2025-12-17 Nr. AB-22660-3-61-3-04140-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2645-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius ir Varėnos socialinių paslaugų centras).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 25S154029 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti užsieniečio pasą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2025 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti užsieniečio pasą. Jam yra suteiktas prieglobstis dėl persekiojimo kilmės valstybėje ir jis negali kreiptis į kilmės valstybės institucijas tam, kad neatskleistų savo buvimo vietos. Atsakovo Migracijos departamento prašymu pareiškėjas 2025 m. liepos 1 d. atsakovui pakartotinai pateikė (duomenys neskelbtini) išduotus dokumentus. Migracijos departamentas disponuoja informacija, kad pareiškėjui 2008 m. gegužės 8 d. (duomenys neskelbtini) suteikė politinį prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) dėl persekiojimo kilmės valstybėje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje augina kūdikį, kūdikio motina jo neaugina. Pareiškėjas neturi galiojančio asmens dokumento, o be tokio dokumento pareiškėjas negali atsidaryti banko sąskaitos, susiduria su kitais apribojimais. Skundžiamame Sprendime neatsižvelgta į prioritetinį vaiko interesą, ginamą tarptautinių teisės aktų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 2 dalis numato, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik teisės aktų pagrindu priimti administraciniai sprendimai. Pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kodėl dėl objektyvių aplinkybių negali kreiptis į kilmės valstybę dėl kelionės dokumento išdavimo, tačiau Sprendime pareiškėjo pozicija nebuvo nagrinėta, nebuvo vertinama atsakovo turima informacija apie pareiškėjui suteiktą tarptautinę apsaugą ir prioritetinius jo vaiko interesus.

4. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neturėjo teisėto pagrindo nurodyti prieglobsčio gavėjui kreiptis į jį persekiojusios valstybės institucijas. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.

5. Pareiškėjas prašė atlyginti 2 000 Eur neturtinę žalą, kadangi dėl atsakovo veiksmų patyrė nerimą, stresą, buvo apribota pareiškėjo galimybė atsidaryti banko sąskaitą, teisė dirbti, o jis vienas išlaiko šeimą. Pareiškėjas akcentavo, kad atsirado baimė ir nesaugumo jausmas atsakovui nurodžius, jog jis turi kreiptis į jį persekiojusias institucijas. Patirto persekiojimo prisiminimai, teisinio neapibrėžtumo situacija sukėlė ir pagilino nesaugumą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo ateities, baimę dėl galėjimo pasirūpinti dukra ir dėl jos ateities. Šie pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė. Pareiškėjas vienas augina vaiką, dėl to pareiškėjo psichologinės kančios ypač suintensyvėjo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė faktines bylos aplinkybes bei paaiškino, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo, nustatė, kad pareiškėjas nėra papildomos apsaugos gavėjas ir jis nepateikė dokumentų, kurie neginčijamai įrodytų jo pateiktas „objektyvias priežastis“, dėl kurių jis negali gauti kilmės valstybės dokumento. Skundžiamame Sprendime yra pateiktos motyvuotos ir pagrįstos išvados, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalyje numatytas dvi sąlygas, t. y. turi teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar kelionės dokumento. Migracijos departamentas motyvuotai pagrindė, dėl kokių priežasčių pareiškėjas neatitinka paskutiniosios sąlygos – užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nėra pagrindas teigti, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir VAĮ reikalavimų.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai (sveikatos ir leidimo gyventi kortelių, užsieniečio kelionės dokumento kopijos) yra negaliojantys. Iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų ir Migracijos departamento turimų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteiktas ne pabėgėlio statusas, o papildoma apsauga. Pabėgėlio ir papildomos apsaugos statusai iš esmės skiriasi, todėl jų negalima vertinti kaip vieno ir to paties statuso.

9. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo pateiktas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atsiliepimas į skundą nepatvirtina objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų ar (ir) iš (duomenys neskelbtini), suteikusios jam papildomą apsaugą. Nagrinėjamu atveju padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas paso iš savo kilmės valstybės negali gauti dėl objektyvių priežasčių.

10. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentais, kuriais prašoma atlyginti neturtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje jokie pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama. Pareiškėjas nutyli ir esminius dalykus, t. y. kad buvo teistas (2013 m. už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, laisvės atėmimu 10 m.). Policijos departamento 2025 m. sausio 38 d. išvadoje Nr. 5-S-3074 konstatuota, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, laikoma, kad jis turi teistumą iki 2030 m. rugpjūčio 15 d., kas rodo paties pareiškėjo įstatymo nesilaikymą ir iš to sekančius jo dvasinius, fizinius išgyvenimus dėl savo ateities.

11. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, o pareiškėjas, nors ir pateikė paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau jie nepatvirtina, kad jis dėl objektyvių priežasčių negali gauti iš kilmės ar papildomą apsaugą suteikusios valstybės pasą (abiejų valstybių ambasados yra Lietuvoje).

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Teritorinis skyrius) sutiko su pareiškėjo skundo dalimi dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 25S154029 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti užsieniečio pasą. Kitą pareiškėjo skundo dalį prašė atmesti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas su nepilnamete dukra gyveno Varėnos socialinių paslaugų centro Krizių centre. Teritorinio skyriaus duomenimis, pareiškėjui apgyvendinimo paslaugos Varėnos socialinių paslaugų centro Krizių centre teikimas nutrauktas. Šiuo metu nepilnametės dukters motina geba tinkamai užtikrinti dukros poreikius, priima siūlomą pagalbą, motina tinkamai atstovauja vaiką. Pareiškėjo skunde nurodyta informacija, kad vaiko motina neaugina vaiko, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas niekada vienas neišlaikė šeimos, nes tiek gyvendami kartu su dukros mama, tiek atskirai, pareiškėjas labai trumpai dirbo arba visai neieškojo įsidarbinimo galimybių. Šeima gyveno tik iš gaunamų valstybės skiriamų išmokų (Socialinės išmokos, vaiko pinigai ir pan.). Trečiasis suinteresuotas asmuo paneigė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis vienas augina vaiką, dėl ko jo psichologinės kančios ypač suintensyvėjo.

II. 14. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo E. E. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė šias aplinkybes:

16.1. Pareiškėjui 2025 gegužės 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2026 m. gegužės 2 d.

16.2. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 24 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti užsieniečio pasą. Paaiškinime nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jam yra suteiktas prieglobstis dėl persekiojimo (duomenys neskelbtini), ir dėl to jis negali kreiptis dėl nacionalinio paso gavimo į kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m. gegužės 2 d.

16.3. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. gegužės 30 d., 2025 m. birželio 17 d., 2025 m. birželio 26 d. ir 2025 m. liepos 2 d. per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikaciją kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo. Pareiškėjas 2025 m. liepos 1 d. pateikė (duomenys neskelbtini) išduotą sveikatos kortelės kopiją, kurios galiojimas baigėsi 2009 m. rugpjūčio 8 d.; leidimo gyventi kortelės kopiją, kurios galiojimas baigėsi 2014 m. gegužės 28 d.; užsieniečio kelionės dokumento kopiją, kurio galiojimas baigėsi 2011 m. gegužės 28 d.

16.4. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvos Respublikoje, todėl jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinį pasą.

16.5. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo prašyme išduoti užsieniečio pasą nurodytos aplinkybės yra išskirtinai susijusios su tariama grėsme patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą administracinėje byloje Nr. eA-1264-1188/2024, grėsmės užsieniečiui patirti persekiojimą nustatomos išimtinai prieglobsčio (prašymo) procedūroje. Atitinkamai, pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis negali (nenori) kreiptis į kilmės valstybės kompetentingas institucijas, atsakingas už užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento išdavimą, nėra laikytinos objektyviomis priežastimis. Tyrimo metu, patikrinus Migracijos departamento turimus duomenis, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šiuo metu būtų papildomos apsaugos gavėju, todėl jam netaikoma Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 „Dėl Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 29 punkte numatyta išlyga.

16.6. Kitų aplinkybių, nesusijusių su grėsme patirti persekiojimą kilmės valstybėje, kurios galėtų būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies prasme, pareiškėjas prašyme išduoti užsieniečio pasą nepateikė. Prašymo nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 2025 m. gegužės 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu (asmuo negali grįžti į kilmės valstybę).

16.7. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 37 straipsniu, Tvarkos aprašo 2 punktu, 29 punktu, 30.2 papunkčiu, skundžiamu Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti užsieniečio pasą pareiškėjui, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kurių jis negali gauti paso nelaikytinos objektyviomis.

17. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir aktualų teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad nagrinėjant prašymą išduoti užsieniečio pasą, turi būti vertinamos Įstatymo 37 straipsnyje įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos užsieniečio pasui gauti. Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime įvertino minėtas sąlygas. Taigi užsieniečio pasas gali būti išduodamas užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis MIGRIS duomenimis, pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galioja iki 2026 m. gegužės 2 d. Šis dokumentas suteikia užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ši sąlyga užsieniečio pasui gauti laikoma įvykdyta. Taip pat pareiškėjas neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento, arba jis yra pamestas ar sunaikintas. Remiantis MIGRIS duomenimis, pareiškėjas galiojančio užsienio valstybės piliečio paso neturi. Todėl ir ši sąlyga užsieniečio pasui gauti taip pat laikoma įvykdyta.

18. Teismas nustatė, kad skundžiamame Sprendime buvo įvertinta, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvos Respublikoje ir jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinį pasą. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad Migracijos departamentas taip pat vertino ir pareiškėjo paaiškinimą dėl tariamos grėsmės patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pareiškėjo paaiškinime nėra nurodomos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai (sveikatos ir leidimo gyventi kortelių, užsieniečio kelionės dokumento kopijos) yra negaliojantys. Taigi nesant galiojančių dokumentų iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų apie šiuo metu pareiškėjo turimą pabėgėlio ar (ir) papildomos apsaugos statusą, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjui kylančias objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali kreiptis į savo kilmės valstybę.

19. Teismas pažymėjo, kad nuo Migracijos departamentui ir teismui pateiktų dokumentų galiojimo pasibaigimo praėjo daug laiko (sveikatos kortelė negalioja jau apie 16 metų, leidimo gyventi kortelė negalioja jau apie 11 metų, užsieniečio kelionės dokumentas negalioja jau apie 14 metų). Teismas sutiko su atsakovu, kad minėtu laikotarpiu ne tik galėjo pasikeisti priežastys, kurių pagrindu pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo išduoti dokumentai, bet ir (duomenys neskelbtini) teisės aktuose yra numatyta galimybė panaikinti ir nutraukti užsieniečiams suteiktą tarptautinę apsaugą.

20. Iš Migracijos departamentui ir teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų iš (duomenys neskelbtini), jog jo statusas nėra panaikintas ir tai, kad (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos atsisako jam pratęsti / išduoti užsieniečio kelionės dokumentą, kurį išdavė būtent (duomenys neskelbtini) institucijos. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtų kreipęsis į (duomenys neskelbtini) ambasadą ar kitas (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas dėl dokumentų pateikimo ir (ar) pakeitimo.

21. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai savo skundą grindė 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso 26 straipsnio ir Direktyvos 20211/95/ES 25 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjui nėra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, todėl Migracijos departamentui nekyla jokia pareiga, vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais, išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą, jeigu jis neatitinka Įstatyme numatytų reikalavimų, ar kreiptis dėl pareiškėjo į (duomenys neskelbtini) institucijas, kad šios patvirtintų savo sprendimą.

22. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos Respublikoje jis vienas augina dukrą, kad pareiškėjas be galiojančio asmens dokumento neturi galimybės atsidaryti banko sąskaitos, susiduria su kitais apribojimais, kadangi tai nėra Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, turinti įtakos užsieniečio paso išdavimui.

23. Teismo vertinimu, Sprendimas yra proporcingas, atitinka teisėtumo principą ir nesudaro jokio pagrindo abejoti dėl galimo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo ar Tvarkos aprašo keliamus reikalavimus.

24. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš skundžiamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, pagrįstas objektyviais faktais, jame nurodyti aktualūs teisės aktai, kurie yra pritaikyti individualiai pareiškėjo situacijai.

25. Teismas akcentavo, kad atsakovas prašymo nagrinėjimo metu bendradarbiavo su pareiškėju, daug kartų siūlė jam teikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su jo pastangomis gauti pasą iš kilmės valstybės institucijų, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, t. y. neįrodė, kad išnaudojo visas galimybes ir atliko visus veiksmus, kad gautų kilmės valstybės dokumentą. Teismo įsitikinimu, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis negali gauti paso iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, todėl priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl užsieniečio paso išdavimo.

26. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus minėto pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo.

27. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie apribotą teisę dirbti, patiriamą baimę, nesaugumo jausmą, patirto persekiojimo prisiminimai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Migracijos departamento veiksmų ar tariamo neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Iš Policijos departamento 2025 m. sausio 28 d. išvados Nr. 5-S-3074 matyti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, jis turi teistumą iki 2030 m. rugpjūčio 15 d., kas rodo paties pareiškėjo įstatymo nesilaikymą ir iš to sekančius jo dvasinius ir fizinius išgyvenimus dėl savo ateities. Šiuo metu pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), Sodros duomenimis, jam yra paskaičiuojamas atlyginimas, todėl teisė dirbti pareiškėjui nėra apribota. Pareiškėjas nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir Migracijos departamento neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų.

28. Teismui nusprendus, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, Migracijos departamento pareigūnų veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme nekonstatuotinas. Nenustačius vienos iš esminių atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra.

29. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

III. 30. Pareiškėjas E. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 25S154029 (Sprendimas), įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo; priteisti pareiškėjui 2 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prejudiciniu klausimu, ar pagal Europos Sąjungos teisę, t. y. aiškinant 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija) (Priskyrimo direktyva) 25 straipsnį, kuris nustato, kad Valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda kelionės dokumentus, kurių forma nustatyta Ženevos konvencijos papildomame dokumente, kad jie galėtų keliauti už jų teritorijos ribų, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip, gali būti nustatomas toks reguliavimas, kai valstybei narei, suteikusiai tarptautinę apsaugą atsisakius bendradarbiauti su valstybe nare, kurioje asmuo, kuriam yra suteiktas pabėgėlio statusas, teisėtai ir faktiškai gyvena, toji valstybė narė, kurios teritorijoje faktiškai gyvena asmuo, atsisako išduoti kelionės dokumentą, motyvuodama asmens pareiga kreiptis į tarptautinę apsaugą suteikusią valstybę narę.

32. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 26, 28 straipsnių, Direktyvos 2005/85/EB1 22 straipsnio ir Direktyvos 2011/95/ES2 36 straipsnio nuostatomis, taip pat nurodo šiuos argumentus:

32.1. Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir VAĮ reikalavimų, yra nepagrįstas.

32.2. Sprendime neatsižvelgta į prioritetinį vaiko interesą. Teismas šių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nevertino, nepasisakė dėl Sprendimo poveikio vaiko interesams.

32.3. Pareiškėjui suteiktas pabėgėlio statusas (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina į bylą pateikti dokumentai iš (duomenys neskelbtini) institucijų. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje būtent po to, kai buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) institucijos nebendradarbiauja dėl pareiškėjo perėmimo savo žinion, neteikia Lietuvos kompetentingoms institucijoms duomenų apie pareiškėją. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų panaikinta tarptautinė apsauga. Įstatymai nenumato pareigos pareiškėjui kreiptis į (duomenys neskelbtini) institucijas tam, kad būtų patvirtinta, kad tarptautinė apsauga nebuvo panaikinta. Dėl kreipimosi į kilmės valstybės kompetentingas institucijas, pareiškėjas pateikė duomenis apie persekiojimą kilmės valstybėje, kuris buvo pripažintas (duomenys neskelbtini) institucijų, suteikiant pareiškėjui tarptautinę apsaugą. Pareiškėjas turėjo teisėtus lūkesčius pasinaudoti teise gauti kelionės dokumentą – užsieniečio pasą.

32.4. Migracijos departamentas neturėjo teisėto pagrindo nurodyti prieglobsčio gavėjui kreiptis į jį persekiojusios valstybės institucijas. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė, sprendimą priėmė formaliai, neįvertinęs objektyviai egzistuojančių aplinkybių.

32.5. Pareiškėjas dėl atsakovo Migracijos departamento veiksmų patyrė nerimą, stresą, buvo apribota pareiškėjo galimybė atsidaryti banko sąskaitą, teisė dirbti. Pareiškėjas vienas išlaiko šeimą. Teismo argumentas, kad šie dvasiniai išgyvenimai atsirado todėl, kad pareiškėjas turi teistumą iki 2030 m. rugpjūčio 15 d., kas rodo paties pareiškėjo įstatymų nesilaikymą ir iš to sekančius jo dvasinius ir fizinius išgyvenimus dėl savo ateities – visiškai nepagrįsti, yra išimtinai hipotetinio pobūdžio. Teismas nevertino pareiškėjo patiriamos žalos dėl ribojamų galimybių pasirūpinti savo mažamečiu vaiku, neturint galiojančio asmens dokumento.

32.6. Apribota teisė dirbti, baimė ir nesaugumo jausmas atsakovui nurodžius kreiptis į jį persekiojusias institucijas, patirto persekiojimo prisiminimai, teisinio neapibrėžtumo situacija sukėlė ir pagilino nesaugumą, nepasitikėjimą visuomene ir valstybės institucijomis, sukėlė psichologines kančias ir baimę dėl savo ateities, baimę dėl galėjimo pasirūpinti dukra ir dėl jos ateities. Šie pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai ir fizinės kančios yra tiesioginė neteisėtų Lietuvos valstybės institucijų veiksmų pasekmė. Pareiškėjas vienas augina vaiką, dėl ko pareiškėjo psichologinės kančios ypač suintensyvėja.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

34. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

34.1. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas tinkamas vertinimas ir pateikti motyvai atsakant į pareiškėjo argumentus.

34.2. Pareiškėjui buvo suteiktas ne pabėgėlio statusas, o papildoma apsauga. Tad pareiškėjas nepagrįstai savo apeliacinį skundą grindžia 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso 26, 28 straipsnių, Direktyvos 2005/85/EB1 22 straipsnio ir Direktyvos 2011/95/ES2 36 straipsnio nuostatomis. Migracijos departamentas neatskleidė jokios informacijos apie pareiškėją persekiotojui (tokios informacijos apie persekiotoją pareiškėjas nėra pateikęs nei teismui, nei Migracijos departamentui).

34.3. Pareiškėjui nėra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, todėl Migracijos departamentui nekyla jokia pareiga, vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais, išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą, jeigu jis neatitinka Įstatyme numatytų reikalavimų, ar kreiptis dėl jo į (duomenys neskelbtini) institucijas, kad šios patvirtintų savo sprendimą. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokia pareiga kylą užsieniečiui. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtų kreipęsis į (duomenys neskelbtini) ambasadą ar kitas (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas dėl dokumentų pateikimo ir (ar) pakeitimo. Pabėgėlio ir papildomo apsaugos statusai iš esmės skiriasi, todėl jų negalima vertinti kaip vieno ir to paties statuso.

34.4. Sprendime yra pateiktos motyvuotos ir pagrįstos išvados, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytas dvi sąlygas, t. y. turi teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar kelionės dokumento. Migracijos departamentas motyvuotai pagrindė, dėl kokių priežasčių pareiškėjas neatitinka paskutiniosios sąlygos – užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu nėra pagrindas teigti, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir VAĮ reikalavimų.

34.5. Sprendime buvo įvertinta, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvos Respublikoje ir jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinį pasą. Migracijos departamentas taip pat vertino ir pareiškėjo paaiškinimą dėl tariamos grėsmės patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pareiškėjo pateiktas paaiškinimas nėra išsamus, t. y. nenurodomos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių jis negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai (sveikatos ir leidimo gyventi kortelių, užsieniečio kelionės dokumento kopijos) yra negaliojantys. Taigi nesant galiojančių dokumentų iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų apie vis dar šiuo metu pareiškėjo turimą pabėgėlio ar (ir) papildomos apsaugos statusą nėra jokio pagrindo daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjui kylančias objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali kreiptis į savo kilmės valstybę.

34.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad užsieniečiui tenka pareiga įrodyti objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali gauti kelionės dokumento (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025, 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-520/2024, 2024 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1264-1188/2024).

34.7. Nagrinėjamu atveju padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas paso iš savo kilmės valstybės negali gauti dėl objektyvių priežasčių. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į valstybę, kuri suteikė jam papildomą apsaugą.

34.8. Pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina tariamų Migracijos departamento neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o, nesant šios būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, neturtinė žala negali būti priteisiama.

34.9. Nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. liepos 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1820-575/2024, nes situacijos nėra analogiškos.

34.10. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, nėra poreikio kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo nurodytais klausimais, nes pareiškėjo nurodytos Direktyvos 2011/95/ES nuostatos yra aiškios. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, neprieštarauja Europos Sąjungos teisei ir pareiškėjo nurodytai Direktyvos 2011/95/ES 25 straipsniui. Pareiškėjui nėra suteiktas pabėgėlio statusas, o pateikti dokumentai dėl papildomos apsaugos negalioja.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 25S154029 (Sprendimas), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti užsieniečio pasą pareiškėjui, teisėtumo bei pagrįstumo, įpareigojimo Migracijos departamentui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti užsieniečio pasą bei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

36. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėjui, kuriam 2025 gegužės 2 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. gegužės 2 d., pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis Įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, atsisakyta išduoti užsieniečio pasą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negali paso gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų.

37. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali gauti paso iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatyme bei Tvarkos apraše nėra išvardytos konkrečios objektyvios priežastys, dėl kurių užsienietis negali gauti paso iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų (išskyrus Tvarkos aprašo 29 punkte nurodytą aplinkybę, kad užsienietis bijo kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas įstaigas dėl paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento gavimo). Akivaizdu, kad tos objektyvios priežastys – tai yra nuo užsieniečio nepriklausančios aplinkybės ir kurios užkerta jam kelią gauti pasą iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų. Šios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, dėl kurių jis (užsienietis) negali gauti paso iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-520/2024).

38. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

39. Teisėjų kolegija, susipažinusi su proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašymą ir administracinės procedūros metu pareiškėjo pateiktus dokumentus (duomenys neskelbtini) išduotą sveikatos kortelės kopiją, kurios galiojimas baigėsi 2009 m. rugpjūčio 8 d.; leidimo gyventi kortelės kopiją, kurios galiojimas baigėsi 2014 m. gegužės 28 d.; užsieniečio kelionės dokumento kopiją, kurio galiojimas baigėsi 2011 m. gegužės 28 d.), pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, todėl pagrįstai priėmė Sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl užsieniečio paso išdavimo.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti pareiškėjui piliečio pasą, ir (ar) kad pareiškėjas negalėjo gauti minėto dokumento. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis nurodo negalintis gauti paso iš kilmės valstybės kompetentingų institucijų, ir pagrįstai konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis. Pareiškėjo paaiškinimai, kodėl jis negali gauti paso kilmės valstybėje, yra paremti jo subjektyvia nuomone. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai (sveikatos ir leidimo gyventi kortelių, užsieniečio kelionės dokumento kopijos) yra negaliojantys. Taigi nesant galiojančių dokumentų iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų apie vis dar šiuo metu pareiškėjo turimą pabėgėlio ar (ir) papildomos apsaugos statusą, Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo daryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjui kylančias objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali kreiptis į savo kilmės valstybę.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad buvo išnagrinėtos ir įvertintos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo negalėjimu gauti paso, t. y. įvertinta individuali jo situacija šiuo aspektu.

42. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje L. B. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 38121/20, yra nurodęs, kad Susitariančiosios Valstybės, remdamosi susiformavusia tarptautine teise ir laikydamosi savo sutartinių įsipareigojimų, įskaitant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą. Taigi Konvencija negarantuoja, pavyzdžiui, teisės į konkrečios rūšies leidimą gyventi šalyje. Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnis negali būti laikomas nustatančiu Susitariančiosioms Valstybėms bendrą pareigą išduoti jų teritorijoje gyvenantiems užsieniečiams kokį nors konkretų dokumentą, leidžiantį jiems keliauti į užsienį.

43. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

44. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų (panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam užsieniečio pasą), esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, akcentuoja, jog teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą nereiškia teismo pareigos pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų ir teiginių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-203/2013).

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta atsakovo Migracijos departamento neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio, nėra būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat nėra pagrindo vertinti kitų apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu, nes neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (ginčo Sprendimo) ir nuostolių, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl Sprendimo priėmimo.

46. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Sprendime neatsižvelgta į prioritetinį vaiko interesą, nes teismas šių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nevertino, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos Respublikoje jis vienas augina dukrą, kadangi tai nėra Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, turinti įtakos užsieniečio paso išdavimui.

47. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. liepos 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1820-575/2024, nes nurodytos bylos racio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, pirmiausia pažymi, jog šis prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kurie pagristų abejonę dėl konkrečios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas priimant Sprendimą ir nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė