2013-04-05 Nr. AB-999-3-61-3-00509-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-755/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00509-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.6.1.3; 11.6.2; 15.2.3; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui H. S.,

pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Abraičiui,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovams Trakų rajono savivaldybei, atstovaujamai Trakų rajono savivaldybės administracijos, Trakų rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir H. S., pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Trakų rajono savivaldybės administraciją įvykdyti 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.7-79401, t. y. sugrąžinti pareiškėjui 2,4298 ha žemės valdos dalį natūra senelio K. G. turėtoje vietoje pagal vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus; 2) priteisti pareiškėjui iš Trakų rajono savivaldybės 15 000 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog siekia susigrąžinti savo senelio K. G. ir motinos E. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtą 16,31 ha žemės sklypą, esantį Bražuolės apylinkėje, Trakų rajone. Pažymėjo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių kreipėsi 1991 m. rugpjūčio 29 d. Remiantis liudytojų parodymais 2005 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudarytas ginčo sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas. 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.7-79401 pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,73 ha žemės patenkintas, atkuriant nuosavybės teises į 0,3002 ha namų valdos žemės sklypą, esantį Perkasų g. 2, Trakų mieste. Pareiškėjas nurodė, jog 2006 m. balandžio 14 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštu buvo informuotas, kad ginčo žemė patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, nors ten auga krūmokšniai ir yra nedirbama žemė, be to, anksčiau ši žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai. Pareiškėjo nuomone, ginčo žemės schema parengta skubos tvarka siekiant neleisti pareiškėjui susigrąžinti turėtos žemės. Pareiškėjo teigimu, miško žemės priskyrimas valstybės išperkamai po to, kai jis pateikė prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Trakų mieste, pažeidžia nuosavybės teisių tęstinumo principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 17 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdyje pateikta svarstyti teritorijos, skirtos paplūdimiui prie Akmenos ežero, detalaus plano koncepcija, analogiška valstybinės reikšmės miško plotų schemai. Pareiškėjas teigė, jog pateikė projektą dėl paplūdimio steigimo ir įrengimo, bet į tai negavo jokio atsakymo. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija vilkina nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, nes iki šiol neįvykdė 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.7-79401, dėl to pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 protokolo 1 ir 6 straipsnius.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo neveikimo jis patyrė materialinę žalą – negalėjo naudotis žeme ir gauti iš jos pajamų, be to, buvo sudeginta jo sodybos troba, pirtis, kluonas, nužudytas brolis, saugojęs šiuos statinius. Pažymėjo, kad dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, orumo įžeidimo, netenkinant pareiškėjo skundų ir prašymų, jam atlygintina ir neturtinė žala.

Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės administracija, nagrinėdama Vilniaus apskrities viršininko administracijos kreipimąsi dėl žemės nuosavybės teisėms atkurti, nustatė, jog ginčo žemė patenka į 73 numeriu pažymėtą valstybinės reikšmės miško plotą, ir apie tai informavo žemėtvarkos skyrių bei pareiškėją. Pažymėjo, jog pagal Trakų miesto kadastrinės vietovės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, žemė, į kurią siekiama atkurti natūra nuosavybės teises, įtraukta į valstybinės reikšmės miško plotą.

Teigė, kad, patikslinus Trakų miesto kadastrinės vietovės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, buvo patikslintas ir 73 numeriu pažymėtas valstybinės reikšmės miško plotas. Nurodė, jog žemės plotas, į kurį pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises, nebepateko į valstybinės reikšmės mišką. Pabrėžė, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 7 d. įsakymais Nr. 188, Nr. 189, Nr. 190 suformuoti žemės sklypai, grąžintini natūra pareiškėjui. Teigė, jog iš prašomų grąžinti 2,4298 ha suformuota 2,3192 ha žemės sklypų, lieka negrąžinta 1 106 kv. m žemės, tačiau nėra daugiau laisvos žemės plotų savininko turėtoje vietoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. sausio 30 d. kreipėsi į savivaldybės administraciją turėdamas tikslą nustatyti, ar ginčo žemė nėra priskirta valstybės išperkamai žemei ir, jei ji grąžintina, suformuoti žemės sklypus, nustatyti ribas ir kt.

Teigė, jog savivaldybės administracija informavo, kad pagal Trakų miesto kadastrinės vietovės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą ginčo žemė Trakų mieste patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Šis plotas patikslintas Trakų rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų ploto schema. Paplūdimys prie Akmenos ežero patenka į Rėkalnio rekreacinės teritorijos ribas. Pažymėjo, jog, esant šioms aplinkybėms, kokią dalį pareiškėjui galima būtų grąžinti natūra, gali nustatyti tik Trakų rajono savivaldybė. Nurodė, kad žemėtvarkos skyrius iki šiol nėra gavęs suformuotų ir patvirtintų žemės sklypų dokumentų, skirtų atkurti nuosavybės teises į K. G. valdytą žemę Trakų mieste, juos gavus, NŽT galės spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į suformuotą sklypą pareiškėjui atkūrimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo H. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. sausio 30 d. kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl nuosavybės teisės natūra į 2,4298 ha žemės pareiškėjui grąžinimo galimybės. Savivaldybės administracija 2006 m. balandžio 14 d. nurodė, kad ginčo žemė priklauso valstybės išperkamai žemei, kadangi patenka į 73 numeriu pažymėtą valstybinės reikšmės miško plotą. Remiantis Trakų rajono savivaldybės Trakų miesto kadastrinės vietovės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (2005 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1299 redakcija), (toliau – ir Schema) ginčo žemė pateko į 73 numeriu pažymėtą valstybinės reikšmės miško plotą. Teismas sprendė, kad savivaldybės administracija atitinkamą išvadą priėmė pagal tuo metu galiojusios Schemos duomenis.

Nustatė, kad nagrinėjant pareiškėjo pareiškimus dėl to, jog minėtas sklypas nepatenka į valstybinės reikšmės sklypą, buvo atliktas tyrimas ir Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2007 m. birželio 18 d. išvadoje pripažino, jog būtina schemą tikslinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496 patvirtino patikslintą Trakų rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą (toliau – ir Patikslinta schema), pagal kurią nustatyta, kad ginčo žemės sklypas į valstybinės reikšmės mišką nepatenka. Savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1061 punktu, ėmėsi organizuoti žemės sklypo projektavimą, kadastrinių matavimų rengimą. Pažymėjo, kad grąžintinas natūra žemės sklypas suformuotas ir planas patvirtintas 2012 m. kovo 7 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais Nr. P2-188, Nr. P2-189 ir Nr. P2-190. Teismas darė išvadą, kad Trakų rajono savivaldybės administracija 2006 metais ginčo žemės sklypo formuoti ir atlikti kitų veiksmų, numatytų tuo metu galiojusios redakcijos Tvarkos 106 punkte, negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas siekia, kad jam natūra buvusioje vietoje būtų grąžinta 2,4298 ha žemės. Nustatė, jog, remiantis 2012 m. kovo 7 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais patvirtintais žemės sklypų planais, pareiškėjui suformuota natūra grąžintinų 2,3192 ha ploto žemės sklypų. Atsakovo teigimu, likusi 0,1106 ha negali būti grąžinta natūra, nes nėra laisva. Nustatė, kad į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 960 patvirtintą rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašą įtraukta Rėkalnio rekreacinė teritorija su paplūdimiu, esanti Trakų mieste. Pažymėjo, kad ši teritorija patenka į pareiškėjo siekiamo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 12 punktu, Tvarkos 70 punktu, žemė išperkama valstybės, jei ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Nurodė, kad detalusis planas teritorijai, skirtai paplūdimiui prie Akmenos ežero, apima dalį minėtos rekreaciniu požiūriu vertingos teritorijos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2011 m. gegužės 8 d. įsigaliojus minėtam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 496, savivaldybės administracija atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir įgyvendino apskrities viršininko sprendimą, kuriuo pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės natūra į ginčo žemę ta dalimi, kurią žemę natūra grąžinti galima pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Darė išvadą, kad Trakų rajono savivaldybės administracija, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą, veikė teisės aktų nustatyta tvarka jai suteiktos kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti kokius nors veiksmus.

Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl darė išvadą, kad nesant įstatymo numatytų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas H. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismo posėdžio metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 7 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2, 3, 5 straipsniuose įtvirtintų nuostatų nebuvo laikomasi, o byla išnagrinėta šališkai.

2) Nežiūrint į tai, kad teismui buvo pateikti visi faktiniai duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo skunde išdėstytą reikalavimą, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino, t. y. visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nenagrinėjo visų faktinių bylos aplinkybių, o rėmėsi tik atsakovo atsiliepime išdėstytais samprotavimais, tai lėmė neteisėtą, nepagrįstą ir šališką sprendimo priėmimą.

3) Byloje nėra įrodomųjų duomenų, jog Rėkalnio rekreacinė teritorija su paplūdimiu, esanti Trakų mieste, yra ypač vertinga teritorija, todėl tuo remtis, kaip neginčijamu įrodymu, teismas neturėjo teisės.

4) Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių pareiškėjas kreipėsi 1991 m. rugpjūčio 29 d., tačiau ligi šiol jam priklausančio žemės sklypo (2,4298 ha) jis neatgavo. Mano, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos sąmoningas ir neteisėtas vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus dėl žemės grąžinimo yra valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Teigia, jog, jeigu laiku būtų grąžintas minimas žemės sklypas, nebūtų tokių pareiškėjui kilusių katastrofiškų pasekmių (priežastinis ryšys) – sunaikinta (sudeginta) sodyba, nužudytas brolis, saugojęs sodybos statinius.

5) Teismo sprendimas surašytas be įtikinamų motyvų ir yra šališkas.

Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, bei pritaria teismo motyvams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius, atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, bei pritaria teismo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Trakų rajono savivaldybės administracijos vilkinimas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus dėl nuosavybės teisės į žemę grąžinimo pareiškėjui H. S., turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Trakų rajono savivaldybės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.7-79401-356 pareiškėjui H. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3002 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,3002 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nurodant, kad nuosavybės teisės į 2,4298 ha žemės pareiškėjui bus atkurtos vėliau (1 t., b. l. 39). Šis sprendimas buvo priimtas, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisės į buvusio savininko K. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,73 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), atkūrimo. 2006 m. sausio 9 d. pareiškėjas pateikė Trakų rajono žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje į likusią 2,4298 ha žemės dalį (2 t., b. l. 1).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, nurodydamas buvusio sklypo ribas, rėmėsi 2005 m. rugpjūčio 17 d. sudarytu buvusio savininko K. G. iki nacionalizacijos turėtos 2,73 ha žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu (2 t., b. l. 14-15). 2006 m. sausio 30 d. Trakų rajono žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 105 kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas nustatyti, ar 2,4298 ha žemė, kurią susigrąžinti pageidauja pareiškėjas, nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o tokiai esant, suformuoti žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus ir kt. (1 t., b. l. 33). 2006 m. balandžio 14 d.

Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius raštu Nr. AP3-882 informavo pareiškėją ir Trakų rajono žemėtvarkos skyrių, kad pagal Trakų miesto kadastrinės vietovės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, patvirtintą Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, buvusio savininko K. G. turėta žemė Trakų mieste patenka į 73 numeriu pažymėtą valstybinės reikšmės miško plotą, todėl ji priskirta valstybės išperkamai žemei (1 t., b. l. 34). Pagal bylos duomenis Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496, kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 8 d., Trakų rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje buvo patikslintas 73 numeriu pažymėtas valstybinės reikšmės miško plotas ir ginčo žemė nebepateko į valstybinės reikšmės mišką (1 t., b. l. 57). 2011 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės merą, prašydamas spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2 t., b. l. 106). 2012 m. sausio 27 d.

Trakų rajono savivaldybės meras raštu Nr. MP3-34 informavo pareiškėją, kad administracija kreipėsi į UAB „Aplinkos inžinerija“ dėl žemės sklypų, skirtų atkurti pareiškėjo nuosavybės teises, kadastrinių matavimų dokumentų parengimo, šie dokumentai pateikti derinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, vėliau jie bus pateikti Nacionalinei žemės tarnybai (1 t., b. l. 55).

Pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Trakų rajono savivaldybės administraciją įvykdyti 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.7-79401, t. y. sugrąžinti pareiškėjui 2,4298 ha žemės valdos dalį natūra senelio K. G. turėtoje vietoje pagal vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė tuo, kad 2,4298 ha žemės sklypas tapo valstybinės reikšmės mišku, kai Seimo kontrolierė tyrė jo skundą, t. y. 2005 metais VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ skubiai paruošė miško ploto schemą, pagal kurią 2,4298 ha žemės sklypas tapo valstybinės reikšmės mišku, o miško žemės priskyrimas valstybės išperkamai po to, kai pareiškėjas pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, kai jau buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Trakų mieste, pažeidžia nuosavybės teisių tęstinumo principą bei Konstitucijos nuostatas, jog nuosavybės neliečiama. Pareiškėjas nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės Trakų miesto kadastrinės vietovės valstybinės reikšmės miško plotų sufalsifikuota schema, buvo sąmoningas bei nusikalstamas suinteresuotų asmenų dokumentų klastojimas. Taip pat pareiškėjas skundo reikalavimą grindė tuo, kad 2011 m. gegužės 17 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo pateikta svarstyti teritorijos, skirtos paplūdimiui prie Akmenos ežero Trakų mieste, detalaus plano koncepcija yra analogiška valstybinės reikšmės jau minėtai miško plotų sufalsifikuotai schemai, kad, jei jam įstatymų nustatyta tvarka bus grąžintas senelio žemės sklypas, jis pats įrengs paplūdimį. Pareiškėjas teigė, kad viešas interesas ir rekreacinės teritorijos ribos turi būti teisėtos ir pagrįstos, rekreacinės vietos – paplūdimio visuomenės poreikiai gali būti patenkinti, įrengiant paplūdimį prie kitų Trakų rajone esančių ežerų, o ne atimant pareiškėjo protėviams priklausiusį žemės sklypą. Pareiškėjas nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės administracija neįvykdė 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.7-79401 perduodant pareiškėjui neatlygintinai nuosavybėn 2,4298 ha žemės valdos dalį beveik septynerius metus.

Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, susijusius su nuosavybės teisės tęstinumu, pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų paskirtis – atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais teisės aktais pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Kitų asmenų, nurodytų nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs. Tačiau nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme neįtvirtinta savaiminio turėtų nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymuose tik deklaruojamas neteisėtai paneigtų nuosavybės teisių tęstinumas ir garantuojama, kad asmenims, pareiškusiems valią atkurti turėtas ar jiems perėjusias nuosavybės teises, jos bus atkuriamos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisės į išlikusį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančios įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų, nes tik tada galima pretendentų į privatinę nuosavybę interesų pusiausvyra.

Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Tai reiškia, aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, kt.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, kt.).

Pažymėtina, kad pagal šios administracinės bylos duomenis 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.7-79401-356 pareiškėjui atkurta nuosavybės teisė ne į asmens, iš kurio ji buvo nacionalizuota, žemę t. y. nuosavybės teisė atkurta į K. G., kuris mirė 1932 m. sausio 25 d., žemę. Taip pat pagal bylos duomenis imtasi priemonių pareiškėjui atkurti nuosavybės teisę natūra į tą konkrečią žemę, kurią valdė K. G., nurodant, kad tą žemę jis valdė ir tuo metu, kai ta žemė buvo nacionalizuota (1940 m. birželio 15 d.), nors akivaizdu, kad K. G. 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjo nurodomoje vietoje ir 2005 m. rugpjūčio 17 d. sudarytame buvusio savininko K. G. iki nacionalizacijos turėtos 2,73 ha žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte nurodytoje vietoje nuosavybės teise nevaldė jokio žemės sklypo. Nagrinėjamoje byloje vadovaujantis ABTĮ 108, 146 straipsniais priimta atskiroji nutartis dėl nustatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pažeidimų, priimant 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.7-79401.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų Nr. 1057“ 106 punkte nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Pagal Tvarkos 1061 punktą savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatytąja tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypo projektavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoja ir nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą patvirtina ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo dienos ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia juos žemėtvarkos skyriui.

Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą ir šioje byloje esantį ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą, suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis) ir, be kita ko, raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis).

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams.

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodomas sklypas, į kurį jis pageidauja, kad būtų atkurta nuosavybės teisė, t. y. nurodomas kaip buvusio savininko K. G. žemės sklypas, natūra, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nuarimo Nr. 1370 redakcija) patvirtintą Trakų miesto kadastrinės vietovės (7977) valstybinės miškų plotų schemą pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Schema buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, o ne Trakų rajono savivaldybės ar Trakų rajono savivaldybės administracijos sprendimais. Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496, kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 8 d., Trakų rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje buvo patikslintas 73 numeriu pažymėtas valstybinės reikšmės miško plotas ir pareiškėjo nurodoma žemė nebepateko į valstybinės reikšmės mišką. Įvertinus šiuos duomenis darytina išvada, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos veiksmai iki pareiškėjo nurodomas žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės mišką, negali būti pripažinti neteisėtais, prieštaraujančiais Tvarkos reikalavimams.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 7 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. P2-188 nustatė žemės sklypo, skirto atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų mieste, ribas, 9 720 kv. m plotą, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, patvirtino sklypo planą (2 t., b. l. 96). 2012 m. kovo 7 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. P2-189 nustatė žemės sklypo, skirto atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų mieste, ribas, 13 045 kv. m plotą, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, patvirtino sklypo planą (2 t., b. l. 102). 2012 m. kovo 7 d. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. P2-190 nustatė žemės sklypo, skirto atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų mieste, ribas, 427 kv. m plotą, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, patvirtino sklypo planą (2 t., b. l. 99). Remiantis šiais Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais patvirtintais žemės sklypų planais, pareiškėjui suformuota natūra grąžintinų 2,3192 ha ploto žemės sklypų. Pareiškėjui nebuvo suformuotas sklypas (sklypai) dėl 0,1106 ha tuo pagrindu, kad negali būti grąžinta natūra ši žemės dalis dėl to, jog ji nėra laisva. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 960 patvirtintą rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašą įtraukta Rėkalnio rekreacinė teritorija su paplūdimiu, esanti Trakų mieste, o bylos medžiaga patvirtina, kad ši teritorija patenka į pareiškėjo siekiamo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribas. Pažymėjo, kad detalusis planas teritorijai, skirtai paplūdimiui prie Akmenos ežero, apima dalį minėtos rekreaciniu požiūriu vertingos teritorijos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 12 punktą, Tvarkos 70 punktą, žemė išperkama valstybės, jei ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra įrodomųjų duomenų, jog minėta teritorija yra ypač vertinga teritorija, todėl ja remtis kaip neginčijamu įrodymu, teismas neturėjo teisės, o teritorija, pavadinta ypač vertinga, bus nuginčyta teismo tvarka. Šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu, nes Rėkalnio rekreacinė teritorija su paplūdimiu, esanti Trakų mieste, į rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planą įtraukta Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 960. Pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo kvestionuoti Vyriausybės nutarimu nustatytos aplinkybės, kad teritorija yra ypač vertinga. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių Trakų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų bei kitų aplinkybių, dėl kurių turėjo būti patenkintas jo skundo reikalavimas: įpareigoti Trakų rajono savivaldybės administraciją įvykdyti 2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.7-79401, t. y. sugrąžinti pareiškėjui 2,4298 ha žemės valdos dalį natūra senelio K. G. turėtoje vietoje pagal vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus, konstatuoti neteisėti Trakų rajono savivaldybės administracijos, Trakų rajono savivaldybės veiksmai, dėl kurių pareiškėjui nėra atkurta nuosavybės teisė į jo nurodomą K. G. nuosavybės teise valdytą žemę.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Taigi savivaldybės atsakomybė (viešoji atsakomybė) CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatęs Trakų rajono savivaldybės administracijos, Trakų rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų, konstatavo, kad nesant būtinų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog dėl to, kad laiku jam nebuvo grąžintas žemės sklypas, atsirado jo nurodoma žala, susijusi su tuo, kad buvo sunaikinta (sudeginta) sodyba, nužudytas jo brolis, saugojęs sodybos statinius.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 109 straipsnį, ABTĮ 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2, 3, 5 straipsnius, bylą išnagrinėjo šališkai. Šie argumentai nepripažintini pagrįstais, nes pareiškėjas nedetalizuoja, kuo konkrečiai pasireiškė teismo šališkumas, kokių konkrečių įstatymų teismas nepaisė, nenurodo jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teisėjai buvo šališki. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į esminius pareiškėjo skundo argumentus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, paremtas faktinių bylos aplinkybių ir bylai aktualių teisės normų analize (ABTĮ 86 straipsnis), kurių teisingumo vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, pagrįstas jo nesutikimu su priimtu sprendimu, nepaneigia.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė