2019-10-23 Nr. AB-20356-3-63-3-00966-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-798-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00966-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 9.4-1475(3.46) (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad iki 2017 m. birželio 28 d. buvo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2-osios komandos budinčios pamainos ugniagesys–gelbėtojas (statutinis valstybės tarnautojas, 15 pareigybių grupė). Pareiškėjas atleistas Valdybos viršininko 2017 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. TE-130 suėjus nustatytam amžiui. Po atleidimo su pareiškėju buvo atsiskaityta tik iš dalies, sumokant einamojo mėnesio darbo užmokestį. Pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą (toliau – ir Statutas) pareiškėjui taip pat priklauso išeitinė kompensacija – 6 mėnesių vidutinis darbo užmokestis. Dėl to pareiškėjas skundu kreipėsi į Departamento Individualių tarnybinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), tačiau skundžiamu Sprendimu atsisakyta nagrinėti jo skundą motyvuojant, kad pareiškėjas nebėra pareigūnas, o Komisija nagrinėja tik vidaus tarnybos sistemos pareigūnų skundus. Pareiškėjo manymu, ginčai, kylantys iš pareigūno statuso praradimo teisinių santykių taip pat turi būti sprendžiami pagal Statuto 61 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintose Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą tvarką.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad tiek pagal Statuto 61 straipsnį, tiek pagal Taisyklių X skyrių, kuriuose nustatyta individualių tarnybinių ginčų nagrinėjimo tvarka, Komisijoje nagrinėjami tik vidaus tarnybos sistemos pareigūnų prašymai. Pareiškėjo 2017 m. liepos 26 d. skundas yra susijęs su jo atleidimu iš vidaus tarnybos, t. y. pareiškėjo skundo dalykas – išeitinės kompensacijos dydis, yra tiesiogiai susijęs su tarnybos santykių nutraukimu. Be to, pareiškėjo skunde teismui nurodytas netikslus jo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: Valdybos viršininko 2017 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. TE-130, vadovaujantis Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 62 straipsnio 1 dalies 2 punktu (sukakus nustatytam amžiui), 66 straipsnio 1 dalimi, 69 straipsniu ir Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 3 straipsnio 18 dalies 1 punktu, iš vidaus tarnybos 2017 m. gegužės 28 d. atleistas vidaus tarnybos puskarininkis A. B., Valdybos 2-osios komandos budinčios pamainos ugniagesys–gelbėtojas (statutinis valstybės tarnautojas, 15 pareigybių grupė), kurio vidaus tarnybos stažas 2017 m. gegužės 8 d. – 24 metai 9 mėnesiai 24 dienos; pareiškėjas 2017 m. birželio 26 d. Departamento Komisijai pateikė skundą, kuriame nurodė, kad po atleidimo su juo buvo atsiskaityta tik iš dalies, sumokant einamojo mėnesio darbo užmokestį, tačiau jam priklauso ir 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija; Departamentas skundžiamame Sprendime nurodė, kad Komisijoje nagrinėjami tik vidaus tarnybos sistemos pareigūnų prašymai, o pareiškėjas yra atleistas iš vidaus tarnybos ir nebeturi pareigūno statuso, todėl jo prašymas nebėra priskiriamas Komisijos kompetencijai; Departamentas skundžiamame Sprendime pareiškėjui taip pat paaiškino, jog Personalo skyrius išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą ir konstatavo, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos 2017 m. gegužės 28 d. atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl išeitinė kompensacija jam nepriklauso.

7. Vadovaudamasis Statuto 61 straipsnio 1–3 dalimis, 32 straipsnio 4 dalimi ir 68 straipsniu, taip pat Taisyklių 224–253 punktų analize, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo Departamentui dalykas – išeitinės kompensacijos dydis, yra tiesiogiai susijęs su tarnybos santykių nutraukimu, todėl skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatuota, jog šis pareiškėjo skundas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam sukanka šio statuto 63 straipsnyje nustatytas amžius). Statuto 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išeitinė kompensacija išmokama pareigūnui, atleidžiamam iš vidaus tarnybos tik pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 4, 11, 14, 16 ir 17 punktus ir 62 straipsnio 2 dalį, todėl Sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjui išeitinė kompensacija nepriklauso.

III. 8. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tik nurodydamas teisės normą, tačiau nepateikė išsamaus jos išaiškinimo bei nepaaiškindamas, kodėl pareiškėjo pozicija nėra teisinga. Pareiškėjo skundas Departamente nebuvo nagrinėjamas laikantis Taisyklėse nustatytos tvarkos. Teismo išvada, kad Statutas nebetaikomas ginčams dėl atleidimo teisinių padarinių (socialinių garantijų atleidžiamam pareigūnui), yra nelogiška. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, pagal kurias darbo ginčų komisijai yra priskiriami nagrinėti ginčai dėl atleisto darbuotojo darbo užmokesčio išieškojimo. Pareiškėjo manymu, Taisyklių X skyriaus reguliavimas turėtų būti taikomas analogiškai.

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme išdėstytą poziciją ir argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas Individualių tarnybinių ginčų komisijoje, taip pat kad pareiškėjui nepriklauso Statuto 68 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta išeitinė kompensacija, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Nagrinėjamu atveju visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnį, tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą proceso šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas (ABTĮ 54 str. 2 d.).

13. Departamento direktoriaus ir Valdybos viršininko 2018 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-257/V-197 Valdyba reorganizuota prijungimo prie Departamento būdu, Departamentui nuo 2019 m. sausio 1 d. perimant visas reorganizuojamos įstaigos teises ir pareigas (įsakymo 1, 5 ir 8 p.). Šioje byloje atsakovu yra įtrauktas Departamentas, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Valdyba. Taigi Departamentui nuo 2019 m. sausio 1 d. perėmus Valdybos teises ir pareigas, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo sutampa, todėl nagrinėjamu atveju Departamentas byloje laikomas tik atsakovu ir šalinamas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, kaip Valdybos teisių ir pareigų perėmėjas.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjo skundo Departamentui dalykas yra tiesiogiai susijęs su tarnybos santykių nutraukimu, todėl šis pareiškėjo skundas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o Statuto 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išeitinė kompensacija išmokama pareigūnui, atleidžiamam iš vidaus tarnybos tik pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 4, 11, 14, 16 ir 17 punktus ir 62 straipsnio 2 dalį.

15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas tik nurodė, kad pareiškėjui nepriklauso išeitinė kompensacija, tačiau nepateikė Statuto 62 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 68 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo. Be to, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti nagrinėjamas Komisijoje.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad atleidžiant jį iš pareigų Departamentas jam neišmokėjo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos. Šį savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybe, kad jis iš tarnybos buvo atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 16 punktą (pasibaigus įstatymų nustatytam tarnybos einant atitinkamas pareigas laikotarpiui, kai jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų), tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Valdybos viršininko 2017 m. gegužės 26 d. įsakymu atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2739 redakcija), kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam sukanka Statuto 63 straipsnyje nustatytas amžius. Atitinkamai Statuto 63 straipsnyje įtvirtinta, kad pirminės grandies pareigūnai gali tarnauti kol jiems sukaks 55 metai, vidurinės grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 60 metų, o aukštesniosios ir aukščiausiosios grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 65 metai. 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 3 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad pareigūnai, į vidaus tarnybą priimti iki šio įstatymo įsigaliojimo, gali tarnauti: pirminės grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 50 metų; vidurinės grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 55 metai; aukštesniosios grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 60 metų; aukščiausiosios grandies pareigūnai – kol jiems sukaks 65 metai. Pareiškėjas, kaip pirminės grandies pareigūnas, atleistas jam sukakus 50 metų.

20. Taigi pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o ne, kaip pats teigia, pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 16 punktą. Pažymėtina, jog Valdybos viršininko 2017 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. TE-130, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, nėra apskųstas ir yra galiojantis. Aptariamas įsakymas bei jame nurodyti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindai taip pat nėra šios administracinės bylos dalykas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tarp pareiškėjo ir Departamento šioje byloje kilusį ginčą nagrinėja remdamasi aplinkybe, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

21. Statuto 68 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriomis remiasi pareiškėjas, teigdamas, kad jam priklauso 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, nustatyta, kad pagal šio statuto 62 straipsnio 1 dalies 4, 11, 14, 16 ir 17 punktus ir 62 straipsnio 2 dalį atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, kompensacija didinama pusantro karto, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 10 metų – du kartus, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Šį teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, kad Statuto 68 straipsnyje įtvirtinta išeitinė kompensacija pareigūnams, atleidžiamiems pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kaip šiuo atveju pareiškėjas), nepriklauso. Tai pagrįstai ir motyvuotai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad jo skundas dėl išeitinės kompensacijos neišmokėjimo nebuvo išnagrinėtas Taisyklių X skyriaus nustatyta tvarka, t. y. jo neišnagrinėjo Komisija.

23. Statute įtvirtinta, kad individualūs tarnybiniai ginčai, išskyrus ginčus dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos, gali būti sprendžiami ne teismo tvarka vidaus reikalų įstaigoje sudarytoje tarnybinių ginčų komisijoje (61 str. 1 d.). Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundas buvo susijęs su jo atleidimu iš tarnybos, t. y. atleidimo metu pareiškėjui tariamai neišmokėtomis išmokomis, o tokio pobūdžio ginčai Komisijai nėra priskiriami nagrinėti. Šiuo atveju kritiškai vertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo keliamam ginčui turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso analogija, kadangi iš vidaus tarnybos teisinių santykių kylančių ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja specialus norminis teisės aktas – Statutas. Kita vertus, netgi Komisijai atsisakius nagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, kaip nepriskirtiną jos kompetencijai, pareiškėjo skundas iš esmės tinkamai buvo išnagrinėtas Departamente. Todėl konstatuoti kokius nors pareiškėjo teisių ir / ar teisėtų interesų pažeidimus nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

24. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

25. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 15 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjui žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui A. B. 15 Eur (penkiolika eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius