2016-10-03 Nr. AB-18851-3-61-3-05474-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1646-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05474-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. M. 2014 m. gruodžio 16 d. su skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8399(11);

2) priteisti 4 688,16 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Skunde nurodė, kad jam Ministerijos sprendimu buvo paskirta 672,68 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat mokamas valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydžio priedas – 858,90 Lt bei 70 Lt dydžio našlių pensija, todėl pensijos dydis – 1 601 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatoms, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į VRM, kuri 2014 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. 1D-8399(11) atsisakė išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjos vertino, kad valstybinė pensija jam buvo perskaičiuojama nepagrįstai, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintus principus. Skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, pritiesimo, panaikino ir perdavė šioje dalyje spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo, kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje prašoma priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio taikymo.

Atsakovai atsiliepime (b. l. 50) su skundu nesutiko.

Nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 63-66) pareiškėjo J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui J. M. Ministerijos 1994 m. rugpjūčio 18 d. išvada Nr. 12524 nuo 1994 m. rugpjūčio 5 d. neterminuotai buvo paskirta 468,68 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, o Ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 nuo 2004 m. gegužės 1 d. paskirta 672,68 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatoms iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pareiškėjas su prašymu 2014 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į VRM prašydamas nurodyti, kokiu pagrindu jam buvo sumažinta valstybinė pensija bei išmokėti susidariusią jos nepriemoką. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. 1D-8399(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 daliojimas galiojimas ir valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl išmokėti susidariusios nepriemokos neturi teisinio pagrindo, taip pat pateikė pažymą apie susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką 2010–2014 metais.

Aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, jo pokyčius, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, kurios nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnių nuostatų taikymo.

III. Pareiškėjas J. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70-72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas cituoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Teigia, kad jame vartojama sąvoką „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ turėtų būti suprantama kaip neapimanti mažinimų, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir taikytina tiems valstybinę pensiją gavusiems pareigūnams, kurie niekur daugiau nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų, t. y. tiems, kuriems valstybinė pensija buvo mažinama iki 20 procentų, kas reiškia, kad tokie praradimai turi būti kompensuojami. Tokios pensijos savo dydžiu mažai skiriasi nuo senatvės pensijų. Taip būtų įgyvendintas socialinio teisingumo principas ne tik plačiąja prasme – visų pensininkų atžvilgiu, bet ir siaurąja prasme – atskirai vertinant buvusius pareigūnus, gavusius ir gaunančius valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas šiuo aspektu situacijos neanalizavo. Atitinkamai, kadangi pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta 20 procentų, ši pensijos nepriemoka jam turėtų būti priteista.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama pagal Konstituciją atitinkančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Įstatymų leidėjas nenustatė pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, kompensavimo tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui J. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui 1994 m. rugpjūčio 18 d. Ministerijos išvada Nr. 12524 pareigūnų ir karių valstybinės pensija paskirta nuo 1994 m. rugpjūčio 5 d. neterminuotai, paskirtos pensijos suma – 468,68 Lt. 2004 m. birželio 17 d. Ministerijos sprendimu Dėl pareigūnų ir karių valstybinių invalidumo ir pensijų u tarnybą perskaičiavimo Nr. 2/17-1351 nuspręsta nuo 2004 m. gegužės 1 d. J. M. mokėti 672,68 Lt dydžio pensiją. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 11 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. 1D-8399(11) nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8548) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 575,01 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai pareiškėjui J. M. valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamame 2012 m. vasario 6 d. nutarime, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pacituotos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos paneigia apeliaciniame skunde pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl minėtame nutarime vartojamos sąvokos „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“ aiškinimo.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl šiam ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimas 2012 ir 2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto, t. y. daugiau nei 20 procentų (skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjo pensija buvo sumažinta ne 20 proc., o 14,5 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Vertindama argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas galbūt pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų valstybines pensijas gaunančių asmenų, kurie valstybinės pensijos ribojimo laikotarpiu turėjo kitų draudžiamųjų pajamų, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu, vertindamas tiek Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, tiek 4 straipsnio nuostatų konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pasisakęs yra anksčiau aptartuose nutarimuose. Atsižvelgusi į tai bei į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota pareiga teismams vadovautis oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais, teisėjų kolegija negali pareiškėjo argumentų laikyti pagrįstais.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas vėlesniais dviem etapais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1960-520/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui J. M. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas