N-575-554-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-554/2012 Teisminio proceso Nr. 4-03-3-3-00273-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario

14 d. nutarimu pripažino P. V. (toliau – ir P. V.) kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau

– ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam administracinę nuobaudą — 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) metams. Pirmosios

instancijos teismas nustatė, kad administracinis teisės pažeidimo protokolas P. V. surašytas už tai, kad jis 2010 m. birželio 29 d., apie

18.00 – 18.30 val., Aušros Vartų – Geležinkelio – Drujos g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Audi 80“, dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu jo vairuojama transporto priemonė susidūrė su automobiliu „MAN 8.163“, kuris susidūrimo metu buvo apgadintas, bei būdamas susijęs su eismo įvykiu policijai apie eismo įvykį nepranešė, iš eismo įvykio vietos pasišalino, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 5 ir 232 punktų ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Nurodė, jog nors administracinėn atsakomybėn traukiams asmuo ir nurodė, kad iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė, nes su kitu eismo įvykio dalyviu įvykio vietoje dėl eismo įvykio aplinkybių susitarė, byloje nėra duomenų, jog po eismo įvykio buvo pildoma eismo įvykio deklaracija ar eismo įvykio aplinkybės būtų aprašytos ir eismo įvykio schema nubraižyta ant švaraus popieriaus lapo, kuriame būtų nurodyti su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, pateikiama informacija, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės, tuo atveju, kai su eismo įvykiu susiję dalyviai sutaria tarpusavyje. Akcentavo, jog nors P. V. ir nurodė, kad nesiekė pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą, tačiau kaip matyti iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies dispozicijos, atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos pažeidžiant KET kyla vairuotojui, susijusiam su eismo įvykiu, o ne tik eismo įvykį sukėlusiam asmeniui. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju P. V. kaltė padarius jam

inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą buvo įrodyta paties P. V. paaiškinimais teismo posėdyje bei rašytine

administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga: administracinio teisės protokolu, tarnybiniais pranešimais, A. G. rašytiniais paaiškinimais, transporto priemonės techninės apžiūros aktais, ekspertizės aktu bei kita bylos medžiaga. Nurodė, jog P. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas nuobaudą, teismas taip pat atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, į pažeidėjo asmenybę, į tai, kad baustas administracine tvarka už KET pažeidimus.

II.

P. V., nesutikdamas su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69 – 73), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimą nutraukti. Apeliaciniu skundu P. V. taip pat prašo prijungti Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme išnagrinėtą administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-546-78/2011. Apeliaciniame skunde nurodo, jog įvykus eismo įvykiui jis, kartu su krovininio automobilio vairuotoju A. G., apžiūrėjo abudu automobilius ir nustatė, jog krovinis automobilis nenukentėjo visiškai, o jo automobilis buvo smarkiai apgadintas. Pažymi, jog būdamas suinteresuotas žalos atlyginimu, jis nedelsdamas pasiūlė užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba iškviesti policijos pareigūnus, tačiau krovininio automobilio vairuotojas A. G., nurodė jog (duomenys neskelbtini) dirba vos kelis mėnesius bei bijo, kad darbdavys sužinojęs apie eismo įvykį jį atleis iš darbo, todėl primygtinai prašė susitarti taikiai, t. y. leisti

atlyginti jo automobiliui padarytą žalą. Tikina, jog sutarus, kad A. G. jam sumokės 2500 Lt, jis kaip garantiją pateikė savo

asmens tapatybės kortelę. Priduria, jog šias aplinkybes eismo įvykio tyrimo eigoje patvirtino J. J., tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Teigia, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą galima padaryti tik sąmoningais veiksmais, t. y. tyčia, tačiau teismas jo kaltės formos nagrinėjamu atveju visiškai nenustatinėjo, t. y. neanalizavo, ar jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tikslingai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Pažymi ir tai, jog teismas atmetė jo prašymus apklausti svarbias aplinkybes paliudyti galinčią J.

J. bei pareigūną R. I., išsamiai susipažinusį su bylos medžiaga. Mano, jog tokiu būdu buvo nukrypta nuo teisminės praktikos, pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai. Taip pat atkreipia dėmesį, jog būtent jis pateikė pranešimą su prašymu pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai. Akcentuoja, jog susitarimo atlyginti žalą nesilaiko būtent A. G., nes jis savo ruožtu būtų kreipęsis į automobilio „MAN 8.163“ valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusią draudimo kompaniją dėl žalos atlyginimo. Tikina, jog būdamas kaltu dėl eismo įvykio bei siekdamas išvengti administracinės atsakomybės nebūtų kreipęsis į policijos pareigūnus. Mano, jog prie šios bylos turėtų būti prijungta A.

G. administracinio teisės pažeidimo byla, iš kurios matyti, jog būtent šis asmuo apgadino jo transporto priemonę „AUDI 80“ bei siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, pažadėjęs atlyginti padarytą žalą, savo pažado nepildė, slapstėsi bei vengė atlyginti žalą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos

Administracinės veiklos skyrius (toliau – ir Institucija) atsiliepimu į P. V. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo

netenkinti. Atsiliepime nurodo, jog KET 232 punkte įtvirtintos pareigos yra adresuotos visiems eismo dalyviams, todėl jas turėjo vykdyti ne tik automobilio „MAN 8.163“ vairuotojas, bet ir P. V.. Atkreipia dėmesį, jog P. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas 2011 m. sausio

12 d., todėl jo atžvilgiu iškelta byla pagal 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo Nr. XI-1422 dėl ATPK nuostatų pakeitimo ir papildymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles yra teisminga Vilniaus apygardos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : III.

Apeliacinis skundas atmestinas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu P. V. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jis, būdamas susijęs su eismo įvykiu, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, be kita ko, teigdamas, jog jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo, su kitu eismo įvykio dalyviu buvo susitaręs dėl žalos atlyginimo, tačiau vėliau, šiam vairuotojui žalos vis dėlto neatlyginus, buvęs priverstas kreiptis į policijos pareigūnus, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai. Institucija savo ruožtu kaltinimą palaiko, taip pat keldama rūšinio teismingumo byloje klausimą. Pirmiausia pasakytina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog bylą pagal teismingumą priklauso nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, jog Institucija, keldama rūšinio teismingumo klausimą, remiasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302, 226, 232, 2321, 239, 2393, 241, 2411, 2461, 2462, 2467, 249, 259, 260, 261, 262, 282, straipsnių ir dvidešimt trečiojo skirsnio pakeitimo, Kodekso papildymo 2571, 2601, 2602 straipsniais, dvidešimt trečiuoju1 ir dvidešimt trečiuoju2 skirsniais įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymas Nr. XI-1142, įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 2 dalimi, kurioje, be kita ko nustatyta, jog pradėtų ir nebaigtų

administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vyksta iki šio Įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Institucijos teigimu,

administracinis teisės pažeidimo protokolas P. V. surašytas 2011 m. sausio 12 d., t. y. jau po 2011 m. sausio 1 d. dienos, todėl byla pagal teismingumą turėtų būti perduoti bendrosios kompetencijos teismui. Tačiau pastebėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotas pažeidimas padarytas 2010 m. birželio 29 d., t. y. iki Įstatymo įsigaliojimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisena prasideda ne nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, o nuo to momento, kai pareigūnai, turintys įgaliojimus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, gauna informaciją apie galimai padarytą pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. N575-1253/2010). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija apie

pareiškėjo galimai padarytą pažeidimą turėjo informacijos dar iki Įstatymo nuostatų įsigaliojimo dienos, be

kita ko, 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu pratęsdama jam terminą administracinei nuobaudai paskirti (b. l. 5 – 6). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, galiojusią iki 2011 m. sausio 1 d., ką jis teisingai ir padarė, nurodydamas, jog priimtas nutarimas yra skųstinas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Antra, vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog ATPK 286 straipsnis įpareigoja teismus, nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas, inter alia motyvuojamojoje nutarimo dalyje nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes;

įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta; įstatymus, kuriais teismas vadovavosi. Teismas privalo ne tik išvardinti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę. Teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie, objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Pridurtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y., kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (pvz. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, todėl ginčijamo nutarimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti,

kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, ar nagrinėjamu atveju P. V. veiksmuose pasišalinant iš eismo įvykio vietos buvo

tyčia, apsiribodamas į šį klausimą neatsakančia išvada, kad už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos pažeidžiant KET kyla ir vairuotojui, susijusiam su eismo įvykiu, o ne tik eismo įvykį sukėlusiam asmeniui bei formaliu teiginiu, jog byloje nėra eismo įvykio deklaracijos ar schemos, kaip tai įtvirtinta KET 232 punkte. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog P. V. nuosekliai laikėsi versijos, kad su kito automobilio vairuotoju A. G. po eismo įvykio dėl žalos atlyginimo buvo susitaręs geruoju ir tik minėtam vairuotojui uždelsus žalą atlyginti savo iniciatyva kreipėsi į policijos pareigūnus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog A. G. savo ruožtu kėlė priešingą versiją – esą nepranešti policijai apie eismo įvykį buvo suinteresuotas pats P. V. (b. l. 18). Pažymėtina, jog prieštaravimai tarp šių dviejų eismo įvykio dalyvių nebuvo išaiškinti, kaip ir nebuvo analizuota abiejų eismo įvykių tarimosi geruoju eiga ar išsiaiškinta, kuris dalyvis inicijavo tyrimą Institucijoje bei kitos svarbios aplinkybės, padedančios nustatyti P. V. valinį momentą pagal jam inkriminuotąjį

pažeidimą, be to, pirmosios instancijos teismas taip pat neišreikalavo A. G. administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje kitas

eismo įvykio dalyvis buvo kaltinamas analogiškos veikos padarymu. Pridurtina ir tai, jog apeliaciniame skunde P. V. nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus apklausti svarbias aplinkybes paliudyti galinčią

J. J. bei pareigūną R. I.. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, P. V. administracinio teisės pažeidimo byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta jam dalyvaujant, tačiau byloje nėra teismo posėdžio protokolo, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės patikrinti minėtų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nors ATPK 285 straipsnyje numatyta, jog nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą kolegialus organas rašo protokolą, tai nereiškia, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme (kai tai daro teisėjas vienasmeniškai) teismo posėdžio protokolas neturi būti rašomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.

liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1333/2007). Teismo posėdžio protokolas vaidina svarbų vaidmenį,

užtikrinant asmenų teisę į tinkamą ir sąžiningą teismo procesą. Jame fiksuojami esminiai bylos nagrinėjimo momentai, asmenų atvykimas į teismo posėdį, įrodymų tyrimas ir kt. Toks fiksavimas užtikrina, jog teismas savo procesinį sprendimą grįs tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Teismo posėdžio protokolas ypač svarbus apeliacinio proceso metu, kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka,

jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 str. 2 d.),

todėl byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai paprastai vertinami pagal byloje esančią medžiagą. Nesant byloje teismo posėdžio protokolo, apeliacinės instancijos teismas turi labai ribotas galimybes įvertinti byloje pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

P. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius