2022-01-19 Nr. AB-3899-3-61-3-00682-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-2-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00682-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „Tormenta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-18(7-157/2019) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-94 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-193 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios paneigė pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sukčiavimą, ir pagrindė jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą. Pasak pareiškėjo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje pabrėžiama, jog ūkio subjektai, ėmęsi bet kokių priemonių įsitikinti, kad jų sandoriais nėra sukčiaujama dėl PVM ar dėl kitų priežasčių, turi turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti teisę į PVM atskaitą.

Pareiškėjo teigimu, jis pateikė VMI įrodymus, kad ėmėsi priemonių ir patikrino viešai skelbiamus duomenis apie kontrahentus (įsitikino, jog įmonės įregistruotos juridinių asmenų registre, įregistruotos PVM mokėtojais, turi išduotas licencijas verstis nefasuotų naftos produktų prekyba, neįtrauktos į asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, atidarę atsiskaitomąsias banko sąskaitas bankuose) ir neturėjo pagrindo abejoti jų patikimumu. Be to, tuo metu, kai pareiškėjas sudarė sandorius su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Togesta“ ir UAB „EEFC“, nebuvo jokių oficialių rekomendacijų, kas laikytina tinkamu būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimu (šios rekomendacijos atsirado tik 2014 metais, jų pareiškėjas laikėsi).

Pareiškėjo veiksmuose nėra nesąžiningumo požymių, nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie kito kontrahento vykdomą PVM sukčiavimą. Ir VMI, ir MGK ignoravo ir nevertino pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog 2012–2013 metais iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo įsigyta tik maža dalis (3,5 proc.) tuo laikotarpiu pareiškėjo įsigytų degalų kiekio, kad pareiškėjui nėra taikyta atsakomybė už apskaitos ir kitus pažeidimus. Sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo sudaryti, nes jie, kaip ir kiti kuro tiekėjai, pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro įsigijimo sąlygos tuo metu buvo palankiausios.

Prieš priimdamas sprendimą dėl sandorių sudarymo, pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas verslo subjektas, patikrino potencialių sutarties partnerių veiklos teisėtumą ir leistinumą, pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kokie tolesni veiksmai buvo atliekami su jo už įsigytą kurą į tiekėjų banko sąskaitas pervestais pinigais. Pareiškėjas pabrėžė, jog informaciją apie kontrahentus tikrino laiku, t. y. informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., gauta ir atspausdinta sandorio sudarymo dieną, tikslinta 2012 m. birželio, liepos mėnesiais, 2013 m. gegužės 31 d., 2014 m. kovo 3 d.; informacija apie UAB „EEFC“ tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., sutartis su šia įmone sudaryta 2013 m. kovo 1 d.

Faktas, kad abi įmonės turi išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, pareiškėjui nekėlė ir neturėjo kelti jokių abejonių dėl jų veiklos pobūdžio. Tai, kad pareiškėjas turi atspausdintą atliktų patikrinimų VMI ir www.rekvizitai.lt puslapiuose skelbtą informaciją, bet neišsaugojo susirašinėjimo su kontrahentais elektroniniais laiškais, MGK be pagrindo laikė aplinkybe, verčiančia abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Pareiškėjo įsitikinimu, jam nepagrįstai perkelta kontrahentų ūkinės veiklos kontrolė.

Aplinkybė, kad, praėjus pusmečiui po sandorio su UAB „Togesta“ sudarymo, mirė šios bendrovės direktorius, neturėjo būti žinoma pareiškėjui. Aplinkybes, jog važtaraščiuose skiriasi krovinius pristačiusių vairuotojų parašai, kadangi pareiškėjo darbuotojai (vairuotojai) gaudavo pavienius važtaraščius (jų tarpusavyje nelygino), be to, jie neturi pareigos vertinti parašų autentiškumą ant pateikiamų apskaitos dokumentų, atsakovas ir MGK nepagrįstai vertino kaip pareiškėjo neatidumą.

Pareiškėjas pažymėjo, jog abejones dėl sandorių realumo VMI grindė aplinkybe, kad apklausti vairuotojai, gabenę dyzeliną pagal UAB „Togesta“ išrašytus krovinio važtaraščius, neprisiminė konkretaus kuro pasikrovimo adreso (visuose važtaraščiuose nurodyta krovinio pasikrovimo vieta – Kaunas). Tokie vairuotojų ir vadovų paaiškinimai nėra išsamūs, jų neturėjo pakakti mokesčių administratoriui, todėl, siekiant išsiaiškinti, į kurias Lietuvos įmones ir iš kur buvo vežamas kuras, pareiškėjas prašė kviesti liudyti vežėjų vadovus ir darbuotojus, iš VMI išreikalauti vežėjų patikrinimo medžiagą.

Pareiškėjo teigimu, MGK abejonės dėl pareiškėjui pagal sutartį nepritaikytų sankcijų vėluojant atsiskaityti už kurą neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas atsiskaitė už kurą, o tai, kad, nežymiai pradelsus mokėjimus, kontrahentas nepareikalavo sumokėti baudos, nedaro įtakos išvadoms dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Nustatytos aplinkybės, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ banko sąskaitose disponavo didelėmis pinigų sumomis, vykdė tarptautinius pavedimus, samdė trečiuosius asmenis ir su jais atsiskaitė už suteiktas paslaugas, pagrindžia, jog šios įmonės turėjo daugiau verslo partnerių ir vykdė sandorius. VMI ir MGK, spręsdamos dėl pareiškėjo nesąžiningumo, taip pat nepagrįstai rėmėsi neatitikimais tiekto kuro kokybės pažymėjimuose. Atlikusi pirminį mokestinį patikrinimą, VMI nenurodė neatitikimų, susijusių su tiekto kuro kokybės pažymėjimais. Be to, nei kokybės pasuose užfiksuoti duomenys, nei patys kokybės pasai nėra apskaitos dokumentai ir neturi įtakos mokestinėms prievolės, prie parduodamo kuro yra pridedami gamintojo, o ne tiekėjo kokybės pasai. VMI ir MGK sprendimai pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris paneigtų, kad pareiškėjas realiai įsigijo kurą iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ ir atsiskaitė už jį pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, jose buvo nurodyti visi privalomi rekvizitai, kad atsirastų teisė į PVM atskaitą. Pareiškėjas apskaitė pagal VMI ginčijamus sandorius įsigytą kurą, jis buvo parduotas degalinėse, pareiškėjas sumokėjo visus mokesčius. Pareiškėjas taip pat turi teisę mažinti apmokestinamąjį pelną, nes patyrė kuro įsigijimo sąnaudas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

VMI pažymėjo, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ pagal visus požymius dalyvavo PVM sukčiavime, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti): jų buvo neįmanoma patikrinti, surasti atstovų; gautos lėšos iš karto buvo pervedamos iš įmonių sąskaitų; po UAB „Togesta“ vadovo ir vienintelio akcininko R. K. (R. K.) mirties kitas vadovas nebuvo paskirtas, tačiau jo vardu buvo išrašomi dokumentai, kuriuos pasirašinėjo kiti asmenys; UAB „EEFC“ 2013 m. kovo 29 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, tačiau ir toliau tiekė dyzeliną pareiškėjui, išrašinėjo krovinio važtaraščius, bet PVM sąskaitas faktūras už šį kurą išrašė UAB „Togesta“, o pasirašė nenustatyti asmenys R.

K. vardu (tuo metu jis jau buvo miręs). Pareiškėjo iš kuro tiekėjų gauti kuro kokybės pažymėjimai buvo suklastoti. Pareiškėjo kontrahentai atitinkamais laikotarpiais nedeklaravo ir (arba) nesumokėjo pardavimo PVM. Bylos duomenys dėl šalių bendradarbiavimo aplinkybių, ūkinių operacijų ir kita informacija pagrindžia, jog pareiškėjo elgesys neatitiko protingumo ir rūpestingumo kriterijų, todėl jis negali būti laikomas sąžiningu. Byloje pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) sukčiavo PVM – veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, dyzelino kokybės pažymėjimus), jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM ginčo laikotarpiu nedeklaravo ir (ar) nemokėjo.

UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo tarpinės grandys PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Informacijos apie kontrahentus pareiškėjas ieškojo jau po sandorių su jais sudarymo. Pareiškėjas nurodė, kokiais elektroninio pašto adresais susirašinėjo su ginčo kontrahentų atstovais, tačiau negalėjo nurodyti konkrečių asmenų, neišsaugojo susirašinėjimo. Pareiškėjo savininko paaiškinimai apie bendravimą su tiekėjais nenuoseklūs. R. K. (UAB „Togesta“ direktoriaus) parašai pase ir sutartyje su pareiškėju vizualiai skiriasi, pareiškėjas turėjo tai pastebėti.

Nesutapimai apskaitos dokumentuose, skirtingi duomenys apie tiekiamą kurą kokybės pažymėjimuose, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ išrašytų dokumentų identiškumas, turinio trūkumai (nenurodyti būtini rekvizitai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2020 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr.1-346 patvirtintų Prekybos naftos produktais taisyklių (2012 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 1-41 redakcija) 8 punkto nuostatas, kontrahentų kontaktiniai duomenys), sutartyse nenurodyti tikslūs atsiskaitymo terminai ir kt. rodė, jog pareiškėjui gaunamų dokumentų turinys buvo nesvarbus.

Pareiškėjas neįsitikino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų tapatybe ir įgaliojimais veikti minėtų bendrovių vardu, neatkreipė dėmesio į akivaizdžius dokumentų trūkumus ir neatitikimus, toks elgesys nėra būdingas apdairiam verslininkui ir sąžiningam mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas nepaneigė VMI nustatytų aplinkybių, jog apskaitos dokumentai, kuriais jis grindė teisę į PVM atskaitą, neatitiko tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo IĮ „Tormenta“ skundą tenkino iš dalies – panaikino Kauno AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir MGK sprendimo dalis, kuriomis buvo patvirtintas nurodymas pareiškėjui sumokėti 510,66 Eur pelno mokesčio, 151 Eur pelno mokesčio baudą, 322,20 Eur pelno mokesčio delspinigių; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, priteisė pareiškėjui iš VMI 87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas), kuriuo įgyvendintos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) nuostatos, 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, grindžiamą ESTT suformuluotomis taisyklėmis, pirmosios instancijos teismas analizavo, kokias sąlygas būtina įrodyti, kai nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: UAB „Togesta“ tiekė kurą pareiškėjui 2012 ir 2013 metais; 2013 metais visais atvejais pagal UAB „Togesta“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras tiekimus vykdė UAB „EEFC“; UAB „EEFC“ pareiškėjui tiekė kurą pagal 2013 metais išrašytas sąskaitas faktūras, be kita ko, ir tais atvejais, kai sąskaitos buvo išrašytos UAB „Togesta“ vardu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, įrodė byloje surinkti įrodymai ir dėl šių aplinkybių ginčo nebuvo:

1) UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ nebuvo galima patikrinti (UAB „Togesta“ vienintelis akcininkas ir vadovas miręs, kitų darbuotojų nėra, UAB „EEFC“ vadovo – Latvijos piliečio – gyvenamosios vietos adresas nežinomas) ir nustatyti, iš kokių įmonių buvo įforminti prekių įsigijimai; bendrovių veiklos vykdymo vietos nenustatytos, o nurodyti apskaitą tvarkantys asmenys nurodė neturėję jokių sandorių su pareiškėjo kontrahentais; taip pat nenustatyti asmenys, veikę minėtų bendrovių vardu – ir pareiškėjas, ir vežėjai su tariamais bendrovių atstovais bendravo tik telefonu ir elektroniniu paštu;

2) iš pareiškėjo banko sąskaitos į UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ banko sąskaitas pervestos piniginės lėšos tą pačią dieną buvo pervestos užsienio įmonėms, kurios buvo įregistruotos pasinaudojant patikliais asmenimis už atlygį, kurie jokios veiklos nevykdė ir dokumentuose nepasirašinėjo;

3) po UAB „Togesta“ akcininko ir vadovo R. K. mirties 2012 m. gruodžio 16 d. UAB „Togesta“ neliko darbuotojų, naujas direktorius nepaskirtas, tačiau R. K. vardu buvo išrašomi dokumentai, šio asmens vardu pasirašinėjo kiti nenustatyti asmenys;

4) UAB „EEFC“ 2013 m. kovo 29 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, tačiau ir toliau tiekė dyzeliną pareiškėjui, išrašinėjo krovinio važtaraščius, bet PVM sąskaitas faktūras už šį kurą išrašė UAB „Togesta“, o pasirašė nenustatyti asmenys R. K. vardu (tuo metu jis jau buvo miręs);

5) pareiškėjo iš kuro tiekėjų gauti kuro kokybės pažymėjimai buvo suklastoti – juose nurodyti duomenys apie kurą bei pasirašiusių asmenų rekvizitai neatitiko akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Orlen Lietuva“ išduotų kokybės pažymėjimų tokiais pačiais numeriais, be to, nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ nepirko kuro iš AB „Orlen Lietuva“;

6) UAB „Togesta“ nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. pateiktose PVM deklaracijose deklaravo pardavimo PVM sumas, artimas pirkimo PVM sumoms, 2013 m. vasario ir kovo mėnesiais PVM deklaracijose nedeklaravo nei pirkimų, nei pardavimų, o 2013 m. balandžio 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio PVM deklaracijų nepateikė; UAB „EEFC“ pateiktoje 2013 m. kovo PVM deklaracijoje, kai buvo įforminti sandoriai su pareiškėju, nedeklaravo nei pirkimų, nei pardavimų, taigi pardavimo PVM nesumokėtas. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) sukčiavo PVM – veikė kaip „dingę prekeiviai“.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, sprendžiant apie pirkėjo galimybę žinoti apie sukčiavimą PVM, turi būti įvertintas šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybės apie pareiškėjo kontrahentus, duomenų apie tiekėjų rinkodarą nebuvimas, interneto puslapio, savo vardo elektroninio pašto neturėjimas (nors atskirų tiekimų vertė buvo santykinai didelė), nurodyta veiklos ir registracijos vieta (butas arba garažo namelis) galėjo sukelti abejonių pareiškėjui. Naujas tiekėjas be savarankiškos, bent minimalų veiklos realumą demonstruojančios rinkodaros, turto, pasitikėjimą keliančios veiklos vykdymo vietos, informacijos apie darbuotojus neteikimas reikalavo papildomo pareiškėjo atidumo, tačiau pareiškėjas nenustatė net tiekėjus atstovaujančių asmenų tapatybės.

Dėl aplinkybės, kad tiekėjams buvo išduotas leidimas prekybai nefasuotais naftos produktais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktuose buvo keliami tik formalaus pobūdžio technologiniai ir finansiniai reikalavimai, todėl ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pareiškėjas atleistas nuo pareigos elgtis atidžiai mokestiniuose santykiuose. Nuo šios pareigos neatleido ir aplinkybė, kad tiekėjai buvo registruoti PVM mokėtojais. Nors pareiškėjo domėjimasis viešai prieinama informacija apie kontrahentus nėra paneigtas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo surinkti duomenys apie tiekėjo registraciją PVM mokėtoju, domėjimasis apie tiekėjų socialinio draudimo skolas buvo formalus informacijos patikrinimas ir nepaneigė pareiškėjo pareigos identifikuoti tiekėjams atstovaujančius asmenis bei neįrodė, kad pareiškėjas pakankamai domėjosi kontrahentais.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nesidomėjo tiekiamo kuro kokybe, be to, kokybės pažymėjime ir PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys apie kurą skyrėsi, o AB „Orlen Lietuva“ išduoti kokybės pažymėjimai nesusiję su važtaraštyje nurodyta informacija apie krovinio pakrovimo vietą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui, kaip patyrusiam verslininkui, turėjo būti aišku, kad tokiomis aplinkybėmis kokybės pažymėjimai pateikiami tik formaliai, pareiškėjui nesiekiant kontroliuoti kuro kokybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad sandoriai su ginčo tiekėjais vyko palankesnėmis sąlygomis, pareiškėjas sutarčių sudarymo aplinkybių nepagrindė įrodymais, dėl jų teikė nenuoseklius paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybių visumos pakako, kad pareiškėjui kiltų abejonių dėl ginčo įmonių sąsajų ir patikimumo, tačiau pareiškėjas neįsitikino dėl šioms įmonėms atstovaujančių asmenų tapatybių, atsikaitė grynaisiais pinigais už UAB „Togesta“ vardu vykdytus tiekimus. Pirmosios instancijos teismas nelaikė reikšminga aplinkybės, kad kitos institucijos ir teismas nenustatė pareiškėjo dalyvavimo sukčiavime.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo teigti, jog pareiškėjo sudaryti sandoriai realiai neįvyko, nes buvo sudaryti ne su tais asmenimis. Nors ir nebuvo įrodymų apie tiekėjų įsigytą kurą, šiuo atveju nebuvo ginčo, kad kuras buvo pristatytas pareiškėjui ir už jį buvo sumokėta tiek, kiek nurodyta išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Nustatęs, kad pareiškėjas žinojo, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo PVM atskaita apribota pagrįstai. Tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad kurą tiekė nenustatyti asmenys ir nėra aiškūs jų disponavimo šia preke pagrindai, nepaneigė, kad pareiškėjas patyrė sąnaudas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad patirtos sąnaudos įsigyjant degalus, susijusios su pareiškėjo veikla, yra būtinos tokiai veiklai, todėl pareiškėjas turėjo teisę pripažinti leidžiamais atskaitymais kuro įsigijimo sąnaudas pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o Kauno AVMI nepagrįstai atsisakė pripažinti leidžiamais atskaitymais 200 486 Lt pagal šiuos apskaitos dokumentus. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų dalys, kuriomis buvo patvirtintas papildomai priskaičiuotas 510,66 Eur pelno mokestis ir su juo susijusios sumos (skirta 151 Eur bauda ir apskaičiuota 322,20 Eur delspinigių) naikintinos.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą – pareiškėjo IĮ „Tormenta“ skundą atmetė.

Vertindamas bylos aplinkybes dėl PVM, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi ESTT išaiškinimais bylose C-108/17 ir sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04, konstatavo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos bylos ir ESTT išaiškinimai, nors ir yra aktualūs, nepaneigia taisyklių, pagal kurias tais atvejais, kai atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant; apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne; nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, byloje neabejotinai įrodyta, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM srityje – veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, dyzelino kokybės pažymėjimus), jų vardu veikė nenustatyti asmenys, ginčo laikotarpio deklaracijoje nedeklaravo ir / ar nemokėjo pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad, vertinant, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, įrodymai vertintini atsižvelgiant į jų visumą, o ne atskirai, kaip tai daroma pareiškėjo apeliaciniame skunde. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog byloje buvo įrodyta, kad ir UAB „Togesta“, ir UAB „EEFC“ buvo naujai įsteigtos įmonės be minimalų veiklos realumą demonstruojančios rinkodaros, turto, pasitikėjimą keliančios veiklos vykdymo vietos, praktiškai neturinčios realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančios veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla.

Šios aplinkybės patyrusiam rinkos dalyviui matomos iš karto, todėl pareiškėjas, prieš priimdamas sprendimą įsigyti kurą iš naujų verslo partnerių, turėjo būti itin atidus dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, tačiau nenustatė net tiekėjams atstovaujančių asmenų tapatybių, taip pat nesurinko duomenų apie minėtas įmones. Bylos duomenys patvirtina, kad informacijos apie kontrahentus (jų socialinio draudimo skolas) tinklapyje ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. Mokestinės bylos dokumentuose nėra informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – pareiškėjo savininkas paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė tik kontrahentų elektroninio pašto adresus, tačiau nenurodė asmenų vardų ir pavardžių.

Be to, UAB „Togesta“ direktorius R. K. mirė 2012 m. gruodžio 16 d., tačiau dokumentai jo vardu ir toliau buvo išrašomi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad 41 proc. (66 588,76 Lt) mokėtinos sumos už dyzeliną pareiškėjas UAB „Togesta“ sumokėjo grynaisiais pinigais pagal tris kasos pajamų orderius, išrašytus po R. K. mirties; orderius pasirašė R. K., vadinasi, UAB „Togesta“ vardu dyzeliną parduodavo kiti nenustatyti asmenys, tačiau ne UAB „Togesta“ atstovai, nes po direktoriaus R. K. mirties bendrovėje darbuotojų neliko, o naujas direktorius nebuvo paskirtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, kad neįtikėtina, jog pareiškėjo savininkas ir / ar vyriausioji buhalterė, prieš sumokėdami nemažą pinigų sumą grynaisiais pinigais, neįsitikino asmens, pristačiusio dokumentus (kasos pajamų orderius), tapatybe ir įgaliojimais. Pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalu, taip pat turėjo atkreipti dėmesį į kontrahentų pateikiamų dokumentų trūkumus: nesutapimus PVM sąskaitose faktūrose, važtaraščiuose ir kokybės pažymėjimuose, pardavėjo (tiekėjo) antspaudo nebuvimą, atsakingo asmens vardo, pavardės ir parašo, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytų dokumentų (sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų ir krovinio važtaraščių) vienodumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo argumentą, kad jam nekilo pareiga papildomai domėtis kontrahentų patikimumu, nes tai buvo įvertinta kompetentingų institucijų (VMI – registruojant juos PVM mokėtojais, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių administracijų – išduodant licencijas). Įmonė savo neveikimo negali teisinti kitų institucijų veiksmais, kai pati neįsitikino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų tapatybe ir įgaliojimais veikti minėtų bendrovių vardu, neatkreipė dėmesio į akivaizdžius dokumentų trūkumus ir neatitikimus, toks elgesys nėra būdingas apdairiam verslininkui ir sąžiningam mokesčių mokėtojui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, nustatyti asmenų, veikiančių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu, tapatybes sudarant sandorius, mokant pinigus yra tiesioginė apelianto, o ne valdžios institucijų pareiga.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą apklausti buhalterę, kuro transportavimo paslaugas vykdžiusius vairuotojus, UAB „Vakoil“ direktorių, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog šių asmenų parodymai galėtų būti reikšmingi ir daryti įtaką nustatytoms aplinkybėms.

Spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo pelno mokesčiu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko. IĮ „Tormenta“ neturi buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų matyti tikrasis ginčo ūkinių operacijų turinys – tikrieji sandorių dalyviai, jiems atstovavę asmenys, dyzelino kilmė ir kt. Nesant tikrojo turinio, nėra pagrindo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai (nagrinėjamu atveju – PVM sąskaitos faktūros), kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, savaime leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti) juridinius faktus, kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą – panaikino jo dalį, kuria panaikintas nurodymas pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą pelno mokestį ir su juo susijusias sumas.

IV. Pareiškėjas IĮ „Tormenta“ prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 (prašyme nurodytas administracinės bylos numeris eA-2624-757/2021 laikytinas rašymo apsirikimu).

Pareiškėjas nurodo, kad IĮ „Tormenta“ atstovauja advokatas Gintaras Dabkevičius, kuris atstovauja ir UAB „Lanx“ analogiškoje byloje Nr. eI-2677-872/2021. UAB „Lanx“ gina savo teises ir ginčija VMI sprendimus dėl tų pačių faktinių aplinkybių, t. y. kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., VMI nepagrįsto siekio įrodyti, kad UAB „Lanx“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jos sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę.

VMI 2021 m. spalio 7 d. į bylą Nr. eI-2677-872/2021 pateikė naujus įrodymus, kurie anksčiau nagrinėjant mokestinius ginčus dėl UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teismams nebuvo teikti – UAB „EEFC“ mokesčių apskaitos duomenis, UAB „EEFC“ PVM deklaracijas, UAB „EEFC“ Operatyvaus patikrinimo ataskaitą, UAB „Togesta“ mokesčių apskaitos duomenis, UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą; UAB „Togesta“ PVM deklaracijas. Naujai teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ nėra skolingos valstybei ir jokie nesumokėti mokesčiai iš jų nėra išieškomi, t. y. kontrahentai, kurių išrašytų sąskaitų neleidžiama įtraukti į apskaitą šioje byloje, neturi jokių mokestinių prievolių ir nėra laikomi asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje.

Taigi mokesčių administratorius nėra nustatęs jokios UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ neįvykdytos mokestinės prievolės. Dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokesčių administratorius nevykdo jokių mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo priemonių, šios įmonės neturi jokios skolos valstybei. Tai reiškia, jog nėra pagrindo konstatuoti mokesčių vengimo schemos ir sukčiavimo bei spręsti, kad IĮ „Tormenta“, iš minėtų įmonių įsigijusi neženklų, lyginant su visa šių įmonių kuro pardavimų apyvarta, kiekį kuro, dalyvavo sukčiavimo schemoje ir turėjo žinoti, kad sandorio kontrahentai sukčiauja PVM.

Teisinėje valstybėje negali būti toleruojama situacija, jog įmonėms, kurios galbūt sukčiavo PVM, netaikomoms jokios mokestinės sankcijos, nėra mokesčių administratoriaus sprendimų dėl mokestinės nepriemokos, o jų partneriams nustatoma dviguba mokestinė našta, nors nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jie būtų žinoję apie kontrahentų sukčiavimą PVM, jiems nesuteikiama teisė į PVM atskaitą.

Pasak pareiškėjo, minėti VMI duomenys atskleidžia naujas esmines aplinkybes, kurios iki šiol nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos, nes VMI nuslėpė svarbius duomenis ir šioje mokestinio ginčo byloje jų neatskleidė (ABTĮ 156 str. 2 d. 2 p.).

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog, išnagrinėjęs analogišką administracinę bylą Nr. A-1562-602/2019 pagal UAB „Nostrada“ skundus dėl VMI sprendimų dėl dalyvavimo sukčiavimo PVM grandinėje, sudarant kuro įsigijimo sandorius su tais pačiais kontrahentais UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. priėmė priešingą nutartį – konstatavo, jog VMI argumentai dėl UAB „Nostrada“ žinojimo ar turėjimo žinoti, kad dalyvauja sukčiavimo PVM grandinėje, yra nepagrįsti ir prieštarauja tiek Lietuvos, tiek ESTT teismų praktikai.

Pareiškėjo teigimu, ESTT byloje PPUH Stehcemp C-277/14, kuria rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019, vertino aplinkybes dėl galimumo vykdyti ekonominę veiklą (dėl įmonės prastos buveinės, transportavimo, sandėliavimo sąlygų nebuvimo), galimybės susisiekti su tiekėjo atstovais nebuvimo, kaip nepaneigiančias apmokestinamojo asmens statuso ir vykdytos ekonominės veiklos, o tiekėjo galimas neturėjimas teisės teisėtai disponuoti prekėmis negali paneigti šių prekių tiekimo, kai prekės faktiškai perduotos pirkėjui, kuris jas naudojo savo apmokestinamiesiems sandoriams.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019 pabrėžė, kad, kai nustatoma, jog prekės ir / ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas PVM sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir / ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir / ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į PVM atskaitą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje taip pat nurodė, jog atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu, įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta mokesčių mokėtojui.

Mokesčių institucijos negali versti apmokestinamojo asmens, siekiančio neprarasti teisės į atskaitą, atlikti sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, taip faktiškai perduodamas jam savo tyrimo funkcijas. Be to, ESTT yra nurodęs, jog mokesčių administratorius negali reikalauti bendrai tikrinti savo kontrahentų, kad, pavyzdžiui, įsitikintų, ar jie turi reikiamus pajėgumus, darbuotojus, tinkamai vykdo savo mokestines pareigas (byla Litdana, C-624/15; byla Tóth, C-324/11; byla Geissel, C-374/16).

Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021, nukrypo nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei ESTT praktikos, o tai yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 prašo jį atmesti.

VMI nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ neturi mokestinių prievolių ir nelaikomi asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje, yra nepagrįsti. Pareiškėjo nurodyti kontrahentų mokestinio balanso duomenys neatitinka tikrovės, kadangi minėtos įmonės sukčiavo, teikė klaidingas deklaracijas. Be to, nebuvo įmanoma atlikti minėtų įmonių mokestinių patikrinimų ir suformuoti mokestinių prievolių, nes nei UAB „EEFC“, nei UAB „Togesta“ nebuvo rastos. VMI pažymi, kad pareiškėjo su prašymu pateiktų VMI dokumentų apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokestines prievoles turinys buvo žinomas viso mokestinio ginčo metu (įskaitant mokestinį patikrinimą). Todėl pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuria vadovaujantis būtų galima atnaujinti procesą.

VMI taip pat pabrėžia, jog administracinių teismų praktika pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą minimose bylose yra vienoda, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-1562-602/2019 nėra išnagrinėta, nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl ji negali formuoti teismų praktikos ginčui aktualiais klausimais (dėl PVM atskaitos, sukčiavimo PVM). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų reikšmės nustatytoms aplinkybėms, nepagrindė sprendimo teisės normomis bei įpareigojo pirmosios instancijos teismą įvertinti naujus įrodymus, dėl proceso teisės normų pažeidimo grąžino minėtą bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-726-872/2020, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų sumokėti į biudžetą PVM ir su juo susijusias sumas ir šią skundo dalį perdavė VMI nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas IĮ „Tormenta“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktus, t. y. dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, taip pat dėl to, kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99) ir kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais tik tada, jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8269/02)). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020; kt.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje sieja su dviem skirtingais pagrindais, įtvirtintais ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktuose. Teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš jų pasisakys atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie kurias pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; ir 4) kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-12-502/2017; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą ir kt.; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo, jo teigimu, analogiškoje byloje Nr. eI-2677-872/2021 VMI pateiktus paaiškinimus ir duomenis, susijusius su UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ 2012–2013 metų veiklos vertinimu, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina, jog šios įmonės nėra skolingos valstybei, iš jų nėra išieškomi jokie nesumokėti mokesčiai. Pasak pareiškėjo, šios aplinkybės, kurios jam tapo žinomos tik 2021 m. spalio mėnesį, įrodo, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ nelaikomos asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje.

Įvertinus pareiškėjo prie prašymo atnaujinti procesą pateiktus, jo teigimu, naujai paaiškėjusius duomenis, visų pirma matyti, jog, priešingai, nei teigia pareiškėjas, juose nėra konstatuota aplinkybė, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ nėra skolingos valstybei ir / ar kad jos nelaikomos asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad UAB „EEFC“ operatyvaus patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, jog mokesčių mokėtojas nerastas, VMI iniciatyva išregistruotas iš PVM mokėtojų registro kaip ekonominės veiklos nevykdantis asmuo, tačiau ir po išregistravimo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskyrė PVM, įmonė nėra teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, patikrinimas atliktas dėl vengimo deklaruoti pajamas ir mokėti mokesčius; UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo metu, be kita ko, nustatyta, jog mokesčių mokėtojas naudojamas kaip priedanga neteisėtai veiklai vykdyti, ekonominė veikla nevykdoma, VMI iniciatyva jis išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, mokesčių mokėtojas neturi gamybinių ir / ar sandėliavimo patalpų, sudaro sandorius su deklaracijų neteikiančiais, pajamų nedeklaruojančiais, nurodymų nevykdančiais asmenimis, 2012–2013 metais neteikė metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, įmonės PVM sąskaitose faktūrose įforminti sandoriai yra apsimestiniai, siekiant neteisėtų tikslų.

Pažymėtina, jog šie VMI operatyvaus patikrinimo bei mokestinio tyrimo veiksmai, atlikti UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ atžvilgiu, buvo atlikti 2014–2015 metais, t. y. dar iki administracinės bylos pagal IĮ „Tormenta“ skundą nagrinėjimo teisme. Informacija, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ nebuvo galima patikrinti, nes jos nerastos, nenustatytos jų veiklos vykdymo vietos, jos nevykdė ekonominės veiklos, neteikė deklaracijų, taip pat kad mokesčių administratorius yra konstatavęs, jog UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ 2012–2013 metų mokestiniu laikotarpiu sukčiavo PVM, iš esmės buvo nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taigi mokestinio ginčo nagrinėjimo metu ši informacija buvo žinoma pareiškėjui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, kaip nurodo pareiškėjas, VMI nuo jo ar teismo nuslėpė su UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ veiklos vertinimu susijusius duomenis ir kad šie duomenys turi esminę reikšmę bylai, t. y. kad juos žinant galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos tariamai naujai paaiškėjusios aplinkybės nevertintinos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje. Tokia išvada darytina išanalizavus bylos medžiagą ir įvertinus pareiškėjo nurodytą aplinkybę visų bylos aplinkybių kontekste. Dėl šios priežasties netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-154/2011; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015 ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2015 m. lapkričio 4 d. nutart administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015 ir kt.).

Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.

Įvertinus pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A-1562-602/2019 aplinkybes, matyti, jog, priešingai, nei teigia pareiškėjas, minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčą tarp UAB „Nostrada“ ir mokesčių administratoriaus dėl šios bendrovės nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. su tam tikrais kontrahentais (įskaitant UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“) sudarytų degalų (dyzelino) įsigijimo sandorių bei teisės į PVM atskaitą, nekonstatavo, kad VMI argumentai dėl mokesčių mokėtojo žinojimo ar turėjimo žinoti, kad jis dalyvauja sukčiavimo PVM grandinėje, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino iš esmės remdamasis dviem pagrindais: 1) pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino pareiškėjo argumentų, taip pat mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų ir nesvarstė, ar yra pagrįsti mokesčių administratoriaus argumentai, kad UAB „Nostrada“ žinojo ar turėjo žinoti, kad ji dalyvauja sukčiavimo PVM grandinėje, taip pat kad dėl galimo tiekėjų neturėjimo teisės teisėtai disponuoti prekėmis galima tvirtinti, kad tiekimas neįvyko; 2) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nepagrindė savo sprendimo teisės normomis (nesirėmė jokia teisės norma), neįvertino, ar mokesčių administratorius tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi administracinės bylos Nr. A-1562-602/2019 nenagrinėjo iš esmės ir nepasisakė nei dėl mokesčių mokėtojo bei mokesčių administratoriaus argumentų pagrįstumo PVM atskaitos srityje, nei dėl to, kaip konkrečiai turėtų būti vertinami toje mokestinėje byloje surinkti įrodymai, susiję su UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. sudarytais degalų (dyzelino) įsigijimo sandoriais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo pirmosios instancijos teismą atlikti šį vertinimą.

Kitokia situacija susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą nagrinėjo iš esmės, t. y. pats įvertino ginčo šalių argumentų pagrįstumą ir konkrečiai šioje byloje surinktų įrodymų visumą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą bei konstatavo byloje esant pakankamai duomenų spręsti, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti identiškomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinių bylų Nr. A-1562-602/2019 bei Nr. eA-2621-575/2021 faktines bei nagrinėjimo aplinkybes (ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad kiekvienu konkrečiu atveju žinojimas ar galėjimas žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime yra vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisę į PVM atskaitą norinčio įgyvendinti mokesčių mokėtojo elgesį), taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skirtingai vertino tokias aplinkybes. Kitų įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, pareiškėjas nepateikė, taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I3-726-872/2020 pateikti išaiškinimai neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kadangi, kaip minėta, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ prašymą administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė