtoji bausmė – bauda – mažintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutartį pakeisti pašalinant iš šių sprendimų aprašomųjų dalių nuteistajam T. F. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį inkriminuotą objektyvųjį požymį – netiesioginį reikalavimą nenustatyto dydžio kyšio.

T. F. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 140 MGL dydžio – 5271 Eur. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti T. F. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014 m. vasario 10 iki 14 d. (penkios dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (75,30 Eur) dydžiui, ir T. F. paskirti galutinę bausmę – 130 MGL (4894 Eur) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas