1b46476a-e27b-435e-9e3b-65eec81d3a0b · Vilniaus miesto apylinkės teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-1121-866/2015Teisminio proceso nr. 2-68-3-28588-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2, 116.5.1.(S)VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASS P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 9 d.Vilnius              Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Pikelienė raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo ERGO Insurance SE veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Autofartus“, dėl žalos atlyginimo, n u s t a t ė : ieÅ¡kovas ERGO Insurance SE veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialÄ pateikė ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Autofartus“, kuriuo praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo 1 171, 73 Eur (4 045, 76 Lt) žalos atlyginimÄ , 6 procentus metinių palÅ«kanų, bylinėjimosi iÅ¡laidas (b. l. 1 - 2).

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2011 m. gegužės 3 d. UAB „Autofartus“ su ADB „ERGO Lietuva“ (dabartinis teisių perėmėjas ERGO Insurance SE) sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02-1629548, kuria metų laikotarpiui nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. buvo apdrausta transporto priemonės Scania 124, v/n DGN 975 valdytojo civilinė atsakomybė. Sutarties 1. 6 punkte buvo numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Eksploatavimas kitose „Žaliosios kortos“ Å¡alių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu. 2011 m. lapkričio 28 d. eismo įvykio, kuris įvyko Vokietijoje metu, automobilis Scania 124, v/n DGN 975, atsitrenkė į stovintį automobilį Fiat Punto, v/n HER-AL540 ir jį apgadino. Vokietijos Gelsenkircheno apskrities policija nustatė, kad transporto priemonės Scania 124, v/n DGN 975vairuotojas atsakingas dėl padarytos žalos. Kadangi transporto priemonės Scania 124, v/n 975 valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims padarytos žalos eismo įvykio metu buvo apdrausta draudimo bendrovėje ADB „ERGO Lietuva“, todėl nuostolius dėl automobilio Scania 124, v/n DGN 975, apgadinimo patyrę asmenys kreipės į draudiko atstovÄ Vokietijoje ERGO Versicherung AG.

IeÅ¡kovas atlygino žalÄ patyrusiam asmeniui ir iÅ¡mokėjo 2 037, 47 Eur (7 034, 97 Lt) draudimo iÅ¡mokÄ . ADB „ERGO Lietuva“ šį įvykį administravusiam atstovui užsienyje ERGO Versicherung AG apmokėjo 306 Eur (1 056, 55 Lt) atstovavimo iÅ¡laidų bei, patyrė 313, 83 Eur (1 083, 60 Lt) vertimo iÅ¡laidų, kurios laikytinos tiesioginiais nuostoliais. ADB „ERGO Lietuva“, įgyvendindama jai įstatymo suteiktÄ atgręžtinio reikalavimo teisę bei atsižvelgdama į tai, kad atsakovas neinformavęs atsakingo draudiko eksploatavo apdraustÄ transporto priemonę ne tik Lietuvos Respublikoje, eismo įvykis įvyko už Lietuvos Respublikos ribų, kreipėsi į atsakovÄ reikalaudamas grÄ Å¾inti 50 procentų iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, tačiau atsakovas su ieÅ¡kovu neatsiskaitė (b. l. 1 - 2).IeÅ¡kovas papildomuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose nurodo, kad sutarties 1. 6 punkte numatyta individuali sÄ lyga, kuri kaip ir kitos draudimo sutarties sÄ lygos pateikia informacijÄ apie sutarties turinį ir iÅ¡ jos kylančias sutarties Å¡alių teises ir pareigas.

Be to ieÅ¡kovo teigimu Å¡alių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (prieÅ¡ingu atveju ieÅ¡kovas nukentėjusiam asmeniui nebÅ«tų iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokos), neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimÄ kitose valstybėse, jo paskirtis kita. Å iame sutarties punkte iÅ¡dėstytos sÄ lygos neprieÅ¡tarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams.

IeÅ¡kovo reikalavimas grindžiamas aplinkybe, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieÅ¡kovÄ apie draudimo rizikos padidėjimÄ â€“ transporto priemonės eksploatavimÄ už Lietuvos Respublikos ribų, dėl ko ieÅ¡kovui turi bÅ«ti grÄ Å¾inta dalis jo iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos. IeÅ¡kovo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka nukentėjusiam asmeniui, patvirtina, kad Å¡alių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-1629548 suteikė draudimo apsaugÄ ne tik Lietuvos teritorijoje ir užtikrino eismo įvykio metu Vokietijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimÄ .

Todėl vertinant atsakovo, kaip sutarties Å¡alies pareigų neatlikimÄ , fiduciarumo prasme, tiek sudarant sutartį, tiek pasikeitus draudimo sutartyje numatytai rizikai, draudžiamojo įvykio atsitikimo aplinkybes bei padarytos žalos dydį, ieÅ¡kovas praÅ¡o ieÅ¡kinį tenkinti pilnai (b. l. 80 – 82). Atsakovas pateikė teismui atsiliepimÄ , kuriame nurodo, kad su ieÅ¡kovo reikalavimais nesutinka. Nurodo, kad įprastinė draudimo sutartis yra vieÅ¡oji sutartis. Atkreipė dėmesį į TPVCAPDÄ® 10 straipsnį, kuriame nurodyta, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vienÄ (bendrÄ ) draudimo įmokÄ , visÄ draudimo sutarties galiojimo terminÄ , įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos SÄ jungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje tokiÄ draudimo apsaugÄ , kokios reikalauja tos Europos SÄ jungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugÄ pagal šį įstatymÄ , jei Å¡i apsauga yra didesnė.

Ä®prastinė draudimo sutartis, pagal kuriÄ iÅ¡duota žalioji kortelė, taip pat suteikia draudimo apsaugÄ Å¾aliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse. Pagal TPVCAPDÄ® 6 straipsnį, atsakovo manymu draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sÄ lygomis, patvirtintomis Draudimo priežiÅ«ros komisijos. Atsakovo nuomone, draudimo sutarties 1. 6 punktas, numatantis apribojimÄ naudoti transporto priemonę tik Lietuvos Respublikoje, prieÅ¡tarauja minėtai imperatyviai TPVCAPDÄ® teisės normai, taip pat standartinėms sÄ lygoms, todėl laikytina niekine.

Be to, atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovas prie ieÅ¡kinio pridėjo ne visus įprastinės draudimo sutarties sudarytos su atsakovu lapus. O, bÅ«tent kitame draudimo sutarties lape, kaip numatyta TPVCAPDÄ® ir standartinėse sÄ lygose, yra iÅ¡vardytos valstybės, kuriose Å¡i sutartis suteikia draudimo apsaugÄ . Atsakovas mano, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys nepagrįstas. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieÅ¡kovas savo reikalavimÄ grÄ Å¾inti dalį iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos grindžia taisyklių 62. 2 punktu, tačiau atsakovas atkreipia dėmesį, kad Å¡ių taisyklių 3 punkte numatyta, kad pagal Å¡ias taisykles žala nustatomas ir draudimo iÅ¡moka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje.

Vadinasi Å¡iuo nagrinėjamu atveju, kai eismo įvykis įvyko Vokietijoje, ieÅ¡kovo minimas poįstayminis teisės aktas negali bÅ«ti taikomas. Atsakovas praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti (b. l. 73 – 75). Atsakovas teikė praÅ¡ymÄ sustabdyti bylos nagrinėjimÄ iki kol Lietuvos Aukščiausias Teismas, gavęs Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo sprendimÄ , priims sprendimÄ civilinėje byloje.  Remdamasis Civilinio proceso kodekso 441 straipsnio nuostatomis teismas priima sprendimÄ raÅ¡ytinio proceso tvarka ir trumpai iÅ¡dėsto motyvus. IeÅ¡kinys atmestinas.

Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Å i sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigÄ apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti jÄ sudaryti, nes Å¡i sutartis yra vieÅ¡oji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, jÄ sudarant turi bÅ«ti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiÅ«ros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sÄ lygomis (TPVCAPDÄ® 6 straipsnio 1 dalis).

Å alys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDÄ® ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sÄ lygų, kurios neprieÅ¡tarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013). Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimÄ draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo praneÅ¡ti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo.

Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje.Kasacinio teismo ne kartÄ nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), jÄ sudarydamos Å¡alys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ trečiajam nukentėjusiam asmeniui.

Pagal draudimo sutartį draudikas perima iÅ¡ draudėjo nuostolių atsiradimo rizikÄ ; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos Å¡alių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties Å¡alys privalo bÅ«ti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visÄ informacijÄ , kuri gali bÅ«ti reikÅ¡minga Å¡iai sutarčiai sudaryti bei jos sÄ lygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v.

UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „ Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008, kt.). Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę Å¡ios sutarties Å¡alių pareigÄ bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iÅ¡ bendrųjų prievolių vykdymo principų – Å¡alių bendradarbiavimo – ypatingÄ svarbÄ draudimo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Interselas“ v.

UAB „IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Detonas“ v. UAB „Balti technika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2011). Å is Å¡alių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastÄ , o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimÄ . Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo rizikÄ . Nustatydamas draudimo rizikÄ , draudikas vertina draudėjo pateiktÄ informacijÄ , nes faktai, kuriais remiantis gali bÅ«ti nustatyta draudimo rizika, paprastai bÅ«na žinomi tik draudėjui.

CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visÄ Å¾inomÄ informacijÄ apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir Å¡io įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi bÅ«ti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima rizikÄ manydamas, kad Å¡is nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir Å¡io įvykio galimų nuostolių dydžiui reikÅ¡mingų aplinkybių.

Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sÄ lygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).Byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad 2011 m. gegužės 3 d. tarp ieÅ¡kovo ir UAB „Autofartus“ buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria apdrausta automobilio Scania P124 GA, valst. Nr. DGN 975, valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. (b. l. 17). 2011 m. lapkričio 28 d.

Vokietijos teritorijoje, 45891 Gelsenkirchen, Emscher g. 55, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis FIAT Punto, valst. Nr. HER-AC540 (b. l. 53). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio Scania P124 GA, valst. Nr. DGN 975 valdytojas (b. l. 53). ŽalÄ patyrusiam asmeniui draudiko atstovas Vokietijoje ERGO Versicherung AG iÅ¡mokėjo 2 037, 47 Eur (7 034, 97 Lt) draudimo iÅ¡mokÄ (b. l. 47). IeÅ¡kovas pateikė įrodymus patvirtinančius, kad buvo patirtos papildomos iÅ¡laidos susijusios su eismo įvykio administravimu 306 Eur (1 056, 55 Lt) (b. l. 54).

Taigi, nurodytos aplinkybes nuosekliai patvirtina, jog ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, ir Å¡iuo atveju Å¡alių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugÄ ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir užtikrino per eismo įvykį Vokietijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimÄ . Ginčo, kad nuketėjusiam asmeniui buvo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka byloje nėra.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes galima pagrįstai teigti, kad vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų – apsaugoti nukentėjusio asmens (naudos gavėjo) interesus - buvo įgyvendintas.TPVCAPDÄ® 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grÄ Å¾inimÄ , 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė Å¡io įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalÄ dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti iÅ¡mokėtÄ sumÄ ar jos dalį iÅ¡ valdytojo.

Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grÄ Å¾intų iÅ¡mokėtÄ sumÄ ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytÄ Å½alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ .Minėta, jog Å¡iuo atveju ieÅ¡kovas taikė draudimo apsaugÄ dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiam asmeniui ir iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ , tuo tarpu ieÅ¡kovas, reikalauja iÅ¡ atsakovo priteisti 50 procentų draudimo iÅ¡mokos apeliuodamas į tai, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir draudiko neinformavo apie padidėjusiÄ draudimo rizikÄ â€“ transporto priemonės eksploatavimÄ už Lietuvos Respublikos ribų.Atsakovas nesutinka su ieÅ¡kovo reikalavimu ir mano, kad ieÅ¡kovas reikalaudamas grÄ Å¾inti dalį iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos netinkamai taiko teisės aktus, o draudimo sutarties 1. 6 punktas, atsakovo manymu, numatantis apribojimÄ naudoti transporto priemonę tik Lietuvos Respublikoje, prieÅ¡tarauja imperatyvioms teisės normoms, taip pat standartinėms sÄ lygomis, todėl laikytinas niekiniu (b. l. 73 – 75).

Nustatyta, kad Draudimo sutarties 1.

6. punktas, numato, jog TP naudojama tik vietiniams pervežimams, t. y. draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota, kad apdrausta transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Eksploatavimas kitose „Žaliosios kortos“ Å¡alių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu. Å iame kontekste bÅ«tina atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutarties Å¡alių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimÄ už Lietuvos Respublikos ribų rizikÄ didinančia aplinkybe, apie kuriÄ reikia papildomai praneÅ¡ti, reikÅ¡tų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vienÄ draudimo įmokÄ , mokamÄ už draudimo apsaugÄ tuo atveju, jeigu transporto priemonė bÅ«tų naudojama Lietuvoje, ir papildomÄ draudimo įmokÄ tuo atveju, jeigu transporto priemonė bÅ«tų naudojama už Lietuvos ribų.Kasacinės instancijos teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog toks susitarimas neatitinka TPVCAPDÄ® įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugÄ , t. y. apsaugÄ , galiojančiÄ be iÅ¡lygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu.

Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sÄ vokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje SÄ jungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas). ES teisė įpareigoja draudikÄ suteikti draudimo apsaugÄ be iÅ¡lygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieÅ¡tarauja draudimo apsaugos visoje Europos SÄ jungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ , taip pat įvertinus tai, kad 2011 m. gegužės 3 d. tarp ieÅ¡kovo ir UAB „Autofartus“ sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1. 6 punktas transporto priemonės naudojimÄ už Lietuvos Respublikos ribų sieja su draudimo rizikos padidėjimu ir nurodo, kad draudimo įmoka apskaičiuota, įvertinus tai, jog transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, kai tuo tarpu pagal minėta teismų praktikÄ toks susitarimas neatitinka TPVCAPDÄ® įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugÄ , t. y. apsaugÄ , galiojančiÄ be iÅ¡lygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu, darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovo reikalavimas grÄ Å¾inti dalį sumokėtos draudimo iÅ¡mokos, apeliuojant į tai, jog atsakovas neinformavo ieÅ¡kovo apie transporto priemonės eksploatavimÄ už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, laikytinas nepagrįstu, todėl ieÅ¡kinys atmestinas.Teismas, vadovaudamasis CPK 441, 259 straipsniais, n u s p r e n d ž i a :ieÅ¡kinį atmesti. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ .

Teisėja                                                                                                    Asta Pikelienė