2016-08-29 Nr. AB-16444-3-61-3-00240-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4154-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00240-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-11)31U-51 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi, Leidimas) iš naujo.

Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjai išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Atsisakymo išduoti Leidimą teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 punktai. Skunde teismui pareiškėja nurodė, kad Vilniaus m. apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėja iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja neteigia, kad jos Lietuvoje dirbtas darbas buvo teisėtas, priešingai, pareiškėja Vilniaus m. apylinkės teisme pripažino, kad Lietuvoje visą laiką gyveno ir dirbo neteisėtai. Tuo tarpu atsižvelgiant į Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo vadovavosi Migracijos departamentas, nuostatas, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimas yra susijęs su pakankamų lėšų turėjimu ar reguliariai gaunamomis pajamomis, kas atitinkamai reikštų, jog neturint teisėtų pajamų ar lėšų, įvykdyti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimą objektyviai neįmanoma. Nepaisant šių Įstatymo nuostatų įgyvendinimo neįmanomumo, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, per 20 gyvenimo šalyje metų pareiškėja netapo našta Lietuvos valstybės socialinės paramos sistemai. Nesutiko, kad išduoti Leidimą buvo atsisakyta taip pat taikant ir Įstatymo 35 straipsnio 12 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėja rėmėsi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 4-287 „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas arba buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei ir ar nėra rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame buvo įtvirtinti kriterijai, siekiant nustatyti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės galimybę. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamento tik formaliai nurodyti motyvai neatitiko šiame įsakyme įtvirtintų nelegalios migracijos kriterijų. Taip pat nesutiko su Migracijos departamento išvadomis dėl ryšio su valstybe nebuvimo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad nors pareiškėja formaliai ir atitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, Migracijos departamentas konstatavo esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 dalyse nustatytus atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus, dėl ko pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas. Pareiškėjos nurodytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. 4-287 nėra paskelbtas viešai, nelaikytinas norminiu teisės aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme ir nedetalizuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatų. Pabrėžė, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendimą dėl leidimo išdavimo / neišdavimo priima Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Nelegalios migracijos grėsmės sąvoka, nors ir nėra apibrėžta įstatymu, tačiau sietina su grėsme, kad užsienietis atvyks į Lietuvos Respubliką, joje neteisėtai bus arba gyvens. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė pasireiškė tuo, kad pareiškėja, atvykusi į Lietuvą, daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyveno nelegaliai. Per visą laikotarpį, nors ir žinodama, pareiškėja nesiėmė priemonių nelegalumui nutraukti. Būtent šios aplinkybės sudarė pagrindą išvadai dėl nelegalios migracijos grėsmės ateityje. Pažymėjo, jog ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos sąmoningu neveikimu. Pareiškėja taip pat neįvykdė ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo, negalėjimą dirbti teisėtai lėmė tik jos pačios veiksmai. Pažymėjo, kad Sprendimas yra išsamus, jame aiškiai ir konkrečiai išdėstyti atsisakymo išduoti Leidimą motyvai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos minimas gyvenimo trukmės kriterijus savaime negali būti pagrindu Leidimui išduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos L. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja su 2015 m. liepos 27 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo. Leidimo išdavimo pagrindu pareiškėja nurodė Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą atvejį. Šioje teisės nuostatoje numatytam atvejui pagrįsti pareiškėja pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėja iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą bei pateiktus papildomus dokumentus, 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. Nr. (15/5-11)31U-51 atsisakė išduoti pareiškėjai Leidimą. Atsisakymo išduoti Leidimą teisinis pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 punktai. Pareiškėja, nesutikdama su priimtu sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata. Byloje pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas tvirtina apie juridinio fakto – pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir gyvenimo šiuo metu nustatymą. Migracijos departamentas juridinio fakto nusistatymą vertino kaip patvirtinantį formalų pareiškėjos atitikimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimui. Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjos atžvilgiu nustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 punktuose įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus: kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), taip pat kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).

Teismas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas, redakcija galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 13 punkto, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d.

įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatomis. Iš paminėtų nuostatų seka, kad asmuo su prašymu dėl leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo turėtų pateikti įrodymus, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje ne mažiau nei vienerius metus (325 x 12) ar gauna reguliarias pajamas, ne mažesnes už Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį (325 Eur).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja su prašymu nepateikė įrodymų apie reikiamo dydžio turimas ar gaunamas lėšas. Šios aplinkybės nei skunde, nei teismo posėdžio metu neneigė ir pati pareiškėja. Priešingai, patvirtino, kad per visą laikotarpį dirbo neteisėtai, atitinkamai ir gyveno iš neteisėtai gaunamų pajamų. Iš nustatytų aplinkybių daryta išvada, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta aplinkybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Šiuo aspektu papildomai pažymėta, kad teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą teigti, kad paminėtos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus yra imperatyvios ir nesuteikia Migracijos departamentui diskrecijos teisės, nustačius Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintą atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą (ar kelis pagrindus), nustatytų faktinių aplinkybių apimtyje, spręsti dėl pagrindų reikšmingumo / nereikšmingumo, t. y. vertinti, ar nustačius Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus, leidimas gyventi vis tik galėtų būti išduodamas.

Todėl šiuo aspektu pareiškėjos dėstomi argumentai dėl to, kad pareiškėja po ilgo gyvenimo Lietuvoje savanoriškai dėjo pastangas siekiant eliminuoti neteisėtumą, ar, kad išdavus leidimą gyventi pareiškėja netaps nepakeliama našta valstybės ir socialinio draudimo biudžetui, jau išdėstytų aplinkybių kontekste negalėjo būti vertinami kaip reikšmingi.

Pareiškėja taip pat nesutiko dėl jos atžvilgiu taikyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinto nelegalios migracijos grėsmės pagrindo. Nustatyta, jog išvadą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo Migracijos departamentas darė įvertinęs tai, kad pareiškėja iš esmės gana ilgą laiką (nuo 1992 m. rugsėjo mėn.) sąmoningai (praleidusi terminą bijojo kreiptis į kompetentingas institucijas) nesiėmė veiksmų siekiant legalizuoti savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir visą laiką iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (prašymas dėl teisinės padėties įteisinimo) Lietuvoje dirbo ir gyveno neteisėtai.

Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos veiksmų visumą, sprendė, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys sudaro realios nelegalios migracijos grėsmę, o tai, kaip nustatyta, yra vienas iš atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų. Teismas sutiko su Migracijos departamento argumentais, kad nelegalios migracijos grėsmė Įstatymo nuostatų prasme pirmiausia yra siejama su neteisėtu atvykimu į Lietuvos Respubliką, neteisėtu būvimu Lietuvos Respublikoje bei neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Nelegalios migracijos grėsmė iš esmės siejama su asmens ilgu ir nelegaliu buvimu šalyje.

Pareiškėjos gana ilgas (virš 20 m.) ir nelegalus gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra konstatuotas byloje surinkta medžiaga bei taip pat patvirtintas ir pačios pareiškėjos argumentais. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą, atsižvelgiant į pareiškėjos ilgalaikį ir sąmoningą nesikreipimą legalizuotis, pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ir ateityje, nepaisant to, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 30 d. pradėjo legalizavimosi Lietuvos Respublikoje procesą.

Vertinant pareiškėjos veiksmus (gana ilgas ir nelegalus buvimas Lietuvos Respublikoje), negalima teigti, kad Migracijos departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą iš esmės taikė tik formaliai, be jokio teisinio pagrindo, ar vadovaujantis tik bendro pobūdžio argumentais. Be to, kaip pastebėjo Migracijos departamentas, pareiškėjos buvimo Lietuvoje laikotarpiu buvo priimti ir galiojo net keli teisės aktai (1998 m. gruodžio 17 d. Įstatymo įgyvendinimo įstatymas Nr. VIII-979, galiojęs iki 2004 m. balandžio 30 d. ir 2004 m. balandžio 29 d.

Įstatymo įgyvendinimo įstatymas Nr. IX-2207), kurių nuostatos suteikė teisę kompetentingoms institucijoms teikti dokumentus buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumui nustatyti, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Ši aplinkybė atitinkamai taip pat turėjo reikšmės vertinant pareiškėjos veiksmus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto prasme.

Pareiškėja teismui pateikė buto Vilniuje pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. kovo 31 d. Nors minėta sutartis ir patvirtina pareiškėjos kartu su O. S. įsigytos nuosavybės Lietuvoje faktą, tačiau ši faktinė aplinkybė nagrinėjamo ginčo kontekste galėtų būti vertinama tik kaip vienos iš Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintų sąlygų leidimui gyventi gauti atitikimu. Šiuo atveju Migracijos departamentas yra konstatavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 dalyse nustatytus atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus, todėl nekilnojamojo turto įgijimą patvirtinanti faktinė aplinkybė nesudaro pagrindo pareiškėjos padėties vertinti kaip neturinčios jokių apribojimų siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Europos Sąjungoje. Taip pat pažymėta, kad Įstatymo nuostatų kontekste, Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su buvimo Lietuvoje trukme, ar tai, kad pareiškėja per visą laikotarpį nebuvo išvykusi iš Lietuvos ir pan., vertinti kaip turinčių esminės reikšmės sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo. Įstatymo nuostatos įtvirtina kriterijus (leidimo gyventi išdavimo sąlygas, leidimo išdavimo pagrindus, atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus), kuriais vadovaujantis Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo gyventi išdavimo / neišdavimo. Kriterijai yra imperatyvaus pobūdžio, o už atitikimą kriterijams yra atsakingas prašymą išduoti leidimą gyventi teikiantis asmuo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo ir teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais Migracijos departamento nustatytų atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 dalyse, nepaneigė.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėta, kad Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas su keliamu ginču susijusias aplinkybes, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, todėl panaikinti Sprendimą, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, nėra teisinio pagrindo.

Pripažinus, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, daryta išvada, kad skundžiamas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. (15/5-11)31U-51 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šio sprendimo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo. Netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, atitinkamai išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo, taip pat negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėja L. B. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos L. B. skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju susiklosto kontraversiška situacija: norint pasinaudoti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsniu ir taip legalizuoti savo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, viena sąlygų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje dar iki 1993 m. liepos 1 d. Įvykdžius Įstatymo reikalavimus, ne tik kad konstatuojamas formalus atitikimas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindui, bet taip pat nurodoma, jog būtent toks savo teisių įgyvendinimo pasirinkimas pripažįstamas tinkamu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje neva esant nelegalios migracijos grėsmei. Be to, asmeniui, pasikreipusiam dėl savo teisinės padėties legalizavimo, laiko tarpas iki kreipimosi pripažįstamas pagrindu konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, nevertinant to, jog būtent šia byla pareiškėja ginčija atsakovo sprendimą, siekdama eliminuoti savo neteisėtą buvimą Lietuvoje. Teigia, kad pareiškėjos pastangos legalizuoti savo teisinę padėtį dar 2014 metų rugsėjį iš esmės paneigia išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės, kadangi pareiškėja siekia įteisinti savo buvimą Lietuvoje, o ne toliau joje neteisėtai gyventi ir būti.

Tvirtina, jog iš esmės susiklosto objektyviai neįmanoma situacija, kai, norint gauti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, reikia pateikti teisėtai gaunamas pajamas ar lėšas, tačiau jų teisėtumo sąlyga siejama su leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimu, ką siekiant gauti, vėlgi reikia teisėtų pajamų ir (ar) lėšų, arba darbo sutartimi su darbdaviu, kuri sudaroma tik turint leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl kurio turi būti kreipiasi dar iki atvykstant į Lietuvos Respubliką. Teigia, jog pareiškėja per beveik dvidešimt metų šalyje gyvenimo niekada netapo našta Lietuvos Respublikos socialinės paramos sistemai. Pareiškėja teismui pateikė buto pirkimo-pardavimo sutartį. Šį įrodymą teismas vertino tik gyvenamosios vietos turėjimo kontekste ir nelaikė reikšmingu vertinti kitų įrodinėjamų aplinkybių – turimų pakankamų lėšų pragyvenimui – visete. Pažymi, kad pareiškėja iki šiol, net ir turėdama Rusijos Federacijos išduotą ir galiojantį dokumentą, bet neturėdama leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje, negali turėti sąskaitos banke, o tai faktiškai užkerta galimybę pateikti dokumentus, kurie patvirtintų piniginių lėšų turėjimo faktą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Tvirtina, kad pareiškėjos elgesys (ilgalaikis ir sąmoningas neteisėtas gyvenimas Lietuvoje) praeityje leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl realios ir akivaizdžios nelegalios migracijos grėsmės (t. y. pažeidžiančio teisės aktų reikalavimus pareiškėjos buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje) ateityje. Sistemiškai įvertinus aplinkybes dėl pareiškėjos sąmoningo elgesio, nesikreipiant į kompetentingas institucijas dėl savo teisinės padėties, ilgalaikio nelegalaus darbo, mokesčių nemokėjimo ir kt., mano, kad ginčijamo sprendimo išvada dėl pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.

Mano, kad teismas išsamiai aptarė ir įvertino aplinkybes, susijusias su viena iš privalomų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis privalo turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad pareiškėja negali teisėtai dirbti, yra nulemta pačios pareiškėjos veiksmų, todėl ji niekaip nepaneigia ginčijamo sprendimo pagrįstumo.

Mano, kad teismas pagrįstai buto pirkimo-pardavimo sutartį vertino tik gyvenamosios vietos turėjimo kontekste. Tuo labiau, ši sutartis sudaryta praėjus 3 mėnesiams po ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo.

Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (15/5-11)31U-51, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai L. B. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl darė išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, siekdama gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje, kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 11 d. sprendimu L. B. prašymą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja L. B. iki 1993 m. liepos l d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su šiuo teismo sprendimu ir 2015 m. liepos 27 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo. Leidimo išdavimo pagrindu pareiškėja nurodė Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atvejį. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą bei pateiktus dokumentus, 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (15/5-11)31U-51 atsisakė išduoti pareiškėjai Leidimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, formaliai atitinkantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą pagrindą, negali būti tenkinamas dėl pakankamų lėšų ir (ar) reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturėjimo ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 12 punktų pagrindu.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-392 redakcija) numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiams, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išsaugoma teisė įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. gruodžio 31 d., jeigu duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Šiose normose numatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (Įstatymo 26 str. 1 d. 1 p. (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija)); turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (Įstatymo 26 str. 1 d. 2 p. (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija)); turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija)).

Be to, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyti bendri atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tame tarpe – jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p. (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija)); arba jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p. (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija)).

Taigi, tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, jis turi atitikti ne tik šioje normoje, bet ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas, taip pat neturi būti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti tai padaryti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimu esant nustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu čia gyvena, ginčo dėl to, kad pareiškėjai L. B. gali būti išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte pagrindu, nėra.

Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra L. B. nelegalios migracijos grėsmė: L. B. šalyje gyvena bent nuo 1993 m. birželio 30 d., duomenų, kad nuo tada iš čia būtų išvykusi ar planuotų išvykti, nėra, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėja čia ilgą laiką gyveno nelegaliai, savaime nėra pagrindas teigti, kad yra L. B. nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, darytina išvada, jog Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas atsisakyti išduoti leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytų pagrindu buvo nepagrįstas.

Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas atsisakyti L. B. išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas: visų pirma, pažymėtina, kad jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie būtų pagrindas suabejoti teisinio reguliavimo, pagal kurį užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi, tame tarpe – Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, nustatytas reikalavimas turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumu, nėra nurodyta.

Šiuo atveju pažymėtina, užsienietis, siekiantis leidimo nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. pragyvenus Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjus leidimą laikinai gyventi, turi atitikti ne tik minėtą sąlygą dėl pragyvenimo lėšų ar reguliarių pajamų, bet ir sąlygą dėl valstybinės kalbos egzamino ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino išlaikymo, todėl užsienietis, nors ir ilgą laiką, tačiau šalyje gyvenęs nelegaliai, negali įgyti teisėto lūkesčio, kad jam kitos sąlygos gauti leidimą nuolat gyventi šalyje vien dėl šios aplinkybės, t. y. ilgos gyvenimo trukmės šalyje, bus palankesnės nei kitiems užsieniečiams.

Tačiau taip pat pažymėtina, kad priimant sprendimą dėl konkretaus prašymo (ar kitokio pobūdžio kreipimosi, nepriklausomai nuo tokio dokumento formos), turi būti veikiama paisant pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – įtvirtinto, atkartojamo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-439/2013). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad Aprašo 13.2 punkte nėra numatyta, kokiais dokumentais turi būti patvirtinta aplinkybė, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, turi pakankamai lėšų ir (ar) reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ne mažiau nei vienerius metus, atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai vykdydamas jam pavestas funkcijas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo paaiškinti pareiškėjai, kad teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje bent nuo 1993 m. birželio 30 d., kuris nustatomas įrodžius, kad ji, be kita ko, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje, nėra pakankamas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos atitikimui patvirtinti, bei sudaryti galimybę tai padaryti, ką iš esmės numato Aprašo 35 punktas.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjos atitikimą Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytai sąlygai patvirtina jos turimas nekilnojamas turtas, o banko sąskaitos pareiškėja, neturinti leidimo gyventi šalyje, negali atsidaryti, yra nepagrįsti ir nereikšmingi: atitikimas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytai sąlygai siejamas su nustatyto dydžio lėšų turėjimu ir (ar) reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, gavimu, o ne atitinkamos vertės kitokio turto turėjimu, todėl aplinkybė, kad pareiškėja turi nekilnojamo turto Lietuvos Respublikoje, šios sąlygos nustatymo kontekste nėra reikšminga; Aprašas nenumato, kad lėšų turėjimas gali būti patvirtinamas tik užsieniečio banko sąskaitos išrašu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. (15/5-11)31U-51 nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas tokiam sprendimui priimti, todėl šis sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Panaikinus šį Migracijos departamento sprendimą, atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos L. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-11)31U-51 ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius