2013-10-23 Nr. AB-6709-3-61-3-01918-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P602-180/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01918-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–11), prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“; 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą (toliau – ir LR vidaus reikalų ministras) iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad VAGK tinkamai neįvertino visų įrodymų, nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Nagrinėdami administracinę bylą VAGK nariai aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant. Skundžiamas Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ yra neteisėtas, nes pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 1 dalį kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus (prašymus, pranešimus) ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, o jei neturi įgaliojimų, priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoti skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešti asmeniui.

Vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 19 straipsniu, 24 straipsnio 3 dalimi ir LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292, Migracijos departamento direktorius 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 3K-32 patenkino pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Pareiškėjo teigimu, ginčijamo įsakymo priėmimo metu Migracijos departamento direktorius jau nebeturėjo įgaliojimų priimti skundžiamą įsakymą, kadangi LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d.

įsakymo Nr. 1V-292 1.1 punktas, kuriuo Migracijos departamentas įgaliotas atlikti veiksmus, numatytus Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1, 11, 13, ir 15 dalyse, 24 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse, 25 straipsnyje ir 28 straipsnio 1 dalyje, galiojo iki 2010 m. sausio 1 d. Migracijos departamento direktorius pakankamai ilgą laiką be įgaliojimų ne tik priėmė sprendimus dėl pilietybės atsisakymo, bet ir atliko veiksmus, numatytus Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1, 11, 13, ir 15 dalyse, 24 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse, 25 straipsnyje ir 28 straipsnio 1 dalyje.

Dėl šios priežasties nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento direktoriaus priimti sprendimai ar atlikti veiksmai turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi (tuo metu turėjo) reikiamus įgaliojimus. Pareiškėjas taip pat teigė, kad VAGK sprendime nepagrįstai remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, kadangi teismas šioje nutartyje pasisakė tik dėl Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos, bet ne dėl Migracijos departamento įgaliojimų priimti sprendimą, numatytą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje, turėjimo/neturėjimo.

VAGK sprendimo negaliojimo pagrindu pareiškėjas nurodė ir tai, kad atsakovas LR vidaus reikalų ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nežinojo, atsiliepimas į skundą pateiktas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir LR vidaus reikalų ministerija), o ne atsakovo vardu. Komisija, atidėjusi posėdį 40 minučių ir išnagrinėjusi bylą be pareiškėjo, atėmė iš jo teisę duoti paaiškinimus ir pateikti dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus, tinkamai nenustatė visų bylos dalyvių ir nepatikrino atstovų įgaliojimų.

Atsakovas LR vidaus reikalų ministras ir trečiasis suinteresuotas asmuo LR vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 30–31) nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 2011 m. spalio 3 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė, kadangi 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo priėmimo metu teisė Migracijos departamentui nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo bei priimti sprendimus šiuo klausimu buvo nustatyta Migracijos departamento nuostatų, patvirtintų LR vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388, 9.23 punkte. Atsižvelgdami į tai, kad dėl šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, prašė bylą nutraukti. Dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų nurodė, kad VAGK, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nustatytas aplinkybes ir teismo pateiktus išaiškinimus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas neturi ir neturėjo teisės reikšti reikalavimo įpareigoti atsakovą LR vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Pilietybės įstatyme, kadangi šiuo atveju jis gina ne savo, o tariamai pažeistą viešąjį interesą.

Atsakovas Migracijos departamento direktorius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 33–35) nurodė, kad įsiteisėjusia LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 konstatuota, jog Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė. Atsižvelgdami į tai bei remdamiesi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, mano, jog Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, ribų klausimas neturi būti kvestionuojamas, o administracinė byla, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 2 dalimi, nutrauktina. Pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis yra privaloma Komisijai, todėl ji pagrįstai pakartotinai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl Migracijos departamento direktoriaus įgaliojimų priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė nė vieno naujo argumento, nors iš dalies pagrindžiančio jo reikalavimus. Dėl skundo reikalavimo įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą priimti naujus sprendimus nurodė, kad toks reikalavimas nesiejamas su pareiškėjo teisių ir /ar teisėtų interesų pažeidimu, todėl negali būti reiškiamas teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (I t., b. l. 108–114) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 3K-32, teismas nurodė, kad Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos priimant ginčijamą įsakymą klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atlikęs Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalies, LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymo „Dėl įgaliojimų suteikimo“ Nr. 1V-292 ir LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtintų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų (toliau – ir Migracijos departamento nuostatai) teisinę analizę, administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 konstatavo, jog Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė. Įgaliojimai priimti sprendimus dėl prašymų atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės Migracijos departamentui ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo nustatyti LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1V-291 patvirtintų Migracijos departamento nuostatų 9.23 punkte (adm. byla Nr. A858-2355/2011, II t., b. l. 55–63).

Įvertinęs administracinės bylos Nr. I-2004-437/2010 (Nr. A858-2355/2011) medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aptariamos bylos ginčo dalykas iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl LR vidaus reikalų ministro neveikimo, o ne dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo teisėtumo. Todėl teismas konstatavo, kad dėl nurodytų priežasčių administracinė byla ABTĮ 101 straipsnio 2 dalies pagrindu negali būti nutraukta. Tačiau, atsižvelgdamas į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, darė išvadą, kad įsiteisėjusia LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nustatytos faktinės aplinkybės dėl Migracijos departamento direktoriaus įgaliojimų priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos. Pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą, VAGK pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusioje LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pakartotinai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl Migracijos departamento direktoriaus įgaliojimų priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pažymėjo, jog kitų nesutikimo su skundžiamu įsakymu motyvų pareiškėjas skunde, adresuotame Komisijai, nenurodė.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą atlikti veiksmus, teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Iš bylos medžiagos nustatė, kad atsižvelgdama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-896-95/2012, VAGK 2012 m. birželio 15 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. paaiškinti, kaip per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d.

Migracijos departamento priimti sprendimai bei atlikti veiksmai, numatyti Pilietybės įstatyme, pažeidžia jo teises ir/ar teisėtus interesus. Komisija taip pat raštu kreipėsi į LR vidaus reikalų ministeriją, prašydama pateikti informaciją, ar su prašymu iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų bei atliktų veiksmų, numatytų Pilietybės įstatyme, pareiškėjas yra kreipęsis į LR vidaus reikalų ministeriją ir ar ši pareiškėjui teikė atsakymą; jeigu taip, prašė pateikti tai patvirtinančių dokumentų kopijas.

Vidaus reikalų ministerija 2012 m. birželio 26 d. raštu Nr. 1D-4333(3) informavo Komisiją, kad pareiškėjas į LR vidaus reikalų ministeriją su prašymu iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų bei atliktų veiksmų, numatytų Pilietybės įstatyme, nesikreipė. Migracijos departamentas 2012 m. birželio 21 d. raštu Nr. (15/2-6)10K-17813 informavo Komisiją, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d.

Migracijos departamente pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimti jokie sprendimai, išskyrus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nenurodė, kokie konkretūs Migracijos departamento sprendimai ar veiksmai buvo priimti (atlikti) per nurodytą laikotarpį ir kaip jie pažeidė jo teises ar teisėtus interesus. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad VAGK ginčijamame sprendime priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas, kad Migracijos departamento direktoriaus sprendimai būtų peržiūrėti LR vidaus reikalų ministro ir šis priimtų naujus sprendimus kitų asmenų atžvilgiu, tokiu būdu nesiekia savo pažeistų teisių gynimo, vadinasi, nagrinėjamu atveju neturi materialinio teisinio intereso ir reikalavimo teisės. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas minėtą pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad VAGK posėdis buvo atidėtas trumpam laikui ir apie jo laiką jam nebuvo pranešta, teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė negali būti besąlyginiu pagrindu panaikinti VAGK sprendimą. Teismo vertinimu, Komisija, pareiškėjo prašymu atidėdama posėdį tik 40 minučių ir apie tai neinformuodama pareiškėjo, suvaržė jo teises, tačiau būtina įvertinti ir tai, kad procesas dėl Migracijos departamento direktoriaus įsakymo teisėtumo vyksta jau nuo 2011 m., pareiškėjas pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, jam buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, teikti į bylą įrodymus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nurodyti VAGK padaryti procesiniai pažeidimai yra formalūs ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą VAGK sprendimą.

III. Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 117–126) prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, taip pat 2) įpareigoti atsakovą Migracijos departamento direktorių sutvarkyti pareiškėjo asmens bylą Nr. 62770/47028 „Lietuvos Respublikos pilietybės klausimu“ taip, kad ji atitiktų norminių aktų reikalavimus, bei įpareigoti įrašyti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 į Migracijos departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąrašą, nurodant, kad už tai yra atsakingas atsakovas Migracijos departamento direktorius.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė tam tikrus faktus prejudiciniais, neištyrė visų įrodymų, išnagrinėjo ne visus pareiškėjo reikalavimus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, faktai prejudicinės galios neturi, jei nagrinėjamoje byloje dalyvauja nors vienas proceso dalyvis, anksčiau nedalyvavęs išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 51 konstatuota, kad jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje, ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi.

Nagrinėjamoje byloje dalyvauja Migracijos departamento direktorius, kuris nedalyvavo anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, be to, šioje administracinėje byloje nagrinėjimo dalykas yra Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo teisėtumas, o anksčiau nagrinėtoje – LR vidaus reikalų ministro neveikimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas konkrečios bylos kontekste.

2) Teismas nei anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, nei šioje administracinėje byloje nenagrinėjo, kodėl LR vidaus reikalų ministras iki ginčo laikotarpio ir po jo priėmė įsakymą dėl įgaliojimų suteikimo. Vien Migracijos departamento nuostatai nesuteikia Migracijos departamentui teisės nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 nenurodė, ar Nuostatai bendru ir šiuo konkrečiu atveju pakeičia įgaliojimą.

3) Bylos medžiagoje skundžiamo įsakymo nėra, o yra pateiktas tik jo išrašas, duomenų, kad pateiktas išrašas atitinka įsakymą, nėra.

4) Migracijos departamento raštą Nr. (15/3-9) 10K-5252 „Dėl valstybės rinkliavos“ neteisėtai ir nepagrįstai pasirašė l. e. p. direktorius D. P. P. Pagal Migracijos departamento nuostatų 18 punktą, laikinai nesant direktoriaus, jo funkcijas atlieka direktoriaus pavaduotojas, tačiau D. P. P. nėra direktoriaus pavaduotojas.

5) Pareiškėjo asmens byla Nr. 62770/47028, į kurią nukreipia teismas, neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl teismas privalo nurodyti asmens bylą sutvarkyti taip, kad ji atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą pateikti asmens bylą. Pareiškėjui dokumentai privalėjo būti siunčiami registruota pašto siunta, asmens byloje yra dokumentų, skirtų pareiškėjui, tačiau nėra jokių duomenų, kad jie buvo jam įteikti.

6) LR vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. IV-385 „Dėl A. S. įgaliojimo“ suteikti įgaliojimai tik veikti LR vidaus reikalų ministerijos vardu. Be to, bylos nagrinėjimo metu Raimundas Palaitis jau nebuvo LR vidaus reikalų ministru.

7) Atsiliepimą į skundą Komisijai atstovas A. S. pateikė tik trečiojo suinteresuoto asmens LR vidaus reikalų ministerijos vardu, nors atsakovas nagrinėjamoje byloje yra LR vidaus reikalų ministras. Komisijos narė A. Š. 2012 m. birželio 18 d. informacijoje Nr. 9R-618(AG-119/03-2011) „Dėl komisijos posėdžio“ pakeitė atsakovą, vietoje LR vidaus reikalų ministro nurodydama LR vidaus reikalų ministeriją, tai reiškia, kad atsakovas LR vidaus reikalų ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nežinojo, ir tai yra absoliutus Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas. 8) 2012 m. liepos 19 d. nutartimi tretiesiems suinteresuotiems asmenims tik pasiūlius pateikti atsiliepimą į skundą, buvo pažeistas ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nes tokiu atveju nežinoma, ar atsakovai sutinka ar nesutinka su skundo reikalavimais.

ABTĮ 72 straipsnis, 68 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad atsakovas raštu privalo pateikti teismui atsiliepimą į skundą, tačiau nei Migracijos departamento direktoriaus, nei LR vidaus reikalų ministro atsiliepimai nėra gauti.

9) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ta aplinkybė, kad Komisijos posėdis buvo atidėtas, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl jos sprendimo negaliojimo. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą, tai yra Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas.

10) Skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą LR vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Pilietybės įstatymo, apima ir 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“, priimtą dėl pareiškėjo.

11) Skundžiamame įsakyme nepateikta informacija apie jo viešą paskelbimą, nenurodyta apskundimo tvarka.

12) Teismas privalo įpareigoti įrašyti 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 į Migracijos departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąrašą, nes šiuo metu jis nėra įrašytas.

13) Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų (ABTĮ 108 str.).

14) Ne visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai ir reikalavimai yra aptarti skundžiamame teismo sprendime.

Atsakovas LR vidaus reikalų ministras ir trečiasis suinteresuotas asmuo LR vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 161–162) nurodė, kad: 1) Migracijos departamento direktorius yra jo valdymo organas, todėl byloje dalyvavus Migracijos departamentui, laikytina, kad joje dalyvavo ir direktorius, kaip pareigūnas. 2) Pareiškėjas reikalauja įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą atlikti veiksmus, nors jis pareiškėjo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, neatsisakė atlikti ir pagal faktinę padėtį neprivalėjo atlikti, nes pareiškėjo 2009 m. gruodžio 30 d. prašymo LR vidaus reikalų ministerija ar ministras nėra gavę. 3) LR vidaus reikalų ministras negali nagrinėti pareiškėjo 2009 m. gruodžio 30 d. prašymo, kadangi dėl jo jau priimtas teisės taikymo aktas – 2010 m. balandžio 22 d. Migracijos departamento įsakymas Nr. 3K-32, kurio teisėtumas konstatuotas LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. 4) Pareiškėjo reikalavimas yra ne individualaus, bet viešojo intereso pobūdžio, nors teisė ginti viešąjį interesą jam nėra suteikta. 5) LR vidaus reikalų ministerijos darbuotojai turėjo ir turi įgaliojimus atstovauti teisme LR vidaus reikalų ministrui, nes įsakyme dėl jų įgaliojimo yra įrašyta „visuose teismuose vesti bylas, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra vidaus reikalų ministras“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.92 straipsniu, atstovavimą LR vidaus reikalų ministrui gali ginčyti pats atstovaujamasis, o ne pareiškėjas.

Atsakovas Migracijos departamento direktorius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 164–168) nurodė, kad: 1) Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos ribų klausimas buvo LVAT administracinės bylos Nr. A858-2355/2011 nagrinėjimo dalykas, todėl šis prejudicinis faktas nebeįrodinėtinas, ir šalys šio fakto ginčyti nebegali. Remiantis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 3 dalimi, LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis yra privaloma. 2) Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą atlikti veiksmus nėra siejamas su pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. 3) Sprendžiant dėl aplinkybių, susijusių su VAGK posėdžio atidėjimu neinformavus pareiškėjo, reikėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad procesas dėl ginčijamo Migracijos departamento direktoriaus įsakymo vyksta jau nuo 2011 m., apeliantas pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, jam buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvada, jog procesiniai pažeidimai yra formalūs ir nesudaro pagrindo naikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi (I t., b. l. 191–202) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad 2012 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., todėl jo nagrinėjimui taikytinos procesinės normos, galiojančios nuo 2012 m. liepos 1 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas yra skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, nustatančios, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo ją rašytinio proceso būdu.

Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vadovaudamasis šia nuostata, apeliacinės instancijos teismas padarė išvada, kad prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms.

Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojamos kokių nors kitų institucijų. Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012). Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies norma nereikalauja, kad atitinkamo subjekto procesinė padėtis abejose bylose būtų tapati, taip pat neturi reikšmės, ar toks subjektas dalyvavo teismo posėdžiuose, o svarbu tai, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu (LVAT 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3020/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento direktorius, priimdamas sprendimą, dėl kurio nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, veikė ne kaip savarankiškas fizinis asmuo, bet kaip institucijos atstovas, t. y. jos vardu ir jos kompetencijos ribose. Todėl akivaizdu, jog administracinėje byloje, kuri buvo išnagrinėta LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartimi, trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukus Migracijos departamentą, laikytina, kad joje dalyvavo ir Migracijos departamento direktorius. Tokią išvadą teismas darė vadovaudamasis Migracijos departamento nuostatų 17 punktu bei sistemiškai aiškindamas šių nuostatų 19 punkte išdėstytas Migracijos departamento direktoriaus funkcijas.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimai yra išimtinai susiję su Migracijos departamento direktoriaus, kaip institucijos vadovo, veiksmais ir/ar neveikimu, o ne Migracijos departamento direktoriaus, kaip savarankiško subjekto, veikla. Atsižvelgdamas į tai, teismas aptariamus apelianto argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos ribų klausimas, priimant 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, buvo nagrinėjimo dalykas ir buvo išspręstas LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Taigi šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytas faktas, t. y. kad Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, savo kompetencijos ribų neperžengė, turi prejudicinę reikšmę ir šiai bylai ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies taikymo prasme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 3K-32 turinį ir byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad šiuo atveju vien ta aplinkybė, jog skundžiamame įsakyme nurodytas netinkamas jo priėmimo pagrindas, atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos priimti 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K–32 ribų išspręstas LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartimi, savaime nereiškia, jog ginčijamas įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas. Kolegija vertino netinkamą įsakymo priėmimo pagrindo nurodymą kaip procedūrinę pažaidą, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl su šiuo klausimu susijusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad į bylą pateikti 2011 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. IV-385 „Dėl V. Š. įgaliojimo“ ir 2011 m. gegužės 18 d. įsakymas „Dėl A. S. įgaliojimo“ patvirtina, kad jais įgaliojimai suteikti atstovauti ne tik, kaip teigia apeliantas, LR vidaus reikalų ministeriją, bet ir LR vidaus reikalų ministrą. Be to, byloje keliamo ginčo pobūdis yra susijęs su LR vidaus reikalų ministro, kaip ministerijos vadovo, atsakingo už LR vidaus reikalų ministerijai pavestų funkcijų vykdymą, veiksmais/neveikimu, o ne su LR vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens, veikla, todėl ta aplinkybė, jog šiuo metu LR vidaus reikalų ministro pareigas užima kitas asmuo, atsižvelgus į ministerijos veiklos tęstinumą, nedaro ankstesnio ministro priimto įgaliojimo negaliojančiu. Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas atitinkamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Spręsdamas dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamame įsakyme nėra duomenų apie jo viešą paskelbimą, taip pat nenurodyta jo apskundimo tvarka, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., LVAT 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005, 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007 m., 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamo ginčo pobūdį, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodytas VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo pažeidimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra esminis ir juo pareiškėjo teisės ir saugomi interesai nebuvo pažeisti.

Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.), ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d.

Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo skundo argumentų, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimas neatitinka šio dokumento priėmimo procedūrai ar jo turiniui keliamų reikalavimų. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) pateiktus reikalavimus, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis, sprendime yra visi būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.), todėl vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nepagrįstą bei neteisėtą nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti įrašyti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32 į Migracijos departamento direktoriaus įsakymų dėl pilietybės netekimo sąrašą iš esmės yra susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas šį reikalavimą kėlė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškime dėl papildomo sprendimo priėmimo (I t., b. l. 133–135). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė. Šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartimi. Anot pareiškėjo, minėtas jo reikalavimas yra susijęs su teismo galbūt padarytomis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, kurių šalinimui papildomo sprendimo institutas netaikomas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentaciją, nenustatė pagrindo byloje surinktų įrodymų visumą vertinti kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, todėl aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą LR vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGK įstatymas) 11 straipsnį, su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl naujų sprendimų priėmimo nėra siejamas su jo teisių ir/ar teisėtų interesų pažeidimu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvada, kad pareiškėjas, siekdamas, jog Migracijos departamento direktoriaus sprendimai, priimti nurodytu laikotarpiu, būtų peržiūrėti LR vidaus reikalų ministro ir jis priimtų naujus sprendimus, nesiekia savo pažeistų teisių gynimo, todėl šiuo atveju neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir reikalavimo teisės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl nustatytų VAGK procedūrinių pažeidimų ir, jų nekartodama, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šie pažeidimai yra formalūs ir nesudaro pagrindo naikinti VAGK 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011).

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl konstatavo, jog naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

V. Pareiškėjas R. A. 2013 m. liepos 8 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (II t., b. l. 13–24) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ priimtas vadovaujantis LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo. Migracijos departamento direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašydavo žinomai negaliojantį teisės pagrindą. Pareiškėjo nuomone, tai yra akivaizdus dokumentų klastojimas, turintis nusikalstamos veikos požymių. LVAT teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pripažino, jog šiuo atveju netinkamas įsakymo priėmimo pagrindo nurodymas laikytinas procedūrine pažaida, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka ir mano, kad ji buvo padaryta neatlikus jokio tyrimo ir neturint jokio pagrindo taip tvirtinti.

2. Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas nesuteikia Migracijos departamentui teisės nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo privalo priimti betarpiškai LR vidaus reikalų ministras arba jo įgaliota institucija, t. y. ministras tiesiogiai turi duoti įgaliojimą institucijai. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamento direktorius priėmė sprendimus neturėdamas įgaliojimo, atitinkančio reikalavimus, nustatytus Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje ir kituose šio įstatymo straipsniuose. Todėl Migracijos departamento direktoriaus sprendimai, priimti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d., turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi (tuo metu turėjo) reikiamus įgaliojimus.

3. LVAT teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kodėl LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymas Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ galiojo iki 2010 m. sausio 1 d. ir vėl pradėjo galioti nuo 2010 m. spalio 24 d., nes tai, pareiškėjo nuomone, yra tiesiogiai susiję su Migracijos departamento direktoriaus įsakymų priėmimo pagrindu.

4. Pirmosios instancijos teismui pateikta asmens byla neatitiko norminių teisės aktų reikalavimų, tačiau teismas atsisakė įpareigoti atsakovą sutvarkyti asmens bylą. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos taip pat neištaisė.

5. Pareiškėjo teigimu, byloje kilusio ginčo pobūdis iš esmės yra susijęs su LR vidaus reikalų ministro, kaip savarankiško subjekto, veikla (veiksmais/neveikimu). LR vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis 2011 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. IV-385 „Dėl A. S. įgaliojimo“ ir 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. IV-387 „Dėl V. Š. įgaliojimo“ suteikė teisę atstovams atlikti veiksmus tik LR vidaus reikalų ministerijos vardu. Atsiliepimai į skundą ir apeliacinį skundą buvo pateikti tik trečiojo suinteresuotojo asmens LR vidaus reikalų ministerijos, bet ne atsakovo LR vidaus reikalų ministro vardu. Tokiu būdu, teismas apskritai neturėjo jokių duomenų, ar atsakovas LR vidaus reikalų ministras sutinka ar nesutinka su skundo reikalavimais, ar jam apskritai žinoma apie nagrinėjamą administracinę bylą.

6. LVAT teisėjų kolegija neištyrė ir neįvertino, kad Migracijos departamento direktorius, priimdamas sprendimą, dėl kurio nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ir duodamas tiesiogiai su juo susijusį įgaliojimą pavaldiniams „atlikti veiksmus ir (arba) priimti sprendimus, numatytus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo“, veikė ne tik kaip institucijos atstovas, t. y. jos vardu ir jos kompetencijos ribose, bet ir kaip jos vadovas direktoriaus kompetencijos, kurios niekas kitas neįgyja, ribose.

7. Pareiškėjo nuomone, LVAT teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje padarė akivaizdžią teisės klaidą ir nukrypo nuo formuojamos vienodos administracinių teismų praktikos, taikydama Migracijos departamento nuostatų 17 ir 19 punktų redakciją, kuri skundžiamojo įsakymo priėmimo metu negaliojo.

8. LVAT teisėjų kolegija padarė akivaizdžią teisės klaidą ir nukrypo nuo formuojamos vienodos administracinių teismų praktikos ir tuo, kad 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog pagal AGK įstatymo 11 straipsnį su skundu (prašymu) į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis tik asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Pareiškėjas pažymi, kad LVAT 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011 buvo pateiktas skirtingas teisės normų aiškinimas ir taikymas, todėl šiuo konkrečiu atveju buvo neteisingai išspręsta byla.

9. LVAT teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje neteisėtai ir nepagrįstai neįvertino ir nepasisakė dėl visų įrodymų.

10. Remdamasis LVAT 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1450/2012 suformuluota taisykle, pareiškėjas teigia, kad administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, kurioje buvo priimta LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis, išdėstyti teismo motyvai dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra prejudiciniai faktai (nustatytos faktinės bylos aplinkybės) šioje byloje.

11. LVAT teisėjų kolegija neįvykdė ABTĮ 81 straipsnio, 86 straipsnio 2 dalies, 57 straipsnio reikalavimų, nes nagrinėjamu atveju teismas nenustatė ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių.

12. Šioje byloje LVAT taikė visiškai priešingas taisykles, negu buvo suformuluotos administracinėse bylose Nr. A438-1422/2011, Nr. A552-74/2013, Nr. A520-1450/2012, Nr. A502-163/2012 ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Atnaujinti procesą atsisakytina.

Administracinės bylos proceso atnaujinimo institutas pagal jo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinio pobūdžio procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi), siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, reglamentuotu ABTĮ III skyriaus normomis. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, vadinasi, apie aplinkybes, kurios nurodomos kaip pagrindas procesui atnaujinti, pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A444-872/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo gautas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. liepos 8 d., todėl konstatuotina, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą kartu prašė teismo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Tačiau ABTĮ 158 straipsnio, reglamentuojančio prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarką, 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nėra numatyta teisinių prielaidų svarstyti ir tenkinti procesinio pobūdžio prašymą dėl prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarkos pakeitimo iš rašytinės į žodinę, nurodytas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

Kaip minėta, procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse byloje Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012, kt.).

Nagrinėjamu atveju iš prašymo atnaujinti procesą turinio akivaizdu, kad pareiškėjas apskritai nesutinka su LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi, kuria administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 kilęs ginčas buvo išspręstas jo nenaudai. Pareiškėjas, be kita ko, prašyme kelia faktinių aplinkybių vertinimo klausimus. Pavyzdžiui, jis nesutinka su LVAT teisėjų kolegijos, išnagrinėjusios bylą, pateiktais vertinimais dėl: ginčijamame Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakyme Nr. 3K-32 nurodyto šio įsakymo priėmimo pagrindo; į bylą pateiktos asmens bylos atitikimo teisės aktų reikalavimus; LR vidaus reikalų ministro įsakymais 2011 m. gegužės 18 d. Nr. IV-385 ir 2011 m. gegužės 19 d. Nr. IV-387 atstovams suteiktų įgaliojimų ir kt. Pareiškėjas taip pat teigia, kad LVAT teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje, pažeisdama ABTĮ nustatytus reikalavimus, nenustatė ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, neįvertino ir nepasisakė dėl visų įrodymų.

Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio nuostatos nenumato proceso atnaujinimo pagrindų, susijusių su teismo atliktų bylos faktinių aplinkybių pakartotiniu vertinimu, siekiant, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, o jos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kita, prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiai bylos šaliai naudinga linkme. Kaip minėta, administracinės bylos proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio procedūra ir negali būti naudojama kaip įprastinė bylos patikrinimo apeliacine tvarka proceso stadija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr. LVAT nutartis administracinėse byloje: 2010 m. spalio 15 d. Nr. P858-177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. Nr. P438-134/2011, 2012 m. sausio 27 d. Nr. P63-44/2012).

Apskritai pažymėtina, kad prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi nagrinėjant bylą iš esmės ir kurių pagrįstumas jau buvo įvertintas tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė akivaizdžių argumentų, kad nagrinėdama administracinę bylą Nr. A444-872/2013 teisėjų kolegija padarė esminį materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pareiškėjas traktuoja kaip akivaizdžią teisės klaidą tai, kad LVAT teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje taikė Migracijos departamento nuostatų 17 ir 19 punktų redakciją, kuri negaliojo ginčijamo Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 3K-32 priėmimo metu.

Vertinant nurodytą pareiškėjo argumentą, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo taikytos aktualios Migracijos departamento nuostatų redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. vasario 9 d. (LR vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1V-79 redakcija), 17 ir 19 punktų nuostatos pagal savo turinį yra analogiškos Migracijos departamento nuostatų redakcijos, galiojusios ginčijamo įsakymo priėmimo metu (LR vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 1V-291 redakcija), atitinkamai 13 ir 15 punktų nuostatoms. Todėl teismo išvados, padarytos remiantis bylos nagrinėjimo metu galiojusia Migracijos departamento nuostatų redakcija, vien dėl minėtos priežasties negali būti pripažintos klaidingos ar nepagrįstos.

Taigi pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, kad administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 buvo klaidingai aiškinamos ir taikomos materialiosios teisės normos, todėl šiuo atveju nėra nustatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas pagrindas atnaujinti bylos procesą.

Be to, pareiškėjas savo prašyme taip pat nurodo, jog byloje buvo pažeisti ABTĮ reikalavimai, todėl teismas, be kita ko, pažeidė pareigą visapusiškai išnagrinėti bylą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Normos, kuriomis remiasi pareiškėjas šioje savo prašymo atnaujinti procesą dalyje, yra procesinės, o ne materialinės, todėl dėl jų tariamos pažaidos ABTĮ galimybės atnaujinti proceso nenumato (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-63/2013). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6-9 p.).

Pareiškėjas prašymą taip pat motyvavo tuo, jog LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, formuojamos administracinėse bylose Nr. A438-1422/2011, Nr. A552-74/2013, Nr. A520-1450/2012, Nr. A502-163/2012.

Susipažinus su pareiškėjo prašyme nurodytomis administracinėmis bylomis, nustatyta, kad šiose bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės nėra tapačios administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 nagrinėtoms ir vertintoms faktinėms aplinkybėms. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 teisėjų kolegija dėl tų pačių aplinkybių priėmė visiškai priešingą procesinį sprendimą, t. y. kad išnagrinėtoje byloje buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad pareiškėjas taip pat nepagrindė ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas, o atnaujinti procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius