2017-08-09 Nr. AB-15014-3-64-3-00327-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1458-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00327-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. su 2016 m. sausio 26 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau –skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 22 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 8, 29, 62, 90 ir 98. Šiose kamerose, kurių plotus kartu su tualetais, gultais, lentynomis, spintelėmis bei stalu sudaro apie 20 kv. m, buvo laikomi 4–5 asmenys. Teigė, kad tokios sąlygos prilygo žmogaus kankinimui ir prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija) 3 straipsniui. Kalinant A. R., buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Kamerose buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų krito tinkas, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, kuris labai kenkė sveikatai. Žiemą pro langus pūtė vėjas, o šiltuoju metų laiku kamerose trūko oro, nebuvo tinkamo vėdinimo – buvo padarytos tik dvi nedidelės angos televizijos kabeliams pravesti. Šiaulių TI kameroje Nr. 98 nuo lubų tekėjo vanduo. Kadangi A. R. yra rūkantis, jis buvo laikomas rūkančiųjų kameroje, nesant tinkamos vėdinimo sistemos, kamerose visą dieną laikėsi dūmai ir dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą. Žiemą išeinant iš dušo, tekdavo eiti per kiemą, o tai buvo pavojinga mirtina liga sergančio A. R. sveikatai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad grįžęs etapu po nuodugnaus patikrinimo ir pirties, jis būdavo uždaromas į karantino kameras, kuriose net vasarą būdavo šalta, nebuvo tinkamo apšvietimo, iš tik sienele atskirto tualeto sklido nemalonūs kvapai, kuriems slopinti buvo duodama valgomoji soda, kamerose buvo drėgna. Laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose tekdavo būti po 5–6 valandas, buvo tamsu, šalta, tvyrojo nemalonūs kvapai, nebuvo vietų atsisėsti. 3–4 kv. m patalpoje būdavo nuo 8 iki 10 asmenų. Į pareiškėjo prašymus jį konvojavus, iš karto perkelti į kameras, tardymo izoliatoriaus administracija nereagavo. Šiltuoju metų laiku pasivaikščiojimų kiemeliuose dvokė.

Dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą: buvo pažemintas jo orumas, pablogėjo sveikata, A. R. patyrė emocinių ir psichologinių išgyvenimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė pareiškėjo A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reguliavimas tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą nenustato. Pažymėjo, kad

A. R. Šiaulių TI nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2016 m. sausio 22 d. periodiškai buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 2–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,4 iki 20 kv. m kamerų ploto. Kadangi kasdieniniai vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nėra sudaromi, Šiaulių TI negalėjo pateikti tikslių kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų sąrašų. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra nekintantis.

Atsakovas akcentavo, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtiems asmenims apgyvendinti skirtos patalpos.

Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate ir yra nuolat perpildyta, todėl Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui privalomą 3,6 kv. m. plotą, tačiau tokia situacija nėra nuolatinė, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 valandą per dieną), medicininių apžiūrų bei prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Analogišką nuostatą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas. Kadangi Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, turi būti taikomos tik tų minėtų aktų reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI akcentavo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktuose nurodytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką jose yra atsakingi nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros kameros erdvės yra atskirti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliai per langus bei duris.

Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl gyvenamosiose kamerose atsirandančių pelėsio ar drėgmės.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra dvi prausimosi patalpos, kuriose yra po aštuonis dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Teisės aktai pasivaikščiojimų kiemelių dydžių nereglamentuoja. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenustato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.

Atsakovo nuomone, A. R. dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, o jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas A. R. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2016 m. sausio 22 d., iš viso 186 dienas. Pareiškėjas gyvenamojoje kameroje Nr. 29 buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 28 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. su dar 2–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,29 iki 7,16 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. kameroje Nr. 90 – nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. vienas arba su dar 1–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,99 iki 19,95 kv. m ploto, kameroje Nr. 8 – nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. su dar 2–3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,18 iki 5,57 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 9 – 2015 m. spalio 22 d. vienas arba su dar 2 asmenimis ir jam teko nuo 5,42 iki 16,26 kv. m ploto, kameroje Nr. 62 – nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. vienas arba su dar 2–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,40 iki 17,01 kv. m ploto, kameroje Nr. 98 – nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. sausio 22 d. su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,97 iki 4,96 kv. m kameros ploto, ir kameroje Nr. 44 – nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 22 d. su dar 2–3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,48 iki 5,97 kv. m kameros ploto.

Teismas pažymėjo, kad 178 dienas A. R. tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 6 dienas pareiškėjui kameroje Nr. 62 teko mažiau negu 3,6 kv. m., o 2 dienas pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 62 plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau negalima nustatyti, kiek laiko jis tas dienas buvo laikomas kameroje, užtikrinant minimalią ploto normą. Kadangi atsakovo atstovas pateikė tik duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, teismas 2016 m. vasario 11 d. pažymoje pateiktus duomenis vertintino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu A.

R. 8 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį buvo per mažas (teko 3,4 kv.

m) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o tai reiškia, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo ir sudarė prielaidas A. R. patirti neigiamus išgyvenimus.

Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015 m. gruodžio 16 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę įvertinti gautuose pareiškėjų skunduose minimų faktų dėl sąlygų atitikties Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, patikrino ir Šiaulių TI kamerą Nr. 44, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 22 d., ir nustatė, kad dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus. Atsakovas atsiliepime akcentavo tik Šiaulių TI kameros Nr. 44 patikrinimo rezultatus ir pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių tik viename buvo užfiksuotas kameros Nr. 44 dirbtinės apšvietos patikrinimas. Kitų duomenų apie kameras, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas A. R., Šiaulių TI nepateikė, nors buvo įpareigotas juos pateikti. Iš 2015 m. Šiaulių TI atliktų remonto darbų aprašymo nesimato, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvęs atliktas remontas. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų A. R. nurodytas aplinkybes dėl visų gyvenamųjų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – gyvenamosiose kamerose buvo šalta, drėgna, krito tinkas, buvo pelėsis, kameroje Nr. 98 nuo lubų tekėjo vanduo, jautėsi didelė drėgmė, nebuvo tinkamo vėdinimo.

Įvertinęs Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2016 m. vasario 11 d. pažymoje Nr. 69/09-5386 pateiktą informaciją, teismas nustatė kad A. R. šešis kartus (2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 17 d., 2015 m. liepos 30 d., 2015 m. rugsėjo 15 d., 2015 m. spalio 27 d., ir 2015 m. gruodžio 7 d.) buvo laikomas paskirstymo kamerose Nr. PK-5 ir Nr. PK-3. Šiaulių visuomenės sveikatos centras paskirstymo, laikino laikymo ir karantino kameras tikrino 2015 m. sausio 15 d. bei 2015 m. balandžio 20 d. 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-14 patvirtina, kad laikino laikymo (atvykimo) kameroje Nr. 3 temperatūra buvo 16,5 °C, paskirstymo kameroje Nr. 5 – 12,1 °C (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas), santykinė oro drėgmė laikino laikymo kameroje Nr. 3 atitiko minėtos higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. PK-5 santykinė oro drėgmė viršijo šaltuoju metų laiku leidžiamą nuo 30 iki 60 procentų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas); dirbtinė apšvieta laikino laikymo kameroje Nr. 3 buvo 5 lx, kameroje Nr. PK-5 – 4 lx, t. y. apšvietimo šiose kamerose iš viso nebuvo, šviesa pateko tik iš koridoriaus (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas); laikino laikymo kameroje Nr. 3, kameroje Nr. PK-5 nebuvo galimybės įžiūrėti pelėsio, nes nebuvo apšvietimo, kameroje Nr. PK-5 nuo išorinės sienos pusės bei prie sanitarinio mazgo šlapo grindys, suolų paviršiai buvo labai nešvarūs (pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktas), kameroje Nr. PK-5, laikino laikymo kamerose tualetai nebuvo izoliuoti, neatitverti nuo likusios kameros dalies, atviri – pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas; laikino laikymo kamerose, kameroje Nr. PK-5 sienų danga nelygi, netinkama dezinfekcijai – pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimai. 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad karantino kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 nustatyta oro temperatūra 13,4–16,3 °C yra per žema, lyginant su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reglamentuojamomis normomis šaltuoju metų periodu, dirbtinis apšvietimas nustatytas per mažas 3–6 lx (pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktai), karantino kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas (pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktai), sanitariniai mazgai yra be pertvarų, karantino kameroje Nr. 6 oro temperatūra nustatyta 12,2–13,0 °C (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas), dirbtinis apšvietimas paskirstymo kamerose Nr. 1 ir Nr. 2, karantino kameroje Nr. 6 – 4–15 lx (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas).

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją laikino laikymo, paskirstymo ir karantino kamerose, neatitinkančiose higienos normos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.

Remdamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu bei atsižvelgęs į Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. 62/08-109 pateiktą informaciją, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose kamerose nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara bei padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, kai kuriose gyvenamosiose kamerose yra pradėta įrenginėti unitazus, teismas sprendė, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. vasario 10 d. pažyma Nr. 62/08-109 patvirtina, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena. Kadangi kiekvienos kameros neįmanoma atskirai aprūpinti valymo inventoriumi dėl jo gadinimo ir lėšų trūkumo, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą; kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti, indams plauti išduodama soda. Byloje esančiuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad kameras valosi patys suimtieji, kurie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, patalpų ir įrangos dezinfekcijai naudojamoms priemonėms yra išduotos gamintojo rekomendacijos ir instrukcijos. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pateikė duomenis, jog soda į kameras išduodama indams plauti, o ne tualetams valyti, visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimus, higienos normos pažeidimų dėl valymo priemonių nebuvo nustatyta. Taigi, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose laikomi asmenys neaprūpinami tinkamu valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis.

Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas pažymėjo, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių TI direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Šiaulių TI yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas – 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikęs patikrinimą, nustatė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18 ir Nr. 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų, nesaugių byrančių ar krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo, kiemeliai buvo švarūs. Netinkamo kvapo pasivaikščiojimo kiemeliuos taip pat nebuvo nustatyta.

Įvertinęs A. R. sveikatos istorijoje esančią informaciją, teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), jis, būdamas Šiaulių TI, nuolat skundėsi nemiga, kūno bėrimu, reikalavo geresnio maisto, pareiškėjui buvo skiriamas gydymas, taip pat ir nuo ŽIV; A. R. buvo vežamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Aplinkybė, kad pareiškėjas visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuolat turėjo sveikatos problemų, teismui leido spręsti, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti jo sveikatos pablogėjimą ir A. R. objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims.

Atsižvelgęs į A. R. patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus bei teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu. Kalėdamas Šiaulių TI aptartomis sąlygomis, A. R. patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, tam tikrą laikotarpį pažeista minimalaus kameros ploto norma ir kiti pažeidimai sukėlė A. R. dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti jo skundą bei priteisti pareiškėjui visą reikalaujamą sumą – 4 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad A. R. turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė. Be to, jis nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Įvertinus administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kai Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai ženkliai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti A. R. nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms tinkama priteistina suma yra 200 Eur.

III. Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti arba pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos įvertinimo ir jam priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu bei kalinimo žiauriomis ir orumą žeminančiomis antisanitarinėmis sąlygomis 7 mėnesius, remiantis atsakovo atsiliepimais, sutrumpinimu iki 6 parų. Pažymi, kad visose Šiaulių TI kamerose, kuriose jis buvo laikomas, yra 8 miego vietos, o kamerose buvo laikomi 6–7 asmenys, tačiau atsakovas pateikė klaidingus duomenis. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog asmenys nors ir būna konvojuojami į teismus ar areštines, laisva vieta būna tik iki vakaro, kol į ją perkeliamas kitas asmuo. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad tik Šiaulių TI kamera Nr. 44 daugmaž atitinka jai teisės aktų keliamus reikalavimus, o visose kitose kamerose pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis bei orumą žeminančiomis sąlygomis. Nors atsakovas akcentuoja, kad Šiaulių TI yra valstybinio paveldo objektas ir jo pastato negalima rekonstruoti, tačiau visame administraciniame pastate yra sudėti plastikiniai langai, o dėl neaiškių priežasčių korpuse to padaryti negalima. Pareiškėjo teigimu, skiriama finansinė parama nėra naudojama tiems tikslams, kuriems ji skiriama. Pažymi, kad siekiant įrengti vėdinimo sistemą, kuri visiškai ar iš dalies pašalintų dalį trūkumų, nėra būtina griauti sienų, tam užtenka koridoriuose išvedžioti vėdinimo sistemos vamzdžius. Kadangi tualetai nėra atskirti, nevėdinamose kamerose laikosi nemalonūs kvapai. Kamerose yra drėgna, ant sienų ir lubų veisiasi pelėsis, jaučiasi cigarečių dūmų kvapas, nėra tinkamo apšvietimo.

A. R. pabrėžia, kad kalint Šiaulių TI, ženkliai pablogėjo jo sveikata, prisidėjo širdies ligos, dėl kurių jis turi nuolat vartoti vaistus. Atkreipia dėmesį, kad teismų praktika patvirtina, jog Šiaulių TI administracija daug metu nesistengia pakeisti ar pagerinti kalinimo sąlygų. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimams dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Šiaulių TI, prašo pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas 178 dienas buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, 6 dienas jam teko mažiau nei 3,6 kv. m., o 2 dienas A. R. tekęs kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Įvertinęs aplinkybę, kad iš pateiktos pažymos negalima tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tas dienas buvo laikomas kameroje, užtikrinant jam minimalią ploto normą, teismas pažymos turinį vertintino A. R. naudai.

Apeliantas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. A. R. nusiskundimai dėl nepatogumų bei suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti tapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, kadangi kreipdamasis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę bei fizinę būseną, amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir vėdinimą, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus – jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra žeminantis orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Atsakovas paaiškina, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nebuvo nustatyta. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalėjo elgtis. Tai, kad apeliantas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo uždarytas į Šiaulių TI, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, A. R. į teismą kreipėsi galbūt siekdamas turtinės naudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas A. R. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino viso laikotarpio, kurį pareiškėjas netinkamomis sąlygomis praleido Šiaulių TI, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad asmenys, nors ir būna konvojuojami į teismus ar areštines, laisva vieta būna tik iki vakaro, kol į ją perkeliamas kitas asmuo. A. R. nuomone, pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimams dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Šiaulių tardymo izoliatoriaus – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmų

Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Cenbauer prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01), 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Svinarenko ir Slyadnev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 32541/08).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 32–36), kurie patvirtina, kad A. R. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2016 m. sausio 22 d., t. y. iš viso 186 dienas. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2016 m. vasario 11 d. pažymoje Nr. 60/09-5386 pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 2 d. vakaro iki 2015 m. 9 d. ryto 17,01 kv. m ploto Šiaulių TI kameroje Nr. 62 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, taigi, vienam asmeniui nurodytoje kameroje minėtu laikotarpiu teko 3,402 kv. m ploto.

Atsakovo atstovo pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar Šiaulių TI A. R. atžvilgiu pažeidė minimalaus ploto reikalavimus. Jie patvirtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 2 d. vakaro iki 2015 m. 9 d. ryto, t. y. iš viso 6 dienas, vieną vakarą ir vieną rytą, pareiškėją laikant Šiaulių TI kameroje Nr. 62, buvo pažeista jo subjektinę teisė būti kalinam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Jeigu pusę dienos A. R. buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikytina, kad tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimus, kadangi nėra aišku, kada tiksliai sumažėjo arba padaugėjo kamerose esančių asmenų ar pareiškėjas atvyko / išvyko iš Šiaulių TI (patikrinimai buvo atliekami 7.30 val. ir 19.30 val.). Įvertinus tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R. 8 dienas nebuvo skiriama pakankamai ploto ir šį laikotarpį Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Visą kitą ginčo laikotarpį pareiškėjui kalint Šiaulių TI kamerose, minimalūs vienam asmeniui privalomo ploto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti oficialiai valstybės institucijos pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad Šiaulių TI paskirstymo kamerose Nr. PK-3 ir PK-5 A. R. buvo laikomas tik tol, kol būdavo atliekamos visos būtinos procedūros, prieš perkeliant jį į gyvenamąją kamerą, šios kameros nėra gyvenamosios, todėl joms 3,6 kv. m ploto norma vienam asmeniui neturi būti taikoma.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino, kad tik šešias dienas jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis bei orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau tokia A. R. išvada nėra niekuo pagrįsta. Kaip jau minėta, teismas teisingai nurodė, jog iš viso pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas 186 dienas, būtent visas šis laikotarpis ir buvo įvertintas. Įvertinęs administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją laikino laikymo, paskirstymo ir karantino kamerose, neatitinkančiose higienos normos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Be to, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų A. R. nurodytas aplinkybes dėl visų gyvenamųjų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – gyvenamosiose kamerose buvo šalta, drėgna, krito tinkas, buvo pelėsis, kameroje Nr. 98 nuo lubų tekėjo vanduo, jautėsi didelė drėgmė, nebuvo tinkamo vėdinimo. A. R. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, nėra niekuo pagrįsti.

Kadangi pareiškėjas kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija, teisėjų kolegija jų iš naujo neanalizuoja.

A. R. teigimu, neužtikrinant tinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų, jis buvo kankinamas. Pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau net ir nesant tokio tikslo, neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti A. R. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar išskyrė jį iš kitų subjektų. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatyti Šiaulių TI pažeidimai nesudaro prielaidų vertinti, kad pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, t. y. reikalavimo užtikrinti minimalų 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui bei kitų kalinimo sąlygų pažeidimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. R. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata yra suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A822-1409/2013). Visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgiama ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus bei sveikatos pablogėjimą, ginamų vertybių pobūdį bei teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma yra pakankama A. R. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas savo teiginių, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimams dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo, niekuo nepagrindė.

Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas bei tinkamai nustatė Šiaulių TI padarytus pažeidimus ir pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti A. R. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė