2021-12-22 Nr. BB-4-1-26-1-01014-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-221-697/2021

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01014-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį vienuolikai metų, 309 straipsnio 2 dalį dvejiems metams, o dėl kaltinimų pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 309 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, T. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 5 d. nutartis, kuria nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. K. pirmosios instancijos – Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažamečius, t. y. 2009 m. balandžio 24 d. – spalio 15 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų sistemingai pavartojo fizinę prievartą prieš mažamečius R. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. K., gim. (duomenys neskelbtini), juos klupdė ilgam laikui į kampą iškeltomis rankomis, o šiems prašant fizinę prievartą nutraukti, palaužęs jų valią priešintis ir pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška nukentėjusiųjų būkle, sistemingai prieš jų valią oraliniu būdu su jais tenkino savo lytinę aistrą.

2. T. K. taip pat nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už disponavimą pornografinio turinio dalyku, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. vasario 19 d. ir 2014 m. balandžio 11 d. nutartimis atsisakyta priimti nuteistojo T. K. kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimis nuteistojo T. K. prašymas atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atmestas, jo kasacinį skundą atsisakyta priimti.

5. Po šių kasacinės instancijos teismo nutarčių nuteistasis su peticija kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT). EŽTT Ketvirtojo skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 12 d. sprendime byloje T. K. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 14000/12) konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą dėl patirto žmogiškąjį orumą žeminančio teisėsaugos pareigūnų elgesio ikiteisminio tyrimo metu, jiems iš pareiškėjo T. K. paėmus akinius ir ilgiau nei keturis mėnesius jų negrąžinus. Tuo pačiu sprendimu konstatuota, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas, įtvirtinantys reikalavimą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, suteikiant lygias ir tinkamas galimybes kaltinamajam pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ar turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, taip pat kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams.

6. EŽTT nurodė, jog T. K. baudžiamojoje byloje buvo apkaltintas kartu su juo gyvenusių R. ir R. K., vienas kurių – jo biologinis sūnus, o kitam suteikta jo pavardė, seksualiniu prievartavimu. R. ir R. K. duoti parodymai buvo lemiami įrodymai, kuriais buvo grindžiami nacionalinių teismų pareiškėjui priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Teismas pripažino, kad Konvencijos 6 straipsnio požiūriu baudžiamasis procesas privalo būti organizuojamas taip, kad būtų apsaugoti labai jaunų nukentėjusiųjų interesai, ypač seksualinio pobūdžio bylose. Tačiau, atsižvelgdamas į R. ir R. K., kurių pareiškėjas dėl pagrįstų priežasčių apklausti negalėjo, parodymų svarbą, EŽTT konstatavo, kad ši T. K. nesuteikta galimybė nebuvo atsverta kitais būdais, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į gynybą. Pareiškėjui nebuvo suteikta reali galimybė įsitikinti šių parodymų patikimumu („nebuvo jokių atsvaros veiksnių, kurie leistų teisingai ir tinkamai įvertinti R. ir R. K. parodymų patikimumą“), t. y. nuteistojo teisė į gynybą buvo apribota ir dėl to bylos procesas neatitiko teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimų.

7. EŽTT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors nuteistasis T. K. negalėjo apklausti mažamečių nukentėjusiųjų R. ir R. K. dėl pagrįstų priežasčių, tačiau teismai, nusprendę tenkinti pareiškėjo prašymą apklausti V. J. (buvusi K.), įdėjo nepakankamai pastangų, kad būtų nustatyta šios nukentėjusiosios buvimo vieta, dėl to ji nebuvo apklausta. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės atmetė visus pareiškėjo prašymus, nors šių prašymų patenkinimas nebūtų turėjęs jokių pasekmių vaikams, taigi teismas privalėjo tinkamai atsižvelgti į pareiškėjo teisę į gynybą, ypač turint omenyje tai, kad jo galimai padarytų nusikaltimų nė vienas iš liudytojų tiesiogiai nematė.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. spalio 16 d. nutartimi išnagrinėjo pagal nuteistojo T. K. prašymą BPK 459 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 3 dalies 1 punkto pagrindu atnaujintą T. K. baudžiamąją bylą ir konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimas T. K. byloje galėjo turėti įtakos teismų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Kadangi konstatuoti pažeidimai susiję su įrodymų tyrimu – asmenų, kurie nebuvo apklausti teisme, apklausa, teisėjų kolegija nusprendė, kad šis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9. Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo apeliacine tvarka, 2021 m. kovo 5 d. nutartimi nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmetė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Kasaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatorius nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nepakankamai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neįvertino V. J. (buvusi K.) parodymų, nepašalino prieštaravimų, paliko galioti netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, neištaisė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, be to, apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta remiantis prielaidomis ir nepatikrintais argumentais, taip pažeidžiant teisinės valstybės principą, asmens teisę į laisvę, į teisingą ir nešališką teismą. Teismai nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes apkaltinamasis nuosprendis priimtas nusikaltimo nepadariusiam asmeniui, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis ir spėliojimais, kaltumo prezumpcija ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį.

10.2. Byloje nėra jo kaltės įrodymų. Teismai nusižengė teismo nešališkumo ir įrodinėjimo pareigos (lot. onus probandi) principams – jo parodymai nebuvo paneigti įrodymais ir atmesti tik todėl, kad jie prieštarauja kaltinimo versijai. Teismai, atmesdami jo kaltės nebuvimą patvirtinančius duomenis, tyrė ir vertino tik tuos duomenis, kurie leistų padaryti išvadas dėl jo kaltumo, tai patvirtina teismų šališkumą. Teismai neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdami į jų tarpusavio santykį, neišdėstė visų ištirtų įrodymų, nesujungė jų į vieną loginę grandinę ir nevertino įrodymų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 2 dalies nuostatas bei teismų praktiką, ignoravo faktines bylos aplinkybes, atsietai vertino įrodymus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų ir nepagrįstai jį nuteisė.

10.3. Valstybinis kaltintojas turėjo pareigą įrodyti kasatoriui inkriminuojamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, bet šios pareigos neįvykdė ir įrodinėjimo naštą perkėlė jam, kaip kaltinamajam.

10.4. Nuosprendis perrašytas iš kaltinamojo akto. Teismų sprendimai grindžiami tikrovės neatitinkančiais teiginiais, t. y. nurodoma, kad jo sūnaus R. K. parodymai įrodo jo kaltę, tačiau juose nėra nė vieno kasatorių kaltinančio teiginio. Ikiteisminis tyrimas pradėtas ir kaltinimai pagrįsti V. J. pareiškimu, parodymais, kad jis galėjo vaikus prievartauti, kai ji išeidavo į polikliniką, parduotuvę. Apeliacinės instancijos teisme V. J. neigė savo parodymus, duotus per pirmą apklausą. Nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo iškviestas nė vienas liudytojas (BPK 78 straipsnio pažeidimas), nors buvo teikti prašymai apeliacinės instancijos teismui. Netikrintas akivaizdus V. J. melas apie jos tariamą kassavaitinį lankymąsi poliklinikoje. Byloje yra medikų įrašai, kad ji pas medikus per minėtą laikotarpį lankėsi ne daugiau kaip keturis kartus. Taip pažeistos BPK 7, 10 straipsnių ir 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, nes teismai privalėjo patikrinti visus parodymus, bet to nepadarė.

10.5. V. J. dėjo visas pastangas susigrąžinti vaikus iš vaikų globos namų (duomenys neskelbtini), o juos susigrąžinusi ir bylą perdavus teismui, vaikais iškart atsikratė. 2013 m. rugpjūčio 18 d. pagimdė dukterį R. J. V. J. su pareiškimu į prokuratūrą kreipėsi tik po trijų mėnesių, kai sužinojo apie vaikų prievartavimą. Kasatorius prašė padaryti akistatą su V. J., bet buvo atsakoma, kad to daryti nėra pagrindo, nes jų parodymai iš esmės nesiskiria. Tai yra teisinis nihilizmas ir BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 ir 190 straipsnių pažeidimas. Kaltinimai jam pateikti ir nuosprendis pagrįstas vien tik V. J. giminaičių parodymais, kurie prieštarauja kitų liudytojų parodymams, bet teismai, pažeisdami BPK 242 straipsnio l dalies reikalavimus, jų netikrino. Teismai neatsižvelgė į BPK 190 straipsnio l dalies, 196, 197 straipsnių, 211 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio l dalies, 251 straipsnio, 266 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio, 301 straipsnio l dalies pažeidimus, taip netinkamai pritaikytos BPK bendrosios normos ir nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, pagal kuriuos tai reikėjo daryti.

10.6. Apeliacinės instancijos teisme ekspertizės aktą komentavo ekspertė, kuri atliko minėtą ekspertizę (bylos baigtimi suinteresuotas asmuo), o ne nepriklausomas ekspertas.

10.7. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas įrodymų, vadovavosi prielaidomis, konstatuodamas, kad inkriminuojamu laikotarpiu vaikai dėl įvairių priežasčių galėdavo likti vieni su T. K.; kad byloje esantys grasinamojo pobūdžio laiškai patvirtina T. K. spaudimą V. J. (byloje jų nėra); kad liudininkė Z. S. užklupo vaikus numautomis kelnėmis (byloje tokių duomenų nėra). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad V. J. atidavė vaikus į vaikų namus, nes neturėjo kaip jų išlaikyti, nors po pusės mėnesio įsidarbino, apie vaikų gyvenimą vaikų namuose nesidomėjo, jų nelankė, susilaukė dukters.

10.8. Teismai pažeidė jo teisę apklausti kaltinimo liudytojus ir reikalauti, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kaltinimo liudytojai. Teisme nedalyvavo pagrindiniai liudytojai, kurie pateiktų nešališkam bylos nagrinėjimui reikiamus parodymus (jo darbovietės atstovai, medikai, pas kuriuos lankėsi V. J.). Tai yra šiurkštus įstatymo pažeidimas.

10.9. Kadangi jis inkriminuotos veikos nepadarė, ginčyti bylos aplinkybes, skirtos bausmės dydį ar reikalauti BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo teismuose nebuvo prasmės. Tačiau niekaip nemotyvuotas skirtos bausmės dydis (11 metų), šiurkštus BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų ignoravimas įrodo teismų šališkumą. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, kaltintojas privalėjo reikalauti, o teismai privalėjo taikyti BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas.

10.10. Nuosprendis yra neteisingas, pažeista jo teisė į teisingą teismą, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio l dalyje, dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo pažeista Konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnyje įtvirtinta apeliacijos teisė. Šių pažeidimų ištaisymas galimas tik iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Bet koks neteisėto (šališko) sprendimo koregavimas būtų teisės kūrimas neteisėtu pagrindu.

10.11. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė atsiliepimu į nuteistojo T. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

11.1. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad T. K. apeliacinį skundą padavė dėl, jo nuomone, nepagrįsto nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo, jo teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme atmetant pateiktus prašymus. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje išdėstė išsamius motyvus dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas argumentavimas kasatoriaus neįtikino, nereiškia BPK pažeidimo.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, itin atidžiai tyrė byloje surinktus duomenis, kurie patvirtintų ar paneigtų nuteistojo veiksmus seksualiai prievartavus savo mažamečius vaikus. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir siekdamas išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atliko dalies įrodymų tyrimą: apklausė nukentėjusiąją V. J., išklausė teismo ekspertės psichologės Agnės Šiaulytės paaiškinimus, išreikalavo papildomus dokumentus, atliko kitus proceso veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą nutartyje išsamiai išanalizavusi visus byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, būtų padaręs pažeidimų, todėl motyvuotai pritarė išvadai dėl T. K. kaltės padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų – ir nuteistąjį T. K. teisinančių, ir jį kaltinančių – visuma, paneigtos jo iškeltos versijos, įrodymų turinio interpretacijos. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis nėra teisinio pagrindo. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas patikrino įrodymų patikimumą, palygino įrodymus tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nutartyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kasatoriaus kaltumą. Visus įrodymus, tarp jų ir kasatoriaus parodymus, apeliacinės instancijos teismas vertino bendra tvarka, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės.

11.3. Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylose specifika yra ta, kad tiesioginių įvykio liudytojų dažniausiai nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – nukentėjusio asmens parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, taip pat netiesioginiai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai.

11.4. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatoriaus kaltė padarius jam inkriminuotą BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką nustatyta remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais. Nors nuteistasis viso bylos proceso metu kategoriškai neigė seksualiai prievartavęs savo mažamečius vaikus, tačiau jo kaltė teismų baigiamuosiuose aktuose pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų, liudytojų Z. S., V. F., V. F., V. R., L. R., A. S. parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis. Šie įrodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, jie buvo patikrinti teisimajame posėdyje ir pripažinti pakankamais nuteistojo T. K. kaltei pagrįsti.

11.5. Kasaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas nukentėjusiųjų mažamečių motinos V. J. parodymams, nurodant, kad būtent jos iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečių seksualinio prievartavimo, remiantis jos parodymais kasatoriui buvo pareikšti kaltinimai, ji yra suinteresuota ir nepatikima liudytoja. Pasak kasatoriaus, apklausta apeliacinės instancijos teisme V. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė, negalėdama paaiškinti jų pakeitimo priežasties, o apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti.

11.6. Pirmiausia pažymėtina, kad V. J. parodymai nagrinėjamoje byloje yra neesminiai, nes ji reikšmingų aplinkybių apie savo mažamečių vaikų seksualinį prievartavimą nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei kai buvo apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad mažamečiai nukentėjusieji apie tai, jog juos seksualiai prievartavo jų tėvas T. K., iš pradžių pasakė ne savo motinai V. J., o liudytojai Z. S., kai ši sužinojo apie R. K. seksualinio pobūdžio veiksmus su jos anūku. Apie tai, ką jai pasakojo vaikai, liudytoja Z. S. pasakė žentui V. F. ir informavo mažamečių vaikų motiną V. J. V. J. sakė pirmą kartą girdinti apie tokius įvykius, jai vaikai to nepasakojo. Liudytojai V. ir V. F. patvirtino, kad mažamečiai nukentėjusieji jiems prisipažino, jog tėvas jiems rodė pornografinius filmus, jei jie prasikalsdavo, liepdavo čiulpti jo lytinį organą. Vaikai sakė, kad bijojo tėčio, dėl to motinai nieko nesakė. Tą dieną, grįžus V. J., vaikai jai viską papasakojo. Taigi iš liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymų matyti, kad mažamečiai nukentėjusieji jiems patys tiesiogiai prisipažino patyrę savo tėvo seksualinę prievartą ir pasakojo šios prievartos aplinkybes. Nors į policijos pareigūnus dėl mažamečių vaikų galimo seksualinio išnaudojimo kreipėsi jų motina V. J., ši aplinkybė nesuteikia pagrindo teigti, kad ji buvo suinteresuota neteisingai apkaltinti kasatorių labai sunkių nusikaltimų padarymu ir darė poveikį vaikams, kad jie melagingai apkalbėtų savo tėvą, ar pati apkalbėjo nuteistąjį.

11.7. Be to, pažymėtina ir tai, kad V. J. parodymų teismai nevertino kaip nuteistojo kaltės įrodymo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, V. J. parodymais nesivadovavo, nes ji nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme, todėl ir jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nevertino ir jais nuosprendžio negrindė. V. J. elgesys bylos proceso metu vengiant atvykti į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžius, nesidomėjimas bylos, kurioje nukentėjusiaisiais pripažinti du jos mažamečiai sūnūs, baigtimi rodo, kad ji yra visiškai nesuinteresuota šia byla, tuo labiau tuo, kad kasatorius būtų nepagrįstai apkaltintas ir nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme.

11.8. Kasatorius skunde taip pat kritikuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimą apklausti teisiamajame posėdyje vieną iš eksperčių, atlikusių mažamečių nukentėjusiųjų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes, A. Šiaulytę, nurodydamas, kad ji akivaizdžiai yra suinteresuota bylos baigtimi, nes teismo posėdyje komentavo savo išvadas. Šie kasatoriaus skundo argumentai yra nepagrįsti, nes, visų pirma, ekspertizės akto objektyvumą ir pagrįstumą vertina tik teismas, be to, pirmosios instancijos teisme ekspertė tik išsamiau paaiškino savo atlikto ekspertinio tyrimo metodus ir gautus rezultatus, paaiškino apie mažamečių nukentėjusiųjų pasakojimų atliekant ekspertinius tyrimus skirtingose bylose (t. y. dėl patirto fizinio smurto ir seksualinio prievartavimo) ypatumus. Kartu pažymėtina ir tai, kad ekspertė į teismo posėdį buvo iškviesta nuteistojo gynėjo iniciatyva, kuriai nuteistasis neprieštaravo.

11.9. Atmestini ir nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasatoriaus teisę į teisingą teismą, nes teisme neapklausė visų jo prašomų liudytojų, o savo išvadas pagrindė išimtinai tik kaltinimui palankiais įrodymais.

11.10. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės proceso metu buvo patikimai nustatytos, visi nuteistojo prašymai dėl naujų liudytojų apklausų, dokumentų išreikalavimo ir kt. buvo išnagrinėti, dėl jų buvo priimti atitinkami sprendimai – dalis prašymų patenkinta, o dalis motyvuotai atmesta. Apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistojo ir jo gynėjo pareikštus prašymus dėl liudytojos V. J., ekspertės A. Šiaulytės apklausos, darbo laiko apskaitos žiniaraščių išreikalavimo iš nuteistojo nurodytos įmonės, taip pat pridėjo prie baudžiamosios bylos nuteistojo pateiktus papildomus dokumentus, išreikalavo baudžiamąją bylą, kurioje T. K. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš mažamečius savo vaikus. Nuteistojo prašymas apklausti papildomus jo nurodytus liudytojus taip pat buvo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas, konstatavus, kad nurodyti liudytojai apie paties įvykio aplinkybes nieko reikšmingo negalės nurodyti.

11.11. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetencija spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose nurodytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012).

11.12. Teismų sprendimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagrįsti leistinais ir patikimais įrodymais, išvados dėl T. K. kaltės seksualiai prievartavus mažamečius savo vaikus pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Baudžiamojoje byloje nėra nepašalintų abejonių ar prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami nuteistojo naudai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo T. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 367 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Be to, BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo T. K. kasaciniame skunde yra pateikiami argumentai dėl jam paskirtos bausmės dydžio ir BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų netinkamo pritaikymo, tačiau šie klausimai nebuvo keliami apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo, dėl to šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Dėl išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

14. Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir antrą kartą jo bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutartimi, paduotame kasaciniame skunde teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir atliko nevisapusišką įrodymų vertinimą, nepateikė išsamių ir pagrįstų argumentų, pagrindžiančių jo kaltę, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, 78 straipsnio, 190 straipsnio 1 dalies, 196, 197 straipsnių, 211 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 251 straipsnio, 266 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpciją, vadovavosi prielaidomis. Iš esmės kasatorius kelia analogiškus savo apeliaciniam skundui klausimus dėl nukentėjusiosios V. J., kitų byloje esančių liudytojų parodymų patikimumo ir įrodymų pakankamumo pagrindžiant jo kaltę.

15. Pirmiau nurodytų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad, remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-7-162-303/2019). Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018, 2K-75-489/2021).

16. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017).

17. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu pagal kasaciniame skunde nurodytus pagrindus ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, turėjusių įtakos teismų sprendimų teisėtumui, tirdami ir vertindami įrodymus šioje byloje teismai nepadarė, kasacinio skundo argumentai dėl to nepagrįsti ir atmestini.

18. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į pirmiau nurodytame EŽTT Ketvirtojo skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. sprendime byloje T. K. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 14000/12) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 16 d. nutartyje konstatuotus procesinius pažeidimus, atliko dalies įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusiąją V. J. ir vieną iš ekspertizės aktą sudariusių teismo eksperčių psichologę A. Šiaulytę, išreikalavo baudžiamąją bylą Nr. 1-131-456/2011, kurioje T. K. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš mažamečius R. ir R. K., su byla supažindinant nuteistąjį jo prašymu (8 t., b. l. 25–26, 30), ištyrė prie bylos pridėtus dokumentus dėl vaikų globos (8 t., b. l. 4–12), tenkino nuteistojo prašymą pridėti prie bylos nuteistojo pateiktus dokumentus, išreikalavo nuteistojo prašomus dokumentus iš jo darbovietės (duomenys neskelbtini) – T. K. 2009 m. darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijas (8 t., b. l. 53–65), atliko kitus proceso veiksmus. Nuteistojo prašymas dėl naujų liudytojų apklausų taip pat buvo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas, konstatavus, kad nurodyti liudytojai apie paties įvykio aplinkybes nieko reikšmingo negalės nurodyti (8 t., b. l. 142). Taigi dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su šia išvada nesutikti.

19. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei tvirtina kasatorius, savo sprendimą grindė byloje esančių įrodymų visetu (nukentėjusiųjų mažamečių R. ir R. K., nukentėjusiosios V. J., liudytojų Z. S., V. F., V. F. parodymais, kita bylos medžiaga) ir išdėstė išsamius argumentus, kodėl atmeta nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Kaip nurodyta pirmiau, siekiant patikrinti mažamečių nukentėjusiųjų R. ir R. K. parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta nukentėjusioji V. J. Apeliacinės instancijos teismas ne kartą skundžiamoje nutartyje pabrėžė, kad šios nukentėjusiosios parodymus reikia vertinti atsargiai, kadangi V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme pateikė prieštaringus parodymus dėl pornografinės medžiagos laikymo, keitė parodymus ankstesnėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-131-459/2011 dėl smurtavimo prieš mažamečius (1 t., b. l. 20–21), nesąžiningai elgėsi civilinėje byloje Nr. 2-1898-550/2011 dėl išlaikymo. Tačiau pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ta apimtimi, kiek V. J. parodymai sutapo su kitais bylos duomenimis (t. y. liudytojų Z. S., V. F. ir V. F. parodymais), nėra pagrindo juos atmesti.

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir byloje esančius teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktus, kuriuose nurodyta, kad mažamečiai nukentėjusieji R. ir R. K. galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes (įvykio vietą, apytikslį laiką, dalyvius, jų veiksmus ir kt.), jas įsiminti, vėliau atkurti ir duoti apie tai parodymus, taip pat kad jų parodymai iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Teismas pabrėžė, kad ekspertizės aktuose nurodyta, jog nei R. K., nei R. K. nenustatyta tokių individualių psichologinių ir amžiaus ypatumų (padidėjusio polinkio fantazuoti, padidėjusio polinkio į įtaigumą, atminties procesų sutrikimų ar kt.), dėl kurių jie negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių byloje reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Be kita ko, apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė A. Šiaulytė patvirtino ekspertizės aktuose nurodytas išvadas ir pateikė išsamius paaiškinimus dėl mažamečių nukentėjusiųjų pasakojimų bei elgesio atliekant ekspertinius tyrimus panašaus pobūdžio bylose ypatumų.

21. Teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus keliamą versiją, kad mažametis nukentėjusysis R. K. galėjo būti paveiktas V. J., kad ši darė vaikų parodymams kokią nors įtaką ar kad panaudojo vaikus kaip įrankį susidoroti su kasatoriumi. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl atmeta šiuos kasatoriaus argumentus, dar kartą pažymėdamas, kad mažamečiai nukentėjusieji pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausiami vaikų apklausos kambaryje, tiesiogiai apklausoje dalyvaujant psichologei, kuri, atsižvelgdama į vaikų amžių, jų socialinį ir psichologinį brandumą, padėjo jiems kiek galima nuosekliau ir išsamiau papasakoti jų nurodomų įvykių aplinkybes. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikai tokias pačias aplinkybes apie tėvo T. K. prieš juos atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus nurodė ne tik kai buvo apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet ir ekspertams, atlikusiems jų ekspertizes, bei kitiems asmenims, t. y. liudytojams Z. S., V. F., V. F. Apeliacinės instancijos teismas įvertino šių liudytojų parodymus tiek atskirai, tiek ir kitų bylos duomenų (nukentėjusiųjų parodymų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadų ir kt.) kontekste ir, atsižvelgdamas į tai, kasatoriaus abejones dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo atmetė kaip nepagrįstas.

22. Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad EŽTT 2018 m. birželio 12 d. sprendime konstatuotas nuteistojo teisės į gynybą apribojimas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo kompensuotas. Apeliacinės instancijos teismas visas bylai reikšmingas aplinkybes nustatė tinkamai, bylos įrodymus įvertino pagal BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Abiejų instancijų teismų išvados dėl T. K. kaltės pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų esminiai, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendį ir nutartį, nepadaryta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. K. kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis