2023-03-08 Nr. AB-5743-3-62-3-02187-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-181-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02187-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (teisių perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. D. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki skundo padavimo teismui dienos buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose jam teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto; 5 būrio patalpoje Nr. 505 ir 2 būrio patalpoje Nr. 220 buvo įrengta po 11 miegamųjų vietų, 5 būrio 503 patalpoje buvo laikomi 5 nuteistieji; gyvenamųjų patalpų plotą mažino jose esančių baldų užimamas plotas; dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Būryje neįrengta drabužių ir avalynės džiovinimo vieta, patalpa rūkymui. Nuteistieji rūkė patalpoje prie skalbimo patalpos, tabako dūmai sklido į gyvenamąsias patalpas, o pareigūnai rūkančių nuteistųjų nekontroliavo.

3. Pareiškėjas teigė, kad ankšta 6-7 kv. m ploto virtuvėle naudojosi apie 60 nuteistųjų, patalpa maistui laikyti neįrengta, pareiškėjui nebuvo kur laikyti asmeninių maisto produktų. Praustis po šiltu dušu pareiškėjas buvo vedamas tik kartą per savaitę, o būrio prausyklos duše iki 2021 m. liepos 27 d. buvo tiekiamas tik šaltas vanduo. Dušinėje nebuvo užtikrintas privatumas, besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys, dėl to jis jautė išgyvenimus ir diskomfortą. Per dvi prausimuisi skirtas valandas turėjo nusiprausti 60 būrio nuteistųjų, o dušinėje įrengta 10 dušo galvučių, dėl to prie dušų susidarydavo eilės. Per pasivaikščiojimams skirtą laiką (4 val.) pareiškėjas turėjo suspėti paskambinti telefonu, apsilankyti sporto salėje, duše, koplyčioje, nueiti į medicininę dalį ir pan. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimas, nebuvo įtrauktas į kultūros, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitas veiklas. Pareiškėjo skundai ir prašymai nebuvo registruojami.

4. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais skausmais, dvasiniais išgyvenimais, kančia, baime.

5. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Pareiškėjo teiginiai dėl drabužių ir avalynės džiovinimo patalpos neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti, kadangi būriuose džiovinimo patalpos įrengtos. Gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkyti griežtai draudžiama, rūkymui yra įrengtos specialios patalpos. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad nuteistieji patalpose rūkė, tačiau jokių aplinkybių nedetalizavo. Maistu nuteistieji pataisos namuose yra aprūpinami, todėl patys neprivalo pirkti ir gaminti maistą. Pareiškėjas nėra skundęsis pataisos namų administracijai dėl virtuvėlės inventoriaus trūkumo, be to, teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių įrengimo reikalavimų, nedetalizuoja šaldytuvų ar įrankių skaičiaus. Visose dušinėse pertvaros yra įrengtos, nors pagal galiojantį reglamentavimą pertvaras įrengti nėra privaloma. Pareiškėjas dušu naudojosi kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu laiku. Tai, kad pareiškėjo pasivaikščiojimo laikas sutapo su skambinimo taksofonu laiku, negalėtų būti traktuojama kaip pažeidimas, kadangi pataisos namai sudaro sąlygas pasinaudoti skirtingomis teisėmis per ribotą laiką ir pareiškėjas turi galimybę pats pasirinkti ar tuo metu nori bendrauti su artimaisiais, ar nori pasivaikščioti, ar užsiimti kita veikla. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde išdėstytų aplinkybių į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas visų pirma nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2021 m. rugsėjo 9 d.).

8. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio (bendrabučio tipo patalpos) 505 kambaryje, kurio plotas 36,78 kv. m, patalpoje buvo laikoma 11 nuteistųjų, vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje teko 3,34 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. – 2 būrio (bendrabučio tipo patalpos) 220 kambaryje, kurio plotas 36,50 kv. m, patalpoje buvo laikoma 11 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 3,31 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. – 5 būrio (bendrabučio tipo patalpos) 503 kambaryje, kurio plotas 16,70 kv. m, patalpoje buvo laikomi 5 nuteistieji, vienam asmeniui teko 3,34 kv. m ploto. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta iki 2020 m. vasario 6 d. galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad speciali patalpa rūkymui nebuvo įrengta, nuteistieji rūkė atskiroje patalpoje prie skalbimo patalpos, o tabako dūmai sklido į bendro naudojimo patalpas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad rūkymo patalpos būriuose įrengtos, o gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkyti griežtai draudžiama.

10. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 7 punktą, nurodė, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės akai nereglamentuoja rūkymo patalpų konstrukcinių ypatumų.

11. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjas neneigė, jog vietos rūkymui iš viso nebuvo, tik pažymėjo, kad nuteistieji rūkė atskiroje patalpoje prie skalbimo patalpos, o tabako dūmai sklido į koridorių ir pareigūnai nuteistųjų nekontroliavo. Į bylą pateiktos Marijampolės PN Kybartų sektoriaus patalpų foto nuotraukos patvirtino atsakovo atstovo argumentus dėl rūkymo patalpų įrengimo (b. l. 69). Todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais ir pateiktais duomenimis apie rūkymo patalpų įrengimą, todėl jais rėmėsi. Teismas pažymėjo, kad jei nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti patalpose ir nerūkantiems asmenims tai sukelia pasyvaus rūkymo aplinką, pastarieji skundais dėl šių aplinkybių gali kreiptis į atsakovo atstovą. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kitų asmenų rūkymo bendro naudojimo patalpose. Nenustačius, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl to, kad kiti nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti bendro naudojimo patalpose, teismo vertinimu, pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl pareiškėjo laikymo sveikatai kenksmingomis sąlygomis.

12. Pareiškėjas nurodė, kad būryje nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovinimo patalpos.

13. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (akto redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2020 m. gruodžio 20 d.) 5.9 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos drabužių ir avalynės džiovyklos patalpos. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 5 ir 2 būriuose yra įrengtos vietos drabužiams ir avalynei džiovinti, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos šių patalpų foto nuotraukos (b. l. 65, 72, 73, 74). Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie drabužių ir avalynės džiovinimo patalpų įrengimą. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to, kad jis neturėtų kur džiovinti asmeninius drabužius ar avalynę. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl drabužių ir avalynės džiovinimo patalpų neįrengimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

14. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių teismas nenustatė. Be to, teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog nuteistieji dušais su šiltu vandeniu turi būti aprūpinti būriuose. Pareiškėjas nurodė, kad per dvi prausimuisi skirtas valandas turėjo nusiprausti 60 būrio nuteistųjų, o dušinėje įrengta tik 10 dušo galvučių, dėl to prie dušų susidarydavo eilės. Remiantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimui baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo norma) 13 punktu, dušo patalpoje įrengiami dušo čiaupai (galvutės) (1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui). Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis, nuteistieji į dušą vedami pagal nustatytą grafiką, iš kurio matyti, jog nuteistieji praustis vedami ne vienu metu, o kiekvienas būrio kambarys turi nustatytą savo prausimosi laiką (b. l. 40-43). Minėtos aplinkybės davė pagrindą išvadai, kad nuteistųjų srautai pataisos namuose reguliuojami. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl eilių prie dušų ar prausimosi laiko prailginimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl eilių prie dušų atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nurodė, kad pertvaros dušo patalpose yra įrengtos, minėtas aplinkybes patvirtino į bylą pateiktos dušo patalpų foto nuotraukos (b. l. 80, 81, 82). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Atsižvelgiant į tai, kad pertvaros dušo patalpose buvo įrengtos, teismas nusprendė, jog pareiškėjui dušo patalpose buvo užtikrintos pakankamas privatumas.

16. Pareiškėjas nurodė, kad būriai nebuvo aprūpinti patalpomis maistui laikyti, o virtuvėlė buvo ankšta ir joje nebuvo įrankių. Ginčo laikotarpiu galiojusių Eksploatavimo taisyklių 5.10 ir 5.11 punktai numatė, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai grupei gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas kambarys maisto produktams laikyti (vienam būriui) (5.10 p.) ir, esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11 p.). Nuo 2020 m. gruodžio 21 d. galiojančios Eksploatavimo taisyklės numato, kad nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas kambarys arba vieta maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (9.6 p.) ir maisto ruošimo patalpa (9.7 p.). Aprūpinimo normoje nenustatyti konkretūs reikalavimai dėl nuteistųjų aprūpinimo virtuvės įrankiais. Pagal Aprūpinimo normos 2.14 punktą indai turi būti tinkami sąlyčiui su maistu ir terminiam apdorojimui. Atsakovo atstovas nurodė, kad būriuose virtuvėlės ginčo laikotarpiu buvo įrengtos ir jos buvo aprūpintos visu reikiamu inventoriumi, o pareiškėjas nėra skundęsis pataisos namų administracijai dėl virtuvėlės inventoriaus trūkumo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie virtuvėlių įrengimą ir jų aprūpinimą būtinu inventoriumi, todėl jais rėmėsi.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo duomenų apie kambario maisto produktams laikyti įrengimą, tokių duomenų atsakovo atstovas nepateikė, todėl šiuo atveju buvo konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl kambario maisto produktams laikyti neįrengimo. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kambario maisto produktams laikyti neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad nuteistieji savo asmeninį maistą galėjo laikyti virtuvėlės spintelėse, lentynose, šaldytuvuose, todėl pareiškėjo argumentus dėl jam padarytos neturtinės žalos atmetė kaip nepagrįstus.

18. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įgyvendinamos socialinės reabilitacijos priemonės. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 straipsnį, 137 straipsnio 4 dalį, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. V-79 „Dėl nuteistųjų pataisos programų ir pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 23 punktą ir pažymėjo, kad dalyvavimas įvairiose užimtumo priemonėse ir programose yra grindžiamas savanoriškumo principu ir neįmanomas be paties nuteistojo pastangų. Jei pareiškėjas pageidavo dalyvauti konkrečioje programoje ir užimtumo priemonėje, jis prašymu dėl to turėjo kreiptis į pataisos namų administraciją. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovo atstovą su prašymu dėl dalyvavimo konkrečioje programoje ar priemonėje ir toks jo prašymas nebūtų buvęs patenkintas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo paaiškinimus dėl nevykdytų socialinės integracijos priemonių atmetė kaip nepagrįstus.

19. Pareiškėjas nurodė, kad per skirtas 4 valandas pasivaikščiojimui turėjo suspėti paskambinti telefonu, apsilankyti sporto salėje, duše, koplyčioje, nueiti į medicininę dalį ir pan. Teismas, vadovaujantis BVK 103 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 74 straipsnio 5 punktą lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas. Vadovaujantis minėtomis BVK normomis, teismas priėjo prie išvados, kad teisė pasivaikščioti gryname ore, yra viena iš nuteistųjų teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta galimybė kasdien pasivaikščioti keturias valandas, šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Iš Nuteistųjų pasivaikščiojimo grafikų teismas nustatė, kad 5 būrio nuteistieji pasivaikščioti vedami pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, sekmadieniais nuo 8 val. iki 12 val., antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais – nuo 13 val. iki 17 val., 2 būrio nuteistieji – pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, sekmadieniais nuo 13 val. iki 17 val., antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais – nuo 8 val. iki 12 val. (b. l. 49-60).

20. Iš pateiktų Nuteistųjų naudojimosi lankymosi koplytėlėje, naudojimosi biblioteka, stadionu, sporto sale, skambinimo telefonu grafikų teismas nustatė, kad tam tikra apimtimi minėti grafikai sutapo su pasivaikščiojimų lauke laiku, tačiau nuteistųjų teisė sportuoti stadione, lankytis salėje, bibliotekoje ar koplytėlėje, priešingai, nei, pavyzdžiui, nuteistųjų teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nėra imperatyviai reglamentuota teisės aktuose. Nei BVK, nei Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumato reikalavimo pataisos namuose suteikti visiems be išimčių nuteistiesiems teisę kasdien sportuoti stadione, salėje, lankytis koplyčioje ar bibliotekoje. Pareiškėjui buvo užtikrinta pasivaikščiojimo teisė, o kitų alternatyvių teisių įgyvendinimas buvo paliktas jo pasirinkimui ir subjektyvios valios įgyvendinimui. Teismas akcentavo tai, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Šiuo atveju visiškai nėra nurodyta jokių aplinkybių apie pareiškėjo praktikuojamą tikėjimą ir būtinybę lankytis koplytėlėje. Be to, iš Nuteistųjų naudojimosi taksofonu grafiko teismas nustatė, kad pageidaujant skambinti ne grafike nustatytu laiku, nuteistieji rašo motyvuotus prašymus (b. l. 46). Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus pataisos namų administracijai dėl galimybės naudotis minėtomis teisėmis kitu laiku. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad vien tik pats grafikų sutapimo faktas neleidžia konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Nors pareiškėjui tam tikrų veiklų ir pasivaikščiojimo laikas galėjo dubliuotis, vis dėlto, pareiškėjo teisė pasivaikščioti bei naudotis minėtomis kitomis teisėmis (sportuoti stadione, salėje, lankytis koplyčioje, bibliotekoje, skambinti) apribota nebuvo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atžvilgiu nėra pagrindo pripažinti pataisos įstaigos veiksmus neteisėtais.

21. Teismo vertinimu, naudojimosi dušu teisė yra lygiavertė pasivaikščiojimo teisei, nes tai susiję su asmens sveikata ir higiena, todėl šių teisių įgyvendinimas turėtų būti užtikrinamas atskiru laiku. Be to, pareiškėjui teisė praustis duše buvo numatyta tik vieną kartą per savaitę, kas reiškia, kad pareiškėjas tą savaitę neturėtų kitų galimybių pasinaudoti dušu ir išsimaudyti, jei pagal grafiką dušo dieną pasirinktų pasivaikščiojimą lauke pilna apimtimi, t. y. visas 4 valandas. Kita vertus, byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus pataisos namų administracijai dėl galimybės naudotis dušu kitu laiku, be to, prausimosi po dušu laikas nėra ilgas (iki 15 min.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl prausimosi po dušu kartą per savaitę pasivaikščiojimui skirtu laiku pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių taip pat teismas atmetė.

22. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (neregistravo skundų, prašymų, nekontroliavo rūkančiųjų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo teismui konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetė kaip nepagrįstus.

23. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, kančią, baimę, tačiau teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.

24. Įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – priteisti 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas per parą dirbo 12 val., darbas sunkus, pamaininis. Tuomet, kai pareiškėjas dirba dienos pamainoje (nuo 8 val. ryto iki 20 val.), negali pasinaudoti 4 val. pasivaikščiojimo teise, nes skirtas laikas pasivaikščiojimui nuo 8 val. 15 min. iki 17 val. Taip pat pareiškėjas negali pasinaudoti pasivaikščiojimo teise ir tada, kai dirba naktinėje pamainoje, nes iš darbo grįžta pavargęs, be poilsio, o pasivaikščioti vesdavo nuo 8 val. 15 min. iki 12 val. Pareiškėjas pažymi, kad kartais, kai pasivaikščiojimui skirtas laikas būdavo nuo 13 val. iki 17 val., išeidavo į lauką. Taigi, pareiškėjas apibendrina, kad iš jo buvo atimta teisė kiekvieną dieną 4 val. būti gryname ore.

27. Pareiškėjas nurodo, kad rūkymo vietų Marijampolės Kybartų PN nebuvo, o durys į lauką buvo atidaromos tik 4 val. per parą. Už rūkymą koridoriuje ir kitose patalpose niekas nebausdavo, todėl visi rūkė ten, kur norėjo, visur buvo pilna tabako dūmų.

28. Dėl perpildytų gyvenamųjų patalpų pareiškėjas pažymi, kad jo būryje buvo 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko apie 2 kv. m ploto. Pareiškėjas pažymi, kad užimamą patalpos plotą mažina baldai.

29. Dušuose nebuvo pertvarų, todėl neužtikrintas privatumas. Rūbų džiovyklos faktiškai nebuvo, rūbus, patalynę tenka džiovinti ant lovos, stalų. Džiovykle, kuri yra apie 7 kv. m ploto turėjo naudotis apie 80 žmonių. Teigia, kad ir virtuvėle buvo tik apie 6 kv. m. ploto, kuria turėjo naudotis 80 nuteistųjų, nebuvo jokio inventoriaus, nebuvo vietos pavalgyti.

30. Kadangi pareiškėjas daug dirbo, neturėjo laiko nueiti pas psichologą. Iš pareiškėjo buvo atimta teisė mokytis, lankyti programas, sportuoti ir pan. Pareiškėjas buvo kankinamas psichologiškai, patyrė diskriminaciją, tabako dūmai žalojo sveika, buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 14 straipsniai.

31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad yra pateikęs atsiliepimą į skundą ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius. Atsakovas taip pat yra pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjui kalinimo sąlygos Marijampolės PN nesukėlė jokių neigiamų pasekmių ar išgyvenimų dėl kurių galėjo atsirasti netrumpalaikiai padariniai jo sveikatai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai atspindi atsakovo atstovo poziciją, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2021 m. rugsėjo 9 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naują aplinkybę, kurios nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. pareiškėjas nurodo, kad negalėjo pasinaudoti 4 val. pasivaikščiojimo teise, nes dirbo.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Todėl minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

37. Nenagrinėtinas taip pat ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas naujas argumentas dėl jo tariamo diskriminavimo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jo manymu, jis buvo traktuojamas skirtingai negu tokioje pačioje ar labai panašioje padėtyje esantys asmenys. Taigi šis argumentas taip pat nėra vertinamas, nes nebuvo nurodytas kaip to reikalauja proceso teisės normos – skunde pirmosios instancijos teismui, ir apskritai nėra nurodomos jokios aplinkybės dėl šio skundo argumento.

38. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).

40. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad rūkymo vietų nebuvo, durys į lauką buvo atidaromos tik 4 val. per parą. Už rūkymą koridoriuje ir kitose patalpose niekas nebausdavo, todėl visi rūkė ten, kur norėjo, visur buvo pilna tabako dūmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš į bylą pateiktų Marijampolės PN Kybartų sektoriaus patalpų foto nuotraukų matyti, kad yra įrengta rūkymo patalpa (b. l. 69). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais ir pateiktais duomenimis apie rūkymo patalpų įrengimą, todėl jais remiasi. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, jog kiti nuteistieji pažeidžia nustatytą draudimą rūkyti bendro naudojimo patalpose, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą).

42. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas minimalus gyvenamasis plotas, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 111.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui užtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto yra pagrįsta, nes nustatyta, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose teko daugiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

44. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo dušo patalpose neužtikrinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-789/2022). Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad dušinėse buvo įrengtos pertvaros, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo dušo patalpose neužtikrinimo.

45. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl rūbų džiovyklės ir virtuvėlės. Teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė. Pareiškėjo argumentai grindžiami tik deklaratyviais teiginiais ir neįrodo, kad atsakovo atstovas veikė neteisėtai

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Marijampolės PN atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.

47. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Gintaras Kryževičius

Veslava Ruskan