2016-04-04 Nr. AB-7516-3-61-3-02746-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1263-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02746-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 6 660 Eur (po 37 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI-K) neturtinei žalai atlyginti, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008 m. birželio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas, t. y. 3,6 kv. m. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir kt. Dėl blogo kamerų apšvietimo ženkliai pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Be to, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, o dėl to, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atviras, pareiškėjas jautė diskomfortą ir negalėjo naudotis tualetu. Dėl asmenų skaičiaus kamerose neužteko vietos pavalgyti prie stalo, o dėl blogo maitinimo atsirado skrandžio ligos. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį niekas negali būti kankinamas, negali būti žeminamas asmens orumas. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 6 660 Eur. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė ieškinio senaties termino netaikyti ir skundą tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnyje saugoma teisė yra absoliuti, todėl senaties terminas negali būti taikomas. Minėtas Konvencijos straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, be to, Civilinio kodekso 1.134 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Skundą pareiškėjas A. V. surašė 2015 m. gegužės 14 d., todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime taip pat nurodė, kokiose, kokio dydžio kamerose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 11 d. (2008 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas paleistas į laisvę), taip pat kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamas materialines galimybes ir gavus lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundo reikalavimams pagrįsti nepateikė įrodymų, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo neigiami išgyvenimai, patyrimai susiję su jo paties elgesiu, kadangi tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2008 m. birželio 13 d., o išvyko 2008 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo laikymo Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį bei į tai, kad skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. gegužės 14 d., remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, nustatė, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeistos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 14 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymo atnaujinti terminą paduoti skundą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad negalėjo laiku kreiptis teisminės gynybos dėl sveikatos būklės. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, sprendė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 5 d. buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir 2010 m. sausio 12 d. iš jos išrašytas, taip pat 2012 m. sausio mėn. pareiškėjas tirtas ir gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. gydytas viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Teismas taip pat vertino posėdžio metu pareiškėjo pateiktus įrodymus, kad jis 2013 m. liepos 25 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl informacijos apie jo kalinimą suteikimo. Lukiškių TI-K administracija atsakymą pareiškėjui pateikė 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu. Teismas pažymėjo, kad net vertinant aplinkybę, jog pareiškėjas apie savo galimai pažeistas teises sužinojo tik gavęs Lukiškių TI-K 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštą, su skundu į teismą jis kreipėsi tik 2015 m. gegužės 14 d., todėl tai rodo pareiškėjo pasyvų elgesį siekiant ginti galimai pažeistas teises. Pareiškėjo gydymas niekaip neribojo pareiškėjo teisės į teisminę gynybą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti pažeistas teises, buvo nerūpestingas, neatidus, o pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi jo skundas grindžiamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Teismas turėjo vadovautis tarptautinių sutarčių viršenybe prieš Lietuvos Respublikos įstatymus, atsižvelgti į Konvencijos 3 straipsnį ir ieškinio senaties termino netaikyti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 m. rugpjūčio 23 d. gavęs Lukiškių TI-K raštą, į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 14 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties termino nėra praleidęs.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, skunde pateikia tik savo samprotavimus, cituoja tarptautinius ir Lietuvos teisės aktus, prašomo priteisti žalos dydžio nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, kokiais neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais ji padaryta. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino visas bylos aplinkybes ir objektyviai ištyrė įrodymus, pagrįstai taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikė, todėl teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo terminą atnaujinti, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis jokių senaties terminų nenumato, be to, nuo pareiškėjo sužinojimo apie pažeistas teises nepraėjo 3 metai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant A. V. tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. gegužės 14 d. (b. l. 4). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 9–14).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. gegužės 14 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne katrą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Aplinkybės, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėn. 7 dienas, 2012 m. sausio mėn. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, 2015 m. gegužės mėn. 5 dienas gydytas viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad apie teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 m. rugpjūčio mėn. gavęs Lukiškių TI-K raštą, todėl terminas turi būti skaičiuojamas nuo šios datos, nepagrįsti. Kaip jau minėta, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., tačiau iki 2013 m. liepos mėn. nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2015 m. gegužės 14 d. Kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, netgi 2013 m. rugpjūčio 23 d. gavęs Lukiškių TI-K atsakymą, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė