2017-12-06 Nr. AB-23024-3-61-3-03306-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-779-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03306-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. G., P. Š., D. G., M. J., M. Š., M. P., K. P., BUAB „Jūsų sklypas“, S. G., trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ „Šiaulių regiono keliai“ dėl administracinių aktų panaikinimo, pirkimo - pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą);

2) panaikinti 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“, dalį, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis - 0,5374 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą);

3) pripažinti negaliojančia 1994 m. gruodžio 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. 3-7574, kuria S. D. padovanojo D. G. 42,9 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,5374 ha, į kurią patenka valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta);

4) panaikinti 1997 m. liepos 23 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto, kuriuo D. G. nuosavybės teise priklausantis 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalinamas į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha dalį dėl 0,5374 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias N r. (duomenys neskelbtini) ir jo užimta žemė (kelio juosta);

5) pripažinti negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, notarinio registro Nr. 1-2802, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta);

6) panaikinti 2006 m. lapkričio 24 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus”, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), padalintas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), dalį, kuria 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juosta) ir 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juosta);

7) pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 1-5971, kuria P. Š., M. Š., D. Š. ir M. Š. pardavė M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimta žemė (kelio juosia);

8) pripažinti negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. Žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimta žemė (kelio juosta);

9) pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-6725, kuria D. G. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „MM Gipaja“, dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis;

10) pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1-2685, kuria UAB „MM Gipaja“ 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pardavė K. P., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis;

11) pripažinti negaliojančia 20014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria K. P. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią, pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis;

12) taikyti restituciją natūra: grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą) ir priteisti iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0540 ha iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), o iš valstybės S. G. priteisti 62,61 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; grąžinti valstybės nuosavybėn 0,4153 ha iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, o iš valstybės S. G. priteisti 368,11 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.

2. Paaiškino, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2015 m. vasario 20 d. gautas VĮ „Šiaulių regiono keliai“ prašymas dėl viešojo intereso gynimo įstatymų nustatyta tvarka, kuriame nurodyta, kad į 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį S. G., į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį P. Š., ir į 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį S. G., patenka teritorijos, kurios pagal įstatymą išimtinai gali priklausyti tik valstybei (valstybinės reikšmės keliai).

3. Valstybės įmonė Šiaulių regiono keliai 2015 m. kovo 23 d. rašte Nr. 5-254(7.254) paaiškino, kad jau 1983 m. liepos 4 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr., (duomenys neskelbtini) privažiavimas prie Šiaulių aerouosto nuo vietinės reikšmės automobilių kelio (duomenys neskelbtini) įtrauktas į vietinės reikšmės rajoninių kelių sąrašą, kelio Nr. (duomenys neskelbtini), kelio ilgis – 3,8 km. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 550 kelias - privažiavimas prie Šiaulių aerouosto nuo kelio (duomenys neskelbtini), bendras kelio ilgis 3,8 km, kelias Nr. (duomenys neskelbtini) priskiriamas prie Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių. 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo 3,80 km kelias Nr. (duomenys neskelbtini) privažiuojamasis kelias prie Šiaulių miesto oro uosto nuo kelio (duomenys neskelbtini) įtrauktas į valstybinės reikšmės rajoninių kelių sąrašą.

4. Pagal Valstybės įmonės Šiaulių regiono keliai pateiktas schemas 1,2490 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis žemės ūkio, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į 0,0540 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), 1,7403 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrindinė naudojimo paskirtis žemės ūkio, esantis (duomenys neskelbtini), - į 0,0681 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), o 20,5848 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), - į 0,4153 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį. Lietuvos automobilių kelių direkcija 2015 m. kovo 6 d. rašte Nr. (8.5)2-1145 paaiškino, kad valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) privažiuojamasis kelias prie Šiaulių miesto oro uosto nuo kelio (duomenys neskelbtini) yra priskirtas V kategorijai.

5. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Tai reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. 1-1607 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte ( 1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. 1-2565 redakcija) nurodyta, kad privatinėn nuosavybėn piliečiams neparduodama kelių, aerodromų, uostų ir jų įrenginių, karinių dalinių, taip pat valstybinės sienos ir krašto apsaugai reikalinga žemė.

6. Teigė, kad 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenka į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), ir 0,4153 ha dalis 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), patenka į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žemę žemės ūkio veiklai“, dalis, kuria S. D. suteikiama 42,90 ha žemė (duomenys neskelbtini) apylinkėje, yra valstybinės reikšmės kelias ir šio kelio užimta žemė, yra neteisėti, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. 1-2565 redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751, 3 punktą ir turi būti panaikinti, kaip administraciniai aktai prieštaraujantys aukštesnės galios aktams, taikyta restitucija.

7. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba palaiko pareiškėjo pareiškimo argumentus, prašo jį tenkinti. Atsiliepime paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) S. D. atkuriant nuosavybės teises į žemę turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir teisės aktų nustatyta tvarka patikslintas Preliminariame projekte nurodytas privažiavimo kelio Nr. (duomenys neskelbtini) plotis, vietoj 12 metrų, nurodant 18 metrų, o žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) abrise (kadangi tuo metu teisės aktai nenumatė rengti žemės sklypo planą) nurodytas privažiavimo kelio Nr. (duomenys neskelbtini) plotis 18 metrų, kadangi žemė reikalinga keliams laikytina valstybės išperkama ir neprivatizuojama. Pagal Valstybės įmonės Šiaulių regiono keliai pateiktas schemas 1,2490 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis žemės ūkio, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į 0,0540 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), 1,7403 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis žemės ūkio, esantis (duomenys neskelbtini), - į 0,0681 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), o 20,5848 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), - į 0,4153 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį.

8. Nurodė, jog ginčijamų aktų dalys neteisėtos, priimtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. 1-2565 redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), 3 punktą ir turi būti panaikinti, kaip administraciniai aktai prieštaraujantys aukštesnės galios aktams. Pasisakė, kad tam, kad būtų pašalinti imperatyvių teisės aktų pažeidimai, kurių pagrindu buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. 7-1415-28587 būtina kompleksiškai vienu metu panaikinti šio sprendimo atitinkamą dalį ir visų administracinių aktų dalis, kaip neteisėtų veiksmų pasekmes, todėl taip pat naikintini ir dėl neteisėtų veiksmų sudaryti sandoriai. Panaikinus neteisėtus administracinius aktus ir sandorius, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. taikoma restitucija.

9. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija palaiko pareiškėjo pareiškimo argumentus, prašo jį tenkinti. Atsiliepime paaiškino, kad pagal Žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 7-1415-28587 priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnį, valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų turėjo būti išperkama taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu ji buvo užimta kelių. Tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktas nustatė, kad kelių užimta žemė yra neprivatizuojama. Projektuojant ir ženklinant vietovėje S. D. numatomą grąžinti natūra žemės sklypą turėjo būti įvertinta, jog keliui Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtina 18 m pločio žemės juosta. Pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerijai sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti pateiktuose dokumentuose nebuvo duomenų apie tai, kad į S. D. numatomą grąžinti natūra žemę patenka dalis rajoninio kelio juostos.

10. Atsakovė M. J. nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškimą atmesti. Paaiškino, kad buvo sąžininga turto įgijėja, todėl su ja susijęs sandoris negali būti naikinamas, be to pareiškėjas nenurodė, koks yra kelio Kepaliai – Gasčiūnai – Meškuičiai plotis.

11. Atsakovė D. G. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame paaiškino, kad su pareiškimu nesutinka, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, ji buvo sąžininga turto įgijėja, todėl su ja susijęs sandoris negali būti naikinamas, taip pat prokurorė nenurodė, koks yra kelio (duomenys neskelbtini) plotis.

12. Atsakovas M. Š. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame paaiškino, kad su prokurorės pareiškimu nesutinka, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad jis buvo sąžiningas turto įgijėjas, todėl su juo susijęs sandoris negali būti naikinamas, taip pat prokuroras nenurodė, koks yra kelio (duomenys neskelbtini) plotis.

13. Atsakovas S. G. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame paaiškino, kad su prokuroro pareiškimu iš esmės sutiko, manė, kad byla gali būti baigta taikos sutartimi. Nurodė, kad jo manymu prokurorė turi pareigą pareiškimą papildyti įpareigojimu Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atlikti veiksmus, susijusius su S. G. priklausančių žemės sklypų kadastriniais matavimais, sklypų formavimu (pertvarkymu) ir įteisinimu. Taip pat S. G. prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kompensuoti S. G. privačios žemės nuosavybės sumažėjimą, suteikiant jam lygiavertį žemės sklypą, o nesant tokios galimybės – priteisti turto vertę piniginiu ekvivalentu pagal turto rinkos vertę restitucijos taikymo metu pagal pateikiamą nekilnojamųjų daiktų vidutinę rinkos vertę.

14. Atsakovas P. Š. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame paaiškino, kad su prokurorės pareiškimu nesutinka, prašė bylą nutraukti arba pareiškimą atmesti. Teigė, kad praleistas kreipimosi į teismą terminas,siūloma 51,97 Eur kompensacija nepateisinamai maža, jo manymu, kompensacija turėtų būti skaičiuojama pagal dabartinę, o ne įsigijimo momentu buvusią sklypo vertę.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ pateikė atsiliepimą teismui, kuriame nurodė, jog sutinka su prokurorės pareiškimu, prašė jį tenkinti. Atsiliepime paaiškino, Vadovaujantis principu „iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda“, turi būti panaikinti pareiškime nurodyti administraciniai aktai, priimti pagal tuo metu galiojusius įstatymus bei taikytina restitucija teisinei padėčiai iki pažeidimų atkurti. Tik atstačius teisinę situaciją, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ galėtų tinkamai, netrukdomai įgyvendinti jai deleguotą funkciją – valdyti, naudoti, disponuoti bei prižiūrėti Lietuvos Respublikos kelius (Kelių įstatymo 4 str. 2 d.).

16. BUAB „Jūsų sklypas“ atstovas bankroto administratorius UAB „Admivita“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo bylą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad byloje minimos prikimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos dar iki bankroto bylos UAB „Jūsų sklypas“ iškėlimo (bankroto byla iškelta 2011 m. gruodžio 13 d.) ir administratorius neturi galimybės pateikti jokios su ginču susijusios medžiagos.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino. Panaikino 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą).

Panaikino 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“, dalį, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis - 0,5374 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą). Pripažino negaliojančia 1994 m. gruodžio 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. 3-7574, kuria S. D. padovanojo D. G. 42,9 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)kaime, dalį dėl 0,5374 ha, į kurią patenka valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta).

Panaikino 1997 m. liepos 23 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto, kuriuo D. G. nuosavybės teise priklausantis 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalinamas į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha, dalį dėl 0,5374 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimta žemė (kelio juosta). Pripažino negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, notarinio registro Nr. 1-2802, kuria D.

G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta). Panaikino 2006 m. lapkričio 24 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus”, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), padalintas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), ir į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), dalį, kuria 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juosta) ir 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juosta).

Pripažino negaliojančia 2006 m. gruodžio 14 d. Žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 1-5971, kuria P. Š., M. Š., D. Š. ir M. Š. pardavė M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimta žemė (kelio juosia). Pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5576, kuria M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)., perleido S. G., dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimta žemė (kelio juosta).

Pripažino negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto pirkimo -pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-6725, kuria D. G. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „MM Gipaja“, dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1-2685, kuria UAB „MM Gipaja“ 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pardavė K.

P., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5571, kuria K. P. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią, pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Taikė restituciją natūra:

1) grąžino valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą) ir priteisė iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų;

2) grąžino valstybės nuosavybėn 0,0540 ha iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), o iš valstybės S. G. priteisė 62,61 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų;

3) grąžino valstybės nuosavybėn 0,4153 ha iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, o iš valstybės S. G. priteisė 368,11 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.

18. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalies, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą), taip pat 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos Potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“, dalies, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis - 0,5374 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą) bei dėl jų pagrindu sudarytų civilinių sandorių teisėtumo ir pagrįstumo, restitucijos taikymo.

19. Byloje, nustatė, kad 1983 m. liepos 4 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 173 privažiavimas prie Šiaulių aerouosto nuo vietinės reikšmės automobilių kelio (duomenys neskelbtini) įtrauktas į vietinės reikšmės rajoninių kelių sąrašą, kelio Nr. 8H197, ilgis - 3,8 km. 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakyme Nr. 550 kelias - privažiavimas prie Šiaulių aerouosto nuo kelio (duomenys neskelbtini), bendras kelio ilgis 3,8 km., kelio Nr. (duomenys neskelbtini) priskiriamas prie Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių. 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo 3,80 km. kelias Nr. (duomenys neskelbtini) Privažiuojamasis kelias prie Šiaulių miesto oro uosto nuo kelio (duomenys neskelbtini) įtrauktas į valstybinės reikšmės rajoninių kelių sąrašą (VĮ Šiaulių regiono keliai 2015 m. kovo 23 d. raštas Nr. 5-254(7.254)).

20. Atkreipė dėmesį, jog 2015 m. kovo 6 d. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos raštu Nr. (8.5)2-1145 patvirtino, kad valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) privažiuojamasis kelias prie Šiaulių miesto oro uosto nuo kelio (duomenys neskelbtini) yra priskirtas V kategorijai. Byloje nėra ginčo dėl šio kelio priskyrimo valstybinės reikšmės rajoniniam keliui 1993, 1994 m., byloje taip pat nėra įrodymų, kad šis kelias būtų priskirtas ne V kategorijai.

21. Iš VĮ Šiaulių regiono kelių pateiktų schemų teismas nustatė, kad 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), dalis įsiterpusi į 0,0540 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), dalis įsiterpusi į 0,0681 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą), o 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), dalis įsiterpusi į 0,4153 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį.

22. Teismas pasisakė, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenės interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų skaidriai ir teisėtai, pagrindžia ir ypatingas nuosavybės teisių atkūrimo objektas, t. y. žemė, miškai ir vandens telkiniai. Šiuo atveju teismui nekilo abejonių dėl viešojo intereso buvimo ir pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl jo gynimo.

23. Teismas vertindamas atsakovų argumentus, kad prokuroras į teismą kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, pažymėjo, kad į Vilniaus apygardos administracinį teismą prokuroras kreipėsi 2015 m. birželio 19 d. Tyrimas prokuratūroje pradėtas 2015 m. kovo 24 d., kai pareiškėja gavo informaciją iš VĮ Šiaulių regiono keliai dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras turi kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (LVAT praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų prašymus apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 6 (16), 2008, p. 325–363). Todėl 2015 m. kovo 24 d. laikė ta data, nuo kurios prokuroras turėjo spręsti dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo.

24. Nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuroras, 2015 m. kovo 24 d. gavęs duomenų apie galimai pažeistą viešąjį interesą 2015 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi skundą atsisakė priimti kaip neteismingą Šiaulių apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-2045-257/2015, LITEKO duomenys). Prokuroras dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą. LVAT 2015 m. birželio 5 d. nutartimi atskirąjį skundą atmetė ir paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartį. Šiaulių apygardos prokuroras, pasinaudojęs teise apskųsti minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį ir gavęs 2015 m. birželio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pagal teismingumą į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. birželio 19 d. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškimo padavimo termino praleidimą lėmė pateisinamos priežastys ir 2015 m. liepos 10 d. nutartimi atnaujino Šiaulių apygardos prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, terminą pareiškimui paduoti. Todėl teismas atsakovų argumentus dėl bylos nutraukimo atmetė kaip nepagrįstus.

25. Dėl M. J., D. G., M. Š. prašymo taikyti senaties terminą, teismas pasisakė, kad išplėstinė LVAT teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (LVAT administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; Administracinė jurisprudencija 15). Teismas pasisakė, kad šiuo atveju svarbu tai, kad šioje byloje dalis žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės S. D., patenka į valstybinės reikšmės kelią ir jo užimtą žemę (kelio juostą). Šiuo atveju ypatingai svarbu tai, kad valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) yra privažiuojamasis kelias prie Šiaulių miesto oro uosto. Ginčijamais aktais privačion nuosavybėn buvo perduota valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl atmestus pareiškėjo reikalavimus ir nepanaikinus administracinių aktų (jų dalių), kurių pagrindu jis tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Atsižvelgus į visa tai, teismas konstatavo, kad prioritetas šiuo atveju teiktinas viešojo intereso gynimui, todėl nenustatė pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą byloje ir taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą bendrąjį 10 metų senaties terminą.

26. Darė išvadą, kad, priimant ginčijamų sprendimų dalis – 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587 dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą) ir 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“, dalį, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis - 0,5374 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą) – buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751, nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės kelius negali būti atkuriama. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini) kaime, dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą) ir 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“, dalis, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis - 0,5374 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo užimtą žemę (kelio juostą), naikintinos kaip neteisėtos.

27. Teismas pasisakė, kad pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus iš ne teisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur), todėl panaikinus aukščiau nurodytų aktų dalis, turi būti panaikinti ir 1997 m. liepos 23 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto dalis dėl D. G. nuosavybės teise priklausančio 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypo padalinamo į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha, kuria žemės sklypų dalys patenka į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo keliu užimtą žemę; 2006 m. lapkričio 24 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas padalintas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą ir į 1,7403 ha žemės sklypą, dalis kuria 1,2490 ha ir 1,7403 ha žemės sklypai patenka į valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą).

28. Teismas darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas S. D. atžvilgiu laikytinas pasibaigusiu, jam išreiškus valią pakeisti turto rūšį (dovanojimo sandoriu perleidus susigrąžintą turtą). Dėl to nagrinėjamu atveju restitucija taikytina tarp valstybės, kuriai sugrąžinama dalis žemės natūra, ir esamų ginčo žemės sklypų savininkų atsakovų P. Š. ir S. G.. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju P. Š. įpareigotinas grąžinti valstybei 0,0681 ha dalį iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą); S. G. įpareigotinas grąžinti valstybei 0,0540 ha dalį iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą); S. G. įpareigotinas grąžinti valstybei 0,4153 ha dalį iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančią į valstybinės reikšmės kelio dalį. Valstybė turi pareigą teisingai už tai atlyginti šiems asmenims.

29. Pasisakė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju valstybė įpareigotina atlyginti asmens, iš kurio turtas išreikalautinas, patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, neviršijančias sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, kad turto įsigijimo išlaidomis laikytinos pagal sandorį už ginčo sklypo dalį sumokėta suma (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Todėl atmetė atsakovų argumentus, kad restitucija turėtų būti taikoma pagal turto rinkos vertę šiuo metu.

30. Teismas nustatęs, sklypų vertes tuo metu kai atsakovai juos įgijo ir paskaičiavęs, kokią dalį išlaidų patyrė dėl ginčijamų sklypų dalių, teismas jas priteisė atsakovams, atitinkamai P. Š. 50,85 Eur už 0,0681 ha, S. G. 62,61 Eur už 0,0540 ha dalį ir 368,11 Eur turto už 0,4153 ha.

III. 31. Atsakovas P. Š. (toliau – ir apeliantas) nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą nutraukti, arba, laikant kad tam nėra pagrindo, pareiškimą atmesti.

32. Apeliantas nurodo kad Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimas buvo paduotas pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui.

33. Apelianto manymu, teismas priėmė sprendimą neįsitikinęs, kad P. Š. nuosavybės teise priklausančio sklypo dalis persidengia su valstybiniu keliu. Skundžiamas sprendimas, jo nuomone yra neaiškus bei neįvykdomas.

34. Apeliantui neaišku, kuri konkrečiai jam priklausančio sklypo dalis, pirmos instancijos teismui nusprendus, grąžinama valstybės nuosavybėn. Nurodymas, kad valstybės naudai grąžintina valstybinės reikšmės keliu (kelio juosta) užimta sklypo dalis, nėra pakankamas, kad būtų suprantamas. Valstybei grąžinama žemės sklypo dalis nėra tinkamai identifikuota ir apeliantui visiškai neaišku, kaip tas būtų padaryta.

35. Nurodo, kad jo sklypo vertė sudaro 8400,00 Eur. Prokuroras prašo grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha, t. y. apie 3,91 %. Todėl apelianto manymu, ginčo sklypo dalies vertė turėtų sudaryti 328,44 Eur.

36. Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apelianto apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, priimtą 2016 m. vasarojo 22 d. administracinėje byloje Nr. eI-3538-331/2016, palikti nepakeistą, o atsakovo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

37. Atkreipė dėmesį, jog 2015 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir termino praleidimo priežastis, pripažino, jas pateisinamomis ir 2015 m. liepos 10 d. nutartimi atnaujino terminą pareiškimui paduoti. Todėl apelianto teiginius, kad pareiškėjas praleido skundo (prašymo) padavimo terminus ir neprašė jų atnaujinti laikė nepagrįstais. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendime pasisakė ir dėl Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinto bendrojo 10 metų senaties termino.

38. Dėl apelianto argumentų, kad prokuroras neįrodė aplinkybės, jog jam priklausantis žemės sklypas persidengia su valstybinės reikšmės kelio apsaugos zona, o pirmos instancijos teismas aplinkybės, kad jam nuosavybės teise priklausantis sklypas persidengia su valstybinės reikšmės keliu, priėmė kaip neįrodinėtiną teiginį.

39. Šiaulių apygardos prokuratūra nurodo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. VĮ Šiaulių regiono keliai inžinieriaus - geodezininko parengtos ir pateiktos schemos, kuriose yra tiksliai paskaičiuoti žemės sklypo plotai patenkantys į valstybinės reikšmės kelio užimtą žemę patvirtina tai, kad 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), dalis įsiterpusi į 0,0681 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. (duomenys neskelbtini) užimtą žemę (kelio juostą).

40. Taip pat pareiškėjo nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, kad neaišku, kuri konkrečiai jam priklausančio sklypo dalis gražinama valstybės nuosavybėn, nes teismas aiškiai savo sprendime nurodė, kad apeliantas privalo valstybės nuosavybėn grąžinti 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenkančius į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą) ir priteisti iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų. Dalis liekanti P. Š. ir dalis, kuri grąžinta valstybei turi būti pažymėtos atlikus kadastrinius matavimus.

41. Atkreipė dėmesį, kad P. Š. nesutikdamas jam priteista kompensacija, duomenų, kurie patvirtintų jo turėtas didesnes išlaidas įgyjant ginčo žemės sklypą, nepateikė.

42. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

43. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo apeliacinį skundą laikyti nepagrįstu ir jo netenkinti. Nurodo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nekilo ginčas dėl kelio Nr. (duomenys neskelbtini) priskyrimo valstybinės reikšmės rajoniniam keliui 1994 m., bei jo priskyrimo V kategorijai. Žemės sklypo ribos, kaip ir atsakovo S. G. nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribos pritrauktos prie 12 m pločio kelio Nr. (duomenys neskelbtini), nors teisės aktais nustatyta, kad kelio plotis turėjo būti 18 m. Daro išvadą, kad apeliantas abejoja tik dėl konkretaus žemės sklypo dalies, esančios ant kelio Nr. (duomenys neskelbtini) juostos, dydžio. Atkreipia dėmesį, jog minėtas dalis nustatė tretysis asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ir pateikė schemas. Pagal minėtas schemas 0,0681 ha dalis žemės sklypo, 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), 0,4153 ha dalis 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), patenka į valstybinės reikšmės kelią Nr. (duomenys neskelbtini), šiuos duomenis nustatė specialių geodezijos žinių ir gebėjimų turintis VĮ „Šiaulių regiono keliai“ inžinierius-geodezininkas. Todėl mano, jog nėra pagrindo abejoti pateiktų schemų patikimumu. Atkreipia dėmesį, jog apeliantas pats nenurodo jokio kito pageidaujamo minėtų dydžių įrodymo būdo, jis taip pat nepateikė įrodymų, kad dydžiai, nurodyti schemose yra neteisingi, nepateikė ir kitokių dalių dydžių skaičiavimų. Todėl mano, kad valstybei grąžintinų (restitucija) privačių žemės sklypų dydžiai pakankamai pagrįsti. Nurodo, kad teismo priteista kompensacijos suma yra teisinga.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atsiliepime prašo atmesti apelianto P. Š. apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, t.y. 2016 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3538-331/2016, palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad pareiškėjas neprašė pareiškimo padavimo termino atnaujinti. Toks prašymas buvo pateiktas 2015 m. liepos 7 d. ir, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ manymu, jis buvo teismo pagrįstai patenkintas.

45. Nurodė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių aplinkybę kad pareiškėjo sklypas persidengia su valstybiniu keliu: bylos II tomo 66 lape yra pateiktas žemės sklypo kadastrinių matavimų planas, kurio paaiškinimuose yra nurodyta, kad vietinės reikšmės kelio plotis - 12 m. Kas, kaip ir buvo nustatyta byloje, yra neteisėta, nes tiek pagal sklypų formavimo metu galiojusį teisės aktą (Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų 8 p.), tiek pagal šiuo metu galiojantį įstatymą (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 str. 4 d.) V kategorijos kelių plotis yra 18 metrų. Kadangi VĮ „Šiaulių regiono keliai“ turi prieigą prie VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje talpinamų kadastrinių planų skaitmeninių versijų, anksčiau minėtame popieriniame kadastriniame plane pastebėjus neatitikimą dėl kelio pločio, buvo patikrinti skaitmeniniai VĮ „Registrų centras“ planai ir nustatyta, kad iš tiesų kelias, kurio juostos dalis persidengia su Apeliantui nuosavybės teise priklausančio sklypo dalimi, yra tik apie 12 metrų pločio. Atitinkamai, skaitmeninėmis programomis minėtą kelią „praplėtus“ iki įstatymų nustatyto ir reikalaujamo 18 m. pločio, buvo nustatyta, kad persidengiantis plotas yra 0,0681 ha. Taigi VĮ „Šiaulių regiono keliai“ manymu byloje yra visi įmanomi pateikti duomenys, patvirtinantys, kad sklypai persidengia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 46. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo P. Š. apeliacinis skundas išnagrinėti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

47. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Apeliantas savo apeliaciniame skunde jokių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

50. Teisėjų kolegija, taikydama procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei laikydamasi Nutarties 48 punkte nurodytos teismų praktikos, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso normas.

51. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, atmestini.

52. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

53. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo termino praleidimo priežastis laikė pateisinamomis ir pareiškėjui skundo padavimo terminą atnaujino, teisėjų kolegija 2015 m. liepos 10 d. nutartyje nurodytiems termino atnaujinimo motyvams pritaria ir jų nekartoja (Nutarties 48 p.).

54. Dėl ieškinio senaties taikymo, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog reikalavimų apginti pažeistą teisę senatis netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu, kad senatis administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ar kiti institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai tiesiogiai prieštaraujančią teisinę padėtį. CK 1.134 straipsnyje nustatytas baigtinis sąrašas reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma, taip pat nustatyti teisiniai pagrindai, kuriais remiantis pripažįstama, kad tam tikriems reikalavimams senatis netaikoma (CK 1.134 str. 4 p.).

55. Tačiau pažymėtina, kad ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis, pažeista teisė gintina, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nors ieškinio senaties terminas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002). Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė.

56. Nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo kontekste būtina paminėti šia prasme aktualius Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikoje suformuotus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų išaiškinimus.

57. EŽTT jurisprudencija Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė kreiptis į teismą) srityje atskleidžia, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3052/04; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai nacionaliniai teismai iš viso nepasisako dėl šalies iškelto ieškinio senaties argumento, jį atmeta be motyvų (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Nichifor prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 52205/10; 2014 m. liepos 22 d. sprendimą byloje Grafescolo S.R. L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 36157/08; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Baroul Partner-A prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 39815/07 ir kt.); bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių trukdančių tai padaryti laiku) (žr., pvz., cituotą Baroul Partner-A prieš Moldovą, Dacia S.R.L. prieš Moldovą, a contrario (priešingai), 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Maksymenko ir Gerasymenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 49317/07). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje).

58. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002‑VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr. mutatis mutandis Pincová ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr. Pincová ir Pinc, par. 53, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Toşcuţă ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).

59. Dėl apelianto argumentų, kad teismas neįsitikino, kad jo sklypo dalis persidengia su rajoniniu keliu Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat, kad iš teismo sprendimo jam neaišku, kuria savo sklypo dalimi jis negalės naudotis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje yra VĮ „Šiaulių regiono keliai“ planai sudaryti inžinieriaus-geodezininko R. S.. Iš minėtų planų matyti, kuri apelianto sklypo dalis patenka į valstybinio kelio ruožą, nustatytas plotas 0,0681 ha, persidengianti dalis yra pažymėta kita spalva. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog apelianto sklypas persidengia su rajoninio kelio ruožu, pagrįstai rėmėsi VĮ „Šiaulių regiono keliai“ kvalifikuoto inžinieriaus-geodezininko paruoštais planais ir paskaičiavimais (ABTĮ 57 str. 2 ir 6 dalys).

60. Dėl kompensacijos (restitucijos taikymo) pareiškėjui dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K‑3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.

61. Pirmosios instancijos teismas dėl restitucijos taikymo apelianto sklypo daliai, pasisakė, kad valstybė įpareigotina atlyginti asmens, iš kurio turtas išreikalautinas, patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, neviršijančias sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, todėl atitinkamai apeliantui priteisė kompensaciją už valstybei grąžintiną 0,0681 ha žemės sklypo dalį 50,85 Eur. Šią sumą teismas apskaičiavo remdamasis 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties (kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą) sudarymo metu buvusia žemės sklypo nominalia indeksuota verte, kuri tuo metu buvo 2 232,10 Eur (7 707 Lt) (t. I, b. l. 22-23), taigi, proporcingai 0,0681 ha sklypo vertė buvo 50,85 Eur (175,57 Lt).

62. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo kompensacijos taikymo būdu ir nurodo, kad jis prieštarauja šios nutarties 60 punkte nurodytoms kompensacijos vertinimo taisyklėmis, kuomet kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017). Kaip jau minėta šios nutarties 58 punkte, valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui.

63. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo sklypo vertė yra 8 400 Eur, kuri tiksliai paskaičiuota vienoje civilinėje byloje, todėl jo vertinimu, jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija. Tačiau byloje tokios aplinkybės netirtos ir nevertintos, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nei paneigti, nei patvirtinti pareiškėjo argumentų.

64. Byloje nesant duomenų, kurie leistų įvertinti ginčo sklypo rinkos vertę turto nusavinimo (praradimo) metu, pirmosios instancijos teismo dalis, kuria apeliantui P. Š. buvo priteista 50,58 Eur kompensacija, yra naikintina ir ši bylos dalis gražintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo P. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria P. Š. buvo priteista iš valstybės 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė