2018-12-19 Nr. AB-23508-3-62-3-01511-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2121-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01511-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl administracinių aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN) 2016 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 82/04-1212 (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 2S-4005 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad jam Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 82/04-1212 buvo paskirta nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Drausminė nuobauda paskirta dėl to, kad jis 2016 m. birželio 2 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 15:00 val. pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra vartojęs morfiną. Pareiškėjas teigė, kad nesutikdamas su Nutarimu, su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris jo skundą atmetė.

1.2. Pareiškėjas pažymėjo, jog tiek Nutarimas, tiek Sprendimas naikintini, kadangi pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, jis yra nubaustas dėl priklausomybės ligos (narkotikų vartojimo), nuo kurios kalinimo metu, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 11 d., nebuvo gydomas, todėl prievarta buvo įpareigotas vartoti narkotikus, nes negavo pakaitinio gydymo nuo priklausomybės morfinui.

1.3. Pareiškėjas teigė, kad daug kartų jis kreipėsi dėl sveikatos sutrikimų, iš jų ir priklausomybės ligos, į gydytoją G. K., tačiau prašomo gydymo ar reikalingų vaistų negaudavo. Sveikatos priežiūra kalinimo įstaigoje blogai organizuota, nes trūko specialistų, nebuvo skiriami nemokami vaistai, nebuvo gydomas virusinis hepatitas C, nebuvo gydomos priklausomybės ligos, nebuvo atliekami tyrimai bei teikiamas nemokamas dantų protezavimas, be to, paslaugos buvo žemesnio lygio negu asmenims esantiems laisvėje. Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog Marijampolės pataisos namai iš jo sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai vykdė išieškojimus pagal antstolių patvarkymus, todėl jis negalėjo nusipirkti vaistų, kitų būtinų reikmenų, apmokėti pašto išlaidas (rašyti laiškus), nurodė, kad nebuvo pratęstas leidimas išeiti jam į valgyklą 15 minučių anksčiau, nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, jog galėtų gauti išrašytus vaistus, be to, įstaiga neskyrė dietinio maitinimo.

1.4. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų 2 lokalinio sektoriaus 4 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kur plotas buvo apie 12 kv. m ir įrengtos 4 miegamosios vietos, taip pat dalį ploto užėmė baldai bei kitas inventorius, todėl jam didžiąją kalinimo laiko dalį teko nuo 0,5 kv. m iki 1 kv. m ploto. Patalynė buvo blogos būklės, nešvari, temperatūra, ventiliacija, natūralus apšvietimas, patalpų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti netinkamai, sanitariniame mazge bei pirtyje-dušinėje nebuvo užtikrintas privatumas, patalpos bei įrenginiai netinkami naudoti, visur – pelėsis, grybelis. Būryje Nr. 4 nebuvo karšto vandens, trūko džiovyklų, įstaiga nedavė nemokamai skalbimo miltelių. Pataisos namų skalbykla tinkamai nefunkcionavo, buvo skalbiami tik apatiniai rūbai ir patalynė, valgykla buvo blogos būklės, maitinimui skirtas laikas per trumpas, maistas – nekokybiškas, o perduoti maistą artimiesiems buvo draudžiama. Nebuvo tinkamai įrengtos rūkymo patalpos.

1.5. Pareiškėjas nurodė, jog kalinimo metu Marijampolės pataisos namuose patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, t. y. neturtinę žalą, kurią vertino 30 000 Eur.

1.6. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis teismas) dėl išaiškinimo, ar teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkalinimo įstaigoje esančio asmens sąskaitos bei artimųjų pervedamų lėšų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo testuotas daug kartų ir tik 2016 m. birželio 10 d. jo šlapimo politestas buvo teigiamas morfinui. Tuo nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus. Drausminė nuobauda Nutarimu buvo skirta nepažeidžiant BVK 143 straipsnio reikalavimų, t. y. skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes bei nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Atsakovas teigė, kad nuteistasis bet kokių narkotinių medžiagų vartojimą neigė ir 5 metus psichiatrų pagalbos neprašė.

2.2. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nurodė daug melagingų teiginių, t. y., kad medicinos punkte visada trūko personalo, o jo netrūko ir visi norintys galėjo patekti pas gydytojus, taip pat, kad nebuvo išrašomi nemokami vaistai, tačiau nuteistiesiems medikamentai skiriami nemokamai ir pareiškėjas visada gavo gydytojų rekomenduotus vaistus, o maisto papildus nuteistieji perkasi už savo lėšas. Pareiškėjui 2013 metais iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų buvo protezuoti dantys. Praėjus 3 mėnesiams pareiškėjui nebuvo pratęstas leidimas anksčiau išeiti į valgyklą, be to, vaistų pasiėmimas užtrunka 2–3 minutes ir juos pasiimti galima ir pavalgius.

2.3. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš dalies nedarbingu tapo dėl savo kaltės, t. y. dėl intraveninių narkotikų vartojimo. Kadangi jokio darbo pareiškėjas nedirbo, todėl negavo išmokų už netektą darbingumą, dietinis maitinimas pareiškėjui nebuvo skiriamas, kadangi jam nebuvo nustatytas lėtinio hepatito paūmėjimas. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliko nenagrinėtą, kitą skundo dalį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 82/04-1212 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, pagrįstumo bei teisėtumo ir patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri pasireiškė sveikatos bei visaverčio gyvenimo sutrikimu, dirglumu, padidėjusia baime, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi ir kt.

5. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl jo neteisėto nubaudimo, nustatė, kad:

5.1. 2016 m. birželio 2 d. apie 15:00 val. Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad nuteistasis G. K. vartojo narkotines medžiagas, t. y. šlapimo politestas buvo teigiamas morfinams. Atsakovas nustatė, kad tokiu elgesiu nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl Nutarimu pareiškėjui paskyrė minėtą nuobaudą.

5.2. Pareiškėjas Nutarimą BVK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau Departamentas 2016 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2S-4005 pripažino Marijampolės PN direktoriaus paskirtą nuobaudą pagrįsta.

5.3. Pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. pasiaiškinime kaltę pripažino, gailėjosi bei nurodė, kad rūkė heroiną „įtampai nuimti“, kadangi 2016 m. birželio 1 d. sužinojo, jog mirė jo mama.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėjui skiriant nuobaudą būtų pažeisti BVK 142–143 straipsniuose nurodyti reikalavimai. Nuobauda buvo paskirta Marijampolės PN direktoriaus nutarimu, kaip tai nustatyta BVK 143 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjas pasinaudojo savo teise rašyti pasiaiškinimą bei Nutarimą skųsti Departamentui.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Marijampolės PN jis negavo jokio gydymo nuo priklausomybės narkotikams, dėl ko jam, kaip ligoniui, nuobauda buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato išimčių skiriant drausmines nuobaudas netaikyti nuteistiesiems, kurie turi priklausomybės sindromą vienokiems ar kitokiems žalingiems įpročiams (alkoholizmui, rūkymui ar psichiką veikiančioms medžiagoms). Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma „Dėl nuteistojo G. K. skundo“ patvirtino, kad pareiškėjas nesikreipė dėl gydymo nuo priklausomybių narkotinėms medžiagoms. Iš byloje esančio pareiškėjo 2016 m. birželio 2 d. pasiaiškinimo teismas nustatė, kad pareiškėjas nuolat psichotropinių medžiagų nevartojo, kadangi pats teigė, jog 2016 m. birželio 1 d. sužinojęs apie mamos mirtį labai išgyveno, todėl įtampai sumažinti svaiginosi ir dėl padaryto pažeidimo labai gailisi.

8. Teismas konstatavo, jog ginčijami individualūs administraciniai aktai priimti kompetentingų pareigūnų, laikantis BVK reikalavimų, drausminė nuobauda parinkta tinkamai, pareiškėjo procesinės teisės nebuvo pažeistos, todėl sprendė, kad jų naikinti nėra pagrindo. Teismas šiuo atveju nenustatęs vienos iš viešosios atsakomybės atlyginti neturtinę žalą sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sprendė, kad netenkinamas ir pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl jam paskirtos nuobaudos.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d.

10. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo apgyvendintas Marijampolės PN 4 būrio 41 brigadoje gyvenamojoje patalpoje Nr. 9, kurios plotas – 16,38 kv. m, ir minėtu laikotarpiu šioje patalpoje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos bei joje gyveno 4 nuteistieji, t. y. pareiškėjui teko 4,09 kv. m kameros ploto. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad minimali 3,1 kv. m ploto norma, kurią numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas, pareiškėjui buvo užtikrinta. Teismas paaiškino, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomo baldų ir inventoriaus užimamą plotą.

11. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo gyvenimo sąlygos Marijampolės PN atitiko higienos normas, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintomis Lietuvos higienos normomis HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Vadovaudamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-318 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, temperatūros, natūralaus apšvietimo, patalpų bei patalynės blogos būklės atmestini.

12. Teismas pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemelis buvo netinkamai įrengtas, blogos būklės ir vienu metu juo naudojosi nuo 180 iki 350 kalinamųjų, jame nebuvo pakankamai įrengta suoliukų ir sporto įrangos, grindinys buvo prastos būklės, nešvarus, atmetė. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktais. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir sporto įrenginių kiekio. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje trūko suoliukų atsisėsti, grindinys buvo prastos būklės, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Nenustatęs aplinkybių, kurios patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl skunde išdėstytų nepatogumų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliu, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos patyrimo vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenims, vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymu ir Patikrinimo aktu. Teismas atkreipė dėmesį, jog Patikrinimo akte nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su nuteistųjų rūkymu tam neskirtose vietose. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nerūko, tačiau turi naudotis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, jog pats savaime naudojimasis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis nepatvirtina, jog pareiškėjas būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginius, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmetė.

14. Teismas, vadovaudamasis į bylą pateikta patalpų schema, nustatė kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Teismas akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja patalpų (tualetų, kt. pagalbinių patalpų) plotų bei konstrukcinių ypatumų. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Pareiškėjo teiginys, kad atlikinėti gamtinius reikalus reikia kitų akivaizdoje, atsakovo nebuvo paneigtas. Teismas pasisakė, kad nepaneigtos aplinkybės yra vertinamos pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su privatumo užtikrinimu tualete, laikė nustatytomis.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su patalpų sienų, lubų būkle, teismas pažymėjo tai, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji. Šiuos argumentus teismas atmetė, pasisakydamas, kad šios aplinkybės patvirtino tai, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas.

16. Pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo užtikrinimu maudantis duše, teismas pripažino nedetalizuotais samprotavimais ir nepagrįstais. Pareiškėjo argumentus dėl karšto vandens sanitariniame mazge, teismas vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 18 punktu, atmetė, pasisakydamas, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

17. Teismas nenustatė, kad byloje būtų duomenys, jog skalbyklos įrengimas Marijampolės PN neatitiktų higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Iš Patikrinimo akto nustatęs, jog 4 būrio patalpose yra sumontuota skalbimo mašina ir ja gali naudotis nuteistieji, konstatavo, kad pareiškėjui Marijampolės PN buvo sudaryta galimybė skalbti drabužius, todėl šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai buvo nenustatyti.

18. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su valgykla bei maitinimu, teismas atmetė, pripažinęs, kad nurodytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo maitinamas 3 kartus per dieną, pusryčiai ir vakarienė trukdavo 15 minučių, pietūs – 20 minučių. Teismas vertino, kad toks laikas yra pakankamas pavalgyti. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis valgykloje maitinimo metu negalėjo gauti jam pagal receptus paskirtų vaistų, nes nebuvo pratęstas leidimas išeiti iš lokalinio sektoriaus 15 minučių anksčiau, nes nenustatė, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės (neįgalumo ar kitų konkrečių susirgimų) gydytojo paskirtų medikamentų, kurie išduodami valgykloje, pietų metu, prie Sveikatos priežiūros tarnybos langelio, nesuspėdavo pasiimti. Marijampolės PN atsiliepime į skundą patvirtino aplinkybę, jog vaistų pasiėmimas užtrunka 1–2 minutes ir nespėjus jų pasiimti prieš valgį, pareiškėjas galėdavo juos pasiimti pavalgęs. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas, todėl sprendė, kad Marijampolės PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą.

19. Pareiškėjo argumentus dėl tualetinio popieriaus kiekio išdavimo, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis, pasisakė, jog teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių, o pareiškėjo nurodomas 1 ruloniukas per savaitę atitinka teisės normas. Teismas atkreipė dėmesį, jog esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.

20. Teismas konstatavo, kad Marijampolės PN neprivalo skalbti nuteistųjų asmeninių viršutinių drabužių, be to, 4 būrio patalpose yra sumontuota skalbimo mašina, kuria gali naudotis nuteistieji skalbdami savo viršutinis drabužius, nuteistiesiems vadovaujantis teisės aktais yra išduodamas skalbiamasis muilas, o nuteistieji, kurie nori skalbtis savo viršutinius drabužius skalbimo milteliais, juos gali įsigyti Marijampolės PN parduotuvėje.

21. Teismas pareiškėjo argumentus, kad dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų jis negavo jokių pajamų, buvo panaikintos visos jo socialinės ekonominės kalinimo teisės, atmetė. Pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN iš jo asmeninių lėšų neteisėtai vykdė išieškojimus pagal antstolių patvarkymus, dėl ko jis negalėjo pasinaudoti sąskaitoje esančiomis iš artimųjų gautomis piniginėmis lėšomis būtiniausioms prekėms įsigyti, teismas pasisakydamas, kad lėšos buvo nuskaitomos dėl antstolių patvarkymų, o ne Marijampolės PN iniciatyva atliktų neteisėtų veiksmų, taip pat atmetė.

22. Teismas įvertinęs faktines aplinkybes bei byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, darė išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių turi būti tenkinamas jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekilo abejonių dėl minėtų teisės nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

23. Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų (pvz., bandytų įteikti ir neįteiktų vokų su pašto ženklais), pagrindžiančių faktą, kad jam pagal teisinį reglamentavimą buvo apribota galimybė siųsti laiškus, teismas jo šiuos argumentus atmetė, nurodęs, kad jie nepagrįsti.

24. Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Teismas, vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi Nr. T-110/2013, kurioje konstatuota, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų / nesuteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose, pasisakė, kad pareiškėjo skundo argumentų nagrinėjimas dėl netinkamai jam suteiktų medicinos paslaugų, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.Taip pat, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galbūt netinkamai suteiktų medicinos paslaugų ginčo laikotarpiu, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

25. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. jo paties prašymu buvo konsultuotas Psichologinėje tarnyboje, kur kalbėta apie jo nusikalstamą elgesį, reiškė nepasitenkinimą teisine sistema, piktinosi netikslingu buvimu pataisos namuose ir pokalbio metu tvirtino, kad nėra turėjęs jokių problemų. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai iš esmės buvo nulemti ilgamečio narkotinių medžiagų vartojimo.

26. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant tualete privatumą ir su tuo susijusius vienam asmeniui tenkančius sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekius, buvo pažeista, todėl atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę ir mastą, į tai, jog šioje administracinėje byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, į tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, sprendė, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

III. 27. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

27.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias neturtinės žalos kilimo ir nesutikimo su Nutarimu bei Sprendimu aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde, papildomai nurodydamas, kad teismas nevisapusiškai ištyrė jo skunde nurodytas kalinimo sąlygas, neišsireikalavo iš atsakovo visų reikalingų dokumentų ir įrodymų. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagristai nevertino pareiškėjui realiai tekusio asmeninės erdvės ploto gyvenamojoje patalpoje, neatsižvelgė į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas turi neįgalaus nuteistojo teisinį statusą, neįvertino, jog tiesiai prieš unitazus yra įrengti trys pisuarai ir naudojantis jais visada jis buvo matomas. Teismas nepagrįstai priteisė aiškiai per mažą neturtinės žalos atlyginimą, nepanaikindamas sprendimų.

27.2. Pareiškėjas teigia, kad dėl areštuotos sąskaitos jis negalėjo įsigyti prekių iš pataisos namų parduotuvės. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkalinimo įstaigoje esančio asmens sąskaitos bei artimųjų pervedamų lėšų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

27.3. Pareiškėjas prašo išsireikalauti iš atsakovo tikslias datas, kalinimo, lokalinių sektorių, būrių, gyvenamųjų patalpų numerius, lokalinių sektorių dydžius, duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotą, koridorių, dušinių, prausyklos ir tualeto plotą; konkrečių skundžiamų laikotarpių gyvenamų jų patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, esančio inventoriaus apyrašus, tualetų įrengimo planų schemas, įrengtų tualetų pertvarų aukštį, tualetų nuotraukas, prausyklų planus, schemas ir juose įrengtų dušų dokumentus, pirties persirengimo kambario bei dušinės įrengimą planus, schemas; antstolių patvarkymų kopijas, visus pareiškėjo skundus ir visus kitus galimus su pareiškėjo kalinimu ir Marijampolės pataisos namais susijusius dokumentus.

28. Atsakovas Marijampolės pataisos namai ir Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28.1. Atsakovas nurodo, kad į bylą yra pateikęs atsiliepimą į skundą ir išsamiai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkinti pareiškėjo G. K. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Marijampolės pataisos namų 2016 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 82/04-1212, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda (uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus), ir Departamento 2016 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 2S-4005, kuriuo nepanaikintas Nutarimas, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų, atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

31. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Nutarimą ir Sprendimą, nustatęs, kad pareiškėjui nuobauda paskirta teisėtai, nes 2016 m. birelio 2 d. buvo nustatyta, kad pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas ir pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus; skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo paliko nenagrinėtą.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atsakovo atsikirtimus, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies pripažino pagrįstomis, nes nustatė, kad atsakovas pareiškėjui neužtikrino privatumo tualete ir kad būtų pakankamai įrengimų sanitarinėse patalpose, ir pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog visi jo skundo reikalavimai turėjo būti patenkinti, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir jų įvertinimu. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, prašo išreikalauti papildomus įrodymus.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

36. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimus dėl naujų įrodymų išreikalavimo, akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

37. Dėl pirmiau nurodytų argumentų netenkintini pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai dėl naujų įrodymų išreikalavimo, pažymint, kad pareiškėjas teisiniais argumentais nepagrindė būtinumo apeliacinės instancijos teisme papildomai aiškintis naujas aplinkybes ir dėl šių aplinkybių nustatymo išreikalauti naujus įrodymus.

38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino įrodymus, susijusius su pareiškėjo skundo pagrindu ir dalyku, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti ir vadovaudamasis tiek materialiosios teisės normomis bei proceso teisės normomis, priėmė sprendimą.

39. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

40. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamai nustatytais faktais, dėl kurių tik iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, pasisakytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

41. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimai tenkintini tik iš dalies.

42. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo nurodytus skundo argumentus, susijusius su Nutarimo ir Sprendimo neteisėtumu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė, jog Nutarimas negali būti panaikintas dėl pareiškėjo nurodytų argumentų. Byloje surinkti įrodymai patvirtina aplinkybes, kad pareiškėjas buvo apsvaigęs ir to jis neneigė, o pareiškėjo nurodytos narkotinių medžiagų vartojimo priežastys negali pateisinti ar jį atleisti nuo atsakomybės už atliktą pažeidimą, nustatytą BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte (Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama: įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones).

43. Šioje byloje pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamai teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, pagrįstai nenagrinėti, skundo dalis, susijusi su šiomis aplinkybėmis, teisėtai palikta nenagrinėta, nes tai nėra administracinių teismų kompetencija. Pirmosios instancijos teismo išaiškinimai, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, yra teisiškai pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja bylas, susijusias su įkalinimo įstaigose teikiama medicinos priežiūra bei gydymu, iš jų ir gydymu metadonu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-611/2018).

44. Vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Minėtos taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

45. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą, atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų, todėl pagrįstai sprendė, kad minimali gyvenamojo ploto norma šiuo atveju nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą skaičiuojant asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojamas baldų užimamas plotas, nepripažintini pagrįstais. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, o baldų įskaičiavimo vertinant asmeniui tekusį kameroje plotą nenumato nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas pareiškėjui tekusią kameros ploto normą, pagrįstai nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pareiškėjas turi neįgalaus nuteistojo statusą, tačiau pareiškėjas skundo šiomis aplinkybėmis negrindė, t. y. konkrečiai nenurodė, kokius nepatogumus dėl savo neįgalumo ir netinkamų gyvenimo sąlygų Marijampolės PN jis patyrė. Be to, apeliaciniame skunde taip pat tik abstrakčiai yra nurodoma ši aplinkybė, jos nesiejant su konkrečiomis kalinimo sąlygomis, kurios nebuvo užtikrintos pareiškėjui, kaip asmeniui, turinčiam neįgalaus nuteistojo statusą.

48. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, atmestini, nes pirmosios instancijos teismas šias pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes pripažino įrodytomis ir atsižvelgęs į šio pažeidimo trukmę priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

49. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su neteisėtais atsakovo veiksmais dėl to, kad pareiškėjas negali įsigyti reikalingų reikmenų, nes sąskaita areštuota, dėl antstolių patvarkymų vykdymo, ir jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra teisiškai nepagrįsti.

50. Marijampolės pataisos namų paskirtis yra valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes (Marijampolės pataisos namų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Marijampolės pataisos namai neturi įgaliojimų vykdyti antstolio patvarkymus kitaip nei juos nurodo vykdyti antstolis pateiktame vykdyti patvarkyme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1377-822/2016; 2017 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017; 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-519-502/2018 ir kt.) patvirtina, kad pataisos įstaiga, gavusi teisėtą antstolio patvarkymą dėl pareiškėjo sąskaitoje esančių piniginių lėšų arešto ir areštuotų lėšų pervedimo į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą, šį patvarkymą privalo vykdyti, pervesdama skolininko pinigų sumas, išskyrus nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje, iš kurių išieškojimas nėra galimas. Pažymėtina, kad pagal antstolių patvarkymus pervesdami pareiškėjo sąskaitoje esančias lėšas Marijampolės PN neatlieka jokių išieškotojo funkcijų, o tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka vykdo privalomus antstolių nurodymus.

51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

52. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

53. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

54. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

55. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą dėl normų, reglamentuojančių pataisos namų veiksmus, vykdant antstolio patvarkymus, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra net nurodęs konkrečių teisės aktų normų, kurios prieštarauja Konstitucijai.

56. Pareiškėjas nurodo, kad jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas, nes jam turėjo būti priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kurį jis yra nustatęs, atsižvelgdamas į išgyventą skriaudą, išgyvenimus, suluošinimą, sveikatos pablogėjimą, į EŽTT praktiką.

57. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį dėl nustatytų pažeidimų (privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir vienam asmeniui per mažas tenkantis sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekis) ir jų trukmę (nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d.), atsižvelgdama į gausius pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, į argumentus, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

58. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

59. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

60. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.)). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13); 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.)).

61. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97)). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

62. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, taip pat į tai, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose ir sanitariniai įrenginiai buvo įrengti atskirai nuo gyvenamųjų kamerų (šiuo aspektu žiūrėti žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018), daryti išvadą, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui turi būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

63. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteista 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodyti tokio pobūdžio kriterijai ar aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

64. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė