2021-02-10 Nr. AB-3084-3-61-3-02139-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-398-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02139-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjimą prie atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, atsakovo atstovas, Vilniaus PN) direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. rezoliuciją ant pareiškėjo prašymo (toliau – ir Rezoliucija), Vilniaus PN 2019 m. balandžio 9 d. raštą Nr. 42-348 „Dėl barzdakirpės įgijimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 2S-2210 „Dėl J. S. skundo nagrinėjimo“, priteisti iš jam (pareiškėjui) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 2,69 Eur kopijų darymo išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2019 m. kovo 3 d. kreipėsi į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas leisti įsigyti barzdakirpę, nes jį nuo paprastų skutimosi peiliukų beria, įauga plaukai, atsiranda spuogai. Aplinkybę, kad pareiškėjas turi problemų su veido oda, patvirtina 2019 m. kovo 20 d., 2019 m. balandžio 18 d., 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. birželio 12 d. kreipimaisi į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl veido bėrimų. Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos vyr. slaugytoja ant prašymo nurodė, kad tarnyba tarpininkauja, nes pareiškėjo veido oda yra labai alergiška. Nepaisydamas šių aplinkybių Vilniaus PN direktorius Rezoliucija netenkino pareiškėjo prašymo ir tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.

3. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN direktoriaus sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų nuostatomis, dėl kokių priežasčių jis negali įsigyti barzakirpės, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

4. Pareiškėjo teigimu, tiek Rezoliucija, tiek ir Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 7, 18 ir 21 straipsnių nuostatoms. Nesutikdamas su Vilniaus PN Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 2S-2210 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Kalėjimų departamentas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 priedas nenumato nuteistiesiems teisės turėti barzdakirpės, todėl Vilniaus PN teisėtai neleido pareiškėjui jos įsigyti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad tiek Vilniaus PN, tiek Kalėjimų departamentas neatsižvelgė į Taisyklių 18 priedo 4.19 punktą, pagal kurį nuteistiesiems, gavus pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, leidžiama įsigyti ir turėti gydytojo rekomenduotas medicinos priemones. Atsižvelgus į tai, šiuo atveju reikia vadovautis Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. rezoliucija, o ne Vilniaus PN administracijos 2019 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 42-348.

6. Pareiškėjo teigimu, bėrimai ant veido sukėlė jam nepatogumus, fizinius ir dvasinius skausmus, nemigą naktimis, pažeminimą, irzlumą ir bendravimo galimybių sumažėjimą, o tai yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas, kuris truko ilgą laiko tarpą, sukėlė rimtas neigiamas pasekmes.

7. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.

8. Pareiškėjas pažymėjo, jog skundui parengti išspausdino 22 A4 formato lapus (sumokėjo 1,54 Eur), panaudojo vieną C5 formato voką (0,17 Eur) ir 2 pašto ženklus po 0,49 Eur, t. y. išleido 2,69 Eur.

9. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnyje nustatyta nuteistųjų teisė naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais. Taisyklių 18 priede patvirtintas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Tačiau elektrinių barzdakirpių (barzdos kirpimo mašinėlių) įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems nėra numatytas, todėl teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nebuvo leista įsigyti šio daikto.

11. Taip pat atsakovas pažymėjo, jog pagal Taisyklių 258 punktą nuteistiems kartą per mėnesį leidžiama pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Vilniaus PN Turto valdymo skyriuje patvirtintas kirpėjo etatas, Vilniaus PN kirpykloje dirba Vilniaus PN direktoriaus įsakymu paskirtas nuteistasis, kuris atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Vilniaus PN kirpėjas pagal įstaigoje patvirtintą grafiką kerpa visų būrių, drausmės grupės bei kamerų tipo patalpose esančius nuteistuosius, t. y. teisės aktai numato pareiškėjui galimybę kirpti barzdą Vilniaus PN kirpykloje.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių Vilniaus PN administracijos pažeidimų, taip pat nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam padarytos žalos. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą laikomas nepagrįstu.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 6 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo J. S. reikalavimo panaikinti Rezoliuciją nutraukė, o kitą skundo dalį tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą ir Kalėjimų departamento 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 2S-2210 bei įpareigojo Vilniaus PN iš naujo iš nagrinėti pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. prašymą išduoti barzdakirpę (teismo sprendime klaidingai nurodoma „barzdaskutę“).

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 13 d. Vilniaus PN pateikė prašymą leisti įsigyti barzdakirpę, kuriame nurodė, jog Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai išdavė leidimą ją įsigyti. Vilniaus PN direktorius 2019 m. kovo 18 d. rezoliucija pavedė „Paruošti neigiamą atsakymą“, informavo pareiškėją, kad Taisyklių 18 priedo nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše (toliau – Sąrašas) barzdakirpės nėra. Vilniaus PN direktorius priėmė sprendimą neleisti pareiškėjui įsigyti barzdakirpę. Pareiškėjas Sprendimą 2019 m. balandžio 25 d. apskundė Kalėjimų departamentui, kuris netenkino pareiškėjo skundo, nurodydamas, kad prašomas daiktas nėra įtraukas į minėtą Sąrašą, todėl pagrįstai nebuvo leista naudotis barzdakirpe.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde ginčijo Rezoliuciją, kuria pavedama parengti neigiamą atsakymą. Toks pavedimas, įvertinus tai, kad vykdant minėtą Rezoliuciją, buvo priimtas Sprendimas, teismo vertinimu, negali būti savarankišku ginčo objektu. Šis pavedimas yra vertintinas kaip visuma Vilniaus PN direktoriaus veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo prašymą leisti įsigyti barzdakirpę. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Rezoliuciją parengti neigiamą atsakymą teismas nutraukė.

16. Teismas įvertino, kad pagal Sąrašo 4.19 punktą gydytojo rekomenduotas medicinos priemones nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti tik gavus rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. prašyme buvo pateikta gydytojo išvada, jog jis tarpininkauja pareiškėjo prašymui, nes labai alergiška jo oda (pareiškėjas yra nurodęs, kad naudojantis peiliuku, skutant barzdą, jį labai beria, įauga plaukai, atsiranda pūliuojantys spuogai ir tai, pasak pareiškėjo, jam sukelia skausmą, nepatogumus).

17. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN direktorius turi diskrecijos teisę spręsti dėl leidimo išduoti pareiškėjui barzdakirpę, tačiau tokia teisė nėra absoliuti. Vien tai, kad direktorius Rezoliucija pavedė paruošti neigiamą atsakymą, kuriame taip pat nebuvo įvertinta gydytojo rekomendacija, o apsiribota tik Sąrašo nuostatų citavimu bei lakoniška išvada, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą, negali būti laikoma tinkamai motyvuotu ir pagrįstu Vilniaus PN direktoriaus atsisakymu. Kadangi Vilniaus PN direktorius turėjo pareigą pagrįsti atsisakymą ir nurodyti motyvus, teismas darė išvadą, jog prašymas buvo išnagrinėtas formaliai, nepateikiant jokių argumentų dėl gydytojo rekomendacijos ir apskritai nenurodant jokių kitų atsisakymo motyvų, o Kalėjimų departamento išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsta. Kartu teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsiliepimo į skundą argumentai negali pagrįsti ginčijamų sprendimų teisėtumo.

18. Įvertinęs tai, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, neišsamūs, juose nėra pateiktų atsisakymo motyvų įvertinus gydytojų išvadą ar kitų atsisakymo pagrindų, teismas sprendė, kad jie neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, todėl juos panaikino ir įpareigojo Vilniaus PN iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. prašymą išduoti barzdakirpę.

19. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, jog nors teismo sprendimu ginčijami sprendimai pripažinti neteisėtais ir atsakovas Vilniaus PN įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, tačiau neturtinės žalos padarymo faktas, remiantis skunde nurodytomis aplinkybėmis, nebuvo įrodytas. Nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl 2,69 Eur (sprendime klaidingai nurodyta 2,49 Eur) patirtų išlaidų priteisimo dėl to, kad pareiškėjas jokiais duomenimis nepagrindė šio prašymo.

III. 20. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo dalį, kuria nepriteistas turtinės (turėtų išlaidų) ir neturtinės žalos atlyginimas, bei tenkinti skundo dalį dėl turtinės (turėtų išlaidų) ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

21. Pareiškėjas pažymi, kad skunde jis nurodė aplinkybes dėl priežastinio ryšio, įrodinėjimo naštos paskirstymo, neturtinės žalos priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl jam neaišku, kokiu pagrindu teismas atsisakė priteisti jam neturtinę ir turtinę (turėtas išlaidas) žalą. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2019 m. kovo 4 d. iki 2020 m. sausio 28 d. (kai Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 12-71 leido jam įsigyti barzdakirpę) kentė fizines ir dvasines kančias, išgyvenimus, pažeminimą, nes nuo paprastų skutimosi peiliukų jam išbėrė veido odą, įauginėjo plaukai, atsirado spuogų, dėl ko jis negalėjo miegoti naktimis.

22. Pareiškėjo vertinimu, teismas, priimamas sprendimą, nesivadovavo nacionaliniais teisės aktais, Konvencija bei teismų praktiką, todėl bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir neišsamiai. Taip pat teismas nesilaikė ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

23. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

24. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo priėmė išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis, pareiškėjo manymu, yra netinkama, nes teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes, nesudaro prielaidos jo panaikinti.

27. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad BVK 96 straipsnyje reglamentuota nuteistųjų teisė naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais. Pagal Taisyklių 18 priedą nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti šiuos elektros prietaisus: televizorius, nešiojamuosius kompiuterius arba kompiuterinių žaidimų aparatus, vaizdo leistuvus, radijo imtuvus arba garso grotuvus, barzdaskutes, plaukų džiovintuvus, elektrinius virdulius, skrudintuvus arba sumuštinių keptuves. Vilniaus PN pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Taisyklės nenumatė galimybės nuteistiesiems turėti elektrines barzakirpes, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl tokio daikto įsigijimo. Be to, pagal Taisyklių 258 punktą nuteistiems kartą per mėnesį leidžiama pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

29. Atsakovas taip pat nurodo, kad Taisyklių 18 priede ginčo laikotarpiu nebuvo numatyta teisė nuteistiesiems įsigyti plaukų kirpimo mašinėles (ar barzdos kirpimo mašinėles), nes nuteistieji, turėdami tokius daiktus teiktų neteisėtas paslaugas kitiems nuteistiesiems kirpdami juos, už šias paslaugas būtų neteisėtai atsiskaitoma cigaretėmis, kitais daiktais ar paslaugomis. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, būtų apsunkintas nustatyto režimo užtikrinimas įstaigoje, taip pat būtų pažeidžiami higienos reikalavimai, tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad įrašas ant pareiškėjo 2019 m. kovo 3 d. prašymo buvo padarytas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos vyr. slaugos administratorės, kuri nėra gydytoja. Be to, sveikatos priežiūros specialistai neužtikrina įstaigos režimo reikalavimų laikymosi.

31. Atsakovas akcentuoja, kad nors pagal Taisyklių 18 priedo 4.19 punktą nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti gydytojo rekomenduotas medicinos priemones, kitus daiktus ir reikmenis, tačiau, atsakovo įsitikinimu, barzdakirpė negali būti traktuojama kaip gydytojo rekomenduota medicinos priemonė, kitas daiktas ar reikmuo.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prisidėjime prie Vilniaus PN apeliacinio skundo nurodo, kad sutinka su Vilniaus PN apeliaciniu skundu, jog teismo sprendimas yra neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, teisinio reguliavimo taikymo.

33. Pareiškėjas J. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti jo (pareiškėjo) apeliacinį skundą.

34. Pareiškėjo teigimu, atsakovo apeliacinis skundas prieštarauja Taisyklėse numatytam teisiniam reguliavimui, yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. 42-348 „Dėl barzdakirpės įgijimo“, Kalėjimų departamento 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 2S-2210 „Dėl J. S. skundo nagrinėjimo“ ir Vilniaus PN įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. S. 2019 m. kovo 13 d. prašymą išduoti barzdakirpę, netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, jog Vilniaus PN (viešojo administravimo subjektas) turėjo išspręsti pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. prašymą duoti leidimą įsigyti barzdakirpę ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, tačiau Vilniaus PN Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus ir jame nėra pateikti atsisakymo motyvai, Vilniaus PN nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų, o taip pat ir gydytojo rekomendacijų bei neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui išnagrinėti svarbių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes nustatė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o reikalavimo priteisti 2,69 Eur nepagrindė įrodymais.

37. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės ir turtinės žalos atlyginimas, o atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nes ginčo laikotarpiu galiojęs teisingumo ministro įsakymu patvirtintas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašas nenumatė galimybės nuteistiesiems turėti elektrinės barzdakirpės, pareiškėjo prašyme nebuvo Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojos įrašo apie tarpininkavimą dėl elektrinės barzdakirpės įsigijimo (įrašas buvo padarytas Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos slaugos administratorės, kuri nėra gydytoja), be to, barzdakirpė negali būti traktuojama, kaip gydytojo rekomenduota medicinos priemonė, kitas daiktas ir reikmuo; pareiškėjas turėjo galimybę pasitrumpinti barzdos plaukus Vilniaus PN nuteistiesiems skirtoje kirpykloje, kurioje pagal patvirtintą grafiką paslaugas teikia kirpėjas; kt.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Vilniaus PN tinkamai, laikydamiesi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2019 m. kovo 13 d. prašymo bei Vilniaus PN Sprendimo turinį, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus PN neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo, kuriuo buvo siekiama, kad pareiškėjui būtų padaryta išimtis ir leista įsigyti barzdakirpę, kuri jam reikalinga dėl jo sveikatos būklės. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad Vilniaus PN priimtame Sprendime apsiribojo tik Sąrašo nuostatų citavimu bei lakoniška išvada, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą, t. y. visiškai neanalizavo ir nevertino pareiškėjo prašyme nurodytų individualių aplinkybių, dėl kurių jam reikalinga naudoti barzdakirpę.

40. Atsižvelgiant į šiai bylai aktualias Sąrašo nuostatas bei pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Konvencijoje. Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96; sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, Nr. 17599/05).

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose išsamiai nurodomos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas, akcentuoja, kad VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

43. Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kai atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde nurodo motyvus, dėl kurių neturėjo būti tenkintas pareiškėjo prašymas, tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad motyvai, ar pareiškėjo prašymas tenkinamas, ar netenkinamas, privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.).

44. Šiuo atveju atsakovas, nepateikęs pareiškėjui konkrečių sprendimo, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, motyvų, ir kuriuos nurodo šioje byloje (pareiškėjas galėjo ir gali naudotis kirpėjo paslaugomis; netinkamas asmuo tarpininkavo dėl barzdakirpės įsigijimo; nuteistieji, turėdami tokius daiktus, kaip barzdos kirpimo mašinėles, gali teikti kitiems nuteistiesiems paslaugas, kirpdami juos, ir už šias paslaugas būtų neteisėtai atsiskaitoma cigaretėmis ar kitais daiktais, paslaugomis; būtų apsunkintas nustatyto režimo užtikrinimas įstaigoje; pažeidžiami higienos sanitariniai saugumo reikalavimai; kt.) apribojo pareiškėjo teises į teisminę gynybą (ginčui persikėlus į teismą, atėmė galimybę pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas), o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

45. Dėl pirmiau nurodytų šios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018; kt.).

46. Nagrinėjant ir vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jam (pareiškėjui) turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą šioje byloje įrodinėjo tuo, kad jam neteisėtai pagal jo prašymą nebuvo išduota barzdakirpė, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo išduota barzdakirpė, o panaikino atsakovo Sprendimą ir pareiškėjo prašymą perdavė išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nurodo, jog jis neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jam nebuvo leista įsigyti barzdakirpę, o to nebūtų patyręs, jei Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentas būtų leidę įsigyti ir turėti barzdakirpę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jo patirtos neturtinės žalos dėl to, kad Vilniaus PN netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, neįvertino visų prašymo argumentų ir priėmė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį Sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Vilniaus PN, iš naujo išnagrinėję pareiškėjo prašymą, privalo jį patenkinti.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam turi būti priteistas turtinės žalos atlyginimas, tačiau nenurodo jokių aplinkybių ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis patyrė turtinę žalą, kuri jam turėtų būti atlyginta pagal CK 6.271 straipsnį. Pirmosios instancijos teismui nurodytas reikalavimas priteisti 2,69 Eur galėtų vertinamas kaip prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str.). Pareiškėjas buvo nurodęs, kad skundui parengti išspausdino 22 A4 formato lapus, Vilniaus PN sumokėjo 1,54 Eur, išsiųsti panaudojo voką bei du pašto ženklus po 0,49 Eur, t. y. patyrė 2,69 Eur išlaidas, tačiau pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Akcentuotina, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, jog 2,69 Eur išlaidas patyrė būtent šioje byloje teikdamas procesinius dokumentus, tokių įrodymų nenurodo ir apeliaciniame skunde.

48. Pareiškėjas prašo išreikalauti reikiamus įrodymus iš viešojo administravimo subjektų, tačiau nenurodo nei kokius įrodymus, nei iš kokių viešojo administravimo subjektų įrodymai turėtų būti išreikalauti ir dėl kokių konkrečių šiai bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl toks pareiškėjo reikalavimas netenkinamas (ABTĮ 142 str. 3 d.).

49. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 135 straipsnio 1 dalį, pareiškime dėl prisidėjimo prie pareikšto apeliacinio skundo prisidedantys asmenys negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai bei trečiojo suinteresuoto asmens prisidėjimas prie atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo apeliacinio skundo atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S., atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjimą prie atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė