2019-11-27 Nr. AB-22399-3-61-3-02452-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1025-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02452-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Ceramicoil“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. SPRE-339; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (1.45)I-2833; 3) įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis Lenkijoje vykdo savarankišką veiklą ir Lietuvoje dirba pagal darbo sutartį, todėl, pagal pareiškėjo prašymą ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), nuostatas, jam turėjo būti nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, tačiau Tarnyba, nepaisydama Lenkijos kompetentingos įstaigos – Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Lublinie – ne kartą išreikštos pozicijos, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje nėra nedidelės apimties ir todėl jam taikytina būtent Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, bei nepagrįstai konstatavusi, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ceramicoil“ (toliau – ir Bendrovė) nevykdo veiklos Lietuvoje, atsisakė išduoti jam A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.

Pareiškėjas pažymėjo, jog jis nesukčiauja ir nepažeidžia nei Lietuvos, nei Lenkijos teisės aktų, nes naudojasi jam suteikta teise dirbti visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, moka visus Lietuvos Respublikoje numatytus socialinio draudimo mokesčius (tiksliau, už jį moka darbdavys UAB „Ceramicoil“). Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015 m. gruodžio 14 d. rašte pateikta informacija apie UAB „Ceramicoil“ veiklą neatitinka tikrovės, kadangi, kaip paaiškino bendrovės direktorius A.

G. S. (A. G. S.), bendrovė veiklą Lietuvoje vykdo nuo 2009 m. liepos mėn., užsiima firmos „Wagner“ mikrokeraminių gaminių marketingu ir platinimu, UAB „Ceramicoil“ darbuotojai nenešioja skrajučių. Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnyba į VDI dėl UAB „Ceramicoil“ patikrinimo kreipėsi kelis kartus, iki tol, kol gavo sau naudingą išvadą. Be to, VDI išvada surašyta 2015 m. gruodžio 14 d., nors UAB „Ceramicoil“ patikrinimas, kuriame dalyvavo bendrovės direktorius, įvyko 2015 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas teigė, jog nėra teisinio apibrėžtumo, kas ir kokius įrodymus turėtų rinkti apie darbuotojo darbą Lietuvoje, todėl jis įrodymų apie savo darbą nerinko, tačiau pareiškėjas turi dokumentus, patvirtinančius, kad 2014 m. birželio mėn. jam Lietuvoje atliktas sveikatos patikrinimas, jis taip pat yra išsaugojęs autobuso bilietą kelionei į Vilnių 2016 m. kovo 17 d.

Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimą, nepagrįstai pareikalavo pateikti papildomus dokumentus, nes tokį reikalavimą suformulavo remdamasi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas), sena redakcija, todėl tokiu reikalavimu ne tik pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, bet ir nebebuvo teisinio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą įrodančių dokumentų (pareiškėjas savarankiška veikla verčiasi tik vienoje valstybėje).

Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiavo jo veiklos apimtį, nes neteisingai aiškino Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 punktus. Pareiškėjas palaikė Lenkijos kompetentingos įstaigos poziciją, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punktas taikomas skaičiuojant, kur yra dirbama didelė visos pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbančio asmens veiklos dalis, o ne vertinant, ar darbas yra nedidelės apimties, t. y. ši nuostata netaikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju.

Nedidelės apimties darbą Lenkijos kompetentinga įstaiga apskaičiavo vadovaudamasi Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos paruoštu praktiniu vadovu dėl Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje darbuotojams taikytinų teisės aktų, kurį patvirtino Europos Komisija. Pareiškėjo įsitikinimu, painiava dėl aktualių teisės nuostatų yra susijusi su netinkamu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto vertimu į lietuvių kalbą, nes šioje nuostatoje minima ne nedidelė veiklos apimtis, o labai nedidelė arba nereikšminga veiklos apimtis (aktuali sąvoka angl. marginal activities, pranc. les activités marginales).

Didelės apimties veikla pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punktą negali būti prilyginama nedidelės apimties veiklai, kaip ši sąvoka vartojama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkte. Minėtame praktiniame vadove labai nedidelės apimties veikla laikoma veikla, jei, pavyzdžiui, veiklai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) už ją gaunama mažiau nei 5 proc. viso darbuotojo darbo užmokesčio. Tai, kad asmens atliekama veikla nėra didelės apimties, savaime nereiškia, jog ji yra nedidelės apimties.

Pareiškėjas tvirtino, jog 2015 metais jo atlyginimas už darbą buvo daug didesnis nei pajamos iš savarankiškos veiklos, žymiai viršijo 25 proc.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir akcentavo šias sąlygas A1 pažymėjimui išduoti: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovas teigė, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino jam pateiktus duomenis, be kita ko, kad pareiškėjas yra UAB „Ceramicoil“ darbuotojas nuo 2014 m. birželio 1 d., nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, sudarė vidutiniškai 352,40 Lt (102,06 Eur), o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d. – 77,62 Eur; pareiškėjo darbo laikas per mėnesį Lietuvoje sudarė 4 darbo dienas, Lenkijoje – 15 darbo dienų; remiantis duomenimis apie pareiškėjo pajamas, gautas vykdant individualią veiklą Lenkijoje, 2015 metais jo asmens pajamos sudarė 12 538,76 PLN (duomenys pateikti 2015 m. lapkričio 18 d. raštu; pagal 2015 m. lapkričio 18 d. valiutų keitimo kursą, skelbiamą Europos centrinio banko, – 2 947,52 Eur). Atsakovas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Ceramicoil“, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties, todėl atsisakė jam išduoti A1 pažymėjimą. Atsakovas atkreipė dėmesį į VDI jo nurodymu atliktus bendrovių patikrinimus, kurio metu (2015 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. SD-25-15309) konstatuota, jog UAB „Ceramicoil“ darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų čia neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra formalus), o pati bendrovė realiai nevykdo jokios veiklos Lietuvoje.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Valdybos įsitikinimu, ginčui aktualios teisės normos sudaro pagrindą manyti, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Šiuo atveju VDI nenustatė, kad UAB „Ceramicoil“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad šios bendrovės sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę. Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. B. skundą.

8. Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 15 d. pareiškėjas su UAB „Ceramicoil“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, kurios pagrindu pareiškėjas įsipareigojo eiti vadybininko pareigas, dirbti 5 dienas per mėnesį, pagal nustatytą grafiką, o darbdavys – mokėti jam 350 Lt (101,37 Eur) darbo užmokestį.

9. Pareiškėjas pateikė Tarnybai prašymą išduoti A1 pažymėjimą, kuris buvo gautas 2015 m. gruodžio 3 d.

10. Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2) S2-39116 „Dėl UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Martenas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Imperianas“ veiklos“ kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydama patikrinti minėtas įmones dėl galbūt fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje.

11. Tarnybos direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. ir nutarta šiuo laikotarpiu nustatyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus.

12. VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 informavo Tarnybą patikrinimų metu nustatčiusi, kad UAB „Ceramicoil“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos faktiškai nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Minėtos įmonės darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o įmonė Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo.

13. 2016 m. sausio 12 d. Tarnyba gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą Nr. 200000/70/2015-UBS-UE-1713-85012602857, kuriuo informuojama, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga nesutinka su taikytinų teisės aktų pareiškėjui nustatymu ir prašo iš naujo patikrinti laikotarpį dėl taikytinų teisės aktų pareiškėjui.

14. Tarnybos 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. SPRE-339 pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

15. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas pateikė Valdybai 2016 m. balandžio 5 d. skundą. Valdyba 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (1.45)I-2833 atmetė pareiškėjo skundą, pritardama Tarnybos pozicijai.

16. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: jis užsiima savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje bei yra sudaręs darbo sutartį su Lietuvoje registruota įmone UAB „Ceramicoil“. VDI pateikta medžiaga patvirtina, jog UAB „Ceramicoil“ darbuotojams yra sudaromi darbo grafikai, jų galbūt dirbtas darbo laikas žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau Bendrovė nevykdo realios veiklos, jos darbuotojai neatlieka realių darbo funkcijų. Patikrinimo metu biure, esančiame (duomenys neskelbtini), ant 400 ir 401 numeriais pažymėtų durų nurodyti įmonių UAB „Imperianas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Ceramicoil“ užrašai, tačiau durys užrakintos, įmonės atstovai nerasti. Šalia esančiame kabinete Nr. 402 įsikūrusios Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos atstovė nurodė, kad minėtų įmonių atstovų nėra mačiusi jau kelerius metus. VDI Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnai 2013–2016 m. laikotarpiu 4 kartus tikrino UAB „Ceramicoil“, tačiau jiems nė karto nepavyko nurodytu adresu rasti šios bendrovės atstovus, apklausti ar pamatyti įmonės darbuotojus, jų darbo vietas.

17. Teismo posėdyje VDI darbuotojai, atlikę UAB „Ceramicoil“ patikrinimą, nurodė analogiškas aplinkybes. Liudytoja D. L. paaiškino, kad buvo nuvykusi atlikti patikrinimą UAB „Ceramicoil“ registruotos buveinės adresu, tačiau nurodytu adresu žmonių nerado, todėl išsiuntė įmonės vadovui pranešimą pateikti paaiškinimus dėl darbo santykių. Vadovas nesuteikė informacijos apie darbuotojų darbo vietą. Darbuotojų rasti ar apklausti nepavyko, nes jų nebuvo darbo vietoje. Liudytojas D. R. nurodė, kad, atsižvelgiant į darbo grafikuose nustatytą darbo atlikimo laiką, nuvyko į skrajučių dalinimo vietą, tačiau darbuotojų ten nerado. Darbuotojų registruotu įmonės adresu rasti taip pat nepavyko.

18. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 15 punktas, nustatant asmens statusą, nukreipia į Reglamentą (EB) Nr. 883, nurodydamas, jog socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį (šiuo atveju – Lietuvoje) ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Šios sąlygos taikymui būtina, kad asmuo realiai dirbtų pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, o su UAB „Ceramicoil“ sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia. Tokią išvadą teismas padarė ištyręs VDI atliktų patikrinimų rezultatus. Teismo vertinimu, anksčiau nurodytos kompetentingų institucijų nustatytos aplinkybės dėl UAB „Ceramicoil“ veiklos realumo parodo, kad pareiškėjas Lietuvoje nevykdė realių darbo funkcijų.

19. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, objektyvių duomenų, kokiu būdu ir kada pareiškėjas vyko į Lietuvą, nenustatyta. Tokia situacija neatitinka ekonominės logikos, nes tuo atveju, jei pareiškėjas turėjo pats vykti iš Lenkijos į Vilnių į darbą, jam mokamo darbo užmokesčio nebūtų užtekę kelionės išlaidoms padengti. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis iš Lenkijos į Lietuvą važinėdavo mikroautobusais, o Lietuvoje apsistodavo pas pažįstamus asmenis, dėl to sutaupydavo, yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos nepatvirtina realios jo darbinės veiklos Lietuvoje. Kadangi nebuvo pagrindo abejoti valdžios institucijų pateiktais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, todėl teismas konstatavo, kad ginčijamu Tarnybos sprendimu pagrįstai nuspręsta pareiškėjui taikyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus ir atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą.

20. Teismas papildomai pastebėjo, jog pareiškėjo nurodomame praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiklą, kuri sudaro ne daugiau kaip 5 proc. pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, pripažintina, kad Tarnyba pagrįstai taiko Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

21. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Atitinkamai netenkintinas ir skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.

III. 22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ceramicoil“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – tenkinti skundo reikalavimus, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviesti kaip liudytoją Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorę J. G..

23. UAB „Ceramicoil“ nuomone, teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nevertino pagrindinių pareiškėjo įrodymų ir argumentų, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Abejones dėl teismo nešališkumo Bendrovė sieja su tuo, kad teismas nesiėmė veiksmų liudytojai J. G. apklausti, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atvesdinti šią liudytoją, o byloje nėra įrodymų, jog J. G. į teismo posėdžius negalėjo atvykti dėl objektyvių priežasčių (pateikti kelionės bilietai nelaikytini pakankamais). Bendrovė J. G. laiko svarbia liudytoja, nes ji parengė 2015 m. gruodžio 3 d. VDI vidinę išvadą ir vėliau (2015 m. gruodžio 15 d.) apklausė UAB „Ceramicoil“ direktorių A. G. S., tačiau neaišku, kodėl 2015 m. gruodžio 3 d. išvada nebuvo pakoreguota pagal Bendrovės direktoriaus paaiškinimus. Pažymėta ir tai, kad apie ankstesnį nurodymą Bendrovės direktoriui atvykti į VDI byloje nėra duomenų, taip pat kad Bendrovės direktorius į 2015 m. gruodžio 15 d. apklausą atvyko kartu su dviem darbuotojais – D. V. (D. W.) ir pareiškėju G. B., – pasiūlė juos apklausti, tačiau gavo atsakymą, jog tai jau nebeaktualu, bei kad UAB „Ceramicoil“ vadovas ne kartą yra nurodęs, jog Bendrovė veiklą vykdo Jasinskio g. 9, Vilniuje, tačiau VDI patikrinimus kažkodėl pradeda nuo Bendrovės registruotos buveinės. Liudytoja D. L. teismo posėdyje patvirtino, kad Bendrovės direktorius buvo atvykęs pas J. G., kad su juo pavykdavo susisiekti ir jis atvykdavo į VDI. Anksčiau nurodytos aplinkybės bei liudytojų paaiškinimai teismo posėdyje, Bendrovės teigimu, pareiškėjui kėlė abejones taip pat dėl VDI atlikto patikrinimo objektyvumo. Be to, VDI išvadose ne konstatuojamas faktas, kad UAB „Ceramicoil“ nevykdo veiklos, darbuotojai samdomi fiktyviai, bet pateikiama tik nuomonė, kuri negali būti vertinama neatsižvelgiant į naujas aplinkybes, ypač akcentuojant tai, kad VDI nekvietė darbuotojų apklausai. UAB „Ceramicoil“ savo poziciją dėl teismo sprendimo neteisėtumo grindžia ir tuo, kad, jos nuomone, teismas vertino ekonominiu požiūriu, ar pareiškėjui gali būti išduotas A1 pažymėjimas, nors teisės aktai nenumato administraciniam teismui tokios kompetencijos.

24. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ceramicoil“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais, skundžiamą teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu. Pastebi, kad Bendrovė kartu su apeliaciniu skunde vėlgi nepateikė jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių savo darbuotojo darbinės veiklos realumą. Atsakovas pareiškėjo teiginius, jog teismas buvo šališkas, neaktyvus tiriant įrodymus ir kt., laikė nepagrįstais.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ceramicoil“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos atsisakymo išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą ir sprendimo nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių kompetentingų valstybės institucijų konstatuotą aplinkybę, jog pareiškėjas realiai nevykdė darbo funkcijų Lietuvoje, taigi, Tarnyba ginčijamu 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. SPRE-339 (I t., b. l. 17–18) teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą bei nusprendė nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, o Valdyba ginčijamu 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (1.45)I-2833 (I t., b. l. 10–12) teisingai atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto Tarnybos sprendimo. Apeliaciniame skunde UAB „Ceramicoil“ pakartoja pareiškėjo anksčiau išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nevertino pagrindinių pareiškėjo pateiktų argumentų bei įrodymų, taip pat kelia abejones dėl teismo objektyvumo, nes, jos nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė atvesdinti liudytoją J. G., bei reiškia pretenzijas dėl VDI atlikto Bendrovės patikrinimo tinkamumo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

31. Tirdama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai, nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

32. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Sisteminis procesinių normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.). Ši procesinė teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia būtent proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

33. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui ar jo darbdaviui Bendrovei, bei Bendrovė nesutinka su ne pareiškėjo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados nemotyvuotos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus.

34. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sieja su teismo sprendimu prievarta neatvesdinti J. G.. Pareiškėjas prašė teismo apklausti šį asmenį, siekdamas paneigti VDI 2015 m. gruodžio mėn. atlikto UAB „Ceramicoil“ patikrinimo rezultatus. Apeliantas iš esmės įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byla gali būti teisingai išnagrinėta neišklausius J. G., ir nesiėmė atitinkamų veiksmų jai atvesdinti, o J. G. teismui pateikti įrodymai apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje (įsigyti lėktuvo bilietai, III t., b. l. 141–142) nebuvo pakankami, neaišku, ar ji iš tiesų buvo išvykusi iš šalies. Teisėjų kolegija, išklausiusi pareiškėjo (jo atstovės) argumentus, kuriais buvo grindžiamas prašymas apklausti (atvesdinti) J. G., ir teismo atsisakymo tokį prašymą tenkinti (po to, kai ankstesnis posėdis jau buvo atidėtas, šiai liudytojai neatvykus) motyvus, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad J. G. apklausa nebuvo būtina bylai teisingai išnagrinėti, juolab kad kiti du Bendrovės patikrinimus atlikę liudytojai paaiškino šių patikrinimų atlikimo aplinkybes, patvirtino pareiškėjo teiginius, kad Bendrovės vadovas buvo atvykęs pas J. G., byloje yra rašytiniai dokumentai su išsamiais Bendrovės vadovo paaiškinimais ir pretenzijomis dėl atliekamų patikrinimų tinkamumo (žr., pvz., II t., b. l. 47–50), o ginčas byloje kilo ne dėl VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. SD-25-15309 teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas šiame rašte nurodytomis aplinkybėmis rėmėsi įvertindamas jas kitų byloje esančių duomenų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų objektyvumu, todėl atmestini.

36. Apeliaciniame skunde trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat suformulavo prašymą iškviesti kaip liudytoją J. G.. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau (nutarties 35 p.) išdėstytais motyvais, nutaria netenkinti šio prašymo.

37. Teisėjų kolegija pastebi, kad, be pretenzijų dėl VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. SD-25-15309, apeliaciniame skunde nėra konkrečiai nurodyta, kokių byloje esančių dokumentų ar duomenų teismas nevertino ar įvertino netinkamai. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamų administracinių aktų vertinimo ekonominio tikslingumo požiūriu ir neatliko, o spręsdamas dėl pareiškėjo dėstomos pozicijos atitikimo tikrovei tik akcentavo, jog jo apibūdinami darbo santykiai neatitinka ekonominės logikos.

38. Tarnyba ginčijamame 2016 m. kovo 1 d. sprendime Nr. SPRE-339 rėmėsi dviejų VDI 2015 metais atliktų UAB „Ceramicoil“ patikrinimų rezultatais, kurių metu prieita prie išvados, kad Bendrovės darbuotojai nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, siekdamas paneigti tokią išvadą, teismui teikė įvairaus pobūdžio dokumentus, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė kompetentingų institucijų nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Pareiškėjas teismui, be kita ko, buvo pateikęs UAB „Ceramicoil“ 2014 m. gegužės 15 d. darbo sutartį su pareiškėju bei darbo sutartis su kitais asmenimis (I t., b. l. 32-33;

III t., b. l. 64–79 ir kt.), darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, jog 2015–2016 metais pareiškėjas dirbdavo 4–5 dienas per mėnesį (III t., b. l. 33–63), tačiau nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog šie dokumentai nebuvo sudaryti tik formaliai. Byloje yra įvairūs kvitai, PVM sąskaitos-faktūros, daugiausiai susiję su automobilio įsigijimu ir jo priežiūra (draudimas, degalų įsigijimas ir kt.), taip pat kvitai, patvirtinantys mobiliojo ryšio paslaugų, apgyvendinimo paslaugų, vertimo paslaugų apmokėjimą (II t., b. l. 11–38 ir kt.), o iš Bendrovės banko sąskaitos išrašų (II t., b. l. 157–179) panašu, kad pinigai į šią sąskaitą būdavo įnešami tik per bankomatus, grynaisiais, Bendrovė atlikdavo mokėjimus tik valstybės įstaigoms, buhalterijos paslaugas teikiančiai įmonei (UAB „Finaksa“), mobiliojo ryšio paslaugas teikiančiai įmonei, patalpų nuomos paslaugas teikiančiai įmonei (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai), vertimo ir atstovavimo paslaugoms, degalams, draudimui, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugoms apmokėti, smulkesnėms išlaidoms parduotuvėse, be to, pinigai būdavo pervedami ir į kitą Bendrovės sąskaitą.

Jokių duomenų apie atsiskaitymus su klientais, be kita ko, „Wagner“ įmone, kuriai Bendrovė teigė teikianti marketingo ir platinimo paslaugas, nėra, taip pat nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos buvo įsigyjamos vykdant Bendrovės veiklą, o iš Bendrovės direktoriaus paaiškinimų manytina, jog pateiktais kvitais už apgyvendinimo paslaugų suteikimą buvo siekiama įrodyti ne pareiškėjo, bet Bendrovės direktoriaus vykdomą veiklą. Dėl pateiktų nuotraukų (II t., b. l. 94–98) pastebėtina, kad, remiantis šalia šių nuotraukų esančiu prierašu, visos šios nuotraukos darytos tą pačią 2015 m. kovo 17 d., jose neva matomi keli kiti Bendrovės darbuotojai bei Bendrovės biuro patalpa ir kambarys viešbutyje „Ponas Tadas“, pasiruošimas pristatymui, tačiau jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, nėra.

Nors tiek pareiškėjas teismo posėdyje, tiek Bendrovės direktorius rašytiniuose paaiškinimuose mini vykdomas prezentacijas, šie teiginiai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Taigi, byloje esantys įrodymai ir paaiškinimai nepaneigia vertinimo, kad pareiškėjas Lietuvoje realiai neatlieka darbo funkcijų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs ne vieną bylą dėl Tarnybos atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą UAB „Ceramicoil“ darbuotojams (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-502/2015, 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1290-756/2016, 2017 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-520/2017), taip pat kitų panašių bendrovių (pvz., UAB „Darbo ekspresas“) darbuotojams, kuriems atstovavo ta pati atstovė J. T.-M. (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-756/2016, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1246-525/2018, 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-756/2019). Šiose administracinėse bylose teismui pareiškėjų (jų atstovės) pateikti argumentai tam tikra apimtimi kartojasi ir į juos jau buvo atsakyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visi pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai yra teisiškai reikšmingai, pavyzdžiui, argumentas, jog Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiavo pareiškėjo veiklos apimtį, nes, be kita ko, neteisingai aiškino Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 punktus. Ginčijamuose administraciniuose aktuose prieita prie išvados, kad pareiškėjas bendrovėje UAB „Ceramicoil“ realiai jokių funkcijų neatlieka ir būtent dėl to jo prašymai netenkinti, atitinkamai – nebuvo vertinama, ar pareiškėjo Lietuvos Respublikoje vykdoma veikla gali būti laikoma nedidelės apimties Reglamento (EB) Nr. 987/2009 kontekste, todėl dėl šių argumentų plačiau nepasisakytina.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne trečiojo suinteresuoto asmens naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė