2016-12-07 Nr. AB-23125-3-62-3-00809-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-800-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00809-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. A. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–13, 18–27, 48–55), prašydamas: 1) panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 35-189; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 2S-404 dalyje dėl Kauno TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 35-189 teisėtumo bei pagrįstumo; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pagrįsdamas prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjas paaiškino, kad Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 2S-404 gavo 2016 m. sausio 27 d., terminą praleido dėl to, kad kalint Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jam teko patirti pareigūnų psichologinį spaudimą bei persekiojimą, 2015 m. rugpjūčio mėnesį jis buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių, todėl patyrė naujus išgyvenimus, papildomą stresą ir naujo adaptavimosi prie aplinkos laikotarpį, ir tai turėjo įtakos jo psichologiniam būviui. 2016 metų vasario mėnesį buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus ir patyrė šoką, naujus išgyvenimus. Nuo 2015 m. gruodžio 29 d. buvo areštuota jo sąskaita ir atimta teisė į gynybą, nes jis neturėjo galimybės nusipirkti pašto ženklų, vokų, rašymo popieriaus, rašymo priemonių, daryti dokumentų kopijas. Jo nuomone, minėtos aplinkybės yra akivaizdi kliūtis susikaupti ir laiku pateikti skundus, todėl prašo laikyti, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi (b. l. 59–61) neatnaujino skundo padavimo termino dėl Kauno TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 35-189 ir Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 25 d. rašto Nr. 2S-404 dalies panaikinimo; pareiškėjo Ž. A. skundą atsisakė priimti; nutarčiai įsiteisėjus, grąžino 28,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2016 m. birželio 10 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Iš skundo turinio ir prie jo pridedamų dokumentų matyti, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. dėl Kauno TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 35-189 paskirtos nuobaudos kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir gavo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 2S-404 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos (ABTĮ 32 str. 1 d.). Minėta sprendimo apskundimo tvarka išaiškinta ir Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 25 d. sprendime Nr. 2S-404.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 2S-404 gavo 2016 m. sausio 27 d. Taigi, paskutinė skundo dėl ginčijamų aktų panaikinimo padavimo teismui diena buvo 2016 m. vasario 17 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2016 m. gegužės 10 d. (šią aplinkybę patvirtina spaudas ant voko su datos žyma), t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taigi, įstatymų leidėjas praleisto termino atnaujinimo galimybę sieja su svarbiomis priežastimis. Teismo diskrecijai paliekama teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-584-552/2015). Teismų praktikoje pažymima, kad svarbiomis priežastimis praleistam terminui atnaujinti pripažįstamos tos, kurios objektyviai, nepriklausomai nuo pareiškėjo valios trukdė jam paduoti skundą (komandiruotė, ūmi liga ar stacionarus gydymasis gydymo įstaigoje ir pan.), nors jis norėjo tai padaryti ir įgyvendindamas savo teises buvo rūpestingas bei atidus. Vertintinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis pareiškėjui realizuoti savo teisę kreiptis į teismą ir kuriomis galima pagrįsti visą termino skundui paduoti praleidimo laikotarpį bei kurios yra patvirtintos įrodymais.

Pareiškėjas pripažįsta, kad praleido terminą skundui paduoti, prašo jį atnaujinti, termino praleidimo priežastimis nurodo jo perkėlimus į kitas kalinimo vietas ir dėl to patirtą psichologinį būvį, areštuotą sąskaitą, ir su tuo susijusį negalėjimą įsigyti reikmenų (vokų, pašto ženklų, popieriaus lapų), daryti dokumentų kopijas.

Alytaus pataisos namai 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. 8-7585 teismą informavo, kad iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Alytaus pataisos namus Ž. A. buvo konvojuotas 2016 m. vasario 19 d. Kaip minėta, paskutinė skundo padavimo teismui diena buvo 2016 m. vasario 17 d., todėl nurodytas 2016 m. vasario 19 d. konvojavimas į Alytaus pataisos namus vyko pasibaigus skundo padavimo teismui terminui ir negalėjo įtakoti termino praleidimo. 2015 m. rugpjūčio mėnesį vykdytas pareiškėjo perkėlimas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo į 3-ąjį sektorių taip pat negalėjo įtakoti skundo padavimo teismui termino, nes ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas priimtas 2016 m. sausio 25 d., t. y. praėjus penkiems mėnesiams nuo nurodyto perkėlimo. Pareiškėjas teigia, kad 2015 m. gruodžio 29 d. buvo areštuota jo sąskaita ir tai sutrukdė kreiptis į teismą. Tačiau prie skundo pridedami dokumentai patvirtina, kad sąskaitos areštavimas ir jo emocinė būsena nesutrukdė pareiškėjui 2016 m. sausio 21 d. pateikti skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, 2016 m. sausio mėnesį kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, todėl tai negali būti laikoma svarbia skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastimi.

Kadangi pareiškėjo nurodytos termino atnaujinimo priežastys, ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo kontekste, nepripažintinos svarbiomis priežastimis sutrukdžiusiomis įstatymų nustatytu terminu pateikti skundą teismui, terminas skundui paduoti dėl ginčijamų Kalėjimų departamento ir Kauno TI direktoriaus aktų panaikinimo neatnaujintinas (ABTĮ 34 str. 3 d.), todėl skundą atsisakytina priimti.

Atsisakius priimti skundą, grąžintinas už šį skundą sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas Ž. A. atskiruoju skundu, kurį patikslino (b. l. 63–68, 72–87) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį.

Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2015 m. gruodžio 29 d. buvo areštuota jo sąskaita, todėl jis negalėjo įsigyti priemonių, reikalingų paduoti skundą – popieriaus, pašto ženklų, vokų. Toks pareiškėjo sąskaitų areštavimas pažeidė jo teisę į gynybą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjo turėti pašto ženklai ir vokai baigėsi, kadangi jis 2016 m. sausio mėnesį išsiuntė skundus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui ir Teisingumo ministerijai, t. y. aktyviai gynė savo pažeistas teises. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino jo emocinės būklės, to, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai jį persekiojo (jis buvo perkeliamas iš vienos vietos į kitą), o šis persekiojimas – tai nenutrūkstama psichologinė ataka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjo Ž. A. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš pareiškėjo teismui pateikto atskirojo skundo turinio matyti, kad Ž. A. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytu jo prašyme nurodytų skundo padavimo termino praleidimo priežasčių vertinimu.

Prieš pasisakydama dėl atskirojo skundo pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Todėl, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pažymėtina, kad šis atskirasis skundas išnagrinėtas vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatytą 20 dienų terminą skundui dėl Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 2S-404 paduoti, taip pat kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (prasta psichologinė būklė dėl perkėlimo iš vienos kalinimo vietos į kitą, asmeninės sąskaitos areštas, dėl kurio pareiškėjas negalėjo įsigyti vokų, pašto ženklų ir popieriaus) nėra laikomos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausiusiomis priežastimis, pateisinančiomis termino skundui paduoti praleidimą. Kadangi pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės tik pakartojo savo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde bei patikslintuose skunduose išdėstytus argumentus, t. y. jokių naujų aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų pasisakęs, nenurodė, teisėjų kolegija šiais aspektais iš naujo nepasisako.

Atskirajame skunde pareiškėjas papildomai nurodė tik tai, kad nesutinka su teismo išvada, jog 2015 m. gruodžio mėnesį areštuota pareiškėjo sąskaita negali būti laikoma svarbia skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastimi, kadangi 2016 m. sausio mėnesį jis dar turėjo anksčiau pirktų vokų ir pašto ženklų. Pasak pareiškėjo 2016 m. sausio mėnesį jis su skundais kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, t. y. aktyviai gynė savo pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylojęs surinktų duomenų visumą, pagrįstai nusprendė, kad minėta aplinkybė (dėl 2015 m. gruodžio mėnesį areštuotos pareiškėjo sąskaitos) negali būti laikoma svarbia skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastimi. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (pvz., LVAT 2014 m. spalio 8 d. nutartis Nr. AS261-898/2014, 2014 m. kovo 5 d. nutartis Nr. AS502-350/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartis Nr. AS146-37/2014). Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Vadinasi, pareiškėjas, turėdamas ribotą pašto ženklų ir vokų kiekį, taip pat žinodamas apie ribotus skundų teismams padavimo terminus (skundžiamame sprendime ši tvarka nurodyta aiškiai ir nedviprasmiškai), turėjo veikti rūpestingai ir apdairiai, t. y. apsispręsti, kurioms institucijoms pateiks skundą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5str. 1 d.). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Be to, administracinių teismų praktikoje pažymima, kad asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skundą dėl Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 2S-404 panaikinimo teismui pateikė tik 2016 m. gegužės 10 d., nors skundo padavimo terminas baigėsi 2016 m. vasario 17 d., t. y. pareiškėjas net keliais mėnesiais uždelsė kreiptis į teismą. Toks pareiškėjo elgesys negali būti laikomas apdairiu ir rūpestingu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis yra pagrįsta, jos panaikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. A. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė